- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-05
- Bylos Nr.
- eI2-3081-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01190-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus rajono savivaldybės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybei, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. G. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) priteisti iš atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) jos naudai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2 000 Eur už konsultacijas bei skundo surašymą.
Pareiškėja paaiškina, kad 2013-11-22 kartu su kitais bendraturčiais pateikė Savivaldybei prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, planavimo tikslą nurodė pakeisti joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų ir perduoti joms detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei išduoti sąlygas detaliojo plano rengimui.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl šio įsakymo panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Po ilgų bylinėjimosi metų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020-01-07 galutiniu ir neginčijamu sprendimu atsakovės 2017-05-29 sprendimą, kaip neatitinkantį teisės aktų reikalavimų panaikino, o jų (bendrasavininkių) 2013-11-22 prašymą tenkino.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, dėl to, jog atsakovė 2013-12-09 priėmė neteisėtą sprendimą, jį teismams panaikinus ir įpareigojus atsakovę priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, atsakovė ir vėl 2017-05-29 priėmė neteisėtą sprendimą, ji buvo priversta bylinėtis šešerius metus, trejus iš jų ji buvo priversta bylinėtis atsakovei atsisakius tenkinti jos prašymą tais pačiais motyvais, dėl kurių jau jos prašymo pagrįstumas buvo du kartus nagrinėtas LVAT ir jau teismų buvo pasisakyta, jog nėra jokių draudimų jos prašymą tenkinti, tačiau atsakovė, nepaisant teismų išaiškinimų, dar kartą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Pareiškėjos teigimu, toks atsakovės elgesys nesuderinamas su valstybės ir savivaldybės institucijoms nustatyta pareiga tarnauti žmonėms. Atsakovė savo elgesiu pademonstravo, jog įstatymų jai neprivalu laikytis, o teismams nurodžius priimti teisės aktų atitinkantį sprendimą – atsakovė pademonstravo, jog ir teismų sprendimai jai nėra privalomai vykdytini.
Ji su kitomis bendraturtėmis dar 2013 m. lapkričio mėnesį pateikė atsakovei teisėtą prašymą, kurio atsakovei netenkinti nebuvo teisėto pagrindo, todėl laikytina, jog ji turėjo objektyviai pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad jos atžvilgiu bus priimtas sprendimas dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, keičiant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų, ir joms bus perduotos detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisės, kaip ir išduotos sąlygos detaliojo plano rengimui. Tačiau ji daugiau kaip šešerius metus negalėjo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pilna apimtimi įgyvendinti savo savininko teisių, vykdyti žemės sklypo detalaus planavimo procedūrų ir tai neabejotinai sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos bei valstybės institucijomis. Ji žemės sklypu pilna apimtimi disponuoti negalėjo ilgą laiką, gindama savo pažeistas teises turėjo ne kartą kreiptis į teismą, kai tuo tarpu aplinkinių kaimyninių žemės sklypų savininkams detalaus planavimo procedūros atsakovės buvo leistos. Besiribojančių žemės sklypų valdytojų ar naudotojų prašymai perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas atsakovės buvo tenkinti, tačiau išskirtinai jų (bendrasavininkių) atžvilgiu Savivaldybės administracijos direktoriui pareigos sudaryti sutartį nesukūrė.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, patirti dvasiniai išgyvenimai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų daugiau kaip šešerių metų laikotarpiu yra gilūs, sukrečiantys, pakirstas pasitikėjimas savivaldybės institucijomis, todėl prašo iš atsakovės priteisti kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsakovės elgesys jos atžvilgiu neatitiko Konstitucinio Teismo doktrinoje apibrėžtoje valstybės ar savivaldybės institucijų priedermei apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus jų interesus ir lūkesčius. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ji patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą. Neturtinė žala taip pat kilo dėl ženkliai sumažėjusio pasitikėjimo vietos savivaldos, o kartu ir valstybės institucijomis (pažeistas teisėtų lūkesčių principas, numatantis, kad vietos savivaldos institucija veiks taip, kaip yra nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose).
Atsiliepimas
Atsakovė Savivaldybė atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad pareiškėja šioje byloje tik abstrakčiai nurodė, kad dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų jai atsirado neturtinė žala, nepagrįsdama patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra tinkamas pagrindas neturtinei žalai nustatyti. Vien tai, kad byloje buvo konstatuoti Savivaldybės neteisėti veiksmai, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja jau vien dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, nenurodė ir nepagrindė patirtos neturtinės žalos, kad dėl Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų patyrė papildomų nepatogumų, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. nepagrindė neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, nenustačius neturtinės žalos buvimo fakto (pasekmes, kilusias pareiškėjos emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų Savivaldybės veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo turi būti netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėja nurodo, kad Savivaldybei nevykdant teismų sprendimų buvo apsunkintos jos ir jos bendrasavininkių galimybės disponuoti savo turtu. Dėl prarasto laiko pareiškėja nurodo patyrusi dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą, taip pat pasitikėjimą vietos savivalda, o kartu ir valstybės institucijomis.
Savivaldybės administracijos direktorės 2013-12-09 įsakymu Nr. DTPS-822 pareiškėjų prašymą atsisakyta tenkinti. Įsakyme pažymėta, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3, 13 punkto nuostatomis. Taip pat pažymėta, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano M funkcinio prioriteto zonoje, prioritetas teikiamas miško ūkio vystymui ir kitos paskirties žemė gali būti vystoma renovuojamose kaimų gyvenvietėse, kurios gali būti išplėstos bemiškėse žemėse iki 5 proc. kaimo teritorijos ir nenumatoma planuoti naujų gyvenamųjų namų kvartalų, o rengiamame Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano projekte nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra.
Pareiškėja V. G. kartu su bendrasavininkėmis 2014-01-09 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – VAAT) su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Savivaldybės administracijos direktorės 2013-12-09 įsakymą Nr. DTPS-822, 2) įpareigoti Savivaldybės administraciją perduoti pareiškėjoms žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas žemės sklypo detaliojo plano rengimui.
VAAT, įvertinęs bylos aplinkybes, darė išvada, kad skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Administraciją sudaryti sutartį, kuria pareiškėjoms būtų perduodamos žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisės bei pareigos, o taip pat išduoti planavimo sąlygas, negali būti patenkintas, nes tokios sutarties sudarymas nenumatytas galiojančiuose ir teritorijų planavimo procedūras reglamentuojančiuose teisės aktuose. VAAT konstatavo, kad su pareiškėjomis negali būti sudaryta sutartis, kuria joms būtų perduodamos žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisės bei pareigos, darė išvadą, jog Administracijos direktorės 2013-12-09 įsakymo, kuriuo atsisakoma tokią sutartį sudaryti, panaikinimas pareiškėjoms nesukels jokių teisinių pasekmių. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. VAAT atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos 2015-04-16 kreipėsi į LVAT su apeliaciniu skundu. LVAT 2016-05-09 nutartimi pareiškėjų S. G., V. G., D. B. apeliacinį skundą tenkino. VAAT 2015-03-24 sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju neturėjo būti sprendžiamas klausimas, ar vėlesnės teritorijų planavimo procedūros galės būti tęsiamos pagal iki 2013-12-31 galiojusį reguliavimą, nes teismas turėjo įvertinti pareiškėjų skundžiamo sprendimo teisėtumą jo priėmimo metu. Pareiškėjoms apskundus Savivaldybės administracijos direktorės 2013-12-09 įsakymą Nr. DTPS-822, minėtas sprendimas nelaikytinas galutiniu, kol nėra išnagrinėtas ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo, tačiau vėlesnis palankaus arba nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nekeičia fakto, jog sprendimas laikomas priimtu pagal tuo metu (iki 2013-12-31) galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. LVAT darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti skundžiamo sprendimo teisėtumą, o to nepadaręs iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjų pareikštų reikalavimų.
VAAT aptarė Teritorijų planavimo įstatymo ir Bendrojo plano nuostatas, ir darė išvadą, kad tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, yra su apribojimais: kitos paskirties žemė plečiama bemiškėse žemėse 1-5 proc. kaimo teritorijos, pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą. Nagrinėjamu atveju įsakyme nėra nurodyta jokių argumentų ir nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjų situacija nurodytų reikalavimų neatitiko. Ginčijamame įsakyme nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo, nepateiktas tokių aplinkybių teisinis vertinimas. Todėl darė išvadą, kad atsakovas tinkamai nepagrindė savo atsisakymo leisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą, nes nenurodė ir nepagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimo teisės aktams, Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams Konstatavo, kad todėl yra teisinis pagrindas panaikinti Administracijos direktorės 2013-12-09 įsakymą Nr. DTPS-822, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir Administraciją įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2013-11-19 prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo ir sutarties sudarymo.
Atsakovė Savivaldybės administracija 2016-12-12 su apeliaciniu skundu kreipėsi į LVAT, kuris 2017-03-29 nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė. VAAT 2016-11-28 sprendimą paliko nepakeistą.
Sprendžiant dėl valstybės deliktinės atsakomybės ir jos sąlygų visų pirma pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal ir CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis. Iš pareiškėjos skundo turinio galima spręsti, kad iš esmės pareiškėja reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia Savivaldybės sprendimų nesudarant su ja ir bendrasavininkėmis sutarties ir neperduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų į joms priklausantį žemės sklypą. Tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Įsigyjant žemės sklypą pareiškėjai buvo žinoma jo naudojimo paskirtis ir būdas, t. y. kad sklype galima tik žemės ūkio veikla. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog žemės savininkas privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Tai reiškia, jog paskirties keitimas pagal Žemės įstatymo nuostatas yra išimtis iš bendros taisyklės ir yra ilgas procesas. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja, norėdama pakeisti žemės sklypo paskirtį, 2014 m. kreipėsi į teismą ir bylinėjosi šešis metus, nevertintina kaip Savivaldybės kaltė. Teismų sprendimai patvirtina, kad nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui 2014 m. iki 2020 m. dėl administracinės bylos sudėtingumo ir ne dėl savivaldybės kaltės ši administracinė byla buvo ilgai nagrinėjama teismuose ir teismo sprendimai dėl bylos sudėtingumo buvo priimti kaip Savivaldybės, taip ir pareiškėjos naudai. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teisėtų lūkesčių principas pažeistas nebuvo, nes pareiškėja, įsigydama sklypą žinojo, kad jis yra žemės ūkio paskirties, todėl neturėjo pagrindo tikėtis, kad žemės sklypo paskirtis bus nedelsiant pakeista.
Pareiškėja skunde abstrakčiai nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jai atsirado neturtinė žala, nepagrindė patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra tinkamas pagrindas neturtinei žalai nustatyti. Taip pat pareiškėja nepateikė įrodymų, nenurodė ir nepagrindė patirtos neturtinės žalos, kad dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų patyrė papildomų nepatogumų, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. nepagrindė neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Teismo vertinimu, rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Savivaldybės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nesant bent vienos iš trijų būtinųjų sąlygų (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos ir žala) civilinė atsakomybė nekyla. Byloje padarius išvadą, kad Savivaldybė neatliko neteisėtų veiksmų, dėl priežastinio ryšio ir žalos fakto teismas sprendime nebepasisako, o pareiškėjos reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Savivaldybės, atmeta, kaip nepagrįstą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.