Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. N. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1855-715/2015pagal ieškovės AB SEB bankas ieškinį atsakovams M. N. ir J. N. dėl palūkanų, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.125 straipsnį, bei nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos. Teismas priėmė skundžiamą nutartį, pažeisdamas esminį teisės principą – „iš neteisės negali atsirasti teisė“. Atsakovė, teikiant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismui nurodė akivaizdžias aplinkybes, kurios turi tiesioginės įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, t.y. atsakovė teismui atskleidė, kad ieškovas suformavo nepagrįstus, neteisėtus ir su imperatyviomis teisės normomis prasilenkiančius reikalavimus, o teismas juos tenkino.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių ir vėliau spręsdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo klausimą, turėjo įvertinti cesijos santykius reglamentuojančias teisės normas ir įvertinti aplinkybes, ar byloje yra įrodymai, suteikiantys ieškovui teisę reikalavimo sutarties sudarymo faktą naudoti prieš atsakovus, ir ar ieškovas realiai turi teisę reikšti atsakovei ieškinį. Apeliantės teigimu, byloje nebuvo ir nėra įrodymu, kad ieškovė ar UAB „Būsto paskolų draudimas“ yra įvykdę imperatyvią įstatymo nuostatą, tik kurią įvykdžius galimą reikšti reikalavimus skolininkui, šiuo atveju atsakovams.

Atsiliepimas į atskirtąjį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Nagrinėjant atskirąjį skundą analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, yra pagrįsta ir teisėta.

Vadovaujantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis, sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos CPK 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kas sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai užtęsti (vilkinti) bylos nagrinėjimą. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. turi įsitikinti, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Jeigu teismas įsitikina, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių; toks teismo įsitikinimas CPK yra vadinamas „formaliu pateiktų įrodymų vertinimu“. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012). Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs bei neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeisti neatvykusios šalies teisės ir teisėti interesai ir kad byla būtų išnagrinėta teisingai, CPK 287 straipsnyje nustatyta teisė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teisė per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl tokio sprendimo peržiūrėjimo. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 27 d. priėmė ieškovės ieškinį ir atsakovams nustatė 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti. Procesiniai dokumentai atsakovei išsiųsti 2015-04-28 adresu (duomenys neskelbtini), 2015-05-09 grąžinti su atžyma „neatsiėmė pašte“. Teismas 2015-05-18 patikrino duomenis apie atsakovės ir atsakovo darbovietę ir nustatė, kad atsakovai nedirba. 2015-05-18 nutartimi teismas nutarė procesinius dokumentus atsakovams įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsakovams nustatytu terminu nepateiktus atsiliepimo, 2015-06-18 teismas priėmė sprendimą už akių tenkindamas ieškovės ieškinį pilna apimtimi. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinių dokumentų paskelbimo būdas gali būti taikomas, kai nustatomos dvi sąlygos: 1) adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir 2) CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių. Jeigu byloje yra įrodymų, kad nėra galimybės gauti duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens gyvenamąją ar darbo vietas, teismui yra pagrindas spręsti dėl alternatyvių procesinių dokumentų įteikimo būdų, taikytinų tokiu atveju (CPK 129, 130 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinių dokumentų byloje dalyvaujančiam asmeniui teismui nurodytais fizinio asmens gyvenamosios ir darbo vietos adresais neįteikimas, kai asmuo jų neatsiima, savaime nesuponuoja išvados, jog adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos. Kai asmens gyvenamosios vietos ar darbo adresu procesiniai dokumentai siunčiami vieną kartą, tikėtina, kad gali susiklostyti situacija, jog procesinių dokumentų įteikimo metu asmens nurodytais adresais nebus, taip pat nebus asmenų, kuriems procesiniai dokumentai gali būti įteikiami, neradus adresato (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, turėtų nuspręsti, ar procesiniai dokumentai turėtų būti pakartotinai siunčiami nurodytais adresais, ar turėtų būti imamasi papildomų priemonių adresato gyvenamosios vietos ir (ar) darbo vietos adresams nustatyti (pvz., užklausiamas Gyventojų registras, Socialinio draudimo fondo valdyba, ieškovas įpareigojamas patikslinti atsakovo adresą ir pan.), ar turėtų būti taikomas kitas CPK nustatytas procesinių dokumentų įteikimo būdas (CPK 129, 130 straipsniai).

Konkrečiu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2015-04-28 teismo pranešimas, kuriuo nustatytas terminas atsakovei atsiliepimui pateikti, bei kitos šalies procesiniai dokumentai (ieškinys) atsakovei nebuvo įteikti. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad atsakovei neįteikus teismo siųstų procesinių dokumentų jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, teismas nesiėmė veiksmų ir nebandė pakartotinai siųsti procesinių dokumentų, nepasiūlė ieškovei patikslinti atsakovės adresą arba procesinius dokumentus atsakovei įteikti per antstolio kontorą, nesiaiškino ieškovės nuomonės dėl kuratoriaus skyrimo. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų atsisakiusi kuratoriaus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu tik kai nustatomos dvi sąlygos: 1) adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir 2) CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas įteikti apeliantei procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu, netinkamai įvertino reikšmingas byloje susidariusios situacijos aplinkybes, procesinių dokumentų įteikimo reikšmę ir tai, kad dėl netinkamo informavimo apeliantei gali kilti neproporcingų padarytam pažeidimui neigiamų padarinių.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų veiksmų, kad atsakovei procesiniai dokumentai būtų įteikti ir kad atsakovė būtų tinkamai informuota apie jos atžvilgiu pradėtą teisminį procesą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog apeliantė apie pradėtą teisminį procesą nebuvo informuota, neturėjo pareigos savarankiškai domėtis bylos procesiniu rezultatu, procesiniai dokumentai apeliantei teismui nurodytu gyvenamosios vietos adresu siųsta tik vieną kartą ir neįteikti, siekdamas užtikrinti, jog apeliantė bus tikrai informuota apie pradėtą teisminį procesą, turėjo imtis papildomų jam prieinamų priemonių (pvz., siųsti procesinius dokumentus antrą kartą, spręsti klausimą dėl kuratoriaus skyrimo, pasiūlyti ieškovei procesinius dokumentus atsakovei įteikti per antstolio kontorą), kad procesiniai dokumentai būtų apeliantei įteikti asmeniškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik pritaikęs papildomas priemones ir negavęs siekiamo rezultato, teismas turėjo pagrindą spręsti dėl kitų procesinių dokumentų įteikimo būdų - viešo paskelbimo - taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, jog Konvencijos 6 straipsnis neužkerta kelio valstybei nustatyti specialias procesines nuostatas, susijusias su viešu dokumentų įteikimu, tik su sąlyga, kad užtikrinama su procesu susijusių asmenų tinkama teisių apsauga (žr., pvz., N. D. v. Portugal, no. 69829/01, decision of 10 April 2003). Be to, procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu pagrįstumas turėtų būti vertinamas kartu su egzistuojančiomis tokiomis teisinės gynybos priemonėmis, kaip galimybe kreiptis dėl terminų atnaujinimo atskirajam skundui paduoti ar proceso atnaujinimo ir pan. (žr. ten pat). Vis dėlto procesinės taisyklės neturėtų būti taikomos pernelyg formaliai, nes tai gali lemti Konvencijos procesinių ir netgi materialiųjų teisių pažeidimus (žr., pvz., D. O. v. Spain, no. 423/03, 22 June 2006 mutatis mutandis, Zehentner v. Austria, no. 20082/02, 16 July 2009 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju atlikęs tik formalų patikrinimą, realiai neįsitikinęs, jog tikrai nėra galimybės informuoti atsakovę apie teismo procesą, netinkamai taikė CPK 130 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – panaikintinas sprendimas už akių ir atnaujintinas bylos nagrinėjimas iš esmės, byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.