- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-300-260/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Galina Blaževič, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respubliką
- Advokatai
- Vaidutis Paliukas
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Ramūnas Šarka Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.5; 121.21
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 24 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui R. G., jo atstovui advokatui Vaidučiui Paliukui, atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančių institucijų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams Linai Eviltienei, Egidijui Radzevičiui ir Ramūnui Valatkai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. G., atsakovo atstovų Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-339-780/2008 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. G. ieškiniu (b.l. 3-9) prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos 10.923,45 Lt turtinei žalai ir 50.000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad tokia žala jam padaryta neteisėtai taikant procesines prievartos priemones ir nušalinant nuo darbo, bei per ilgo ikiteisminio tyrimo. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2003-12-22 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-2-051-03 pagal LR BK 228 str. 1 d. 2004-04-14, ieškovas buvo sulaikytas ir apklaustas įtariamuoju, o 2004-04-16 ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi suimtas 10 dienų. Suėmimas skirtas tam, kad ieškovas netrukdytų procesui, nesunaikintų įrodymų. Tačiau visi pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti 2004-04-14, dar keli veiksmai 2004-04-20. Kai buvo taikomas suėmimas, visi tyrimo veiksmai jau buvo atlikti. Šiai kardomajai priemonei skirti nebuvo pagrindo ir ji buvo taikyta per ilgai ir nepagrįstai, pažeidžiant procesinių prievartos priemonių taikymo proporcingumo principą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. 2004-04-15 ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ieškovas buvo nepagrįstai laikinai nušalintas nuo pareigų, kadangi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, dėl kurių buvo prašoma nušalinti nuo pareigų, jau buvo atlikti iki jos paskyrimo, o per visą nušalinimo laikotarpį iš esmės jokie tyrimo veiksmai nebuvo atliekami. Be to, analogiška procesinė prievartos priemonė kitam įtariamajam dėl analogiško nusikalimo instancine tvarka buvo panaikinta kaip neteisėta, todėl turėjo būti peržiūrėtas ir šios prievartos priemonės taikymas ieškovui. Ieškovas buvo įtariamas nesudėtingo nusikaltimo padarymu, kurio ištyrimui pakanka ir 1-2 savaičių. Tačiau ikiteisminis tyrimas užtruko nepateisinamai ilgai. Tyrimą atlikę pareigūnai elgėsi nepakankamai rūpestingai bei abejingai ieškovo atžvilgiu. Taip pat per ilgai užtruko bylos nagrinėjimas teisme, kadangi prokuroro prašymu 2005-10-12 teismo nutartimi byla buvo perduota prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui siekiant surasti suklastotą dokumentą, tačiau per tris mėnesius papildomo tyrimo, atlikus tik vieną papildomą dokumentų apžiūrą ir surašius kelis raštus, t.y. iš esmės neatlikus nei vieno procesinio veiksmo, byla vėl buvo perduota teismui. Per kardomosios ir procesinės prievartos taikymo terminą ieškovas neteisėtai negavo darbo užmokesčio, turėjo išlaidų advokato pagalbai, todėl patyrė turtinę žalą ir prašo ją priteisti. Per visą bylos tyrimą ir nagrinėjimą, būdamas valstybės pareigūnu, užimančiu vadovaujančias pareigas ir ilgą laiką būdamas įtariamuoju bei kaltinamuoju, ieškovas patyrė neigiamas emocijas, išgyvenimus, ilgą laiką negalėjo reabilituotis, siekti karjeros, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Ilgą laiką būdamas įtariamuoju ir kaltinamuoju, kuriam taikomos procesinės prievartos priemonės, išgyveno ne tik jis pats, bet ir jo šeimos nariai. Sužinojusi apie jam pareikštus įtarimus jo motina tapo II grupės invalide. Jis nejaukiai jautėsi darbe, į jį neigiamai žiūrėjo jo pavaldiniai.Susidariusioje situacijoje jam buvo sunku vadovauti pavaldiniams, nes jis pats buvo įtariamuoju. Taip pat užtrukęs procesas turėjo neigiamos įtakos jo tarnybai, sutrukdė anksčiau gauti apdovanojimą, kurį jis gavo tik pasibaigus procesui. Dėl šių aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 50.000 Lt.
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, jog visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Ieškovas kardomosios priemonės suėmimo skyrimo nutarties apeliacine tvarka neskundė, o tai yra viena iš aplinkybių, sudarančių pagrindą patvirtinti nurodytos teismo nutarties teisėtumą. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad R. G. padarė nusikalstamą veiką, taip pat buvo nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai. Kardomoji priemonė suėmimas ieškovui buvo taikoma trumpą laiką, tik dešimt dienų. Ieškovo suėmimo laikotarpiu buvo apklausinėjami liudytojai, atliekamos akistatos, poėmiai, kiti tyrimo veiksmai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad suėmimas padarė jam žalą. Nušalinimas nuo pareigų truko trumpą laiką, nutartis dėl laikino nušalinimo nebuvo panaikinta kaip neteisėta, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nušalinimas buvo neteisėtas. Baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu buvo atliktas per įmanomai trumpiausią laiką. Proceso trukmė pateisinama bylos sudėtingumu, byloje įtariami, vėliau kaltinami buvo trys asmenys, apklausinėjamas didelis skaičius liudytojų, teisminio nagrinėjimo metu eilė posėdžių neįvyko ne dėl teismo netinkamo elgesio organizuojant procesą, o tenkinant pačių kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymus. Laikotarpis kai byla teismo nutartimi buvo perduota prokurorui tyrimui papildyti niekaip nevaržė ieškovo teisių ir nedarė jam žalos. Tai, kad tam tikru laikotarpiu nebuvo surašyta jokių procesinių dokumentų nereiškia, kad tyrimas tuo metu nevyko, kadangi ne visi tyrimo veiksmai atsispindi dokumentuose, be to ne visi tyrimo metu surinkti duomenys turi būti perduodami teismui. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas nenustačius ir neįrodžius padarytos žalos dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba nurodė, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas teisėtai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kompetentingų institucijų įstatymo nustatyta tvarka priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti. Suėmimo metu buvo intensyviai atliekami procesiniai veiksmai. Apklausos, poėmis buvo atliekami ir nušalinimo laikotarpiu. Šio atstovo nuomone, ieškovo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo yra nepagrįsti, nes tyrimo veiksmai buvo atliekami ir po 2004-04-14. Per teismo skirtą laiką tyrimui papildyti buvo papildomai apžiūrėti poėmio metu paimti dokumentai ir bandyta nustatyti ieškomo dokumento buvimo vietą. Ieškovas nepagrįstai prašo priteisti negautą darbo užmokestį už suėmimo ir nušalinimo laiką iš atsakovo. Ieškovui per 5 dienas nuo tada, kai jis vėl pradėjo eiti pareigas, turėjo būti išmokėtas darbo užmokestis nepriklausomai nuo nušalinimo teisėtumo ir nušalinusio subjekto. Todėl ieškovui nepareiškus šio reikalavimo savo darbovietei ir nenustačius, kad nušalinimas buvo neteisėtas, šis reikalavimas atmestinas kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Ieškovo prašomas neturtinės žalos dydis neparemtas jokiais objektyviais kriterijais ir, atsižvelgiant į teismų praktiką, yra ženkliai per didelis.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu (b.l.77-87) ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui R. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos 3.594,12 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5.000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2.000 Lt už advokato teisinę pagalbą. Teismas nustatė, kad pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas 2004-04-14, laikinas nušalinimas nuo pareigų paskirtas 2004-04-15 teismo nutartimi, kardomoji priemonė suėmimas paskirta 2004-04-16 teismo nutartimi, suėmimas panaikintas 2004-04-25 teismo nutartimi, laikinas nušalinimas nuo pareigų panaikintas 2004-07-09 prokuroro nutarimu, kaltinamasis aktas surašytas 2004-12-15, byla 2005-10-12 teismo nutartimi perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti ir nustatytas 3 mėnesių terminas tyrimui papildyti, kaltinamasis aktas antrą kartą surašytas 2006-01-25, išteisinamasis nuosprendis priimtas 2006-06-30, o įsiteisėjo 2006-09-27. Taip pat nustatė, kad ieškovui nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2004-04-14 iki 2004-07-14 ir tai sudaro 9.423,45 Lt. Ieškovas už gynimą baudžiamojoje byloje advokatui sumokėjo 1.500 Lt. Už nušalinimo laikotarpį darbdavys atsisakė išmokėti darbo užmokestį. Teismas atmetė atsakovo atstovų argumentus, kad kardomoji ar procesinė prievartos priemonė turi būti laikoma teisėta, jei ji pagrįsta procesiniu teismo sprendimu, priimtu laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų ir nepanaikinta instancine tvarka, kad ieškovas neskundė jų kaip neteisėtų, todėl jų teisėtumas yra nustatytas ir negali būti paneigtas nagrinėjant šią bylą. Kadangi ieškovui suėmimas buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl teismas sprendė, kad valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra. Teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, pripažino, kad suėmimas buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką: įrašyti telefoniniai pokalbiai, liudytojos parodymai, poėmių metu rasti ir paimti dokumentai, kratos metu iš R. G. paimti dokumentai. Šie duomenys buvo gauti iki suėmimo paskyrimo ir kardomąją priemonę skyrusiam teisėjui leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje buvo nurodyti ir kiti LR BPK numatyti suėmimo skyrimo pagrindai, kuriuos teismas pripažino pagrįstais. Nuo 2004-04-16, kai ieškovas buvo suimtas, iki 2004-04-21 buvo intensyviai atliekamas ikiteisminis tyrimas: apklausiami liudytojai, atlikta akistata tarp įtariamojo R. V. ir liudytojos, papildomai apklaustas pats ieškovas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ieškovo teiginį, kad suėmimas nebuvo būtinas ir buvo paskirtas nepagrįstai, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau, spręsdamas procesinių prievartos priemonių taikymo trukmės pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskutiniai procesiniai veiksmai buvo atlikti iki 2004-04-23, todėl kardomosios priemonės suėmimo būtinumas buvo išnykęs jau prokuroro kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją dieną, t.y. 2004-04-23, ir ieškovas iš suėmimo turėjo būti paleistas tą pačią dieną. To nepadarius ir suėmimą panaikinus tik pasibaigus jo terminui, buvo pažeistas LR BPK 139 str. Tuo pačiu ieškovo laisvės apribojimas dėl jo nepagrįstos trukmės pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 1 pirmajame straipsnyje įtvirtintą proporcingumo bendrajam interesui principą kas reiškia taikytų apribojimų neteisėtumą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovo suėmimo atveju buvo nepateisinamo delsimo pažymių laiku nepanaikinant griežčiausios kardomosios priemonės, todėl tokius valstybės institucijų veiksmus pripažino neteisėtais, kurie sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą suėmimą. Dėl laikino nušalinimo nuo pareigų pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ši kardomoji priemonė ieškovui buvo paskirta pagrįstai. Tačiau kaip ir suėmimo atveju prokuroras 2004-07-09 nutarimu panaikino laikiną ieškovo nušalinimą nuo pareigų anksčiau laiko. Patikrinęs kada iš tiesų buvo atlikti prokuroro nutarime nurodyti tyrimo veiksmai, sąlygoję šios procesinės prievartos priemonės panaikinimą, teismas nustatė, kad vėliausias procesinis veiksmas, kuriais remdamasis prokuroras 2004-07-09 panaikino laikiną nušalinimą nuo pareigų, buvo atliktas 2004-06-17, kuomet liudytoju buvo apklaustas paskutinis ieškovo bendradarbis. Todėl teismas pripažino, kad laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimo pagrindas atsirado ne prokuroro nutarimo priėmimo dieną, t.y. 2004-07-09, o 2004-06-17 ir laikinas nušalinimas nuo pareigų turėjo būti panaikintas iš karto kai tapo nebereikalingas, t.y. 2004-06-18. To nepadarius ir šią procesinę prievartos priemonę panaikinus tik 2004-07-09, buvo pažeistas LR BPK 157 str. 5 d. reikalavimas. Tuo pačiu ieškovo teisių apribojimas dėl jo nepagrįstos trukmės pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 1 pirmajame straipsnyje įtvirtintą proporcingumo bendrajam interesui principą kas reiškia taikytų apribojimų neteisėtumą. Per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų atveju buvo nepateisinamo delsimo požymių laiku nepanaikinant šios procesinės prievartos priemonės, todėl tokie valstybės institucijų veiksmai pripažįstami neteisėtais ir sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą procesinės prievartos priemonės taikymą. Teismo nuomone, valstybės institucijų veiksmai organizuojant procesą laikotarpiu nuo 2004-04-14 iki 2004-06-17 laikytini atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką. Tačiau iš baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiagos teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2004-06-17 iki 2004-12-15, kuomet ieškovui buvo surašytas kaltinamasis aktas, buvo atliktos tik keturios liudytojų apklausos, kurios galėjo ir turėjo būti atliktos žymiai anksčiau. Todėl teismas laikė, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Kartu pripažino, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nepateisinimai ilgai neperdavė bylos į teismą, taip pažeisdamos ieškovo teisę į neuždelstą procesą. Teismas laikė, kad nusikaltimas, dėl kurio buvo pareikšti įtarimai, nėra sudėtingas jo tyrimo požiūriu, nebuvo būtinybės ir nebuvo skiriamos ilgai atliekamos ekspertizės ar kiti ilgai užtrunkantys tyrimo veiksmai, įtariamieji nesislapstė nuo tyrimo ir nekliudė jo eigai, nebuvo būtinybės rinkti įrodymus užsienyje, absoliuti dauguma liudytojų buvo apklausta per pirmus du ikiteisminio tyrimo mėnesius, todėl padarė išvadą, kad procesas galėjo būti atliekamas intensyviau ir vengiant nereikalingo delsimo. Teismo nuomone, atsakovas nepagrindė jokiais įrodymais apie konkrečias taktikos ir planavimo priemones taikytas nagrinėjamo ikiteisminio tyrimo metu, nesirėmė liudytojų, t.y. tyrimą atlikusių pareigūnų, paaiškinimais dėl tyrimo trukmę sąlygojusių aplinkybių, nepateikė tyrimo metu surašytų, tačiau teismui neperduotų dokumentų, kurie lieka ikiteisminio tyrimo kontrolės byloje pas prokurorą. Todėl pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog proceso trukmė pateisinama dėl atsakovo nurodytų aplinkybių. Teismo nuomone, teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą, kadangi 2005-10-12 prokuroro prašymu teismas nutartimi bylą perdavė prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus visus poėmius ir kratas nebuvo surasti perrašinėtų 2003 m. rugsėjo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir tarnybos grafikų pirminiai egzemplioriai, reiškia, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas remiantis kitais įrodymais ir konstatavus, kad minėtų dokumentų surasti nėra galimybės, o visi kiti įrodymai, kuriuos įmanoma surasti, buvo surinkti. Todėl prokuroro prašymas praėjus aštuoniolikai mėnesių nuo proceso pradžios dar kartą leisti bandyti surasti anksčiau nesurastus dokumentus buvo niekuo nepagrįstas. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti tokio prokuroro prašymo, o tą padaręs, ir nustatęs dar trijų mėnesių terminą papildomam tyrimui, bereikalingai uždelsė procesą. Todėl teismas byloje nustatytus valstybės institucijų veiksmus EŽTT praktikos požiūriu vertino ir kaip neteisėtus dėl nacionalinės teisės reikalavimų pažeidimo, ir kaip pažeidžiančius bendrąją valstybės pareigą proceso metu elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismui konstatavus, kad ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo nepagrįstai taikomas nuo 2004-06-18 iki 2004-07-09, už šį laikotarpį negautas pajamas teismas pripažino netiesioginiais nuostoliais ir priteisė ieškovui už 22 nepagrįsto nušalinimo kalendorines dienas yra 2.094,12 Lt. Ieškovui atsisakius atsakovu dėl neišmokėto darbo užmokesčio patraukti savo darbovietę, teismas atsakovą pripažino netinkamu pagal likusią reikalavimo dalį priteisti negautą darbo užmokestį ir ieškinį šioje dalyje atmetė. Taip pat nurodė, kad toks reikalavimas nagrinėtinas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniame teisme. Ieškovo turėtas 1.500 Lt išlaidas už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje teismas pripažino tiesioginiais ieškovo nuostoliais, kuriuos jis patyrė dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų organizuojant procesą, todėl šią sumą ieškovui priteisė kaip turtinę žalą. Viso ieškovui priteisė 3.594,12 Lt turtinės žalos. Spręsdamas dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos, teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, jog užsitęsusio proceso metu negalėjo būti laiku skatinamas, bei, kad jis buvo patalpintas areštinės kameroje su kitais asmenimis, t.y. ne pareigūnais. Teismas nustatė, jog baudžiamosios bylos proceso metu ieškovas apdovanojimų ar paskatinimų negavo ne dėl užtrukusio bylos proceso, taip pat laikė, kad ieškovas neįrodė, t.y. nepateikė jokių įrodymų, kad vienoje areštinės kameroje jis buvo laikomas su asmenimis, nesančiais pareigūnais, ir jokių rašytinių, sveikatos priežiūros įstaigos išduotų įrodymų, patvirtinančių jo motinos ligą ir šios ligos priežastis. Teismas pripažino, kad nepagrįstai taikytos kardomosios ir procesinės prievartos priemonės, nepateisinamai ilgai užtrukęs procesas ieškovui sukėlė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, todėl, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėtai taikyto suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų jo judėjimo laisvė ir teisės dirbti buvo apribotos trumpą laiko tarpą, neteisėtais veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, taip pat į EŽTT praktiką šios kategorijos bylose, pripažino, kad ieškovo prašoma priteisti 50.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma gerokai viršija teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas net už žymiai ilgiau trukusius neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, ir priteisė už ieškovo patirtus išgyvenimus 5.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 106-115) ieškovas R. G. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ieškovo naudai 10.923,45 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50.000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovo reikalavimu atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tai turėjo įtakos nustatant atlygintinos žalos dydžio kriterijus.
1. Taikant ieškovui kardomąją priemonę - suėmimą, buvo pažeisti Konvencijos 5 ir 6 straipsniai, nes ieškovas buvo nepagrįstai suimtas, apkaltintas ir buvo pažeista ieškovo teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktas, nes ieškovo laisvė atimta neteisėtai suėmus, nepagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ir manant, jog būtina užkirsti kelią įrodymų sunaikinimui. Ieškovas 2004-04-14 buvo sulaikytas įtariant, jog suklastojo darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Tą pačią dieną buvo padarytos kratos ir dokumentų poėmiai bei apklausti visi liudytojai ir įtariamieji, todėl, tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek prokurorui, kreipiantis į teismą dėl suėmimo, buvo žinoma, jog nėra aplinkybių, kurios nurodytos prašyme paskirti kardomąją priemonę suėmimą, t.y. nebuvo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą paskirti kardomąją priemonę suėmimą ir tai patvirtina po suėmimo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, tiksliau, neatlikimas tų veiksmų, kurie buvo nurodyti kaip pagrindas paskirti suėmimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje suformuoti šie esminiai keturi reikšmingi ir pakankami suėmimo pagrindai: kai įtariamasis gali neatvykti į teismą, kai, būdamas laisvas, gali trukdyti teisingumui vykdyti, kai gali padaryti naujų nusikaltimų arba pažeisti viešąją tvarką (žr. 2005 m. spalio 4 d. sprendimas Becciev v. Moldova, pareiškimo Nr. 9190/03 (Becciev v. Moldova judgement of 4 october 2005, no. 9190/2003). Skirdamas suėmimą, teismas turi įvertinti kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės apribojimą bei suimti asmenį tik įsitikinęs, kad tai būtina viešam interesui apsaugoti. Teismas turi taip pat išsiaiškinti, ar kompetentingos nacionalinės institucijos parodė „ypatingą stropumą" organizuodamos procesą. 2004 m. balandžio 16 d. nutartimi skiriant kardomąją priemonę neatsižvelgta į tai, jog ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2003 m. gruodžio 22 d., t.y. prieš keturis mėnesius iki suėmimo. Ieškovas buvo įtariamas, o vėliau ir kaltinamas vieno mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimu. Šio „nusikaltimo" ištyrimui pakako vienos dienos ikiteisminio tyrimo pareigūno darbo: padaryti kratą ieškovo namuose, darbo vietoje, padaryti poėmį dokumentų iš tarnybos ir apklausti tarnybos darbuotojus. Šie veiksmai faktiškai ir buvo atlikti per vieną dieną -2004 m. balandžio 14 d. Todėl nebuvo jokio įstatyminio pagrindo kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo ir šios priemonės paskyrimui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, jog nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnis ir taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neadekvačios. Per visą suėmimo laiką nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo būtinumas ir sąlygojo šios kardomosios priemonės paskyrimą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo suėmimas buvo neteisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos požiūriu. Prievolė atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų kyla konstatavus neteisėtus veiksmus (deliktinė atsakomybė). Todėl nurodyti veiksmai, skiriant kardomąją priemonę - suėmimą, nesant įstatyminio pagrindo ir viršijant procesinės prievartos priemonių taikymo proporcingumo principus nustatyti, pripažintini neteisėtais. Už neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės - suėmimo laiką ieškovui buvo neišmokėtas darbo užmokestis. Ieškovas buvo atskirtas nuo savo šeimos, o laikymas laikino sulaikymo įstaigoje ieškovui, kaip Lietuvos Respublikos pasienio tarnybos karininkui, buvo didelis pažeminimas, sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, t. y. padarė didelę moralinę žalą. Vadovaujantis vien ta aplinkybe, jog buvo formalūs pagrindai taikyti ieškovui kardomąją priemonę suėmimą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad suėmimas buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Teismas, padarydamas šią išvadą, neatsižvelgė į tai, jog pareigūnai, taikydami procesines prievartos priemones, turi elgtis rūpestingai, siekiant nepadaryti didesnės žalos, nei siekiamo apginti visuomeninio intereso svarba. Visais atvejais pareigūnai, taikantys procesines prievartos priemones, turi siekti nepažeisti proporcingumo principo.
2. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2003 m. gruodžio 22 d., ieškovas buvo įtariamas 2003 m. rugsėjo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimu. Nuo bylos iškėlimo momento iki nušalinimo nuo pareigų ieškovas dirbo Specialiosios paskirties būrio vyriausiuoju specialistu ir aplinkybės dėl darbo bei baudžiamojoje byloje nepasikeitė. Vien tiktai dėl įtarimo nusikaltimų padarymu konkrečiu atveju nebuvo pagrindo nušalinti ieškovo nuo pareigų. Į bylą nepateikta įrodymų, kad buvo pagrindas teigti (manyti), kad ieškovas, dirbdamas SPB vado pareigose, darys nusikaltimus ar trukdys ikiteisminiam tyrimui. Todėl, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nebuvo pagrindo nušalinti ieškovo nuo pareigų ir tokio pagrindo nebuvo visą nušalinimo nuo pareigų laiką. 2004 m liepos 09 d. prokuroro nutarimu buvo panaikintas laikinas nušalinimas nuo pareigų išnykus šios priemonės taikymo pagrindams. Nutarime nurodoma, jog laikino nušalinimo pagrindų išnykimą sąlygojo tyrimui reikšmingų dokumentų poėmiai ir tarnyboje dirbusių asmenų apklausa. Tačiau šie veiksmai buvo atlikti 2004 m. balandžio 14 d., t.y. iki nutarties ieškovą laikinai nušalinti nuo pareigų priėmimo. Negalima sutikti su teismo teiginiu dėl laikino nušalinimo nuo pareigų pagrįstumo iki 2004-06-17. Paskutinis nurodomas procesinis veiksmas yra liudytojo A. P. papildoma apklausa. Pirmą kartą A. P. apklaustas 2004-03-14, kurios metu davė išsamius paaiškinimus, jokios papildomos aplinkybės papildomos apklausos metu nebuvo aiškinamos. Todėl ši apklausa vertintina kaip formalus veiksmas ir šiuo procesiniu veiksmu negalima grįsti laikinojo nušalinimo reikalingumo.
3. Ieškovui nušalinimas nuo pareigų buvo inicijuotas ne darbdavio - VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM, o valstybinės institucijos, nesusijusios su ieškovu valstybės tarnybos teisiniais santykiais. Toks valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų pagrindas bei tvarka yra numatyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje ir Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle dėl bendros ir specialios teisės normų sąveikos, darytina išvada, kad ieškovo atžvilgiu yra įstatyminės sąlygos taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio nuostatas. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog dėl atlyginimo išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį atsakovu turi būti darbdavys.
4. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tačiau teismas netinkamai įvertino aplinkybes, sąlygojančias neturtinės žalos dydį. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl apribotų galimybių siekti karjeros. Asmuo, pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl pareiginio nusikaltimo padarymo, negali tikėtis paaukštinimo tarnyboje ar aukštesnio laipsnio suteikimo, kol nebus išspręstas jo kaltės ar nekaltumo klausimas. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialiųjų nekarinių laipsnių suteikimo ir pervadinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. IV-52, 7-1 punktas nustato, jog teikimas dėl aukštesnio laipsnio suteikimo nerengiamas, jei atliekamas tyrimas dėl galimo pareigūno tarnybinių nusižengimų. Taip pat nepagrįstas teiginys dėl drausminės nuobaudos, kuri neva tai turėjo įtakos sprendžiant paskatinimų už gerą tarnybą klausimą. Drausminės nuobaudos paskyrimas susijęs su ikiteisminiu tyrimu, o jos apskundimą stabdė neišnagrinėta baudžiamoji byla. Remiantis aptartais argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo specifikos, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, dėl proceso trukmės, dėl neteisėto suėmimo, nušalinimo nuo pareigų, dėl ko buvo apribotos ieškovo pragyvenimo galimybės bei šeimos poreikių tenkinimas, dėl ko neabejotinai ieškovas patyrė ne tik tam tikrus turtinius praradimus, bet ir neturtinę žalą, pergyvendamas dėl savo ir savo šeimos ateities. Be to, ieškovą, kaip pareigūną, pažemino jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, kurios taikomos nusikaltėliams. Todėl apeliantas mano, jog pirmos instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis neatitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 103-105) atsakovo atstovas Lazdijų rajono apylinkės prokuratūra prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Apelianto nuomone teismo sprendimas nepagrįstas dėl sekančių argumentų:
1. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovo laikymą suėmime nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 kaip valstybės institucijų nepateisinamą delsimą. Kardomoji priemonė suėmimas R. G. buvo taikoma trumpą laiką, tik dešimt dienų. Net ir pripažinus, kad jis galėjo būti iš suėmimo paleistas 2004-04-23, o ne 2004-04-25, įvertinus ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą tiek jo suėmimo laikotarpiu, tiek po suėmimo panaikinimo, įvertinus tai, kad 2004 m. balandžio 24 ir 25 dienos buvo savaitgalis, R. G. laikymas suimto nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nelaikytinas nepateisinamu delsimu. Teismo vertinimas, kad dėl dviejų dienų, kad ir pačios griežčiausios kardomosios priemonės suėmimo taikymo, valstybės institucijų veiksmai yra neteisėti, yra nepagrįstas, prieštarauja Aukščiausio Teismo suformuotai teismų praktikai.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Valstybės sienos apsaugos tarnyboje buvo pradėtas 2003-12-22. Baudžiamojoje byloje Nr.07-1-509-04 ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004-09-23 atskiriant jį iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03 buvo priimtas 2004-10-08. Teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03. Teismo išvada, kad per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03 medžiagos ir šiuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai (t.3, b.1.74-76; t.6, b.1.39-40, 41-42; 49-50,61,63).
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nurodė, kad nuo 2004-06-17 iki 2004-12-15, kuomet ieškovui buvo surašytas kaltinamasis aktas, buvo atliktos tik keturios liudytojų apklausos. Toks teiginys neatitinka tikrovės. Teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo apimties, veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03. Taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad proceso trukmė negali būti pateisinama bylos sudėtingumu. „Bylos sudėtingumo" sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Teismų praktikoje bylos sudėtingumas vertinamas ir proceso veiksmų ar kitų dokumentų gausumu. Tiek baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03, tiek Nr.07-1-509-04, apimtis, proceso veiksmų gausa, leidžia pagrįstai teigti, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos. Teismas, vertindamas proceso trukmę bylos nagrinėjimo teisme metu, konstatavo, kad teismo veiksmai perduodant bylą prokurorui papildomam tyrimui atlikti, vertintini kaip bereikalingas proceso delsimas, pažeidęs ieškovo teisę į įmanomai trumpiausią procesą. Tačiau, netgi pripažinus, kad šioje dalyje galima įžvelgti proceso delsimo požymių, būtina nustatyti, ar ieškovas dėl to patyrė žalos, ir ar žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Bylos grąžinimo prokurorui tyrimui papildyti laikotarpiu, R. G. procese nedalyvavo, suimtas, nušalintas nuo pareigų, nebuvo. Byloje nepateikta įrodymų, kad šis trumpas baudžiamojo proceso periodas sukėlė jam kokius tai nepatogumus, dvasinius pergyvenimus, pablogėjo sveikata ar panašiai.
4. Teismas nepagrįstai, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymų taikymo ir aiškinimo praktikos, ieškovo turėtas 1.500 Lt išlaidas už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje pripažino tiesioginiais nuostoliais ir priteisė kaip turtinę žalą. Minėtos išlaidos gali būti laikomos tik proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų. Nors baudžiamojoje byloje 2006-06-30 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, bei 2006-09-27 Kauno apygardos teismo nutartimi teismai neišsprendė išteisinto kaltinamojo R. G. turėtų proceso išlaidų atlyginimo klausimo, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo reikalauti baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes subjektinė ieškovo teisė yra kilusi ne iš civilinių teisinių ar kitų teisinių santykių, dėl kurių pagal įstatymą bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka.
5. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 2.000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Taip pat teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio" nuostatas. Neįvertino bylos sudėtingumo, sprendžiamų teisinių klausimų naujumo. Byla pagal R. G. ieškinį dėl žalos atlyginimo nelaikytina sudėtinga, tokio pobūdžio bylose yra suformuota aiški Aukščiausio Teismo praktika šios kategorijos bylose, be to tas pats advokatas teikė teisines paslaugas kitoje civilinėje byloje Nr.2-338-780/2008, kurioje ieškovu yra R.V., ir kurios aplinkybės yra analogiškos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 116-121) atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
1. Suėmimas yra iš principo teisėtas, jei jis grindžiamas procesiniu teismo sprendimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Benhamas prieš Jungtinę Karalystę, 2000 m. liepos 31 d. sprendimas, byloje J. J. prieš Lietuvą, 68 paragrafas)". (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34, skelbta „Teismų praktika" Nr. 15). Nagrinėjamu atveju ieškovo suėmimas grindžiamas procesiniu teismo sprendimu, truko trumpą laikotarpį, todėl Konvencijos požiūriu buvo teisėtas. Ieškovas kardomosios priemonės - suėmimo Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka neskundė. Nepasinaudojimas savo teise apskųsti teismo nutartį dėl suėmimo paskyrimo vertintinas kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, patvirtinančių suėmimo teisėtumą.
2. Konstatuodamas laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės nepagrįstumą, teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų visą jo nušalinimo laikotarpį buvo teisėtas ir pagrįstas. Vertindamas laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumą, teismas nagrinėjo 2004 m. liepos 9 d. prokuroro nutarimo, kuriuo panaikintas ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų, turinį, jame minimų procesinių veiksmų atlikimo datas, be kita ko klaidingai nustatydamas, jog per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Šia aplinkybe teismo sprendime grindžiamas dalies laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės nepagrįstumas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiagos (1 t., 46-47 b.l.), 2004 m. birželio 22 d. buvo papildomai apklausta liudytoja R. S., nors ir neminima 2004 m. liepos 9 d. prokuroro nutarime. 2004 m. birželio 22 d. įvykusi R. S. papildoma apklausa yra reikšminga ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumo aspektu. Šios apklausos nenurodymas nutarime gali būti vertinamas tik kaip techninio pobūdžio trūkumas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti tik 2004 m. rugsėjo 23 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 I tomas, 4-5 puslapiai). Ieškovo laikino nušalinimo laikotarpiu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebuvo atskirtas, o veika buvo susijusi tame pačiame ikiteisminiame tyrime tiriamais Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos ministerijos vado A. S. ir kt. pareigūnų galimo piktnaudžiavimo tarnyba faktais. Todėl laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumas turėjo būti nagrinėjamas įvertinant ne vienos, o abiejų baudžiamųjų bylų, t. y. Nr.01-2-051-03 ir Nr.1-103-537/2006 medžiagas, vertinant buvusią ikiteisminio tyrimo situaciją kaip vieningą visumą.
3. Teismas nepagrįstai neįvertino, jog ikiteisminis tyrimas iki 2004-09-23 buvo dėl kelių įvykių. Atribojus ir atskyrus su ieškovu susijusios veikos tyrimą į atskirą ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas buvo baigtas greičiau nei per tris mėnesius. Todėl teismo išvados apie ikiteisminio tyrimo neintensyvumą ir uždelstą procesą neatitinka faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas tinkamai neįvertino ikiteisminio tyrimo atskyrimo aplinkybių, t. y. išsiųsto teisinės pagalbos prašymo. Prokuroras, atsižvelgdamas į įprastinę tokio pobūdžio teisinės pagalbos prašymų įvykdymo trukmę, gali ją tik prognozuoti, tačiau negali įtakoti, nes teisinės pagalbos prašymo įvykdymas ir jo trukmė iš esmės priklauso tik nuo teisinės pagalbos prašymą vykdančių užsienio teisėsaugos institucijų. Todėl, nors ir faktiškai nepagreitino ikiteisminio tyrimo, 2004 m. rugsėjo 23 d. prokuroro nutarimas, buvusioje ikiteisminio tyrimo situacijoje įžvelgus atskiro ikiteisminio tyrimo atskyrimo galimybę ir numatant, kad teisinės pagalbos prašymo įvykdymas gali užtrukti, įrodo rūpestingumą ir siekį, kiek tai priklauso nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų, organizuoti procesą per įmanomai trumpesnį laiką. Teismas nevisapusiškai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kas nulėmė neobjektyvų jų vertinimą, t. y. buvo pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis.
Žemesnės instancijos teismas
4. Reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo teismas turėjo atmesti kaip nepagrįstą. Teismo sprendimu dalį priteistos turtinės žalos sudaro ieškovo turėtos 1.500 Lt išlaidos už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje. Tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas neišsprendė išteisinto kaltinamojo, kuris yra ieškovu šioje byloje, turėtų proceso išlaidų atlyginimo klausimo, nesudaro teisinio pagrindo reikalauti baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes subjektinė ieškovo teisė yra kilusi ne iš civilinių teisinių ar kitų teisinių santykių, dėl kurių pagal įstatymą bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka. Teismas, priteisdamas ieškovo turėtas 1.500 Lt išlaidas už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje iš atsakovo, nepagrįstai nesirėmė BPK 103 straipsnio 6 punktu ir 104 straipsnio 2 dalimi, CPK 1 straipsniu ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Darbo užmokesčio už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, išmokėjimas siejamas tik su atlikto tyrimo išvadomis, numatytomis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje ir darbo užmokesčio teisinio santykio šalimis. Situaciją, jog ieškovas šiuo metu nėra atgavęs darbo užmokesčio už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, nulėmė ne atsakovas, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinė. Teismas, priteisdamas ieškovui negautą darbo užmokestį už konstatuoto nepagrįsto laikino nušalinimo nuo pareigų kalendorines dienas, netinkamai aiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisės normą.
5. Įvertinus teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas ir atsižvelgiant į teismo sprendime konstatuotų neteisėtų veiksmų pobūdį, procesinių prievartos priemonių trukmę, pasekmes, teismo priteistos neturtinės žalos dydis 5.000 Lt yra per didelis, nes panašios ar nedaug didesnės sumos įprastai priteisiamos už žymiai ilgiau trukusius ir didesnius žmogaus teisių suvaržymus reiškiančius neteisėtus veiksmus.
6. Teismas, ieškinį patenkindamas iš dalies ir priteisdamas 3.594,12 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5.000 Lt neturtinei žalai atlyginti, faktiškai patenkino 14,11 proc. ieškovo pareikštų piniginių reikalavimų. Atitinkamai teismas, ieškinį patenkindamas iš dalies, privalėjo taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalį ir priteisti iš atsakovo 14,11 proc. ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Todėl teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus.
Atsiliepime į ieškovo R. G. apeliacinį skundą (b.l. 132-134) atsakovo atstovas Lazdijų rajono apylinkės prokuratūra prašo apelianto R. G. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovo nuomone, 2008-10-31 pirmos instancijos teismo sprendime išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl pripažįstama, kad ieškovui kardomoji priemonė suėmimas buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Ieškovo apeliaciniame skunde, dalyje dėl neteisėto suėmimo, yra tik perkeltas ieškinio tekstas, neginčijami teismo sprendime nurodyti argumentai, o apsiribojama tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Kardomoji priemonė suėmimas R. G. buvo taikoma trumpą laiką, tik dešimt dienų. Net ir pripažinus, kad jis galėjo būti iš suėmimo paleistas 2004-04-23, o ne 2004-04-25, įvertinus ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą tiek jo suėmimo laikotarpiu, tiek po suėmimo panaikinimo, įvertinus tai, kad 2004 m. balandžio 24 ir 25 dienos buvo savaitgalis, R. G. laikymas suimto nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nelaikytinas nepateisinamu delsimu. R. G. argumentai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė teiginį dėl nepagrįsto jo laikino nušalinimo nuo pareigų, taip pat apsiribojo ieškinio teksto perkėlimu į apeliacinį skundą, neanalizuojant ir neginčijant konkrečių teismo sprendime nurodytų argumentų, kuriais buvo konstatuotas laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumas. Nepagrįstas ieškovo R. G. argumentas, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl darbo užmokesčio išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį atsakovu turėjo būti darbdavys. Pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalį, apmokėjimas už nušalinimo laiką nesiejamas su nušalinimo teisėtumu. Todėl aplinkybę, kad ieškovas nėra gavęs darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, nulėmė ne atsakovas, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinė. Nepagrįsti ieškovo argumentai, susiję su neturtinės žalos dydžiu. R. G. procesinės prievartos priemonės kardomoji priemonė suėmimas bei laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo paskirtos teisėtai ir pagrįstai. Nenustačius neteisėtų atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmų, negalimas ir žalos atlyginimas. Vertinant ieškovo pareikštą reikalavimą dėl 50.000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad net ir pripažįstant, jog valstybės institucijų veiksmuose buvo nepateisinamo delsimo požymių, ieškovo prašoma priteisti suma gerokai viršija teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo R. G. apeliacinį skundą (b.l. 136-137) atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba prašo ieškovo R. G. apeliacinį skundą atmesti. Specialiųjų tyrimų tarnyba taip pat sutinka su atsakovo atstovo - Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniu skundu. Nurodo, kad vidaus tarnybos pareigūnų nušalinimą nuo pareigų ir darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį išmokėjimo sąlygas tiesiogiai reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis. Todėl, esant Vidaus tarnybos statute nustatytam teisiniam reguliavimui ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnis ieškovui netaikytinas. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių 7¹ punktu. Tačiau vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių 7¹ punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi jis įsigaliojo jau po įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-550-133/2006, kurioje, atmetus prokuroro apeliacinį skundą, paliktas nepakeistas pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Nesutikimą su ieškovo apeliaciniu skundu atsakovo atstovas taip pat grindžia jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir argumentais.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškovo R. G. apeliacinį skundą (b.l. 139-141) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apelianto teiginys, jog per visą suėmimo laiką nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo būtinumas ir sąlygojo šios kardomosios priemonės paskyrimą, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad suėmimas buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir civilinės bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad apeliantas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais bei kitais įtariamaisiais baudžiamojoje byloje, t.y. šie asmenys buvo jo bendradarbiai. Pas apeliantą buvo rasti dokumentai su galimais klastojimo požymiais. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo pagrįstas ir taikytas teisėtai. Laikino nušalinimo metu baudžiamojoje byloje buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai: atlikti poėmiai, atliktos kratos, liudytojai buvo apklausti, todėl apelianto teiginys, kad per nušalinimo laiką buvo atlikti tik keli procesiniai veiksmai, susiję su jam pareikštu įtarimu ir šių veiksmų atlikimui reikėjo vos vienos dienos, yra nepagrįsti ir atmestini. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į kriterijus nurodytus CK 6.250 str. 2 d., taip pat atsižvelgė į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nurodė ir kitus kriterijus, kuriais jis rėmėsi, tai: kad ieškovas nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėtai taikyto suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų, jo judėjimo laisvė ir teisės dirbti buvo apribotos trumpą laiko tarpą, neteisėtais veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, taip pat į EŽTT praktiką šiose bylose.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti ir atmesti atsakovo atstovų apeliacinius skundus, o visų atsakovų atstovai – atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir patenkinti ieškovo atstovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo atstovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėdamas apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Kaip reikalauja CPK 263 straipsnis, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pripažino, kad ieškiniu buvo prašoma priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, vertinant, kad žala, padaryta neteisėtai taikant ieškovui procesines prievartos priemones, neteisėtai nušalinant jį nuo darbo, bei per ilgo baudžiamosios bylos tyrimo, o išnagrinėjus bylą iš dalies pasitvirtino visi trys ieškovo reikalavimo pagrindai.
Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš dalies nesutinka ir ieškovas, ir atsakovo atstovai – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra bei Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliantų argumentus dėl žalos atlyginimo galima sugrupuoti į dvi dalis, t.y. pareikštus dėl civilinės atsakomybės pagrįstumo ir pareikštus dėl patenkintų reikalavimų dydžio, todėl toliau pasisakys atskirai dėl vienos ir kitos grupės argumentų.
Dėl civilinės atsakomybės pagrindų
Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo apskųstame sprendime padaryta išvada, kad kardomoji priemonė – suėmimas – ieškovui 2004-04-16 teismo nutartimi buvo paskirta ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Padarydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė, jog suėmimas buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra, byloje pateiktų įrodymų pagrindu galima buvo daryti išvadą, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką (techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus metu įrašyti telefoniniai pokalbiai, liudytojos L. B. parodymai, poėmių metu rasti ir paimti dokumentai kratos metu iš R. G. paimti dokumentai (baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 : t.1, b.l. 21-30; t.1, b.l. 52-53; t.2, b.l. 39-63 ir 95; t.3 , b.l. 50-57). Šie duomenys buvo gauti iki suėmimo paskyrimo ir kardomąją priemonę skyrusiam teisėjui leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Be to, ieškovas buvo suimtas ne vien tik remiantis įtarimu. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje (baudžiamosios bylos 3 t. b.l.18) buvo nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos BPK numatyti suėmimo skyrimo pagrindai, kurie laikytini pagrįstais. Ieškovas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais, bei kitais šios bylos įtariamaisiais, kurie buvo jo bendradarbiai ir pavaldiniai, taip pat pas ieškovą buvo rasti dokumentai su galimais klastojimo požymiais. Būtent tokios aplinkybės davė pagrindą manyti, kad ieškovas gali trukdyti procesui, paveikti liudytojus, siekti sunaikinti ar paslėpti įrodymus. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog atliekantiems tyrimą baudžiamojoje byloje pareigūnams nebuvo jokio įstatyminio pagrindo kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo ir šios priemonės paskyrimui. Nors ieškovas ir teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, jog nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnis ir taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neadekvačios, per visą suėmimo laiką nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo būtinumas ir sąlygojo šios kardomosios priemonės paskyrimą, teisėjų kolegijos nuomone, su tuo sutikti negalima. Aukščiau paminėtos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, sąlygojusios kardomosios priemonės suėmimą paskyrimą, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia vertinti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos priešingos, nei mano ieškovas, išvados yra tikrai pagrįstos bei teisingos.
Pagrįstai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į faktines baudžiamosios bylos tyrimo aplinkybes, nagrinėjamu ieškovo suėmimo atveju buvo nepateisinamo delsimo pažymių laiku nepanaikinant griežčiausios kardomosios priemonės, o todėl tokie valstybės institucijų veiksmai pripažįstami neteisėtais ir sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą suėmimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taip nuspręsti, nes , kaip ir nurodyta šio teismo sprendimo motyvuose, prokuroras 2004-04-23 pareiškimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl kardomosios priemonės suėmimo panaikinimo (b.b. T 3, b.l. 20-21), nors suėmimas buvo paskirtas iki 2004-04-25, savo pareiškime prokuroras nurodė motyvus, kodėl nebetikslinga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Todėl buvo pagrindas pripažinti, jog suėmimo būtinumas, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, iš tiesų buvo išnykęs anksčiau nei paskirtos kardomosios priemonės pabaigos terminas, t.y. jau 2004-04-23. Tą ir pripažino ikiteisminio tyrimo teisėjas savo 2004-04-23 nutartyje. Suėmimo nereikalingumą jau nuo 2004-04-23 patvirtina ir tai, kad nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nebuvo atliktas joks procesinis veiksmas. Tokiu atveju BPK 139 str. (2002-03-13 Įstatymo Nr. IX-785 redakcija, galiojusi nutarties priėmimo metu) numatė, kad suėmimas turi būti panaikinamas tuoj pat kai jis tampa nereikalingas. Panaikinti suėmimą atskira ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ne tą pačią dieną, kai kreipėsi prokuroras, o nuo paskirto suėmimo termino pabaigos iš viso nebuvo reikalinga, kadangi pasibaigus suėmimo terminui ir nesant pagrindo jam pratęsti, kardomoji priemonė ir be atskiros teisėjo nutarties toliau negali būti taikoma. Tuo tarpu tiek prokuroras savo pareiškimu prašė, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas savo nutartyje nurodė, jog suėmimas panaikinamas pasibaigus jo terminui nuo 2004-04-25. Esant tokioms aplinkybėms , pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kardomosios priemonės suėmimo būtinumas buvo išnykęs jau prokuroro kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją dieną, t.y. 2004-04-23. Tad ieškovas iš suėmimo turėjo būti paleistas tą pačią dieną. To nepadarius ir suėmimą panaikinus tik pasibaigus jo terminui, buvo pažeistas BPK 139 str. Tuo pačiu ieškovo laisvės apribojimas dėl jo nepagrįstos trukmės pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 1 pirmajame straipsnyje įtvirtintą proporcingumo bendrajam interesui principą kas reiškia taikytų apribojimų neteisėtumą.
Apeliantai atsakovo atstovai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino ieškovo laikymą suėmime nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 kaip valstybės institucijų nepateisinamą delsimą, nes kardomoji priemonė suėmimas ieškovui buvo taikoma trumpą laiką, tik dešimt dienų, net ir pripažinus, kad jis galėjo būti iš suėmimo paleistas 2004-04-23, o ne 2004-04-25, įvertinus ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą tiek jo suėmimo laikotarpiu, tiek po suėmimo panaikinimo, įvertinus tai, kad 2004 m. balandžio 24 ir 25 dienos buvo savaitgalis, jo laikymas suimto nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nelaikytinas nepateisinamu delsimu. Be to nagrinėjamu atveju ieškovo suėmimas grindžiamas procesiniu teismo sprendimu, todėl Konvencijos požiūriu buvo teisėtas. Taip pat ieškovas kardomosios priemonės - suėmimo Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka neskundė, gi nepasinaudojimas savo teise apskųsti teismo nutartį dėl suėmimo paskyrimo vertintinas kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, patvirtinančių suėmimo teisėtumą.
Teisėjų kolegija nesutinka su paminėtais apeliantų teiginiais. Kad ieškovo suėmimas nagrinėjamu atveju buvo grindžiamas procesiniu sprendimu, yra neginčijamas faktas. Kad kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta tik trumpam laikui, teisėjų kolegija sutinka. Tačiau šios aplinkybės, kaip ir bendras atliekamo baudžiamojoje byloje veiksmų intensyvumas, negali pateisinti nebūtino ir net nereikalingo įtariamo asmens laikymo suėmime. Toks suėmimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nuostatoms, ir tai labai tiksliai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Antrasis pagrindas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovo reikalavimai yra iš dalies pagrįsti yra tas, kad nagrinėjamu ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų atveju buvo nepateisinamo delsimo pažymių laiku nepanaikinant šios procesinės prievartos priemonės, todėl tokie valstybės institucijų veiksmai teismo buvo pripažinti neteisėtais, kas sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą procesinės prievartos priemonės taikymą.
Nors ieškovas ir teigė, kad jo laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas, pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir konstatavo, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl, kaip ir suėmimo atveju, valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Baudžiamojoje byloje iki šios procesinės prievartos priemonės skyrimo buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje (b.l.26, t. 3) buvo nurodyti BPK 157 str. 1 d. numatyti laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo pagrindai, kuriuos teismas pripažino pagrįstais, nes ieškovas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais, bei kitais baudžiamosios bylos įtariamaisiais, kurie buvo jo bendradarbiai ir pavaldiniai, pas ieškovą buvo rasti dokumentai su galimais klastojimo požymiais. Šios aplinkybės pagrįstai davė pagrindą manyti, kad ieškovas gali trukdyti procesui, paveikti liudytojus, siekti sunaikinti ar paslėpti įrodymus, todėl procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo darbo buvo reikalinga norint greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad , kad laikinas nušalinimas nuo pareigų nebuvo būtinas ir buvo paskirtas nepagrįstai, atmestinas kaip nepagrįstas.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, kad kaip ir suėmimo atveju, yra svarbus ne tik laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo teisėtumas, bet ir šios procesinės prievartos priemonės faktinės trukmės pagrįstumas. Kartu šis teismas konstatavo, jog buvo pažeistas BPK 157 str. 5 d. reikalavimai, nes ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo taikomas per ilgai, nebuvo panaikintas, kai ši priemonė pasidarė nebereikalinga. Taip teismas sprendė, kadangi nuo 2004-06-17 išnyko pagrindas šios procesinės prievartos priemonės taikymui, nes per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai.
Atsakovo atstovai apeliantai nesutikdami siu tokia teismo išvada savo apeliaciniuose skunduose nurodė, kad tokios teismo išvados nepagrįstos, nes teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03, iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03 medžiagos ir šiuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai (t.3, b.1.74-76; t.6, b.1.39-40, 41-42; 49-50,61,63), o ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumas turėjo būti nagrinėjamas įvertinant ne vienos, o abiejų baudžiamųjų bylų, t. y. Nr.01-2-051-03 ir Nr.1-103-537/2006 medžiagas, vertinant buvusią ikiteisminio tyrimo situaciją kaip vieningą visumą.
Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantų nuomone. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokias aplinkybes, kad po ieškovo suėmimo metu atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo ir toliau atliekami kiti procesiniai veiksmai. 2004-04-26 pareikalauta telefoninių pokalbių išklotinių , 2004-04-27 apklausta liudytoja , 2004-04-29 atliktas poėmis , 2004-05-06, 2004-06-09, 2004-06-15, 2004-06- 17, 2004-06-22 apklausti liudytojai (baudžiamosios bylos t. 1, b.l. 40-41; t. 2, b.l. 34,37, 44-45, 46-47, 48-51, 73-74, 97, 99). Todėl panaikinus suėmimą laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindai neišnyko, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas intensyviai ir ieškovui pagrįstai toliau buvo ribojamos darbo teisės siekiant, kad jis nesutrukdytų greitesnio iš nešališkesnio ikiteisminio tyrimo. Tačiau, kaip ir suėmimo atveju, prokuroras 2004-07-09 nutarimu panaikino laikinąjį ieškovo nušalinimą nuo pareigų anksčiau laiko. Savo nutarime prokuroras nurodė, kad buvo atlikti tyrimui reikšmingų dokumentų poėmiai, apklausti liudytojais įtariamojo bendradarbiai, atliktos akistatos, todėl išnyko R. G. laikino nušalinimo nuo pareigų faktinio taikymo pagrindai“ (baudžiamosios bylos t.3, b.l. 27). Akivaizdu, kad prokuroras savo nutarime konstatuoja, jog procesinės prievartos priemonės faktinio taikymo pagrindai išnyko anksčiau nei nustatyta termino pabaiga. Tačiau, patikrinęs, kada iš tiesų buvo atlikti prokuroro nutarime nurodyti tyrimo veiksmai, sąlygoję šios procesinės prievartos priemonės panaikinimą, pirmosios instancijos teismas nesutiko , kad laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimo pagrindas atsirado tik nuo prokuroro nutarimo priėmimo dienos. Iš baudžiamosios bylos poėmių protokolų matyti, kad jie buvo atlikti 2004-04-14 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 39), 2004-04-15 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 95) ir 2004-04-29 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 97), iš kratos protokolų matyti, kad jos buvo atliktos 2004-04-14 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 185 ir t.3, b.l. 50-51, 104-105), iš prokuroro nutarimų matyti, kad reikalingi duomenys buvo gauti 2004-04-14 ir 2004-04-26 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 65, 99), iš akistatos protokolo matyti, kad ji buvo atlikta 2004-04-21 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 137), iš įtariamojo R. G. apklausos protokolo matyti, kad jis papildomai apklaustas 2004-04-21 (baudžiamoji byla t.3. , b.l. 5-6), iš liudytojų apklausų protokolų matyti, kad liudytojai buvo apklausti 2004-04-14 , 2004-04-20 , taip pat 2004-04-27, 2004-05-06, 2004-06-09, 2004-06-15, 2004-06-17, 2004-06-22 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 40-41, 44-45, 48-51, 73-74, 34, 37, 46-47). Šių procesinių veiksmų atlikimo datos patvirtina, kad vėliausias iš šių procesinių veiksmų, kuriais remdamasis prokuroras 2004-07-09 panaikino laikiną nušalinimą nuo pareigų, buvo atliktas 2004-06-17 , kada liudytoju buvo apklaustas paskutinis ieškovo bendradarbis (baudžiamoji byla t.1. , b.l. 34). Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino ir tai padarė pagrįstai, jog nušalinimo nuo pareigų panaikinimo pagrindas atsirado ne prokuroro nutarimo priėmimo dieną, t.y. 2004-07-09, o tą dieną kai buvo atliktas paskutinis iš procesinių veiksmų, kuriais prokuroras grindė laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimą, t.y. 2004-06-17.
Apeliantai atsakovo atstovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo apimties, veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03. Taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad proceso trukmė negali būti pateisinama bylos sudėtingumu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad konkrečiu atveju, atsižvelgiant į ieškovui pareikštų kaltinimų pobūdį, užsitęsęs tyrimas jo atžvilgiu jo atžvilgiu negali būti pateisinamas kitais veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadas, jog valstybės institucijų veiksmai organizuojant procesą laikotarpiu nuo 2004-04-14 iki 2004-06-17 pilnai atitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau iš baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiagos teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2004-06-17 iki 2004-12-15, kuomet ieškovui buvo surašytas kaltinamasis aktas, buvo atliktos tik keturios liudytojų apklausos, kurios galėjo ir turėjo būti atliktos žymiai anksčiau. Todėl teismas laikė, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Kartu pripažino, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nepateisinimai ilgai neperdavė bylos į teismą, taip pažeisdamos ieškovo teisę į neuždelstą procesą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą, kadangi 2005-10-12 prokuroro prašymu teismas nutartimi bylą perdavė prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, kada tą daryti nebuvo jokios prasmės. Nors apeliantai, nesutikdami su tokiomis išvadomis, ir nurodė, jog teismas nepagrįstai neįvertino, kad ikiteisminis tyrimas iki 2004-09-23 buvo dėl kelių įvykių, o atribojus ir atskyrus su ieškovu susijusios veikos tyrimą į atskirą ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas buvo baigtas greičiau nei per tris mėnesius, teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Negalima sutikti su bendro pobūdžio apeliantų nuomone, kad teismo išvados apie ikiteisminio tyrimo neintensyvumą ir uždelstą procesą neatitinka faktinių aplinkybių, kada pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose aiškiai ir išsamiai nurodė, kokie konkretūs veiksmai laidžia vertinti, kad procesas nebuvo objektyviai trumpas, o apeliantai – atsakovo atstovai – nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta , kad pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, jog nustatyti valstybės institucijų veiksmai Europos žmogaus teisių teismo praktikos požiūriu vertintini ir kaip neteisėti dėl nacionalinės teisės reikalavimų pažeidimo, ir kaip pažeidžiantys bendrąją valstybės pareigą proceso metu elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl yra pagrindai priteisti atlyginimą žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų , ką numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1-3 dalys.
Dėl priteistos žalos dydžio
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų atlyginti jam turtinę žalą, nustatė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti jam 1500 Lt išlaidų, turėtų apmokant už advokato pagalbą baudžiamojoje byloje, o reikalavimas priteisti negautą laikino nušalinimo nuo pareigų tarnybos metu darbo užmokestį tenkintinas iš dalies.
Byloje pateikta kvito šaknelė (b.l. 24) patvirtina, kad 2005-04-14 ieškovas sumokėjo 1500 Lt advokatui V. Paliukui už gynimą baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje ieškovas buvo išteisintas, todėl jam priteistinos turėtos dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo paminėto pobūdžio išlaidos. Kad šios išlaidos turėjo galėjo būti priteistos baudžiamojoje byloje CPK 105 str. numatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka, tačiau jos iš valstybės, t.y. atsakovo šioje byloje nebuvo priteistos. Todėl yra pagrindas vertinti, kad tai ieškovo turėti nuostoliai, kuriuos privalo atlyginti valstybė.
Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės 2008 02 26 pažymos ( b.l. 23) matyti, kad ieškovui už 2004-04-14 – 2004-07-14 laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, kurį sudaro 9423,45 Lt. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Štabo teisės skyriaus specialistės tarnybinio rašto (b.l. 27) matyti, kad už nušalinimo laikotarpį atsisakoma ieškovui išmokėti darbo užmokestį (b.l. 27). Pirmosios instancijos teismas dalį šio darbo užmokesčio - 2094,12 Lt , t. y. už laikotarpį nuo 2004 06 18 iki 2004 07 09, priteisė.
Teisėjų kolegija vertina, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta, nes ieškovas, nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, toliau eina pareigas, todėl pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje numatytą tvarką privalo būti sumokėtas jam darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, koks subjektas priėmė sprendimą dėl nušalinimo. Darbo užmokesčio mokėjimo teisinio santykio šalys yra apibrėžtos įstatymu – tai darbuotojas ir darbdavys arba pareigūnas ir institucija, kurioje jis eina pareigas. Taigi pareiga kompensuoti ieškovui negautą darbo užmokestį tenka darbdaviui. Iš esmės pirmosios instancijos teismas tokią išvadą ir padarė, tik nepagrįstai pripažino, jog dalis negauto darbo užmokesčio turėtų būti priteista kaip žalos atlyginimas iš valstybės. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija naikina apskųstojo teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteistas 2094,12 Lt negautas darbo užmokestis, ir šioje dalyje ieškinį atmeta.
Vertindama apeliantų argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas tinkamai pritaikius neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atitinka neturtinės žalos instituto paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta tiek ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, sąlygojančias neturtinės žalos dydį ir kad nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo, tiek ir atsakovo atstovų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus apie per didelę priteistą ieškovui neturtinę žalą.
Spręsdamas klausimą dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, į tai, kad ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėtai taikyto suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų jo judėjimo laisvė ir teisės į dirbti apribotos buvo trumpą laiko tarpą, neteisėtais veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, taip pat į Europos žmogaus teisių teismo praktiką šios kategorijos bylose. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovui priteistini 5000 Lt yra pakankamas neturtinės žalos atlyginimas.
Apeliantai – atsakovo atstovai – be to nepagrįsta laiko ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteistos 2000 Lt bylinėjimosi išlaidos, t.y. išlaidos, ieškovo turėtos apmokant advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko pagrįstu. Teismas tokį sprendimą aiškiai ir suprantamai motyvavo, nurodydamas , kad nors ieškinys ir tenkinamas tik iš dalies, tačiau iš dalies pasitvirtino visi trys ieškovo reikalavimo pagrindai, todėl ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą pagalbą priteistinos pilnai pagal pateiktą šių išlaidų dydį patvirtinantį dokumentą. Įvertinus pačios bylos pobūdį, kad ieškovas reikalauja žalos atlyginimo iš valstybės, toks reikalavimas yra grindžiamas neteisėtais pareigūnų veiksmais, pati byla yra sudėtinga, susijusi su nemaloniais ieškovo pergyvenimais, priteistos advokato atstovavimo išlaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinos didelėmis ir neprotingomis. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovų atstovų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti: panaikinti šio sprendimo dalį, kuria priteistas ieškovui iš valstybės 2094, 12 Lt negautas darbo užmokestis (turtinė žala) ir pilnai atmesti ieškovo reikalavimą dėl 9423,45 Lt negauto darbo užmokesčio (turtinės žalos) priteisimo.
Likusią Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria priteista 1500 Lt turtinė žala, 5000 Lt neturtinė žala ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.