Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. V. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nutarties, kuria G. V. buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. V. pripažintas padariusiu įstatymo uždraustą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d. numatytą veiką būdamas nepakaltinamas, t. y. G. V. 2013 m. vasario 27 d. apie 20.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,84 promilės), sugriebęs savo motinai G. V. už palto atlapų, stūmė ją į sieną bei vieną kartą ranka smogė į galvos kairės pusės smilkinį, padarydamas galvos minkštųjų audinių sumušimą ir nežymiai sutrikdydamas nukentėjusios G. V. sveikatą.

Prie skundo pridėtas motinos G. V. prašymas suteikti sūnui galimybę gydytis ambulatoriškai.

Teismo posėdyje apeliantas, jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu G. V. nesutinka tik su jam paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ir prašo ją pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

BK 98 str. 1 d. nustato, jog priverčiamosios medicinos priemonės teismo gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį.

Parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, teismas atsižvelgia į: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdį; 3) pavojų, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.

G. V. padarytas nusikaltimas yra smurtinis, nukreiptas prieš artimą žmogų. Byloje esantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktas (b.l. 49-50) patvirtina, jog G. V. baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu serga psichikos sutrikimu - paranoidinė šizofrenija. Visuomenei pavojingos veikos padarymo metu pagal savo psichinę būklę G. V. negalėjo suvokti pavojingo savo veiksmų pobūdžio ir negalėjo savo veiksmų valdyti. Po visuomenei pavojingų veikų padarymo ir šiuo metu G. V. nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. G. V. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog G. V. diagnozuota liga - paranoidinė šizofrenija pasireiškia pykčio agresija ir neadekvačiu elgesiu. Dominuoja paranoidinis, haliucinatorinis sindromas, mąstymo patologija, piktnaudžiavimas alkoholiu. Šie psichikos sutrikimai įtakoja neadekvatų ir pavojingą elgesį aplinkiniams. Ekspertizės akto išvadas bei būtinumą G. V. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino ir teismo psichiatras ekspertas Kęstutis Mikučionis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusioji G. V. motina G. V., nors ir prašė sūnui skirtą priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pakeisti į švelnesnę, tačiau neneigė aplinkybės, kad sūnus šiuo metu yra pavojingas aplinkiniams, nes, jos žodžiais tariant, jis būna agresyvus tuomet kai, gavęs pašalpą, išgeria alkoholio. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ekspertizės akte konstatuotas G. V. priešiškumas motinai.

Taigi, įvertinus G. V. padarytos veikos pobūdį (smurtinis), jo psichikos sutrikimus, dėl kurių jo elgesys aplinkinių atžvilgiu yra pavojingas ir neadekvatus bei teismo psichiatrijos akte esančias rekomendacijas, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo G. V. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje šiuo metu yra teisinga ir būtina. Apeliacinio skundo prašymas skirtą priverčiamąja medicinos priemonę pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis negali būti tenkinamas. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio nuostatomis, teismas ne rečiau kaip vieną kartą per šešis mėnesius sprendžia klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jos panaikinimo (BPK 405 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

G. V., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą atmesti.