- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- ATP-456-245/2016
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Kęstutis Dargužis
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimo V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2016-04-01 nutarimu V. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. galutine subendrinta 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams už tai, kad jis 2015-09-09, 17.00 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Mercedes Benz Sprinter 311 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė tinkamo atstumo, nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė stovintį automobilį, bei nepranešęs policijai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Tokiais veiksmais V. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 126, 220 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-10-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodo, kad su apylinkės teismo nutarimu nesutinka, nes jis priimtas vienašališkai, objektyviai neįvertinus visų byloje reikšmingų aplinkybių, dėl ko jis buvo per griežtai nubaustas. Teismas netinkamai aiškino faktines aplinkybes ir klaidingai nustatė pažeidimo faktą. 2015-09-09, apie 18.00 val., jis savo automobilį iš tiesų buvo pastatęs prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Prie jo buvo priėjęs asmuo ir reiškė pretenzijas dėl nelygiai pastatyto automobilio, tačiau jis skubėjo ir aiškiai nesuprasdamas, ko priėjęs vyriškis nori, nuėjo savo reikalais. Kitą dieną sužinojo, kad jo automobilis yra sulaikytas dėl eismo įvykio. Dalyvauti teismo posėdžiuose jis negalėjo dėl ligos, tad teismas bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Pažeidimų, kurių padarymu yra kaltinamas, jis nepadarė. Jo automobilis yra didelių gabaritų, todėl parkuodamasis galėjo nejausti, jog kliudė kitą transporto priemonę. Išlipęs iš automobilio jis šalia stovėjusio automobilio apgadinimų nepastebėjo. Taigi iš eismo įvykio vietos jis pasišalino nesuprasdamas, jog kilo eismo įvykis. Tai, jog buvo apgadinta greta jo stovėjusi transporto priemonė, jis sužinojo kitą dieną, tuomet susisiekė su šio automobilio savininku ir atlygino jam padarytą žalą. Tačiau neatmestina galimybė, jog automobilis Mercedes Benz C220 galėjo būti apgadintas dar iki jam parkuojant savo automobilį. Pagrįstų abejonių apeliantui kelia jo automobilio ir greta stovėjusio automobilio apgadinimų tarpusavio atitiktis ir suderinamumas. Pažymima, jog autotechninė ekspertizė šiuo atveju nebuvo atlikta. Vienintelis liudytojas R. B. parodė, kad matė, kaip jis vairuodamas kliudė kitą automobilį, tačiau šio liudytojo parodymai apie padarytus automobilių apgadinimus prieštarauja byloje esančiai pažymai „Papildomi duomenys apie eismo įvykį“. Apelianto teigimu, teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu bei visas abejones, prieštaravimus aiškinti jo naudai. Teisė vairuoti jam būtina, nes privalo nuolat vykti pas gydytojus, o paskirta piniginė bauda yra didelė, vertinant aplinkybę, kad dėl patirto sužalojimo ir ilgo gydymosi negalėjo dirbti. Šiuo metu jam neterminuotai nustatytas 55 procentų darbingumo lygis. Taigi netekęs teisės vairuoti, jis netektų galimybės tenkinti savo būtinųjų poreikių, o tokia situacija prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas prašo V. B. skundo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2016-04-01 nutarimą palikti nepakeistą.
V. B. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino V. B. kaltu padariusį ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.
Apeliaciniame skunde V. B. ginčija tiek eismo įvykio kilimo, tiek pasišalinimo iš eismo įvykio faktą, nurodant, kad jis 2015-09-09, apie 18.00 val., savo automobilį Mercedes Benz Sprinter 311 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastatęs (duomenys neskelbtini) esančioje prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau jokio šalia stovėjusio automobilio nekliudė ir nejautė transporto priemonių susidūrimo. Taigi sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia, jis negalėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad atsiradusios pasekmės - automobilių apgadinimai, V. B. teigimu, nesutampa, jų lokalizacija ir pobūdis skiriasi, o abejonėms išsklaidyti teismas neskyrė autotechninės ekspertizės. Todėl, apelianto vertinimu, byla turi būti nutraukta. Be to, B. B. nesutinka su jam paskirtos nuobaudos rūšimi bei dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus laiko nepagrįstais bei prieštaraujančiais byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
V. B. kaltę patvirtina tiek tiesiogiai įvykį stebėjusio liudytojo R. B. nuoseklūs parodymai, tiek į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, sudaryta eismo įvykio schema, byloje esančios fotonuotraukos, kita rašytinė bylos medžiaga. R. B. iš karto po tiesiogiai stebėto eismo įvykio atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad Mercedes Benz Sprinter 311 CDI įvažiavo į stovinčią tos pačios markės automobilį Mercedes Benz C220. Kad įvyko kontaktas suprato ir iš to, jog stovintis automobilis sujudėjo. Tuomet jis iš karto priėjo prie iš Mercedes Benz Sprinter 311 CDI automobilio išlipusio vairuotojo ir pasiteiravo šio, ar pastebėjo, kas įvyko. Tačiau vairuotojas vengė kalbėti su eismo įvykio liudytoju, pro šalį ėjusiam vaikinui pasiūlė 20 svarų sterlingų. R. B. su vairuotoju bandė kalbėti ir angliškai, ir rusiškai, prašė šio palaukti automobilio savininko, tačiau vairuotojas iš įvykio vietos svirduliuodamas pasišalino (b. l. 6). Tas pačias aplinkybes R. B. nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Jis pažymėjo, kad Mercedes Benz Sprinter 311 CDI vairuotojas suprato, jog parkuodamasis kliudė kitą transporto priemonę, nes siūlė 20 svarų ir sakė skirstytis. Apylinkės teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl to, kas vairavo Mercedes Benz Sprinter 311 CDI automobilį, protokoline nutartimi administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusią instituciją įpareigojo atlikti tyrimo veiksmą – asmens parodymą atpažinti iš fotonuotraukų. Šio veiksmo atlikimui iš duomenų bazės buvo paimta V. B. fotonuotrauka, taip pat atsitiktinai paimtos kitų trijų vyrų, panašaus amžiaus ir veido bruožų, fotonuotraukos. R. B. atpažino V. B., kaip eismo įvykį 2015-09-09 sukėlusį asmenį (b. l. 72-73). Pažymėtina, kad gerai įsidėmėti pažeidėjo veido bruožų R. B. nekliudė nei paros metas, nei oro sąlygos. Įvykio metu buvo šviesu, R. B. įvykį stebėjo būdamas toje pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, be to, jis kelias minutes tiesiogiai bendravo su V. B..
Iš teismui pateiktų fotonuotraukų (b. l. 13-14) matyti, nors ir nelabai dideli, tačiau akivaizdūs automobilių apgadinimai, taip pat matosi, kad automobilių apgadinimų lokalizacija ir pobūdis sutampa. Apgadintos transporto priemonės Mercedes Benz C220 savininkas savo paaiškinime nurodė, jog, jam grįžus prie stovėjimo aikštelėje paliktos transporto priemonės, buvo apgadintos vairuotojo pusės galinės durelės ir sparnas, nors automobilį paliko tvarkingą, be apgadinimų (b. l. 8). Analogiški pažeidimai užfiksuoti ir sudarytoje eismo įvykio vietos schemoje, kur pažymėta, kad kontakto metu buvo nubrauktos galinės kairės pusės durys ir galinis kairės pusės sparnas (b. l. 4). Nors liudytojas R. B. teismo posėdžio metu tiksliai neprisiminė, kuriose konkrečiai vietose buvo apgadinti abu eismo įvykyje dalyvavę automobiliai, tačiau tai nepaneigia V. B. kaltės. Atkreiptinas dėmesys, jog analizuojamas pažeidimas įvyko 2015-09-09, o apie šio įvykio aplinkybes teisme R. B. buvo apklausiamas 2016-01-19, t. y. daugiau nei po keturių mėnesių nuo įvykio. Todėl suprantama, kodėl liudytojas negalėjo tiksliai įvardyti, kurios Mercedes Benz C220 automobilio durelės buvo nubrozdintos. R. B. tiksliai atsiminė, jog tai buvo vairuotojo pusės durys, tačiau ar priekinės, ar galinės negalėjo konkretizuoti. Vis dėlto, apygardos teismas sprendžia, jog apgadinimų pobūdis ir lokalizacija yra tinkamai užfiksuoti, ant tamsios spalvos Mercedes Benz C220 automobilio aiškiai matosi baltos spalvos Mercedes Benz Sprinter 311 CDI žymės. Todėl autotechninės ekspertizės skyrimas būtų perteklinis tyrimo veiksmas. Be to, įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų nuspręsti dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltės buvimo ar nebuvimo. Šiuo atveju tokių įrodymų pakanka.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad paties V. B. aiškinimai dėl 2015-09-09 įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš pradžių jis aiškino, kad prie jo automobilių stovėjimo aikštelėje priėjęs asmuo reiškė jam pretenzijas dėl nelygiai pastatyto automobilio. Tačiau kadangi jam labai skaudėjo sprandą, nugarą ir ranką, tai jis apsimetė užsieniečiu ir nuėjo savo reikalais (b. l. 5). Apeliaciniame skunde V. B. nurodo, jog nesuprato, ar priėjęs vyriškis prašo pinigų, ar reiškia pretenzijas, jis skubėjo, todėl nuėjo savo reikalais. Apie jokius nugaros, sprando ar rankos skausmus neužsimenama. Be to, ir apeliacinio skundo turinys yra prieštaringas. Iš pradžių apeliantas aiškina, kad greta jo stovėjusio automobilio nekliudė, vėliau lyg ir sutinka, kad dėl didelių jo vairuotos transporto priemonės gabaritų galėjo netyčia kliudyti Mercedes Benz C220 automobilį, tačiau kontakto nejautė, iš įvykio vietos pasišalino nesupratęs, jog sukėlė eismo įvykį. Galiausiai prašoma sumažinti jam skirtą piniginę baudą ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones. Pažymėtina ir tai, kad kitą dieną po įvykio V. B. buvo susisiekęs su automobilio Mercedes Benz C220 savininku A. R. ir atlygino šiam dėl automobilio apgadinimo padarytą turtinę žalą. Tokiu būdu V. B. netiesiogiai pripažino savo kaltę dėl 2015-09-09 sukelto įvykio. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. R. nurodė, jog kai buvo susitikęs su V. B. šis aiškino, kad transporto priemonę vairavo ne jis, o kažkoks latvis. Taigi apeliantas viso proceso metu ne kartą keitė parodymus, kūrė vis naujas įvykio versijas, kurias apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip jo siekį išvengti administracinės atsakomybės.
Nei liudytojas R. B., nei į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai su apeliantu nėra saistomi jokiais artimais giminystės, darbo ar kitais ryšiais. Todėl šie asmenys nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai bei paaiškinimai sudaro nuoseklią įrodymų visumą, kurią apygardos teismas laiko patikima ir pakankama konstatuoti V. B. kaltei. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžiuose V. B. nedalyvavo, tačiau jo interesus gynė dvi advokatės, apie teismo posėdžius jam buvo pranešta tinkamai. V. B. įgaliota atstovė advokatė V. S. neprieštaravo, kad būtų apklausti liudytojai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant. Taip pat patvirtino, kad apie posėdžio datą ir vietą V. B. yra žinoma.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinių teisės pažeidimų bylose dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo yra pažymėjęs, kad tokio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį ir paties asmens elgesį po eismo įvykio. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012). Šiuo atveju abiejų automobilių apgadinimai yra akivaizdūs, todėl nepajusti kontakto su kita transporto priemone V. B. negalėjo. Be to, apie sukeltą eismo įvykį apeliantą iš kartą po incidento informavo įvykį stebėjęs R. B., tačiau nepaisydamas pastarojo prašymų pasilikti įvykio vietoje ir palaukti apgadinto automobilio savininko, V. B. iš įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pasišalino.
Remiantis išdėstytu, apygardos teismas daro išvadą, kad V. B. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokęs, jog įvyko eismo įvykis, ir lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti atsakomybės, kadangi nepranešė policijos pareigūnams apie eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos, suprato savo veiksmų neteisėtumą ir priešingumą Kelių eismo taisyklėms, nevykdė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje.
Nors apeliantas prašo sušvelninti jam skirtą administracinę nuobaudą, netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, tačiau tokio prašymo tenkinimui nėra objektyvaus pagrindo. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. padarytos žalos atlyginimą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir paskyrė ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas minimalias nuobaudas. Jokių išimtinių, išskirtinių aplinkybių, kurios leistų teismui spręsti apie galimybę išeiti už straipsnio sankcijos ribų, byloje nenustatyta. Apelianto pateikta pažyma dėl jam nuo 2016-03-21 iki 2017-03-20 nustatyto dalinio darbingumo (b. l. 98) nesudaro pagrindo nuobaudos švelninimui, kadangi prarastas darbingumas nėra niekaip susijęs su analizuojamo eismo įvykio kilimu. Todėl V. B. apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
V. B. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.