Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-07 · Administracinė byla Nr. I-99-739/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-07
Bylos Nr.
I-99-739/2014
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00158-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Irena Varžinskienė
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
Pareiškėjas
R. J.
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Administracinė byla Nr. I-99-739-2014Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00158-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 22.; 29.; 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 7 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalytės Zlatkuvienės ir Irenos Varžinskienės,

dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atstovui V. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja, pašalinusi 2013-07-16 skundo trūkumus, 2013-09-03 patikslintu skundu (toliau - skundas) prašo panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2013-05-28 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDF valdyba) 2013-07-09 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ ( toliau – ir Sprendimas Nr. 2); įpareigoti atsakovą VSDFV Utenos skyrių išmokėti 6400,39 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ( toliau - ir senatvės pensijos) nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. bei priteisti 750,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (2-3, 11-12, 14-16 b. l.). Pareiškėja skunde nurodė, kad jai VSDFV Utenos skyriaus 2011-05-17 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta 713,51 Lt senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010-05-24 iki 2011-12-31 buvo sumažinta, remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi. Todėl susidarė 6400,39 Lt pensijos nepriemoka. Teigia, kad kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių bei į VSDF valdybą su skundais dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjos skundo netenkino. Papildomai teismui pateiktais rašytiniais paaiškinimais pareiškėja nurodė, jog į VSDF valdybą ji kreipėsi nepraleidusi įstatymo nustatytų terminų, o VSDF valdybos sprendimą, kuriuo nebuvo patenkintas jos skundas dėl VSDFV Utenos skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką, per 20 dienų apskundė teismui. Todėl pareiškėja mano, kad nėra praleidusi termino skundui paduoti. Į 2014-02-20 teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie teismo posėdį jai pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teismui pateiktais atsiliepimais su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Jie nurodė, jog valstybinės socialinio draudimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymu (toliau - ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, o 2010-2011 metais - ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDF valdybai. Nuo 2010-05-24 iki 2011-12-31 pareiškėjai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Ribinį pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, senatvės pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1170 Lt. Pareiškėjos 691,71 Lt dydžio senatvės pensija viršijo 650 Lt, todėl jos senatvės pensija nuo 2010 m. gegužės mėn. buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Teigiama, kad VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. gegužės mėnesio pagrįstai ir teisingai pareiškėjai mokėjo pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiuotą pensijos dalį. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012-09-21, taigi jis taikytinas į ateitį. Taip pat prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 pateiktais išaiškinimais. Atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo prašė skundą atmesti arba bylą nutraukti, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo( toliau- ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu (32-36, 49-53 b. l.). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus bei papildomai paaiškino, kad pareiškėja yra praleidusi 3 metų terminą skundui paduoti, neprašė šio termino atnaujinti. Atsakovo atstovas prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį jam yra pranešta laiku ir tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Iš bylos įrodymų nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus 2010-05-13 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai nuo 2010-05-24 iki gyvos galvos paskyrė 691,71 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir nurodė, kad pensija bus mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (17 b. l.). 2011-05-17 VSDFV Utenos skyriaus sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai įgijus 1 metų papildomą stažą po pensijos paskyrimo, nuo 2011-05-24 iki gyvos galvos buvo paskirta 713,51 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir nurodyta, kad pensija bus mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas(18 b.l.). Pareiškėja su prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pensijos išmokėjimo“ 2013-05-15 kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių (21 b. l.). Atsakovas 2013-05-28 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, nurodydamas, kad tam nėra teisinio pagrindo (23-24 b. l.). VSDFV Utenos skyrius pareiškėjai 2013-06-11 pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė kaip keitėsi paskirtos pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6,7 straipsnius ir išmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, dydis (20 b. l.).

Pareiškėja , naudodamasi išankstine skundų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, 2013-06-05 paminėtą Sprendimą Nr. 1 apskundė VSDF valdybai, prašydama panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir pavesti VSDFV Utenos skyriui išmokėti jai neteisingai sumažintos senatvės pensijos dalį (25 b. l. ). VSDF valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir 2013-07-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nustačiusi, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus sprendimą ir VSDFV Utenos skyrių įpareigoti išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėjos skundo netenkino (26 b. l.). Todėl pareiškėja 2013-07-16 su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą(2 b.l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos gaunama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010-05-24 iki 2011-12-31 buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėja neginčija senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies.

Laikinojo įstatymo (2009-12-09 redakcija, ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. šio įstatymo 8 straipsniu (2009-12-09 redakcija) nustatyta, kaip perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir 2010-10-26 Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad iš esmės neteisėtas buvo paskirtų pensijų perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatomis.

Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytą išimtį iš 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas, ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).

Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDF valdybai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDF valdybos teritorinių skyrių ir kitų VSDF įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDF valdybai. VSDF valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 4 dalį, VSDF valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDF valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį valstybinio socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDF valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu daroma išvada, kad VSDF valdybos administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDF valdybai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tokį teisės aktų aiškinimą yra pateikusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-13 nutartyje adminsitracinėje byloje Nr. AS-520-789/2013.

Atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į skundą, o atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėja praleido terminą paduoti skundą teismui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuota sumažinta senatvės pensija į pareiškėjos sąskaitą banke atsakovo buvo pervesta 2010-06-28 pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) (65 b.l.). Kaip jau nustatyta pareiškėja su prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pensijos išmokėjimo“ į VSDFV Utenos skyrių kreipėsi 2013-05-15(21 b. l.). Atsakovui 2013-05-28 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakius išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja šį sprendimą 2013-06-05 apskundė VSDF valdybai, kuri skundą išnagrinėjo ir 2013-07-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (26 b. l.)jo netenkino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2322/2013 išaiškino, kad tuo atveju, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetetingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo(turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Atsakovo atstovas teigia, kad skundo padavimo teismui terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010-05-13 atsakovo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai nuo 2010-05-24 iki gyvos galvos paskirta 691,71 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir kuriame nurodyta, kad pensija bus mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, įteikimo pareiškėjai dienos, tai yra nuo 2010-05-15(37-41b.l.). Pareiškėja nurodo, kad apie jos teises pažeidžiančius veiksmus – senatvės pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik tuomet, kai jai 2010-06-28 buvo išmokėta senatvės pensija. Teismas nustatė, kad 2010-05-13 atsakovo sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo jokių duomenų pagal kokias konkrečias Laikinojo įstatymo nuostatas ir tvarką pareiškėjai bus perskaičiuojama pensija, kokio dydžio bus senatvės pensija po perskaičiavimo ir pan. Taigi, sprendimas neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų(Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėja 2010-05-15 gavusi atsakovo sprendimą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo objektyviai sužinojo ir turėjo sužinoti tik apie jai jau paskirtos senatvės pensijos dydį, mokėjimo pradžią ir pabaigą, o kita sprendimo dalis, kurioje buvo nuoroda į Laikinąjį įstatymą, nesuteikė pareiškėjai objektyvių duomenų apie galimai pažeistas pareiškėjo teises. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad būtent sumažintos pensijos gavimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria šioje nagrinėjamoje byloje turi būti siejama skundo padavimo termino pradžia. Šią teismo išvadą patvirtina ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai, kuomet Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba įstatymo nustatyta išankstine skundų nagrinėjimo ne per teismą tvarka iš esmės išnagrinėjo 2013-06-05 pareiškėjos skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus sprendimo ir nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti.

Taigi pareiškėja laikėsi išankstinės skundų nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir sužinojusi apie savo teisių pažeidimą į kompetetingą tokia tvarka išnagrinėti ginčą instituciją, tai yra į VSDF valdybą kreipėsi per 3 metus nuo tos dienos, kai objektyviai sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Net ir tuo atveju, jeigu VSDF valdyba laikosi kitų nuostatų, tai yra, kad pareiškėja su skundu dėl savo teisių pažeidimo privalėjo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka į VSDF

valdybą kreiptis per 3 metus nuo VSDFV Utenos skyriaus 2010-05-13 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) įteikimo pareiškėjai dienos, tai yra nuo 2010-05-15, šioje byloje yra svarbi ta aplinkybė, kad VSDF valdyba 2013-06-05 pareiškėjos skundą priėmė ir jį išnagrinėjo iš esmės. Tokiu būdu VSDF valdyba pripažino, kad pareiškėja su skundu į šią instituciją kreipėsi nustatyta tvarka ir terminais. Todėl išnagrinėjusi pareiškėjos skundą iš esmės bei nurodžiusi 2013-07-09 VSDF valdybos priimto sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) apskundimo tvarką ir terminą, VSDF valdyba sukėlė pareiškėjai teisėtus lūkesčius, kad ji tinkamai ir laiku gina savo pažeistas teises, o jai nepalankų VSDF valdybos sprendimą gali apskųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo( toliau - ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą laikydamasi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimui apskųsti nustatyto 20 dienų termino. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad atsakovas nebegali remtis aplinkybe, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti. Nors atsakovo atstovas prašo teismą, sprendžiant skundo padavimo teismui termino klausimą, remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų išaiškinimais 2013-03-12 ir 2013-11-07 nutartyse administracinėse bylose Nr. A-552-519/2013 ir A-444-2232-2013 ir pripažinti, kad pareiškėja yra praleidusi 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą, tačiau teismas konstatuoja, jog paminėtose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs dėl 3 metų procesinio termino kreipimuisi su skundu į teismą taikymo, prašant priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo ir nepriemokų nagrinėjimo tvarkos. Tuo tarpu,kaip jau paminėta, nagrinėjamoje byloje dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos yra taikomos iki 2013-01-01 galiojusios Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo VSDF valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos dėl privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos , todėl pareiškėjos skundui esant paduotam per ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų VSDF valdybos sprendimo apskundimo terminą, nėra pagrindo administracinę bylą nutraukti ar skundą atmesti tuo pagrindu, kad pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą.

Byloje esanti VSDFV Utenos skyriaus 2013-06-11 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotos senatvės pensijos neteisėtai neišmokėta suma laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn.24d. iki 2011 m. gruodžio mėn. pabaigos (įskaitytinai) buvo 6400,39 Lt. Todėl teismui įpareigojant atsakovą išmokėti pareiškėjai nurodyto dydžio senatvės pensijos nepriemoką bus veiksmingai apgintos pareiškėjos teisės ir visiškai pašalintos dėl padaryto pažeidimo kilusios pasekmės.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įtvirtintą 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432-2013, 2012-01-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A146-38-2012, valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka yra priteisiama iš atitinkamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus, mokančio pensijos gavėjui senatvės pensiją. Pagrindo nesivadovauti nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose teismas nenustatė, todėl susidariusią valstybės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjai įpareigotinas išmokėti VSDFV Utenos skyrius.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VSDFV Utenos skyrius, priimdamas ginčijamą 2013-05-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), o trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba, priimdama 2013-07-09 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013-10-25 nutartyje išaiškino išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013), teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, yra pagrindas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2013-05-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir VSDF valdybos 2013-07-09 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartys administracinėse bylose Nr. A756-992/2013 ir Nr. A756-984/2013).

Atsakovas prašo išdėstyti pareiškėjai neišmokėtų pensijų dalių mokėjimą, motyvuodamas sunkia valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto padėtimi bei šiame biudžete nesant numatytoms tokioms lėšoms. Savo prašymą atsakovas grindžia 2013-03-12 administracinėje byloje Nr. A 552 -519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią pensijos nepriemokos mokėjimas išdėstytas 4 mėnesiams. Teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis( ABTĮ 85 ¹ straipsnis). Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimu, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reguliavimą bei siekiant nesukelti neproporcingų sunkumų atsakovui, vadovaujantis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo principais, atsakovas įpareigojamas teismo sprendimą dėl pensijų nepriemokos pareiškėjai išmokėjimo įvykdyti per 4 mėnesius.

Pareiškėja prašo priteisti 750Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismui patenkinus pareiškėjos skundą, ji įgijo teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytą išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal šio straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pareiškėja pateikė 2013-06-28 Teisinių paslaugų sutartį, sudarytą su Teisės ir verslo paslaugų agentūra, 2013-07-31 sąskaitą –faktūrą Nr.13/24, išrašytą Teisės ir verslo paslaugų agentūros už skundo trečiajam suinteresuotam asmeniui surašymą – 100Lt ir už skundo teismui surašymą – 400Lt, iš viso 500 Lt sumai ir kvitą, patvirtinantį šios sumos sumokėjimą bei 2014-01-29 sąskaitą- faktūrą Nr. 14/41, išrašytą Teisės ir verslo paslaugų agentūros už procesinio dokumento teismui surašymą – 250 Lt bei šios sumos sumokėjimą patvirtinantį kvitą. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjai gali būti atlyginamos tos išlaidos, kurios yra susijusios su bylos nagrinėjimu teisme (skundo, įrodymų teikimo teismui išlaidos), todėl išlaidos, kurias pareiškėja patyrė skundo trečiajam suinteresuotam asmeniui - VSDFV surašymui, neatlyginamos. Iš atsakovo pareiškėjai priteisiamos procesinių dokumentų teismui surašymo išlaidos, sudarančios 650Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsniu ir 129 straipsniu , teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2013-05-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013-07-09 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių, į.k. (duomenys neskelbtini), per keturis mėnesius lygiomis dalimis išmokėti pareiškėjai R. J., a.k. (duomenys neskelbtini), 6400,39 Lt (šešių tūkstančių keturių šimtų ir 39 ct) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Priteisti pareiškėjai R. J. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 650,00 (šešis šimtus penkiasdešimt litų ir 00 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Dalia PranckienėDalytė ZlatkuvienėIrena Varžinskienė