Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, disponavo bendrovių pavadinimais. Bendrovių vadovų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai. Bendrovė 1 yra uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, o Bendrovė 2 yra UAB „(duomenys neskelbtini)“. Abiejų bendrovių vadovas J. D.. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas pakeitė darbdavį, neatitinka tikrovės, nes šios bendrovės valdomos to paties asmens.

Teigė, kad Migracijos departamentas Sprendime įvertino aplinkybes, nepriklausančias nuo pareiškėjo. Atsakovas nusprendė, kad pakeitus darbdavį buvo klaidinamas Migracijos departamentas ir pateikiami neteisingi duomenys apie pareiškėją. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra priklausomas nuo darbdavio ir jį pakeisti gali tik su darbdavio tarpininkavimo raštu. Abu tarpininkavimo raštus Migracijos departamentui pateikė ir pasirašė tas pats asmuo.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą netiksliai laikėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 129¹ straipsnio nuostatų.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnyje nurodyta, kad sankcija gali būti taikoma, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Tvirtino, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Aktas, kuris yra be registracijos numerio ir be datos bei pasirašytas ne vadovo ar jo pavaduotojo, negali būti laikomas teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-04-26 sprendimo Nr. 24S109657, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Tadžikistano pilietis. Ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis 2022-09-02 Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 209-LLGK-0148 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur.

Tarpininkavimo rašte Nr. 20220902-129951 nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju (711407), ekonominės veiklos rūšis (rūšys), pagal kurią (kurias) užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (4120), numatant mokėti 750 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, kad už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Pareiškėjui 2022-10-17 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760194910 iki 2024-10-20.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2021-06-04 ir, pakeitus leidimą laikinai gyventi, iki 2023 m. rugsėjo mėn. jam buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Nuo 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nemokamas, t. y. asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba. Prašyme pakeisti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos yra santaupos ir darbo užmokestis – 750 Eur per mėnesį.

Skundžiamu sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kad darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, t. y. vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu. Sprendimo motyvuose nurodoma, jog nuo 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nemokamas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis nedirba, buvo susijęs darbo santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui nepateikė prašymo leisti pakeisti darbdavį.

Sprendime, vertinant individualią pareiškėjo situaciją, ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2019-11-06 iki 2020-10-14 ir nuo 2020-10-23 iki 2021-11-05; leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2020-12-10 iki 2022-12-08, kad Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2019-11-18. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmenį su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai santykiai. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nesudaroma darbo sutartis su užsieniečiu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui, – bent vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 minimali mėnesinė alga.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, kaip pirmiau jau minėta, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024-10-20. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Kaip minėta, atsakovas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2021-06-04 ir, pakeitus leidimą laikinai gyventi, iki 2023 m. rugsėjo mėn. jam buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Nuo 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nemokamas, t. y. asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba. Migracijos departamentas nustatė, kad asmuo, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2024-03-20 iki 2024-04-09 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šioje bendrovėje jis nedirba, buvo susijęs darbo santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Iš įvardytų duomenų akivaizdu, kad atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Taip pat pažymėtina, jog asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarantis 750 Eur, tačiau byloje nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nemokamas ir jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna.

Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas Sprendimas (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 5 punktas, 50 straipsnio 1 dalies, 6 punktas).

Pareiškėjas skunde teigia, jog Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą disponavo bendrovių pavadinimais ir sutartimis, sudarytomis su „UAB (duomenys neskelbtini)“ ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovių vadovų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai. Nurodo, kad Bendrovė 1 yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, o Bendrovė 2 yra UAB „(duomenys neskelbtini)“. Abiejų bendrovių vadovas yra tas pats asmuo – J. D..

Teismas su šiais argumentais nesutinka. Migracijos departamentas Sprendime aiškiai nurodė, jog Bendrovė 1 yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, o Bendrovė 2 yra UAB „(duomenys neskelbtini)“. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, jog darbdavys – tai asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Darbdaviu gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Taigi, darbdavio teisinis statusas siejamas ne su bendrovės vadovu, o su juridinio asmens teisiniu statusu, todėl nepaisant to, kad abiejų bendrovių vadovas yra tas pats asmuo, tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjas darbdavio nepakeitė.

Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Sprendimas yra pasirašytas elektroniniu parašu, jame nurodyta data ir numeris (detalūs metaduomenys). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.