Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-01-22 · Civilinė byla Nr. e2A-122-258/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-22
Bylos Nr.
e2A-122-258/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-41948-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Kisielienė
Pareiškėjas
I. S.
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybės įmonei Turto bankas, Valstybės įmonei Registrų centras
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-122-258/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41948-2017-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.18.1; 4.8. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybės įmonei Turto bankas, Valstybės įmonei Registrų centras dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas prašė nustatyti, kad įgyjamosios senaties būtu įgijo nuosavybės teisę į patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šias patalpas valdo nuo 2006 metų. Iki tol patalpos buvo tuščios, paverstos landyne, neprižiūrimos. Jose dažnai lankydavosi benamiai ir narkomanai. Pareiškėjas sutvarkė patalpas, jas suremontavo ir pradėjo naudoti savo poreikių tenkinimui. Pažymėjo, kad patalpas valdo virš 10 metų, į patalpas nėra registruota nuosavybės teisė, nėra duomenų, kad patalpos priklausytų valstybei, savivaldybės įstaigai, ar privačiam asmeniui. Pareiškėjui naudojant patalpas, niekas pretenzijų į šį turtą nereiškė.

Atsiliepimas

2. Suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras, VĮ Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybė prašė atmesti prašymą, suinteresuotiems asmenims nurodant, kad valstybinis turtas nepriklausomai ar daiktas yra registruotas ar neregistruotas valstybės vardu, negali būti įgyjamas taikant įgyjamąją senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, nurodė, kad iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – Butų privatizavimo įstatymas), taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės normų nuostatas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalį, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačią.

5. Taip pat teismas nurodė, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji, todėl netgi remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, negalima paneigti joje įtvirtinto draudimo ir konstatuoti, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, ir juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Valstybės ir savivaldybės institucijoms ginčo statinių neprižiūrint, nerenovuojant ar negriaunant kaip menkaverčio turto, asmeniui, atlikusiam atitinkamus veiksmus nustatytą įgyjamosios senaties terminą, galėtų būti pagrindas teismui konstatuoti privačios nuosavybės teisės atsiradimą į neteisėtai valdomą valstybei priklausantį daiktą. Ginčo statiniai, sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn ir tebepriklauso valstybei, todėl negalėjo būti įgyti įgyjamąja senatimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Apeliaciniu skundu apeliantas (pareiškėjas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

6.1. Pareiškėjas patalpą/butą ne tik nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų, jis patalpą/butą suremontavo, įdėjo naujas rakinamas duris ir tokiu būdu nebeleido patalpoje/bute lankytis benamiams ir narkomanams, tačiau svarbiausia yra tai, kad patalpa/butas niekada nuosavybės teise nepriklausė nei valstybei nei savivaldybei. Patalpa/butas, skirtingai nei kitos patalpos šiame name, nėra registruota kaip valstybei ar savivaldybei priklausantis nekilnojamas turtas. Dar daugiau, jau daugiau nei 40 metų patalpa/butas valstybei ir savivaldybei visiškai nerūpėjo, nes skundžiantis namo gyventojams dėl šioje patalpoje/bute pastoviai besilankančių benamių ir narkomanų, nei valstybė, nei savivaldybė nesiėmė jokių veiksmų tokiai padėčiai pakeisti.

6.2. Patalpa/butas nėra valstybės turto apskaitoje ir buvo/yra faktiškai bei teisėtai valdoma jau daugiau nei 40 metų fizinių asmenų. Buvo pradėtas ir privatizavimo procesas, tačiau dokumentai, nėra išlikę, būtent todėl patalpa ir nėra įtraukta į apskaitą – ji ir nepriklauso valstybei.

6.3. Teismo sprendime nurodyta teismų praktika visiškai neatitinka apelianto situacijos, todėl nebuvo taikyta tinkamai ir pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis ja šioje byloje.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė prašo apelianto I. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

7.1. Teismų praktikoje įtvirtinta prezumpcija, jog visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu neįrodyta, jog jie buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Registracijos viešajame registre nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę, todėl valstybei atstovaujančių institucijų ir savivaldybės pasyvumas, nuosavybės teisės į patalpas neįregistravimas viešajame registre nereiškia, kad valstybė ar savivaldybė neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybę į ginčo patalpas.

7.2. Pagal Registrų centro byloje pateiktus duomenis matyti, kad patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, į kurią apeliantas siekia įgyti nuosavybės teises, pagal galiojančius teisės aktus nebuvo privatizuota, byloje nėra jokių duomenų, jog patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, privatizavimo procedūra buvo pradėta ir nebaigta, apeliantas šios aplinkybės taip pat neįrodinėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nebuvo pateikti ir tai patvirtinantys dokumentai.

7.3. Kadangi CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu.

Šalies argumentai

7.4. Apelianto teiginiai, jog jis ginčo patalpą valdo kaip savą nuo 2006 metų, nėra pagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent 2006 metais pareiškėjas teisėtai pradėjo valdyti kaip savą patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei nepertraukiamai ją valdė CK 4.68 str. 1 d. numatytą terminą. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta teisėtų pagrindų, kuriais apeliantas įgijo valdymo teisę, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginį, jog jis į ginčo patalpą yra investavęs dideles pinigines lėšas. Teiginys, jog apeliantas nori taisyti pastato stogą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jam nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į patalpą/butą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi pastato stogas laikytinas bendrojo naudojimo objektu-konstrukcija ir gali būti taisomas bendru gyventojų sutarimu.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

8.1. Apeliacinio skundo teiginys, jog patalpa niekada nepriklausė valstybei, yra visiškai nepagrįstas. Šį apeliacinio skundo teiginį paneigia valstybės įmonės Registrų centro į bylą pateiktas atsiliepimas, kuriame nurodoma, kad, remiantis archyvine nekilnojamųjų daiktų kadastro ir registro byla, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausė valstybei nuosavybės teise, o patalpa, į kurią teises reiškia pareiškėjas, nebuvo privatizuota.

8.2. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad, tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007). Šioje minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

12. Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo faktą pagal įgyjamąją senatį į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi, pasak apelianto, jis šį turtą teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo kaip savo, daugiau nei 10 metų.

13. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

14. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (LAT 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

15. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė.

16. Kaip pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačiai nuosavybei buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiai nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.

17. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

18. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo patalpos nebuvo privatizuotos. Nors apeliantas akcentuoja, kad ankstesnė šalia esančių patalpų savininkė buvo pradėjusi privatizavimo procesą dėl ginčo patalpų, tačiau ši aplinkybė reikšmės neturi. Tokia aplinkybė būtų reikšminga, tik tuomet, jei būtų baigta ginčo patalpų privatizavimo procedūra. Šiuo gi atveju, į bylą net nėra pateikta duomenų apie kokių nors asmenų bandymus privatizuoti šias patalpas (CPK 178 str.).

19. Į bylą pateiktas Valstybės įmonės Registrų centro išrašas tvirtina, kad 1979-07-09 valstybė atliko ginčo patalpos kadastrinius matavimus, suteikė patalpai adresą – (duomenys neskelbtini), Vilnius, įregistravo jas VĮ Registrų centras duomenų bazėje. Nuosavybės teisė nėra išviešinta, t. y. išraše nėra nurodyta, kam šios patalpos priklauso. Tačiau, kaip jau minėta, nuosavybės teisės į patalpas neįregistravimas viešajame registre nereiškia, kad jos nepriklauso valstybei.

20. Apeliantas į bylą pateikė 2017-09-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą, kuriame nurodyta, kad patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savivaldybės balanse nėra apskaitoma ir daro išvadą, kad tokį turtą jis galėjo įgyti pagal įgyjamąją senatį. Pažymėtina, jog patalpų neperdavimas savivaldybei neįrodo, kad jos nepriklauso valstybei, nes visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės objektyviai pagrindžia, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento ginčo patalpos išsaugojo valstybinės nuosavybės statusą. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo butas buvo įgytas privačiai nuosavybei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, tai yra privatizuojant ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar kitokiais būdais valstybė perleido patalpas kokiems nors asmenims. Nustačius aplinkybę, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso valstybei, nėra pagrindo nustatyti, kad apeliantas šias patalpas įgijo pagal įgyjamąją senatį, nes tai draudžia imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

21. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų, spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Rita Kisielienė