Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą dėl antstolio R. V. patvarkymų panaikinimo, suinteresuoti asmenys antstolis R. V. ir S. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo nurodomų grėsmių ir prielaidų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti ar tapti neįmanomu galimai palankaus pareiškėjui sprendimo vykdymas. Teismas ignoravo faktą, jog skundu dėl antstolio veiksmų yra ginčijami antstoli patvarkymai, kurių pagrindu pradėti vykdymo veiksmai. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis yra pakeista kitomis teismų nutartimis, todėl suinteresuotam asmeniui S. J. ir jos vaikams šia nutartimi suteiktos išimtinės teisės naudotis butu nebegalioja.Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas savo argumentus pagrindė įrodymais. Aplinkybę, kad santykiai su S. J. yra itin konfliktiški ir bendras naudojimasis butu yra neįmanomas, įrodo pareiškėjo pateikti garso įrašas ir stenograma, tačiau šių įrodymų teismas nevertino. Konfliktiškus santykius patvirtina ir S. J. atžvilgiu pradėtas 2013-05-24 ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo sistemingo bauginimo. Ginčijama nutartimi pažeidžiamos pareiškėjo nuosavybės teisės į butą, t.y. LR Konstitucijos 23 str., CK 4.39 str. ir kt. Be to, teismas neatsižvelgė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjui gali kilti itin neigiami padariniai: už antstolio reikalavimų nevykdymą teismas gali skirti iki 1 000 Lt baudą. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kiltų įvykdymo atgręžimo problema: pareiškėjas būtų priverstas reikalauti nuostolių atlyginimo dėl neteisėto naudojimosi butu ir neteisėtai atliktų antstolio veiksmų, būtų priverstas keisti buto apsaugos sistemą, spynas ir tt.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebūtų pažeistos suinteresuoto asmens S. J. teisės ir interesai: teismai yra konstatavę, kad jos ir jos vaikų interesų apsauga yra bet kuriuo atveju užtikrinta taikytomis laikinosiomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė jokių pagrįstų motyvų, aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai interpretavo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. aiškinančias ir pakeičiančias nutartis, kadangi jas išaiškinti gali tik ją priėmęs teismas.

pirmosios instancijos teismo preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Pagrindų tenkinti pareiškėjo skundą nėra ir išnagrinėjus bylą dėl antstolio veiksmų iš esmės – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje NR.2-26063-101/2013 pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Vilniaus apygardos teismui 2013 m. vasario 5 d. nutartimi pakeitus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi taikytinas laikinąsias apsaugos priemones buvo panaikintas draudimas kitiems asmenims, įskaitant ir P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), t.y. tiek P. J., tiek S. J. ir jų vaikai gali naudotis butu. Todėl antstolis, priėmęs patvarkymą įvykdyti sprendimą, nepadarė įstatymų normų pažeidimo. Nė vienoje teismo nutartyje nėra nurodyta, kad S. J. negali naudotis butu.Akivaizdu, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, nes reikštų mažiausiai penkių res judicata galią turinčių nutarčių paneigimą. Pareiškėjas visais būdas siekia pakenkti S. J., reiškia kuo daugiau prašymų, skundų ir atskirųjų skundų, todėl pareiškėjo nesąžiningumas yra akivaizdus. Pareiškėjui buvo žinomas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties turinys, tačiau jis ją ignoravo, gyveno ginčo bute ir gyvena iki dabar. Be to, pareiškėjas visu bylos Nr.2-223-115/2013 eigos metu deklaravo, kad suteikė ieškovei ir vaikams būstą, tuo tarpu skųsdamas antstolio patvarkymus teigia, kad jie neturi teisės ten gyventi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo sustabdyti antstolio R. V. 2013-04-30 patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir 2013-05-09 patvarkymo įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje vykdymą.

Byloje nustatyta, kad antstolis R. V. vykdo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį, kuria areštuotas pareiškėjo turtas, įskaitant ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant kitiems asmenims šiuo butu naudotis, tvarkyti, saugoti, išskyrus S. J. ir jos vaikus P. ir J. J. (b.l. 28; 30-32). Antstolis 2013-04-30 patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį, o 2013-05-09 patvarkymu įpareigojo pareiškėją netrukdyti S. J. bei jos vaikams naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), nedelsiant pakeisti bet kokius užraktus, kliudančius įeiti į patalpas, pateikti raktus nuo minimo buto S. J. ir jos atstovei. Pareiškėjas, pateikęs skundą dėl minėtų antstolio patvarkymų panaikinimo, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti šių patvarkymą vykdymą.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Be to, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra galima preliminari išvada, kad ieškinys galėtų būti tenkinamas, ir jeigu yra realus pavojus ieškovui (pareiškėjui) galimai palankaus sprendimo tinkamam įvykdymui. Taigi, pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo skundo reikalavimą, nes laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti būsimo galimai šiam asmeniui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o jeigu nėra prielaidų daryti tikėtiną išvadą apie galimai palankų teismo sprendimą, nėra pagrindo taikyti ir laikinųjų apsaugos priemonių. Ši nuostata reiškia, kad teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šioje stadijoje preliminariai (prima facie) vertina ieškinio motyvus ir pateiktus įrodymus, ar pagal juos yra tikėtinas pagrindas ieškinį tenkinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjo skundas galėtų būti atmestas nei patenkintas, todėl konstatavo, kad pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Iš pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų turinio bei reikalavimo matyti, kad pareiškėjas antstolio R. V. 2013-04-30 ir 2013-05-09 patvarkymus ginčija remdamasis tuo, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 5 d. įsiteisėjusia nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant draudimą kitiems asmenims, įskaitant ir atsakovą P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti. Vis dėlto, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tokia Vilniaus apygardos teismo nutartimi nėra panaikinta S. J. ir jos vaikų teisė naudotis minėtu butu, jį tvarkyti ar saugoti, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad net ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą bei tenkinus jo skundą dėl antstolio veiksmų, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galėtų pasunkėti ar tapti neįmanomas tokio sprendimo vykdymas, kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartys, leidžiančios S. J. ir jos vaikams naudotis, tvarkyti ir saugoti minėtą butą, liktų galioti. Tuo tarpu priešingi apelianto teiginiai, nurodant kad S. J. ir jos vaikai nebeturi teisės naudotis ginčo butu, yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįstais laikytini ir apelianto argumentai, kad ginčijama nutartimi pažeidžiamos jo nuosavybės teisės į butą – pažymėtina, kad skundžiama nutartimi, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdant antstolio patvarkymų netrukdyti S. J. ir jos vaikams naudotis ginčo butu ar patekti į patalpas vykdymo – nėra paneigiama apelianto nuosavybės teisė į butą ar jo galimybė naudotis minėtu turtu. Įvertinus visa tai, konstatuotina, kad šiuo atveju realaus pavojaus ar grėsmės pareiškėjui galimai palankaus sprendimo tinkamam įvykdymui nėra.

Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų ir minėtų patvarkymų panaikinimo atmetė, ir nors ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, tačiau patvirtina išvadą, kad prielaidų daryti labiau tikėtiną išvadą apie galimai palankų teismo sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, nėra, todėl nėra pagrindo taikyti ir laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėtina, kad kiti atskirajame skunde ar atsiliepime į skundą nurodyti šalių argumentai yra susiję su tarpusavio šalių konfliktais bei antstolio patvarkymų pagrįstumu, kas nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako ir nevertina.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.