- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-76-45/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Brazys (pirm.), Regina Agota Gutauskienė, Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- E. B.
- Kategorijos
- 40.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-727-352/2007 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovui E. B. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. R. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo E. B. 42 000 litų skolos, 42 000 litų palūkanų, 10 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 1997 m. rugsėjo 5 d. sudarė notaro patvirtintą paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui paskolino 42 000 litų, o atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2003 m. rugsėjo 5 d., skolinimosi laikotarpiu kas mėnesį mokėti po 600 litų palūkanų, t. y, apie 17,1 procentų metinių palūkanų. Atsakovas skolos negrąžino, nesumokėjo palūkanų ir yra skolingas daugiau kaip 84 000 litų bei privalo pagal paskolos sutartį mokėti bent 10 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas E. B. nurodė, kad sutinka su ieškinio reikalavimu dalyje dėl 33 130 Lt skolos priteisimo, o likusią ieškinio dalį prašė atmesti. Atsakovas nurodė, kad yra grąžinęs 8 870 litų skolos ir nesutinka, kad jo sumokėtos sumos būtų užskaitomos kaip sumokėtos palūkanos, tai pat prašė taikyti ieškinio senatį nesumokėtoms palūkanoms, o palūkanas, kurios yra akivaizdžiai per didelės bei neprotingos, mažinti.
Telšių rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo E. B. ieškovui R. R. 32 730 Lt negrąžintos skolos, 24 000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos skolos nuo bylos iškėlimo teisme 2007-04-17 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1012,95 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš E. B. 1431,63 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, ieškinį pagal kitus reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad 1997-09-05 šalių sudaryta sutartis atitinka faktines bylos aplinkybes ir pagal 1964 m. redakcijos LR CK 291 str. prasmę laikytina paskolos sutartimi, neatsižvelgiant į tai, kad pinigai pagal sutartį atsakovui buvo perduoti anksčiau, nes tokia pinigų perdavimo sąlyga numatyta pačioje sutartyje, tai neprieštarauja susiklosčiusiai praktikai ir papročiams bei sąžiningumo principui ( CK 6.193 str.1 ir 6 d. ). Teismo nuomone, atsakovo argumentai dėl sutarto palūkanų dydžio yra nepagrįsti ir atmestini kaip neįrodyti, nes sutartyje nurodyta, kad 600 Lt palūkanų suma bus mokama kas mėnesį per visą pasiskolinimo laikotarpį, sutartis atsakovo perskaityta, suprasta ir pasirašyta, atsakovas tuo metu dažnai imdavo paskolas, buvo patyręs skolinimosi reikaluose. Teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtoje 1997-09-05 paskolos sutartyje nurodyta 42000 Lt paskolos suma susideda iš 18600 Lt pagrindinės skolos ir 23400 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo paskolos sumos, todėl minėtas aplinkybes laikė neįrodytomis ir jas atmetė ( LR CK 6.875 str. 1 d. ). Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad atsakovas pagal šią sutartį yra sumokėjęs 9270 Lt. Teismas vadovavosi LR CK 6.54 str. 5 ir 6 d. nuostatomis ir nustatė, kad ieškovas bei jo įgaliota bendrovė, neatsisakydami priimti atsakovo mokamas sumas kaip sumas pagrindinei prievolei įvykdyti ir jas priimdami, nepasinaudojo minėtame straipsnyje nurodytomis savo teisėmis ir tuo pačiu mokamas sumas priėmė kaip pagrindinės prievolės, tai yra 42000 Lt skolos mokėjimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas ieškovui yra nesumokėjęs 32730 Lt skolos, kuri priteistina iš atsakovo ( LR CK 6.873 str. 1 d. ).
Kadangi atsakovas prašė taikyti senatį prašomoms priteisti palūkanoms, teismas palūkanas skaičiavo nuo 2002-04-17 ir nurodė, kad tokių palūkanų suma būtų 36000 Lt ( 5 metai x 12 mėn. x 600 Lt. ). Pagal 1997-09-05 paskolos sutarties paskolos ir palūkanų santykį, palūkanos sudarė 17,14 proc. metinių palūkanų. Pagal Lietuvos banko skelbiamą palūkanų normų statistiką, palūkanų norma paskoloms virš 5 metų 1997 metų rugsėjo mėn. buvo 8,55 proc. ( http://www.lb.lt/lt/statistika ). Teismas pažymėjo, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu kyla grėsmė, kad kreditorius gali nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, todėl teismas turi teisę vertinti sutarties sąlygas dėl palūkanų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo požiūriu. Teismas nurodė, kad ieškovas, kaip kreditorius, nustatė dvigubai didesnes palūkanas, negu banko nustatyta palūkanų norma paskoloms virš penkių metų ir trečdaliu didesnes palūkanas negu banko nustatytas vidutines palūkanas nepriklausomai nuo paskolos termino. Teismo nuomone, šitokios palūkanos sutarties sudarymo metu buvo akivaizdžiai neprotingai didelės, o tai sudaro sąlygas gauti nepagrįstai didelę ekonominę naudą ir žlugdyti skolininką, kas prieštarauja viešam interesui. Teismas sprendė, kad palūkanos mažintinos iki nustatytų vidutinių palūkanų dydžio, nustatytų 1997 m. rugsėjo mėn., tai yra 12,99 proc. ( SEB Vilniaus bankas pažyma ), tvirta pinigų suma tai sudarytų 400 Lt mėnesinių palūkanų, todėl iš atsakovo priteisė 24000 Lt palūkanų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti 10 proc. metines palūkanas nepagrįstas, nes tokio palūkanų dydžio nenumato nei įstatymai, nei tarp šalių sudaryta paskolos sutartis, todėl šį reikalavimą atmetė. Nuo ieškinio priėmimo dienos, tai yra 2007-04-17, teismas iš atsakovo priteisė procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos skolos ( LR CK 6.37 str. 2, 4 d., 6.210 str. 1 d. ).
Teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ir priteisė iš atsakovo 1012,95 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 1431,63 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. R. prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą dalyje dėl palūkanų dydžio sumažinimo ir papildomai priteisti iš atsakovo 12 000 Lt palūkanų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas sumažindamas palūkanų dydį neatsižvelgė į bylos aplinkybes ir taikė pagal analogiją bankines palūkanas; teismas neįvertino, kad paskola sudaryta tarp privačių asmenų verslo vystymui ir sutikdamas su sutarties sąlygomis atsakovas jas laikė ekonomiškai pagrįstomis; atsakovas sutarties dalies dėl palūkanų neginčijo; teismas be jokio pagrindo savo iniciatyva pakeitė sutarties sąlygas; prievolės įvykdymas nebuvo užtikrintas turto įkeitimu, todėl didesnė kreditoriaus rizika gali būti kompensuojama didesnėmis palūkanomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas netinkamai suprato sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio; net ir grąžinus paskolos dalį, pagal sutarties sąlygas reikia mokėti fiksuoto dydžio palūkanas, kurios, skaičiuojant procentine išraiška, didėja; palūkanų nustatymo dydis ir principas buvo akivaizdžiai neprotingi ir galėtų būti vertinami kaip lupikavimas, teismo priteista sumažinta palūkanų suma procentine išraiška gerokai viršija Lietuvos banko viešai skelbiamas buvusias vidutines palūkanų normas, todėl tai visiškai kompensuoja ieškovo nurodomą didesnę riziką; sutartis nebuvo ginčijama ir priešieškinys nepareikštas dėl sunkios materialinės padėties bei siekiant išvengti papildomų išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1d., 2d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Šalių paskolos sutartis buvo sudaryta 1997 m. rugsėjo 5 d., kai galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas. Šio CK 292 straipsnis numatė šalių susitarimu nustatyto dydžio procentus už suteiktą paskolą. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalį sutartinių prievolių vykdymą po 2001 m. liepos 1 d. reglamentuoja 2000 m. Civilinis kodeksas.
Palūkanas pagal prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.37 straipsnis. Kilus ginčui dėl palūkanų dydžio, teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio nuostatomis, turi vertinti atitinkamas sutarties sąlygas ir spręsti, ar jos nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 straipsnis) ir ar palūkanų dydis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Teismas spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, individualizuoja konkretų prievolinį santykį, atsižvelgia į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, jo padarinius, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su palūkanų dydžiu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvo paskolinta 42 000 Lt ir ieškiniu prašomų priteisti palūkanų suma už skolos laikotarpį yra 42 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių susitarimą dėl palūkanų, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nustatė dvigubai didesnes palūkanas, negu 1997 m. rugsėjo mėnesį banko nustatyta palūkanų norma paskoloms virš penkių metų ir trečdaliu didesnes palūkanas negu banko nustatytos vidutinės palūkanos nepriklausomai nuo paskolos termino. Šalių susitarime dėl palūkanų matyti ieškovo pranašumas kreditavimo santykių srityje. Toks paskolos ir palūkanų dydžio santykis sudarė teisinį pagrindą teismui konstatuoti, kad palūkanos, nustatytos šalių susitarimu, yra per didelės. Teismų praktikoje pripažinta, kad kai šalys dėl palūkanų susitarė sutartimi, teismas gali vadovautis komercinių bankų vidutine palūkanų norma kaip vienu iš kriterijų, juo neapsiribodamas. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir, nenustatęs pagrindo priteisti kreditoriaus reikalaujamą palūkanų sumą, pagrįstai ją sumažino iki 24 000 Lt. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes ir be pagrindo taikė pagal analogiją bankines palūkanas, atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas, gindamas kreditorių nuo skolininko netinkamų veiksmų - piniginės prievolės neįvykdymo laiku - turi ginti pažeistą teisę taip, kad būtų pašalinta galimybė kreditoriui lupikauti, t. y. gauti neprotingai dideles palūkanas. Tokiu būdu teismas kontroliuoja palūkanų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Todėl apelianto argumentai, kad 1997 m. sutartis sudaryta tarp privačių asmenų verslo vystymui, atsakovas sutarties sąlygas laikė ekonomiškai pagrįstomis, o prievolės įvykdymas nebuvo užtikrintas turto įkeitimu, taipogi nesudaro pagrindo padidinti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą palūkanų sumą. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas neginčijo sutarties sąlygų ir teismas be jokio pagrindo savo iniciatyva pakeitė sutarties sąlygas, atmestinas, nes atsakovas, remdamasis CK 6.228 straipsniu turi teisę reikalauti pripažinti sutarties sąlygą dėl palūkanų negaliojančia arba kreiptis į teismą dėl palūkanų sumažinimo.
Remiantis išdėstytu, ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimą nėra įstatyminio pagrindo. Apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia iš ieškovo 14,23 Lt valstybei teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l. 80, 83; CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. R. ( a/k (duomenys neskelbtini) 14,23 Lt ( keturiolika litų 23 centus) pašto išlaidų valstybei.