- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-716-318-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- J. J.
- Nukentėjusysis
- I. B., Z. B.
- Kategorijos
Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-716/2010 m.
1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.2.14.3.1.;
2010 m. liepos 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 180 str. 2 d., laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 234 str. laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1d., 2 d., prie J. J. paskirtos subendrintos bausmės pridėta visa pagal Vilniaus apygardos teismo 2004-04-22 nuosprendį neatliktos bausmės dalis (2 metai 11 mėnesių 22 dienos) ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 5 metams 2 mėnesiams 22 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009-05-05 iki 2010-04-16.
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
J. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 1 d. apie 20.00 val. Šalčininkų rajone, Turgelių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sugriebė nukentėjusiajai I. B. už megztinio pakarpos ir liepė atrakinti jos gyvenamojo namo duris. Pastarajai atrakinus duris J. J. panaudojo fizinę jėgą bei įstūmė nukentėjusiąją į namo vidų. Tuo metu, kai du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys savo dalyvavimu sukūrė grėsmingą situaciją, tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiajai pasipriešinti, jis užvaldė nukentėjusiajam Z. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną“ Nokia N73“, 1399,94 Lt vertės.
J. J. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 1 d. apie 20.00 val. Šalčininkų rajone, Turgelių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, siekė paveikti nukentėjusiosios I. B. sūnų Z. B. dėl 2009-04-30 parašyto pareiškimo Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK viršininkui apie Z. B. atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą, reikalaudamas, kad šis atsiimtų parašytą pareiškimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis J. J. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tvirtina, jog ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, jo alibi nepaneigta jokiais objektyviais bylos duomenimis, o apylinkės teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms, ir netinkamai taikė įstatymą.
J. J. teigia, jog apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios I. B. parodymai yra neprieštaringi ir nuoseklūs, nepagrįsta. Apklausta iš karto po įvykio nukentėjusioji tvirtino, jog pamatė iš miškelio atbėgančius tris kaukėtus vyriškius, iš kurių vienas buvo jos kaimynas M., o papildomos apklausos metu jau kaip kaltininką įvardijo J. J., nors jis gyvena (duomenys neskelbtini) ir niekuomet nebuvo I. B. kaimynu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, jog J. J. atpažino iš balso ir kūno sudėjimo, teisme tvirtino, jog atpažino iš balso ir akių, tačiau apibūdinti jų negalėjo, nenurodė jokių išskirtinių, tik nuteistajam būdingų išvaizdos požymių (jo veide yra randas, kurio tikrai neįmanoma nepastebėti) bei konkrečių jo balsą apibūdinančių požymių. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas atpažinimas, parodant nukentėjusiajai J. J. ar jo fotografiją, taip pat nebuvo pateikti išklausyti balsų pavyzdžiai. Atsižvelgiant į tai, kad I. B. neturi specialių žinių ar muzikinio išsilavinimo, jos parodymai, jog ji atpažino J. J. iš balso, apelianto teigimu, yra niekiniai.
J. J. teigimu, nukentėjusioji nebuvo nuosekli ir apibūdindama kitus du ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis – vienoje apklausoje ji aiškino, jog asmuo, kuris turėjo peilį, buvo apie 190 cm ūgio, liekno kūno sudėjimo. Vėliau I. B. tvirtino, jog kiti du vaikinai buvo kresno kūno sudėjimo, be to vienas jų buvo tamsus, o kitas šviesus, nors byloje nustatyta, kad užpuolikai nusikaltimo metu dėvėjo kaukes. I. B. skirtingai nurodė jos patekimo į namą aplinkybes: iš karto po įvykio ji tvirtino, jog užpuolikas už megztinio galo pastūmė ją link durų, vėliau aiškino, jog ją sugriebė už pakarpos ir nutempė prie durų. Be to ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino mačiusi peilį ir net ginklą, tačiau apylinkės teismas tokiais jos parodymais nepatikėjo ir iš kaltinimo šias aplinkybes pašalino.
Nuteistasis pažymi, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jo ir nukentėjusiosios parodymai iš esmės skyrėsi, tačiau prieštaravimams pašalinti nebuvo atliktos akistatos.
J. J. teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik I. B. ir Z. B. iniciatyva buvo iškviesta policija, nes byloje pateiktos mobiliojo ryšio telefono išklotinės patvirtina, kad ir jis – J. J. – 2009-04-30 iš tuo metu naudoto liudytojui K. Z. priklausančio telefono numerio (duomenys neskelbtini) kvietė policiją. Šios aplinkybės teismas nuosprendyje visiškai neaptarė ir nevertino.
Nuteistasis pažymi, jog kratų, atliktų jo ir jo sugyventinės gyvenamojoje vietoje, Z. B. priklausantis telefonas rastas nebuvo. Byloje nustatyta, jog įvykio dieną Z. B. buvo girtas, todėl neatmestina, kad telefoną galėjo pamesti pats ar prarasti kitokiomis aplinkybėmis.
Apeliantas teigia, jog apylinkės teismo išvada, kad jis 2009-04-30 vakare iš policijos pareigūnų sužinojo apie tai, jog Z. B. parašė pareiškimą dėl jo sumušimo, neatitinka tikrovės, nes teisme apklausti policijos pareigūnai paaiškino, jog atvykę į (duomenys neskelbtini) kaimą iš pradžių pabendravo su Z. B. ir I. B., po to kalbėjosi su J. J., o kai sugrįžo į B. kiemą, Z. B. parašė pareiškimą, kurį paėmę pareigūnai išvažiavo ir daugiau su J. J. nebendravo.
J. J. tvirtina, jog teismo išvadą, kad kilus konfliktui su nukentėjusiuoju Z. B., jis, bijodamas pasekmių, nes buvo lygtinai paleistas ir įpareigotas būti savo gyvenamojoje vietoje nakties metu, siekė paveikti nukentėjusįjį atsiimti pareiškimą, paremta prielaida ir yra nelogiška. Visų pirma, byloje yra dokumentai, liudijantys jo prašymą pataisos inspekcijai išvykti iš gyvenamosios vietos į (duomenys neskelbtini) kaimą. Be to neįtikėtina, kad jis, siekdamas išvengti žymiai lengvesnio nusikaltimo – nežymaus sveikatos sutrikdymo, dėl kurio neatliekamas tyrimas –, pasekmių darytų sunkų nusikaltimą, būdamas lygtinai paleistas.
Nuteistasis teigia, kad apylinkės teismas netinkamai vertino liudytojų A. M. ir J. G. parodymus dėl išvykimo iš (duomenys neskelbtini) kaimo laiko. Tvirtina, jog tiek jis, tiek jo sugyventinė A. M. dėl datos galėjo suklysti, nes (duomenys neskelbtini) kaime praleido kelias dienas. Tačiau byloje nepaneigtas faktas, kad jį ir A. M. su vaiku iš (duomenys neskelbtini) kaimo parvežė liudytojas J. G., nes jis pats automobilio ir vairuotojo pažymėjimo neturi, todėl Z. B. parodymai apie tai, kad jis matė J. J. vieną sėdantį į automobilį aiškiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
J. J. tvirtinimu, teismas netinkamai vertino liudytojų V. K., R. T., An. J., A. J., M. Š., Z. M., A. B. parodymus. Pastarieji patvirtino, jog gegužės 1 d. vakare J. J. buvo su jais (duomenys neskelbtini) ir šventė savo praėjusį gimtadienį. Šie liudytojai skirtingai nurodo susitikimo su juo laiką, nes tuo metu nuolat vyko judėjimas, prie kompanijos vis prisijungdavo ar atsiskirdavo draugai ir pažįstami, buvo vartojamas alkoholis, o į laikrodžius niekas nežiūrėjo. Liudytojai patvirtino, jog J. J. buvo pasišalinęs iš kompanijos ne daugiau kaip pusvalandžiui, o apelianto brolis An. J. nurodė, jog apie 20 val. pastarasis buvo atvažiavęs pas jį į sodybą. Nuteistasis pažymi, jog atstumas nuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimo yra apie 20 km, todėl per pusvalandį nueiti tokį atstumą pėsčiomis, įvykdyti plėšimą ir grįžti, nerealu, o duomenų, kad jį kas nors butų nuvežęs iki (duomenys neskelbtini) kaimo, byloje nėra. Mobiliojo ryšio telefono išklotinių pagal jų bazines stoteles, kurios saugomos tik pusę metų, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neišreikalavo, šiuo metu tai padaryti nėra galimybės. Tuo tarpu šie faktiniai duomenys, apelianto teigimu, būtų patvirtinę, jog inkriminuojamo nusikaltimo metu jis buvo (duomenys neskelbtini) aptarnaujančio bokštelio teritorijoje.
Apeliantas pažymi, jog apylinkės teismas, nesilaikydamas BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimų, visiškai nemotyvavo savo sprendimo keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu.
Teismo posėdyje nuteistasis J. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusioji I. B. prašė nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroras prašė nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. – taikymo, nes nepasitvirtino, jog J. J. įsibrovė į patalpą, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą.
Nuteistojo J. J. argumentas, kad jis 2009-05-01 apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo, Z. B. priklausančio mobiliojo ryšio telefono nepagrobė ir poveikio nukentėjusiam asmeniui nedarė, prieštarauja byloje esančių, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų visetui.
Nukentėjusioji I. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad ją užpuolė ir pagrobė sūnaus mobiliojo ryšio telefoną trys kaukėti asmenys, iš kurių vienas buvo J. J.. Pastarąjį ji atpažino iš akių, kurias matė iš arti, jo balso, nes nuteistasis reikalavo atsiimti pareiškimą, ir kūno sudėjimo. Kitų asmenų nukentėjusioji tvirtino nepažįstanti.
Šis nukentėjusiosios aiškinimas neprieštarauja toms aplinkybėms, kad ji J. J. iš arti buvo mačiusi dieną prieš įvykį, kai jis mušė pastarosios sūnų už tai, kad neva šis išgąsdino jo žmoną ir vaiką. J. J. grasino iškviesti policijos pareigūnus. Taigi I. B. turėjo galimybę įsidėmėti pastarojo balsą ir kūno sudėjimą.
Kad nukentėjusioji J. J. atpažino iš karto, patvirtina ne tik jos sūnaus Z. B., bet ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojos A. A. parodymai, jog jos sesuo nukentėjusioji I. B. iš karto po įvykio pasakojo, kad ją užpuolė J. J., bei liudytojo policijos pareigūno J. P. parodymai, kad, jam nuvykus į įvykio vietą, I. B. paaiškino, jog ją užpuolė trys kaukėti vyrai ir reikalavo, kad sūnus atsiimtų pareiškimą. Vienas iš jų buvo kaimynystėje apsistojęs J. J., kurį nukentėjusioji atpažino iš balso. I. B. buvo labai išsigandusi, prašė nuvežti ją pas gimines.
Nors iš karto po įvykio apklausta nukentėjusioji nurodė, kad ją užpuolė ir apiplėšė kaimynas M. (t. 1, b.l. 56), tačiau paaiškino, jog tai yra tas pats M., kuris išvakarėse sumušė jos sūnų ir dėl kurio veiksmų sūnus parašė pareiškimą policijai. Vėlesnėse apklausose nukentėjusioji patikslino, kad kaltininko vardas yra J. ir įtikinamai paaiškino, jog gerai to asmens vardo neįsidėmėjo, nes jo duomenis sužinojo įvykio išvakarėse iš policijos pareigūnų, kurie pas J. J. ėjo aiškintis dėl Z. B. sumušimo. Be to, įvertinus vardų „M“ ir „J“ sąskambį bei nukentėjusiosios susijaudinimą tiek dėl sūnaus sumušimo, tiek dėl jos pačios užpuolimo, natūralu, kad pastaroji kaltininko vardą galėjo supainioti. Kaip tvirtina faktiniai bylos duomenys, J. J. iš tiesų nebuvo I. B. kaimynas, tačiau kurį laiką buvo apsistojęs nukentėjusiosios kaimynystėje. Todėl šios apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia I. B. aiškinimo, kad būtent nuteistasis J. J., o ne kas kitas, buvo nagrinėjamo įvykio kaltininkas.
Kaip jau minėta, I. B. iš karto po įvykio nurodė konkretų nusikaltime dalyvavusį asmenį ir jo duomenis, todėl papildomai rodyti jį nukentėjusiajai atpažinti, ir, nuteistajam kategoriškai neigiant dalyvavus inkriminuojamų nusikaltimų padaryme, suvesti juos į akistatą nebuvo pagrindo. Juolab, kad ir pats nuteistasis neneigė su jos sūnumi buvusio konflikto. Nors I. B. nenurodė, jog J. J. turėjo randą ant veido, tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, nes pastaroji, kaip jau minėta, nuteistąjį matė tik du kartus: pirmą kartą, kai jis mušė jos sūnų, ir antrą kartą užpuolimo metu, kai jis buvo su kauke, todėl natūralu, kad pastarojo veide buvusio rando ji galėjo nepastebėti.
Nors byloje yra duomenų, kurie tvirtina, jog J. J. įvykio dieną su sugyventine per pietus išvyko į (duomenys neskelbtini), kur jis gyveno, tačiau pastarajam inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti apie 20.00 val. vakare. Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų An. J., V. K., R. T., A. J., M. Š., Z. M. ir A. B. parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, taip pat nepaneigia apylinkės teismo išvados dėl J. J. kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus. Nors liudytojai V. K., R. T., A. J., M. Š., Z. M. ir A. B. aiškino, kad J. J. 2009-05-01 antroje dienos pusėje buvo (duomenys neskelbtini) ir kartu su jais šventė, nė vienas jų kategoriškai nepatvirtino, jog J. J. visą laiką buvo jų akivaizdoje. Be to, kaip matyti iš liudytojų parodymų, visi jie tą dieną vartojo alkoholinius gėrimus, žmonių buvo daug ir jie tai ateidavo, tai išeidavo. Taigi akivaizdu, jog šie liudytojai, nors ir šventė kartu su J. J., tačiau faktiškai galėjo ir nematyti, kad jis kuriam laikui buvo išvykęs su kitais, nenustatytais asmenimis.
Nors liudytojas An. J. tvirtino, kad nuteistasis būtent apie 20 val. buvo atvykęs pas jį prie statomo namo, tačiau ši versija buvo iškelta tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, šis liudytojas yra J. J. brolis, todėl natūralu, kad savo parodymais stengiasi palengvinti pastarojo teisinę padėtį.
Nuteistojo argumentas, jog jis negalėjo pėsčiomis nueiti į už 20 km nuo (duomenys neskelbtini) esantį (duomenys neskelbtini) kaimą, niekuo nepagrįstas. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog plėšimą jis įvykdė kartu su kitais asmenimis, todėl iš (duomenys neskelbtini) į įvykio vietą galėjo patekti ne tik pėsčiomis, bet ir transporto priemone. Taigi, jei jis buvo (duomenys neskelbtini), tai turėjo galimybę įveikti 20 km atstumą ir 20.00 val. dalyvauti nusikaltimų padaryme.
J. J. tvirtina, jog jis nežinojo apie tai, kad Z. B. parašė pareiškimą dėl jo sužalojimo, tačiau faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog iš karto po sumušimo nukentėjusysis iškvietė policijos pareigūnus, kurie, atvykę pas Z. B., dėl minėto įvykio apklausė ir J. J.. Ta aplinkybė, jog pareigūnams aiškinantis su J. J. rašytinio nukentėjusiojo pareiškimo dėl sužalojimo dar nebuvo, šiuo konkrečiu atveju neturi jokios reikšmės, nes nuteistasis jau tuo metu suprato, jog apie jo neteisėtus veiksmus policija yra informuota. Tam neprieštarauja ir J. J. veiksmai prieš įvykį, kai jis, dienos metu išvykdamas į (duomenys neskelbtini), sėsdamas į automobilį šūktelėjo Z. B., kad pastarasis geruoju atsiimtų pareiškimą iš policijos.
Nors J. J. aiškina, kad nelogiška, jog jis, būdamas lygtinai paleistas ir padaręs lengvesnį nusikaltimą, darytų sunkesnį, tačiau apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būtent kaltinamasis turėjo motyvą paveikti nukentėjusįjį Z. B., kad šis atsiimtų pareiškimą, todėl grasino jo motinai. Jis puikiai suvokė, jog, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jam tektų atsakyti ne tik už šią veiką, tačiau kartu atlikti ir už ankstesnį nusikaltimą paskirtos ir neatliktos bausmės dalį. Todėl natūralu, kad jis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už vienus nusikaltimus, ėmėsi kitų nusikalstamų veiksmų.
Taigi tiek apylinkės teismo nuosprendyje, tiek kolegijos nutartyje aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog J. J., veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, atimdamas galimybę nukentėjusiajai I. B. priešintis, pagrobė svetimą turtą, ir tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusįjį Z. B., kad šis susitaikytu su kaltininku.
Tačiau apylinkės teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai J. J. inkriminavo plėšimą kvalifikuojančią aplinkybę – įsibrovimą į patalpą -, todėl neteisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.
Įsibrovimas į patalpą inkriminuojamas kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis tik tuomet, kai asmuo tai daro turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą. Kaip matyti iš nukentėjusiosios I. B. parodymų, nuteistasis ir dar du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, įstūmę ją į namo vidų, klausinėjo, kur yra jos sūnus, ir reikalavo, jog pastarasis atsiimtų pareiškimą iš policijos dėl jo sužalojimo, kurį padarė J. J.. Taigi įsibrovimas į patalpą šiuo konkrečiu atveju buvo siejamas ne su svetimo turto užvaldymu, bet su poveikio darymu, siekiant, kad nukentėjusysis susitaikytu su kaltininku, todėl negali būti inkriminuotas kaip plėšimą kvalifikuojantis požymis. Nors vėliau, būnant patalpoje, J. J. paėmė nuo stalo ten buvusį nukentėjusiajam Z. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir jį išsinešė, tvirtindamas, jog jį grąžins tik tuomet, kai bus atsiimtas pareiškimas, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad kaltinamasis, įsibraudamas į patalpą, iš anksto žinojo, kad telefonas ten bus ir jis jį pagrobs. Be to byloje nėra jokių duomenų, kad J. J. ar kiti nusikaltimo vykdytojai, įsibrovę į namo vidų, iš karto būtų ieškoję kokių nors daiktų ar paėmę ką nors daugiau negu po ranka pakliuvusį telefoną.
Įvertinusi aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą – nepasitvirtino, todėl jis šalinamas iš apylinkės teismo nuosprendžio, o J. J. nusikalstami veiksmai iš Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 180 str. 2 d. perkvalifikuojami į Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 180 str. 1 d.
Skirdama J. J. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., kolegija atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, motyvus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, pasekmes, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
J. J. tiesiogine tyčia padarė apysunkį nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupėje, o tai sunkina jo atsakomybę (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.). Faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog J. J. praeityje buvo teistas, tame tarpe už nusikaltimus nuosavybei, šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Tai rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumą visuomenei. Be to pastarasis niekur nedirba, buvo baustas administracine tvarka. Kita vertus, sunkios pasekmės dėl jo nusikalstamų veiksmų neatsirado. Esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio nuostatomis, J. J. skirtina baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, kiek mažesnė už sankcijoje nustatyta vidurkį.
Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam J. J. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 234 str., Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininko asmenybę, ir pagrįstai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė yra žymiai mažesnė už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už šį nusikaltimą, sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl tikrai nėra per griežta.
Nuteistajam J. J. šiuo nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., paskirta bausmė bendrintina su skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 234 str. paskirta bausme Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. nuostatomis, bendrintina su Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi.
Kolegija atkreipia apylinkės teismo dėmesį į tai, kad teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje turi atitikti Lietuvos Respublikos BPK 233 straipsnio reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti:
J. J. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtą bausmę subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu J. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 234 str. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme ir paskirti nuteistajam subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su J. J. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie didesnės, t.y. neatliktos 2 metų 11 mėnesių 22 dienų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę J. J. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.
Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2010 m. liepos 15 d.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. liepos 15 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.