Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo I. J. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo

I. S. ir R. S. išteisintos pagal BK 154 str. 1, 2 d. ir BK 155 str. 1 d. nenustačius jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. ir R. S. buvo kaltinamos tuo, kad 2007 m. kovo 7 d. Pakruojo raj. policijos komisariatui pateikė bendrą skundą, kuriame nurodė, kad „Mums nesuprantama, kaip vienas žmogus gali matyti tiek priešų“, „Ar Jums nevertėtų susirūpinti pavaldinio psichikos būklę“, „mes nuogastaujame ar gali toks žmogus nešioti ginklą“, „Ar gali skundų rašinėtojas saugoti rajono žmonių rimtį“, „Dėl I. J. neprognozuojamo elgesio, noro rašyti ir rašyti nepagrįstus skundus“, „Nes vienas žmogus negali kenkti – ir nerealu – visiems kaimynams“, yra įžeidžiantys, tokiu būdu įžeidė I. J. .

Be to, I. S. ir R. S. buvo kaltinamos tuo, kad jos 2007 m. kovo 7 d. Pakruojo raj. policijos komisariatui pateikdamos bendrą skundą, kuriame nurodė, kad „Moralinę traumą prieš mirtį dėl I. J. skundų patyrė miręs (dabar) A. S. “ yra šmeižikiški.

Be to, I. S. ir R. S. buvo kaltinamos tuo, kad 2007 m. kovo 7 d. Pakruojo raj. policijos komisariatui pateikdamos bendrą skundą, kuriame nurodė, kad „Mums nesuprantama, kaip vienas žmogus gali matyti tiek priešų“, „Ar Jums nevertėtų susirūpinti pavaldinio psichikos būklę“, „R. ir A. S. I. J. vilkėdamas uniformą, pažadėjo ir toliau keršyti“. „I. J. ne kartą santykius aiškinosi uniformuotas ir ginkluotas fotografavo mūsų valdas, tuo sukeldamas nepilnametei I. S. baimę“, „mes nuogąstaujame, ar gali toks žmogus nešioti ginklą“, „labai savanaudiškų ir padarant materialinę žalą būtų nemažai. Tai gerai žino ir rajono savivaldybės specialistai ir seniūnijos darbuotojai“, „Dėl I. J. neprognozuojamo elgesio, noro rašyti ir rašyti nepagrįstus skundus“, „Nes vienas žmogus negali kenkti – ir nerealu – visiems kaimynams“ yra šmeižikiški, tokiu būdu apšmeižė I. J. .

Privatus kaltintojas I. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007 m. liepos 31 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį nubaudžiant I. S. bei R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1, 2 d., 155 str. 1 d. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka, nes jis pažeidžia jo teises, yra neteisėtas, nelogiškas, neobjektyvus ir naikintinas.

Skunde teigiama, kad I. S. ir R. S. parašyti teiginiai rodo paniekinantį pobūdį jo atžvilgiu, siekį pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, nes akivaizdu, jog visų nurodytų apibūdinimų nebūtų reikėję viešosios informacijos rengėjams, siekiant tik pareikšti nuomonę apie jį. Be to, nurodoma, kad I. S. ir R. S. pareiškime nurodyti teiginiai apie jį siejami su konkrečiais faktais ar aplinkybėmis, kurių tikrumą, taikant tiesos ir netiesos kriterijus, galima patikrinti įrodymais.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginys jog nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija yra neturintis ryšio su jo skundu, nes I. S. ir R. S. neperdavė informacijos iš trečių asmenų.

Skunde aiškinama, kad I. S. ir R. S. nurodė, kad „moralinę traumą prieš mirtį dėl I. J. skundų patyrė miręs (dabar) A. S. “, tai yra kaltinimai tuo, kad apeliantas turėjo įtakos A. S. mirčiai, todėl tokie jų veiksmai vertintini kaip šmeižimas, neva jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas patikrinimo bei įrodymo priemones galėjo patikrinti, kad jis nemato tiek priešų, yra stabilios psichikos būklės, vilkėdamas uniformą negrasino, jokios moralinės traumos A. S. prieš mirtį nepadarė, uniformuotas ir ginkluotas santykių nesiaiškino ir I. S. baimės nekėlė, nėra savanaudiškas ir materialinės žalos nepadarė, yra prognozuojamo elgesio ir psichiškai sveikas, noro rašyti nepagrįstus skundus neturi, visiems kaimynams nekenkia. I. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad I. S. ir R. S. reiškė įsitikinimus, skleidė informaciją bei idėjas ir todėl nebaustinos yra atmestini.

Išteisintosios prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios.

Kaip jau buvo minėta, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.

Kaip matyti iš bylos duomenų I. S. ir R. S. Pakruojo rajono policijos komisariatui pateikė skundą, kad būtų ištirtas jų darbuotojo I. J. elgesys. Skunde išdėstytos faktais pagrįstos aplinkybės, tai yra kad I. J. rašo nepagrįstus skundus į įvairias institucijas. Tai patvirtina prie bylos pridėti skundai. Tokie sunkiai I. S. ir R. S. suprantami I. J. veiksmai sukėlė abejones dėl jo veiksmų teisėtumo, ko pasekoje buvo pateiktas skundas Pakruojo rajono policijos komisariatui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškimo turinys yra klausimo formos, todėl tai negali būti aiškinama, kaip tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, tai yra tik išteisintųjų nuomonė apie asmenį. Toks nuomonės pateikimas nesudaro BK 154 str. 1, 2 d. sudėties, todėl I. S. ir R. S. pagrįstai išteisintos.

Be to, I. S. ir R. S. kreipėsi į Pakruojo rajono policijos komisariatą, prašydamos ištirti, ar jų darbuotojo I. J. veiksmai yra teisėti. Pakruojo rajono policijos komisariato kompetencijai priskirta jų pareigūnų kontrolė. Tad sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. nustatyta, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių“. Todėl nagrinėjant bylą, kurioje teigiama, kad žinios yra paskleistos kreipimesi į valstybės pareigūnus, turi spręsti, ar pareiškimas buvo sąžiningas, pagrįstas ir nepažeidė kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Remiantis byloje nustatytais faktais, kreipimasis į Pakruojo policijos komisariatą vertintinas kaip sąžiningas kreipimasis bei pranešimas apie, I. S. ir R. S. manymu, neteisėtus jų darbuotojo veiksmus.

Nurodytos aplinkybės parodo, kad I. S. ir R. S. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 1, 2 d., 155 str. 1 d. , požymių, todėl jos teisingai išteisintos, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra pagrindo keisti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Privataus kaltintojo I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.