Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-21 · Administracinė byla Nr. A-442-161-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-21
Bylos Nr.
A-442-161-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00904-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-161/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00904-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1100 neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą; 2) įpareigoti VMI priimti teisėtą sprendimą pagal kompetenciją atsižvelgiant į objektyvią mokesčio mokėtojo padėtį ir galimybes mokėti mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. sausio 23 d. pateikė atsakovui prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką. Atsakovas VMI ginčijamu 2012 m. vasario 29 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo. A. R. nurodė 2012 m. kovo 13 d. skundęs minėtą sprendimą VMI, tačiau mokesčių administratorius jam paaiškino, jog skundas turi būti pateikiamas teismui. Pareiškėjo teigimu atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi nepilna bei iš esmės klaidinga 2012 m. vasario 29 d. išvada, neatsižvelgė į kartu su pareiškėjo prašymu pateiktus dokumentus, pagrindžiančius jo realias galimybes atsiskaityti per prašyme nurodomą laikotarpį. Nurodė, jog atsakovas visiškai neįvertino to, kad 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas sudarė sutartį Nr. 7-1Į-52 su Valstybine socialinio draudimo fondo valdyba dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, kuria įsipareigojo mokėti po 199 Lt kas mėnesį kol visiškai padengs įsiskolinimą. Pažymėjo, kad minėta sutartis vykdoma tinkamai ir laiku, todėl mokesčių administratorius neturėjo abejoti mokesčių mokėtojo mokumu ir kelti papildomų sąlygų. Nurodė, jog minėtą aplinkybę nurodė atsakovui savo 2012 m. kovo 13 d. skunde. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas prieštarauja Europos Komisijos Reglamentui (EB) Nr. 1998/2006 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai ir padaro sunkiai įgyvendinamą sprendimą iš karto išieškoti iš fizinio asmens 93 859,73 Lt. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas, darydamas išvadą, kad fizinio asmens pajamos keletą kartų viršijo vidutinį statistinį dydį, neatsižvelgė į aplinkybę, kad vidutiniai statistiniai dydžiai viešajame sektoriuje yra didesni ir auga greičiau nei privačiame sektoriuje. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi visam pareiškėjo turtui pritaikyti nuosavybės teisių apribojimai.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, jog sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu bei Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu, kuris gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus nustatytą laikotarpį. Pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sąlygų mokestinei nepriemokai išdėstyti buvimą privalo pagrįsti mokesčių mokėtojas (2010 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1450/2010). Pažymėjo, jog priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, įvertino visas prašyme nurodytas aplinkybes, pateiktus dokumentus bei paties mokesčių administratoriaus surinktą papildomą informaciją. Buvo nustatyta, kad A. R. įvairių bankų sąskaitose turi 146 612,29 Lt, iš jų 142 114,57 Lt, kuriems netaikomi jokie apribojimai, nors pateikdamas prašymą pareiškėjas nurodė turintis tik 34 Lt grynųjų pinigų bei neturintis santaupų. Be to, pareiškėjo vidutinės mėnesio pajamos 2011 m. buvo 7 250 Lt, t.y. keletą kartų viršijo vidutinį statistinį darbo užmokestį. Todėl atsakovas konstatavo, jog nėra sąlygų išdėstyti pareiškėjui mokestinės nepriemokos mokėjimą. Pažymėjo, jog priimant sprendimą nebuvo žinoma apie pareiškėjo 2012 m. vasario 28 d. sutartį su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriumi. Paaiškino, kad Europos Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 1998/2006 dėl EB sutarties taikomas tik tada, kai nacionaliniai teisės aktai suteikia teisę įmonei gauti valstybės pagalbą, tačiau jis neįpareigoja šios pagalbos suteikti. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta pastaba apie viešojo ir privataus sektoriaus atlyginimų skirtumą nesudaro pagrindo priimti kitokį nei ginčijamą sprendimą, nes Lietuvos statistikos departamento duomenimis, atlyginimai viešajame ir privačiajame sektoriuose skiriasi labai nežymiai. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė duomenų apie jo daiktinių teisių apribojimus turimam turtui, nors turėjo tokią pareigą. Nurodė, jog siekdamas nustatyti pareiškėjo turtinę padėtį, savo iniciatyva kreipėsi į kredito įstaigas ir priimdamas sprendimą įvertino jų pateiktą informaciją, atsižvelgė į tai, kad AB „Ūkio bankas“ ir AB „Swedbank“ bankuose esančios pareiškėjo sąskaitos turi apribojimų, tuo tarpu apie kitus apribojimus bankai atsakovui duomenų nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad mokesčių mokėtojas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, tinkamai taikė šiuos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, įvertino pareiškėjo pateiktus ir papildomai surinktus duomenis ir pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos mokėjimo. Teismo sprendime nurodoma, jog pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė visos informacijos, pagrindžiančios MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų buvimą. Pateikdamas atsakovui prašymą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo, pareiškėjas nurodė, kad grynaisiais pinigais turi 34 Lt ir neturi jokių santaupų, tačiau atsakovo surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas įvairių bankų sąskaitose turi sukaupęs 146 612,29 Lt, iš jų dėl 142 114,57 Lt nei pareiškėjas, nei bankai nepateikė jokios informacijos dėl taikomų apribojimų. Pažymėjo, jog nustačius tokias aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad sumokėjus 92 891,75 Lt mokestinę nepriemoką, pareiškėjo finansinė būklė taptų kritiška arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, turėjo vertinti pareiškėjo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. vasario 28 d. sudarytą sutartį Nr. 7-1Į-52 dėl privalomųjų VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, nes, kaip nurodė pats pareiškėjas, šią sutartį mokesčių administratoriui jis pateikė jau priėmus ginčijamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos neišdėstymo. Teismas taip pat nurodė, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl to, kad atsakovas neatsižvelgė į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 sausio 12 d. nutartį, kuria visoms jo sąskaitoms ir visam turtui taikomi laikini nuosavybės teisių apribojimai, kadangi pagal MAĮ 88 straipsnio 3 dalį pareiškėjas tokius duomenis turėjo pateikti pats kartu su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Tokia informacija, kaip pažymėjo teismas, mokesčių administratoriui nebuvo pateikta, todėl ji negalėjo būti įvertinta sprendimo priėmimo metu. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Komisijos reglamentui (EB) Nr. 1998/2006 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai, kadangi šis Reglamentas taikomas tik tada, kai nacionaliniai teisės aktai suteikia teisę mokesčių mokėtojui gauti valstybės pagalbą, ir neįpareigoja šią pagalbą suteikti. Atsakovui konstatavus, kad vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi nėra pagrindo išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo, jis neįgijo teisės gauti valstybės pagalbą. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo lėmė ne jo gautų pajamų dydis, bet įvairių bankų sąskaitose turėtų piniginių lėšų suma. Be to, nustatė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo tęsiasi mokestinis ginčas dėl mokestinės nepriemokos dalies: pareiškėjas 2012 m. vasario 9 d. atsakovui pateikė prašymą atleisti nuo delspinigių už laiku nesumokėtą gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) už 2008-2010 metus ir privalomojo socialinio draudimo (toliau – ir PSD) įmokas už 2009 ir 2010 metus. Vilniaus apskrities VMI viršininko 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (4.65)-400-58 nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 1 026,33 Lt PSD įmokų delspinigių ir 17 711,58 Lt GMP įmokų delspinigių. Šį sprendimą pareiškėjas 2012 m. balandžio 5 d. apskundė VMI ir 2012 m. gegužės 15 d. – Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Mokestinių ginčų komisijai pareiškėjas taip pat apskundė VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79, kuriuo atmestas jo skundas dėl 2012 m. kovo 19 d. Vilniaus apskrities VMI sprendimo Nr. (4.65)-400-58 neatleisti pareiškėjo nuo delspinigių. Be to, pareiškėjas yra apskundęs teismui Vilniaus apskrities VMI 2012 m. vasario 10 d. sprendimą sustabdyti pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio/gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą pagal Vilniaus apskrities VMI 2011 m. gruodžio 29 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-2225 (administracinė byla Nr. I-2615-365/2012). Pareiškėjo inicijuotas mokestinis ginčas dėl jam paskaičiuotos mokestinės prievolės nėra baigtas, todėl esant ginčui dėl dalies mokestinės nepriemokos, atsakovas neturi realios galimybės spręsti dėl jos išdėstymo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2012 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1100 neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir įpareigoti mokesčių administratorių sudaryti su mokesčių mokėtoju mokestinės paskolos sutartį.

Pareiškėjas nurodo, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėti ginčai tarp tų pačių šalių, dėl tos pačios mokestinės nepriemokos, kurią prašoma išdėstyti. Tvirtina, jog mokesčių administratorius, nagrinėdamas ginčą, nesurinko visos informacijos apie apribojimus pareiškėjo turtui, nevertino pareiškėjo pateiktų apskaitos dokumentų, mokesčio mokėtojo skolų ir įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, neatsižvelgė į pareiškėjo šeiminę padėtį (gimusį vaiką) ir šeimos sudėtį. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius nesiėmė visų reikiamų veiksmų ir nepasinaudojo MAĮ jam suteiktais įgaliojimais reikalauti, jog kredito įstaigos pateiktų jam išsamią informaciją apie pareiškėjo lėšoms, esančioms kredito įstaigose, taikomus apribojimus, todėl priėmė sprendimą nesurinkęs visos informacijos. Mokesčių administratorius neįrodė, kad ėmėsi visų reikiamų veiksmų, siekdamas patikrinti mokesčių mokėtojo nurodytą informaciją apie jo galimybes mokėti mokesčius dalimis. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad esant mokestiniam ginčui dėl dalies mokestinės nepriemokos, atsakovas su pareiškėju negali sudaryti sutarties dėl mokestinės nepriemokos, kuri nėra ginčo dalykas. Paaiškina, jog negalėjo kartu su skundu pateikti informacijos apie jo turtui taikomus apribojimus, kuriuos nustatė teismas, kadangi apie tokių apribojimų taikymą pats sužinojo tik 2012 m. vasario 7 d., o galutinė teismo nutartis įsigaliojo 2012 m. kovo 7 d. Pareiškėjo manymu, minėtą informaciją iš kredito įstaigų turėjo pareigą išreikalauti atsakovas.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pažymi, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, o tik pakartojo ankstesnius savo argumentus, dėl kurių atsakovas yra pasisakęs savo atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pabrėžia, kad be sąlygų, numatytų MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, jog turi realią galimybę atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2139/2011).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-1100, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

Ginčui aktualios Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių nuostatos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo esmę ir tvarką.

Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 3 dalį (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 6 punktas taip pat numato, jog sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per vietos mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtas nuostatas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pažymėtina, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pats pareiškėjas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu jų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Kaip matyti iš byloje esančios 2012 m. vasario 28 d. išvados dėl A. R. mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų išdėstymo (b. l. 49-51), kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį (92 891,75 Lt), jo finansinę padėtį, t. y. tai, kad pareiškėjas turėjo nekilnojamojo turto ir pinginių lėšų bei indėlių, kurie sudarė 142 114,57 Lt, bei kad vidutinės mėnesinės pareiškėjo pajamos 2011 m. buvo apie 7 500 Lt, taip pat turimus pareiškėjo finansinius įsipareigojimus bei šeiminę padėtį, pagrįstai konstatavo, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjui sumokėjus nurodytą mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritinė arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo nutartimi visoms jo sąskaitoms ir visam turtui taikomi laikini nuosavybės teisių apribojimai, tačiau tokių duomenų mokesčių administratoriui pareiškėjas nepateikė, nors, kaip minėta, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu, būtent pats pareiškėjas turėjo pagrįsti ir įrodyti mokestinės nepriemokos išdėstymo pagrindus. Be to, kartu su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pateiktoje Fizinių asmenų anketoje pareiškėjas nurodė, kad jo santaupos grynais pinigais yra tik 34 Lt (b. l. 40), t. y. pareiškėjas mokesčių administratoriui apskritai nepateikė informacijos apie pinigines lėšas ir indėlius, kurie sudarė 142 114,57 Lt. Kaip matyti iš minėtos 2012 m. vasario 28 d. išvados dėl A. R. mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų išdėstymo, bankų įstaigos informacijos apie pinginių lėšų ir indėlių areštą ar kitus apribojimus mokesčių administratoriui taip pat nenurodė. Nepaisant to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi buvo pratęsti tik laikini pareiškėjo nuosavybės teisių apribojimai į turtą bei bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1K-125-312-2012). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų baudžiamojoje byloje Nr. 1K-125-312-2012, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 7 d. nutartimi atmetė A. R. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties, matyti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisių apribojimas į A. R. turtą ir pinigines lėšas buvo pratęstas trijų mėnesių terminui, skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 12 d., t. y. iš esmės iki 2012 m. balandžio 12 d. Pareiškėjas duomenų apie vėliau taikytus jo nuosavybės teisių apribojimus nepateikė, todėl spręstina, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo sąlygų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 9 punktą, gali būti atidėtas arba išdėstytas tik tos mokestinės nepriemokos sumokėjimas, kurios apskaičiavimo pagrįstumas nėra apskųstas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo tęsiasi mokestinis ginčas dėl atleidimo nuo delspinigių už laiku nesumokėtą GPM ir PSD įmokas, pagrįstai sprendė, kad dėl šių aplinkybių taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl nepriemokų sumokėjimo išdėstymo.

Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinę bylą kol bus išnagrinėtas ginčas dėl atleidimo nuo delspinigių, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka) yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokias atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-541/2008, 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-335/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie galimą prejudicinį ryšį tarp šios ir pareiškėjo nurodomos bylos, todėl tenkinti pareiškėjo prašymo sustabdyti bylą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad skundžiamas atsakovo administracinis aktas, kuriuo atsisakyta išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė