Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-31 · Administracinė byla Nr. I-3167-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-31
Bylos Nr.
I-3167-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00514-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3167-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00514-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 31 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-6).

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-02-01 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje 15 kv. m. patalpoje buvo laikomi 2-4 asmenys, dalį kameros ploto užėmė baldai. Tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui, taip pat buvo šalta ir drėgna. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, tai žemina orumą. Kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), asmuo verčiamas daiktus pasidėti į nešvarias dėžes. Teigė, kad Ligoninės pareigūnai piktnaudžiavo pareigomis, tyčiniais veiksmais sukeldavo konfliktines situacijas, provokavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus, emocinę depresiją.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 41-44) pažymėjo, kad prie atsiliepimo atsakovo atstovas pateikė kitos kameros nuotraukas, be to, pareiškėjui nebuvo išduotas neįgaliojo vežimėlis, o palata nepritaikyta neįgaliesiems (nebuvo turėklų), todėl pareiškėjas negalėjo išeiti pasivaikščioti, pasinaudoti sanitariniu mazgu, prausykla, o pareigūnai atsisakė jam padėti, žemino ir tyčiojosi. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas tapo uždaras, patyrė stresą, pažeminimą, skausmą.

Atsakovo atstovas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepimu (b. l. 10-14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2017-01-18 iki 2017-02-01 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 207, kurios plotas 19,51 kv. m., patalpoje įrengtos dvi miegamosios vietos. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, natūralus apšvietimas buvo užtikrintas per langą. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų (apšvietimas, drėgmė, temperatūra) nesikreipė. Natūralus apšvietimas, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 135:2015 reikalavimus. Pažymėjo, kad draudimas Ligoninės patalpose rūkyti yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme. Įstaigoje yra iškabinti pranešimai, draudžiantys Ligoninės patalpose rūkyti. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai atliktos kratos yra deklaratyvūs. Ligoninės duomenimis nenustatyta, kad asmeniniai pareiškėjo daiktai buvo netinkamai paimti ir laikomi. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpose, atsižvelgiant į šiame skyriuje gydomų pacientų medicininę diagnozę, neįgaliųjų vežimėliai nėra išduodami, nes smurto protrūkio metu pacientai dažnai panaudoja šalia savęs esančius daiktus. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Teigė, kad niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-02-01.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-02-01. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2017-01-18 ir buvo iki 2017-02-01, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo atsiliepime, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017-01-18 iki 2017-02-01, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovo atstovui nepateikus į bylą jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės laikytinos nustatytomis. Nurodytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas nuo 2017-01-17 iki 2017-02-01.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje kameroje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurioje gyveno nuo 2-4 asmenų, tačiau objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. M. ginčo laikotarpiu buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 207, kurios plotas 19,51 kv. m., įrengtos dvi lovos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 9,75 kv. m. (19,51/2) ploto (b. l. 15).

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kamerų tipo patalpoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atsiliepime, ar, kad patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į kamerą Nr. 207, joje įrengtų miegamų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl kameros numerio ir joje laikytų asmenų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2017-01-17 iki 2017-02-01 pareiškėjui kamerų tipo patalpoje Nr. 207 buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę kameros gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, nebuvo galimybės judėti, atsisėsti prie stalo. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose.

Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė, visų pirma, yra gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punktu, Ligoninės paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi, šiuo atveju Ligoninėje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, draudžiama rūkyti Ligoninės teritorijoje ir patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninė privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (žr. LVAT 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012).

Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog rūkantieji Ligoninėje laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Kaip matyti iš bylos duomenų, įstaigoje yra iškabinti pranešimai, draudžiantys Ligoninėje rūkyti (b. l. 32-35). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją rašytiniu prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti įstaigos patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, jog kiti nuteistieji Ligoninėje rūko, darytina išvada, kad atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kameroje buvo drėgna, šalta, trūko natūralaus apšvietimo.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 17 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc., oro temperatūra - ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas).

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kamerų natūralus apšvietimas užtikrintas per langus. Atsižvelgiant į tai, kad natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Ligoninės neteisėto neveikimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, Psichiatrijos ir vidaus ligų skyriuose kameros vėdinamos mechaniškai per ištraukiamąją ventiliaciją (b. l. 21-25), taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamosios patalpos oro temperatūros, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpoje buvo šalta. Byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos gyvenamosios patalpos būklės (oro temperatūra, apšvietimas, drėgmė) iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninėje kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (patalpose šalta ir purvina).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kratos buvo atliekamos netinkamose patalpose ir, jo manymu, tai duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl netinkamos kratų patalpos, konkrečiai nedetalizavo patalpos numerio ir laikotarpio, kada krata buvo atlikta, pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Teismas taip pat pažymi, kad minėtos patalpos nėra gyvenamos, o kratos procedūros trunka neilgai, todėl trumpalaikiai pareiškėjo suvaržymai negalėtų sukelti nurodytų neigiamų pasekmių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl jo laikymo kratų patalpoje netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad negali vaikščioti, tačiau Ligoninėje jam nebuvo išduotas neįgaliojo vežimėlis, patalpoje nėra turėklų, dėl to jis negalėjo išeiti pasivaikščioti ir išsimaudyti, o personalas atsisakė jam padėti.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpose, atsižvelgiant į šiame skyriuje gydomų pacientų medicininę diagnozę, neįgaliųjų vežimėliai nėra išduodami, tačiau tam, kad pacientai savarankiškai galėtų judėti kamerų tipo patalpose, pagal poreikį jiems išduodami ramentai arba pacientai yra lydimi Ligoninės personalo. Pažymėjo, kad pareiškėjas gulėjo iš dalies pritaikytoje neįgaliajam asmeniui kamerų tipo patalpoje (nebuvo funkcinės lovos), slaugos ir higienos priemonėmis buvo aprūpintas be apribojimų, dienos metu buvo vedžiojamas į tualetą, jo paties pageidavimu, nakčiai buvo uždedamos sauskelnės. Gydymosi metu pareiškėjas nepasitenkinimo sąlygomis ir priežiūra išsakęs nebuvo (b. l. 53-54).

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems, be kita ko, sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 str. 8 d.). Įstatyme taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris suprantamas, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).

Bylos duomenys patvirtina, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu laikotarpiu nuo 2016-09-07 iki 2018-09-06 pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis (b. l. 48, 49). Iš pareiškėjo į bylą pateiktų medicinos dokumentų išrašų matyti, kad D. M. pats nevaikšto, juda neįgaliojo vežimėlio pagalba, o atsistoja tik prilaikomas (b .l. 46, 47), taigi atsakovo atstovo argumentai, kad pareiškėjas galėjo judėti ramentų pagalba, atmetami.

Atsakovo atstovo argumentai, kad Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpose neįgaliųjų vežimėliai nėra išduodami dėl šiame skyriuje gydomų pacientų diagnozių, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų apie pareiškėjo polinkį į agresiją ir smurtą, tokių duomenų atsakovo atstovas į bylą nepateikė. Be to, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į tualetą personalo darbuotojų buvo vedžiojamas tik dienos metu, o naktį jam buvo uždedamos sauskelnės (b. l. 53-54). Daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo galimybės savarankiškai judėti ir oriai pasinaudoti dušu ir sanitariniu mazgu buvo ribotos. Teismas pažymi, kad atsakovo atstovas, turėdamas realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo darbingumo lygį, ribotas galimybes judėti, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas, t. y. aprūpinti būtinomis slaugos priemonėmis (neįgaliojo vežimėliu). Teismo vertinimu, nesudarydamas sąlygų pareiškėjui savarankiškai judėti, atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam jo sveikatos būklę atitinkančiomis kalinimo sąlygomis, todėl pareiškėjas turi teisėtą pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (pareigūnai žemino, tyčiojosi, provokavo ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, žemino, tyčiojosi. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad, esant reikalui, Ligoninės personalas pacientams padeda (b. l. 53-54). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų (personalo) elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu, t. y. iš viso 15 parų, nesudarė pareiškėjui jo sveikatos būklę atitinkančių kalinimo sąlygų dėl neaprūpinimo slaugos priemone – neįgaliojo vežimėliu, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Be to, į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina, kad pareiškėjas vartoja (duomenys neskelbtini) yra nuo jų priklausomas (b. l. 46, 47). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl šių medžiagų poveikio ar abstinencijos po jų vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl konstatuoto pažeidimo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, jog negalėdamas savarankiškai naudotis sanitariniu mazgu ar išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį, pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Ligoninėje jis būtų kalinamas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Todėl teismas sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta teisė į jo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), įvertinus Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis