Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Lino Šiukštos ir Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažinta kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir BK 150 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 14 metų, pagal 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. B. paskirta laisvės atėmimas 15 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį A. B. išteisintas Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2011-04-22, apie 22.00 val., I. L. gyvenamajame bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kambaryje išgertuvių metu reikalavo I. L., kad ji patenkintų jo lytinę aistrą oraliniu būdu, o jai atsisakius, panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajai I. L. ne mažiau 27 smūgių į įvairias kūno vietas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, paguldė I. L. ant lovos, numovė jai kelnes ir kelnaites, pats nusirengė visus drabužius ir toliau reikalavo, kad pastaroji patenkintų jo lytinę aistrą oraliniu būdu, o jai atsisakius, tyčia kumščiu sudavė gulinčiai I. L. ne mažiau 27 smūgių į įvairias kūno vietas, nukentėjusiąją I. L. sugriebęs už plaukų nutempė į koridorių, kur sudavė kumščiu jai ne mažiau 25 smūgių į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu viso nukentėjusiajai I. L. sudavė ne mažiau 79 smūgių į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje nukentėjusiajai I. L. padarė poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimus smakre, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose galvoje, liežuvyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio (160 g kraujo krešulių), kraujosruvas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abejose smilkininėse skiltyse, kairėje kaktinėje skiltyje, poodines kraujosruvas kairiajame petyje, krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, pilve, kairėje klubinėje srityje, abiejose rankose, abiejose kojose, dešiniųjų III-V-to, kairiųjų VI-VII-to šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. B. pernešė nukentėjusiąją į kitą kambarį, paguldė ant lovos, kur pasinaudodamas dėl patirtų kūno sužalojimų bejėgiška nukentėjusiosios būkle, su nukentėjusiąja I. L. tenkino lytinę aistrą analiniu ir oraliniu būdais prieš jos valią.

A. B. veiksmų pasėkoje, nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis veide, odos nubrozdinimu smakre, muštine žaizda apatinėje lūpoje, kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose galvoje, liežuvyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio (160 g kraujo krešulių), kraujosruvomis po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abejose smilkininėse skiltyse, kairėje kaktinėje skiltyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu po kietuoju dangalu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, progresuojančiu kvėpavimo bei širdies veiklos nepakankamumu, 2011-04-23, laikotarpyje nuo 09.00 iki 12.15 val., I. L. mirė. Tokiu būdu A. B. itin žiauriai nužudė I. L..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir BK 150 straipsnio 1 dalį bei paskyrė nuteistajam bausmes, kurios savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos bei tinkamai jas subendrino bausmių dalinio sudėjimo būdu.

Bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. B. nuo pirmosios apklausos įtariamuoju ikiteisminio tyrimo (t.2, b.l. 7, 8, 11) ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 3, b.l. 19-20; 30-32) nuosekliai neigė tyčia nužudęs nukentėjusiąją, pripažindamas tik kelių smūgių jai sudavimo faktą, o taip pat prieš nukentėjusiosios valią tenkinęs su ja lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu. Apeliaciniame skunde A. B. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik nepatikimais liudytojų parodymais, kurių teismas tinkamai neįvertino. Byloje surinktų įrodymų analizė apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei BK 150 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė bylos ikiteisminio tyrimo eigoje surinktais ir pirmosios instancijos teisme betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių ­– mirties. Apygardos teismas A. B. kaltę itin žiauriai nužudžius nukentėjusiąją I. L. (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) grindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma – ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais A. B. parodymais, juos sugretino su kitais byloje ištirtais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad visus sužalojimus, įskaitant ir sužalojimus, sukėlusius mirtį, padarė būtent A. B..

Iš bylos medžiagos turinio matyti, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė savo parodymus dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičiaus ir aplinkybių. Pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis A. B. nurodė sudavęs nukentėjusiajai 3-4 kartus kumščiu per šonus (t. 2, b.l. 7), šią aplinkybę patvirtino ir papildomai apklaustas įtariamuoju, kartu pripažindamas, jog galėjo sumušti nukentėjusiąją, nes girtas yra labai agresyvus, linkęs smurtauti, be to tris ar keturis kartus gydytas psichiatrijos ligoninėje nuo „alkoholinės karštinės“ (alkoholinės psichozės), beveik trejus metus nuolat vartoja alkoholį (t. 2, b.l. 8). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. B. negalėjo parodyti, kurioje vietoje ir kokiu būdu mušė I. L., paaiškino, kad įvykio metu buvo labai girtas (t. 2, b.l. 12), tuo iš esmės patvirtindamas apklausų metu nurodytas aplinkybes dėl vartoto smurto prieš nukentėjusiąją. Vėliau apklaustas įtariamuoju, A. B. duoti parodymus dėl jam pareikštų įtarimų atsisakė (t.2, b.l.11), o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog nukentėjusiąją mušė vieną kartą, sudavė jai kokius šešis smūgius, nes ši „lindo“ prie jo telefono, taip pat patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu sau nepalankius parodymus davė įtakojamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 3, b.l. 30). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog apelianto pirmosios instancijos teisme pateikta nauja konflikto su nuketėjusiąja versija ir tvirtinimai dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, yra aiškus jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, ką nuosprendyje pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų prielaidas abejoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumu. Taip pat gynėjo atstovaujamas apeliantas jokių pastabų dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolų nereiškė, o duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme kalbėjo užuominomis apie tai, jog žino, kas jį neteisingai apkalbėjo, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių duomenų.

Atmesdamas nuteistojo versiją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų M. L. (t. 1, b.l. 128, t. 3, 22-23), I. Gusevo (t. 1, b.l. 144,145, t. 3, b.l. 25-26), J. K. (t. 1, b.l. 174, t. 3, b.l. 24-25) ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme duotais parodymais, kurių analizė patvirtina, kad nukentėjusiajai I. L. atsisakius jį patenkinti oraliniu būdu, nuteistasis A. B. mušė ją per galvą ir šonus, po kelių minučių ir vėl reikalavo oralinio sekso, o jai atsisakius, tempė ją už plaukų į kitą kambarį, koridoriuje ir vėl ją mušė per galvą ir šonus. Išsamius parodymus dėl nukentėjusiosios I. L. atžvilgiu naudoto smurto, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė liudytojas M. L.. Jis parodė, kad begeriant alkoholį, A. B. pasidarė labai agresyvus I. L. atžvilgiu, reikalavo jį patenkinti oraliniu būdu, o nukentėjusiajai nesutikus, kumščiu sudavė jai į galvą ir per šonus iš viso ne mažiau kaip 12 smūgių, vėliau tęsė smurtinius veiksmus, kai nukentėjusioji per prievartą jau buvo paguldyta į lovą. M. L. patvirtino, kad A. B. tampė už plaukų I. L. po kambarį ir mušė ją dešiniu kumščiu per galvą ir kairįjį šoną. Savo parodymus M. L. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu (1 t., 119-127 b.l.). Nors liudytojas I. G. dėl girtumo nesugebėjo smulkiai parodyti įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino, kad iš kambaryje buvusių garsų suprato, kad A. B. vartoja fizinį smurtą I. L. atžvilgiu. Liudytoja J. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2011-04-23 paryčiais bendravo su lovoje gulinčia I. L., kuri atrodė smarkiai sumušta ir pastaroji jai pasakė, kad vakare ją sumušė A. B.. Apie I. L. sumušimo aplinkybes jai taip pat pasakojo tiesiogiai tai matę liudytojai I. G. ir M. L.. Teisėjų kolegija palyginusi tarpusavyje minėtų liudytojų parodymus, kurie vertintini kaip tiesioginiai įrodymai, kad A. B. vartojo intensyvų fizinį smurtą nukentėjusiosios I. L. atžvilgiu ir sugretinusi juos su teismo medicinos specialisto išvada dėl I. L. patirtų sužalojimų kiekio, sunkumo laipsnio, daro išvadą, kad tarp nuteistojo A. B. veikos ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiosios mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymų patikimumu, nes įrodymų jų suinteresuotumu liudyti A. B. nenaudai nepateikia ir apeliantas. Nepaisant to, kad visi liudytojai įvykių metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, sugretinus jų duotus parodymus tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jų pakanka konstatuoti faktinę aplinkybę, kad nuteistasis kelis kartus mušė nukentėjusiąją, suduodamas jai daugybinius smūgius per galvą ir kitas kūno vietas, tampė ją už plaukų. Tuo tarpu apeliacinio teismo posėdyje nuteistojo išreikštos abejonės dėl šioje nutartyje aptartų liudytojų bei liudytojo P. R. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų išsamumo ir pakankamumo, nesudaro pagrindo iš naujo juos apklausti. Viena vertus, apelianto teiginiai dėl minėtų liudytojų parodymų nepatikimumo yra formalūs, nepagrįsti jokiais argumentais, kita vertus, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojams ir ja pasinaudojo, todėl teisėjų kolegija nemato reikalo dar kartą apklausti šiuos liudytojus, juolab, kad minėtų liudytojų parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. S 214/11(01), kuri akivaizdžiai parodo, jog nukentėjusiąją mušė tik vienas asmuo – nuteistasis A. B., kadangi serologinio ir DNR tyrimo metu nustatyta, jog įvykio vietoje yra rastas tik A. B. ir I. L. kraujas (DNR profilis su 99,9 proc. tikimybe), o A. B. kairės rankos nagų nuokarpose su panagių turiniu, taip pat kaip ir I. L. rankų nagų nuokarpose su panagiu turiniu, gauti tik dviejų asmenų DNR profiliai, iš kurių vienas priklauso A. B. su 99,9 proc. tikimybe, o kitas – I. L. su 99,9 proc. tikimybe (t. b.l. 72-74).

Pagal suformuotą teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 556/11(01) matyti, kad I. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio (160 g kraujo krešulių). Kiti I. L. lavono tyrimo metu nustatyti sužalojimai yra padaryti nukentėjusiajai dar esant gyvai net 79 trauminiais poveikiais nuo kelių iki keliolikos valandų laikotarpiu iki nukentėjusiosios mirties, kontaktuojant su kietasis bukais daiktais (t. 1, b.l. 30-36). Ši medicinos eksperto nustatyta aplinkybė patvirtina, kad intensyvaus smurto prieš ją naudojimo metu I. L. nuo patiriamų smūgių, vilgimo už plaukų kentė didelį fizinį skausmą, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B. nukentėjusiąją nužudė itin žiauriai.

Objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių visuma patvirtina, kad tarp A. B. suduotų I. L. smūgių ir jos mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, o jų pobūdis bei lokalizacija: suduodant smūgius nukentėjusiajai į galvą ir tuo sukeliant pavojų ne tik jos sveikatai, bet ir gyvybei, parodo nuteistojo visišką abejingumą galimiems atsirasti padariniams – kito žmogaus gyvybės atėmimui, kas patvirtina, jog A. B. nužudė nukentėjusiąją netiesiogine tyčia, kadangi šiuo atveju jis numatė, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajai gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tame tarpe ir tokie, dėl kurių ji gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K–381/2011, 2K-302/2010, 2K-281/2008 ir kt.).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino vieną kartą abipusiu sutarimu dar iki konflikto santykiavęs su nukentėjusiąja natūraliu būdu, tačiau kategoriškai neigė tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią panaudojant fizinį smurtą oraliniu ir analiniu būdu.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 150 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Pažymėtina, jog nurodyti veiksmai turi būti atlikti prieš lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipti nukentėjusio asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti. Lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių tenkinant lytinę aistrą, o asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais, t.y. pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, ar kitokio pobūdžio veiksmais.

Nagrinėjamoje byloje liudytojų M. L. ir I. Gusevo parodymus, kad nuteistasis A. B. fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. L. panaudojo šiai atsisakius patenkinti jį oraliniu būdu, tokiu būdu palauždamas jos pasipriešinimą ir dėl daugybinių kūno sužalojimų bei sukelto didelio fizinio skausmo pasinaudojęs jos bejėgiška būkle, prieš jos valią oraliniu ir analiniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su I. L., patvirtina specialisto išvada Nr. S 234/11 (01). Joje konstatuota, kad tampone su I. L. tiesiosios žarnos turiniu rastas sperminis skystis, kurio DNR tyrimo metu gautas A. B. haplotipas su 99,9 proc. tikimybe (t. 1, b.l. 76-77), o tampone su I. L. burnos turiniu taip pat rastas sperminis skystis, kurio priklausomybė nuteistajam A. B., visų byloje esančių įrodymų kontekste abejonių nekelia.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų įrodymų pakanka nuteistojo A. B. kaltei padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti.

Dėl paskirtos bausmės

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad A. B. netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes – buvo nužudytas žmogus, bei sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Taip pat apygardos teismas įvertino A. B. asmenybę ir atsižvelgė į tai, kad jis ankščiau teistas, baustas administracine tvarka, tačiau jokių išvadų iš to nepadarė, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas patenkinamai, niekur nedirba, gyvena asocialiai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, A. B. paskyrė 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurias tinkamai subendrino bausmių dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis). Paskirtosios bausmės atitinka BK specialiosios dalies straipsnių, pagal kuriuos A. B., sankcijose numatytų bausmių vidurkius, pagal BK 150 straipsnio 1 dalį jos net nesiekia, todėl pripažinti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes per griežtomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija apelianto prašymu iš naujo ištyrusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus jų leistinumo, patikimumo ir pakankamumo aspektu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. kaltės nužudžius I. L. bei seksualiai prievartavus yra teisingos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.