Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-06 · Administracinė byla Nr. I-3068-505/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-06
Bylos Nr.
I-3068-505/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02412-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3068-505/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02412-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 6 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui A. L.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 100000 Eur neturtinės žalos (b. l. 12-15, 118).

Pareiškėjas skunde, skundo papildyme ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) bausmę atliko nuo 2005 m. gegužės 9 d. Pažymėjo, jog nuo bausmės atlikimo pradžios iki 2016 m. sausio 5 d. jis pataisos namuose patyrė didelių nepatogumų, išgyvenimų, orumo pažeminimą, nuolatinę įtampą, stresą, baimę dėl įkalinimo įstaigoje klestinčių neformaliųjų nuteistųjų tradicijų (subkultūros) ir kastų sistemos. Pataisos namai toleruoja kastų sistemą, nes tokiu būdu valdomi nuteistieji, palaužiama jų valia ir dvasia, žeminamas orumas, verčiama paklusti administracijos primetamom taisyklėm. Paaiškino, kad tik atvykus į pataisos namus, buvo paskirtas į 3 būrio 1 brigadą, kuriame buvo labai blogai. Pareiškėjo prašymą perkelti jį į kitą lokalinį sektorių pataisos namai patenkinto tik po 10 dienų. 2006 m. gegužės 25 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš 15 būrio 9 brigados į 16 būrio 9 brigadą, ten buvo kalinamas iki 2006 m. spalio 2 d., kai atsiėmė pareiškimą, iš karto buvo perkeltas į 9 būrio 2 brigadą. 2008 m. lapkričio 27 d. dėl ligos netekus darbo, pareiškėjas buvo perkeltas į 11 būrio 4 brigadą, kur pareiškėjas gyveno lauke iki 2009 m. liepos 28 d., kai buvo perkeltas į 11 būrio 3 brigadą. Net 8 mėnesius pareiškėjas buvo žeminamas ir kankinamas dėl administracijos neveikimo. 2011 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 13 būrį 3 brigadą už tai, jog išdrįso pakovoti už savo teises. Tik 2011 m. gruodžio 20 d., įsikišus pareiškėjo artimiesiems, jis buvo perkeltas į paprastos grupės 16 būrio 2 brigadą. 2015 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas buvo pervežtas į Pravieniškių PN 3-ią sektorių, o 2016 m. vasario 19 d. – į Alytaus pataisos namus. Teigė, kad bausmės atlikimo sąlygos visą laisvės atėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos, pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnį. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime, papildomame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 84-88, 121-125).

Atsiliepime, papildomame atsiliepime nurodė, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir kitų įstatymuose nenumatytų aplinkybių. Nuteistieji pataisos namuose laikomi vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurias tvirtina Teisingumo ministras. Bausmių vykdymo kodeksas pataisos įstaigų administracijai ne tik leidžia, bet ir ją įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Atsakovas neturi duomenų apie tai, kad neva pareiškėjui grėsė pavojus ir kad jis apie tai būtų informavęs įstaigos administraciją, ar pataisos namuose veikiantį Vidaus tyrimų skyrių. Pažymėjo, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laikotarpį į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, nesikreipė, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, pažeminimų ir emocinės depresijos yra nepagrįsti.

Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl skundas nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo atstovas, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 73 str. 3 d., 75 str. 1 d.), todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. sausio 5 d.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 121-122).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo

dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. sausio 5 d. (b. l. 15). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2005 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 88a, 89-90), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2005 m. rugpjūčio 10 d. (kai atvyko į Pravieniškių PN), tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 7 d. (b. l. 20).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. sausio 7 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 5 d.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad tarp nuteistųjų vyrauja „kastų“ sistema, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimą). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, taip pat vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsnis). Tokiu būdu nuteistieji negali būti diferencijuojami pagal BVK 6 str. nurodytus požymius, tai pagrįstai pažymėjo atsakovas.

Be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis taip pat yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą T. prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio Kodekso 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-302 „Dėl nuteistųjų, bausmę atliekančių 2-joje valdyboje, skirstymo į lokalinius sektorius kriterijų patvirtinimo“ ir 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-617 „Dėl nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę 3-iame sektoriuje, skirstymo į būrius kriterijų patvirtinimo“ yra patvirtinęs nuteistųjų paskirstymo į lokalinius sektorius bei būrius nuostatus (b. l. 134-144). Minėti įsakymai priimti vadovaujantis BVK 70 straipsnio nuostatomis, siekiant nuteistuosius asmenis paskirti į jiems tinkamą gyventi aplinką, atsižvelgiant į socialinius ir psichologinius faktorius, sąlygoti tinkamą jų adaptaciją ir sąmoningą elgesio korekciją. Aptariami įsakymai priimti siekiant įgyvendinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. V-13 patvirtintą Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programą, kuri skirta daryti teigiamą poveikį nuteistųjų areštu, terminuotu laisvės atėmimu ir laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir suimtųjų elgesiui ir užkirsti kelią galimai neformalių elgesio taisyklių sklaidai laisvės atėmimo vietose.

Teismas pabrėžia, kad galimas nuteistųjų suskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek skundo patikslinime (b.l.101-103, 118), tiek teismo posėdžio metu nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, argumentų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jo paskyrimas į grupes, būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas su tam tikrais nuteistaisiais bei kalinimas buvo vykdomas pažeidžiant aptartas bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad vykdydami pareiškėjo kalinimą Pravieniškių PN būtų nesilaikę BVK 70 straipsnio nuostatų ir laisvės atėmimo įstaigos direktoriaus ginčo laikotarpiu 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-302 ir 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-617 patvirtintų nuteistųjų skirstymo į lokalinius sektorius ir būrius kriterijų ar nevykdę kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programos, kuri skirta daryti teigiamą poveikį nuteistųjų areštu, terminuotu laisvės atėmimu ir laisvės atėmimu iki gyvos galvos (toliau – nuteistieji) ir suimtųjų elgesiui ir užkirsti kelią galimai neformalių elgesio taisyklių sklaidai laisvės atėmimo vietose. Todėl vien tik pareiškėjo subjektyvus noras būti laikomam su kitais nuteistaisiais, negali būti pagrindas pripažinti Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų nagrinėjamu atveju neteisėtais.

Iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų nenustatyta apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba (b. l. 61-79). Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė