Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-2164-275/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-12-22
Bylos Nr.: 2A-2164-275/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-36500-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: N. V.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo: Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2164-275/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36500-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.5.2.5; (S) 121.14.; 121.18.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.,Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. V. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. V. pateikė ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Generalinei prokuratūrai dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, nurodydama, kad ieškovės atžvilgiu vykęs baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nepagrįstai, dėl valdžios institucijų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, tuo jai padaryta 200 000 Lt neturtinė ir 85 Lt turtinė žala.

2013-04-30 Tauragės apskrities VPK Šilalės raj. PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje. Šioje baudžiamojoje byloje ieškovei buvo pareikšti įtarimai dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, atlikta krata ieškovės namuose, paimtas mobilaus ryšio telefonas. 2013-09-20 Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė priėmė nutarimą, kuriuo nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant ieškovės veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2013-04-26 18.45 val. Policijos departamentui pasitikėjimo telefonu ieškovė paskambino ir pranešė apie tai, kad, jos žiniomis T. R. išžagino nepilnametę Šilalės raj. PK tyrėjo dukrą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams patikrinus ieškovės pateiktą informaciją, buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovės pateiktą informaciją, buvo nuspręsta įteikti pranešimą apie įtarimą ieškovei, padarius nusikalstamą veiką. Nurodė, kad ieškovės atžvilgiu vykęs baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nepagrįstai, tai patvirtina Policijos departamento internetiniame puslapyje paskelbta informacija, t. y. kad skambinančiojo telefono numeris nefiksuojamas, garantuojamas anonimiškumas, į telefono skambučius atsiliepia telefono atsakiklis. Ieškovės atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas negalėjo būti pradėtas ir pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-08-19 įsakymo Nr. V-401 „Dėl Gyventojų pranešimų, gautų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pasitikėjimo telefonu, registravimo ir nagrinėjimo taisyklių patvirtinimo 7 punktu, kuriame numatyta, kad turi būti užtikrinta, jog pranešėjo anketiniai ar kiti duomenys, galintys atskleisti pranešėjo asmens tapatybę, nebūtų viešinami. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo pagrindo pradėti tyrimą dėl ieškovės minėtų veiksmų. Kratos metu buvo atimtas ieškovės mobilus telefonas Sonny Ericson W550i, dėl kurio ieškovė patyrė nepatogumus, nes neturėjo galimybės naudotis mobiliu ryšiu. Ieškovė buvo priversta pirkti kitą panaudotą Sonny Ericson W550i mobilųjį telefoną, už kurį sumokėjo 85,00 Lt. Atimtas mobilus telefonas buvo grąžintas beveik po trijų mėnesių. Ieškovė, skambindama nurodytu pasitikėjimo telefonu, norėjo tik įvykdyti savo pilietinę pareigą, t.y. pranešti apie jai žinomą nusikalstamą veiką, tačiau jokiu būdu nesitikėjo, kad nepasitvirtinus ieškovės pateiktai informacijai, prieš ją bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Kratos metu ieškovė patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, nes buvo pažeminta prieš visus jos kaimynus, kai į ieškovės namus su kratos dokumentais įsiveržė policijos pareigūnai. Ieškovės dukra antrą kartą patyrė dvasinį sukrėtimą, matydama kaip policija siekia nubausti ieškovę. Atliekant kratą, ieškovės dukra nepaliaujamai verkė. Ieškovės mama taip pat patyrė dvasinį išgyvenimą, dvasinį sukrėtimą. Atliekant kratą ieškovės darbovietėje, ji patyrė nepatogumus prieš klientus, prieš ieškovės darbuotojus, prieš ieškovės darbdavį, pablogėjo ieškovės, kaip vadovės, reputacija, dėl ko ieškovė gali prarasti darbą. Tardymo metu ieškovei buvo daromas psichologinis spaudimas. Tauragės AVPK Šilalės PK darbuotojai viešai atskleidė ieškovės, kaip anoniminio pranešėjo, duomenis ne tik T. R., bet ir jo draugams. Slapta informacija virto vieša. Buvo surengta akistata su T. R., po kurios ieškovė jaučiasi visiškai nesaugiai ir nėra garantuota dėl savo ir savo artimųjų saugumo, tolimesnio gyvenimo. Ieškovės manymu, ji praras darbą, turės palikti savo namus ir išvažiuoti iš Lietuvos, nes policija paviešino jos, kaip anoniminio pranešėjo slaptus duomenis. Ieškovė prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros 200000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo pradėjimo, dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir kt. Taip pat ieškovė prašo priteisti iš atsakovų 85,00 Lt turtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.

Teisme gautas atsakovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atsiliepimas į ieškinį, kuriame nurodyta, kad ieškovei nereikia įrodinėti pareigūnų kaltės, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. ji turi įrodyti pareigūnų (teismo) neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškinyje minimas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal J. S. pareiškimą, kuri nurodė, kad anoniminiu telefonu melagingai pranešus, kad buvo išžaginta jos nepilnametė dukra, jai ir jos dukrai teko vykti į apklausas policijoje, dėl ko patyrė stresą, buvo pažeminta jos dukters garbė ir orumas. 2013-04-26 Policijos departamento pasitikėjimo telefonu buvo gauta informacija dėl nepilnametės išžaginimo. Patikrinus informacija nepasitvirtino ir buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nenustačius nusikalstamos veikos (išžaginimo) požymių. Nuo 2013-05-31 ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą). Prokuroras, įvertinęs tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, kvalifikavo jas kaip atitinkančias melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą požymius, todėl pagrįstai ir teisėtai tęsė tyrimą siekdamas atskleisti, ar buvo padaryta BK 236 straipsnio 1 dalyje uždrausta veika. Baudžiamasis įstatymas nenumato imuniteto nuo baudžiamojo persekiojimo dėl veikos padarymo būdo – pranešimo anonimiškai pasitikėjimo telefonu. Ieškinyje minimas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-08-19 įsakymas, nėra nei baudžiamojo proceso teisės, nei baudžiamosios teisės šaltinis, jis skirtas reglamentuoti policijos atliekamas funkcijas. Pažymėjo, kad ieškovės veika atitiko BK 236 straipsnio 1 dalies uždraustos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius – veiksmus, todėl baudžiamais persekiojimas ieškovės atžvilgiu buvo pagrįstas. Ieškovės skundai buvo išnagrinėti prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo metu. Išnagrinėjus skundus, procesinių veiksmų neteisėtumas nenustatytas. Ieškovė nepasinaudojo procesine teise skųsti prokuroro nutarimą ikiteisminio tyrimo teisėjui. Turtinė ieškovės žala nėra patirta, nes kratos metu paimtas telefonas jai buvo grąžintas. Ieškovės prašoma priteisti neturtinė žala nėra pagrįsta įrodymais. Reikalaujama atlyginti žala turi būti patirta ir reali, jos buvimas pagrįstas įrodymais. Ieškinyje nurodyta ieškovės dukros ir mamos galimai patirta neturtinė žala negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes ieškinyje nenurodyta, kad jis reiškiamas nepilnamečio interesais, o ieškovės motina turi savarankišką procesinį veiksnumą. Teismo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisme gautas atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimas į ieškinį, kuriame nurodyta, kad jeigu, ieškovės manymu, neturtinė žala buvo patirta dėl policijos pareigūnų veiksmų, atsakovu turi būti įtrauktas ir Policijos departamentas prie VRM. Pažymėjo, kad ieškovė neginčijo nutarties dėl kratos neteisėtumo. Įrodymų, pagrindžiančių nutarties atlikti kratą neteisėtumą, nėra pateikta. Nesant tokių įrodymų, pripažintina, kad teismas nepažeidė BPK 145 straipsnio nuostatų ir todėl nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų - kaltės. Ieškovės pranešimas apie nusikaltimą sukėlė pasekmes kitam asmeniui, apie kurio neva įvykdytą nusikaltimą pranešė ieškovė. Ieškovės pateikta informacija turėjo būti patikrinta, nes už tokią veiką yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Siekiant išsiaiškinti ar buvo padaryta minėta veika, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo aiškinamasi ar ieškovė tyčia apkaltino asmenį padarius nusikaltimą. Atliekami procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti nepažeidžiant BPK normų. Kadangi ieškovei buvo grąžintas kratos metu paimtas mobilus telefonas, todėl ieškovė nepatyrė ir turtinės žalos. Be to ieškovė nepateikė įrodymų, kad dėl baudžiamojo persekiojimo patyrė dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, nuolatinį stresą. Ieškovė, pranešdama apie nebūtą nusikaltimą, privalėjo suprasti pasekmes, kurios kils apkaltinus asmenį padarius nusikaltimą, todėl laikytina, jog ji veikė kaip neapdairus ir nerūpestingas asmuo, todėl už kilusias pasekmes yra atsakinga pati. Teismo prašo ieškinį atmesti.

Šalies argumentai

Teisme gautas trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimas į ieškinį. Su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad pagal CK 6.272 straipsnį teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu taikant procesines prievartos priemones buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Neteisėti veiksmai, tai įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras, teismas (teisėjas) taikant procesines prievartos priemones. Ieškovės atžvilgiu taikomos procesinės priemonės buvo teisėtos, ikiteisminis tyrimas atliktas pagal įstatymą. Įrodyti žalą ir neteisėtų pareigūnų veiklą, t.y. deliktą, ir priežastinį ryšį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių turi ieškovė. Teismo prašo ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovės N. V. naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 5000 Lt neturtinei žalai ir 85,00 Lt turtinei žalai atlyginti. Taip pat priteisė ieškovės N. V. naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 47,36 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas darė išvadą, kad baudžiamojo persekiojimo veiksmai, asmens, kuris pranešė apie jo manymu galimai daromus ar padarytus teisėtvarkos pažeidimus, atžvilgiu negali būti pradėti, priešingu atveju būtų paneigta pati Pasitikėjimo telefono prasmė. Konstatavo, kad baudžiamasis persekiojimas pasitikėjimo telefonu pateiktai informacijai nepasitvirtinus, ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, dėl ko atsiranda viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – kaltė. Teismas nustatė, kad taikant įprastą moralės standartą, ikiteisminio tyrimo eigoje atlikti procesiniai veiksmai – krata, akistata, pranešimas apie įtarimą, įtariamojo apklausa, ieškovei turėjo sukelti dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nervinę įtampą. Teismo vertinu, psichologinės pagalbos reikalingumas sietinas su ikiteisminio tyrimo atlikimu, kadangi pagal pažymą ieškovei nustatytas ilgalaikis stresas, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2013-09-20. Nustatant neturtinės žalos atsiradimo faktą ir dydį teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė nebuvo įtariama, kaltinama ar teista, priešingų teisei veiksmų nedarė, žalos atsiradimas nesusijęs su ieškovės neteisėtais veiksmais. Teismo nuomone emocinės būklei ir neigiamam visuomenės požiūriui įrodyti yra pakankami ieškovės paaiškinimai, kadangi patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal geros moralės prasmę vertinamas neigiamai, todėl darytina išvada, jog įtarimo padarius nusikaltimą pareiškimas neigiamai paveikė ieškovės emocinę būklę, įprastą savijautą, aplinkinių požiūrį, kadangi iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ji pagal UAB „Šilalės psichikos sveikatos ir psichologinio konsultavimo“ duomenis psichiatrinio kabineto įskaitoje nebuvo įrašyta. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ji buvo atleista iš darbo, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2013-09-20, o darbo santykiai pasibaigė ieškovės pareiškimu bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad jeigu nebūtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ieškovė žalos nebūtų patyrusi, taigi nustatė ir trečiąją civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl valstybė privalo atlyginti padarytą žalą. Ieškovės reikalavimas priteisti neturtinę žalą tenkintas iš dalies, atsižvelgiant į tai, kad įrodymų apie sunkias pasekmes nepateikta, bei į teismų praktiką, nustatant priteistinos žalos dydį, todėl priteistą 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 85,00 Lt turtinės žalos, kurią ji patyrė įsigydama telefono aparatą, atlyginimui, kadangi telefono aparatas 2013-07-18 buvo įsigytas po to, kai ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. liepos 3 d. (baudžiamoji byla Nr.93-1-00187-13) jis buvo paimtas.

Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo bylinėjimosi išlaidų - 2500,00 Lt atstovavimo išlaidų, 364,66 Lt kuro, reikalingo vykti į teismo posėdžius, išlaidoms atlyginti. Teismas sumažino patirtas išlaidas iki 1500,00 Lt o kadangi patenkinta 2,54 % ieškovės reikalavimų, iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 47,36 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, o rėmėsi lingvistiniu žodžio „pasitikėjimas“ aiškinimu ir aplinkybe, kad iš Policijos departamento ir iš teritorinių policijos padalinių nėra gauta informacijos apie ikiteisminių tyrimų pradėjimą asmenų atžvilgiu, kurie pranešė apie įvykius, bet jų pranešimai nepasitvirtino. Pažymėjo, kad teismo išvada, jog informacija apie asmenį (N. V.), kuris pranešė apie nusikaltimą, buvo identifikuota ir atskleista iškarto po skambučio į Pasitikėjimo telefoną, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Nurodė, kad prie baudžiamosios bylos medžiagos buvo prijungta tik pasitikėjimo telefonu 2013-04-26, 18 val. 45 min. gauto pranešimo registracijos kortelė, o ne skambinusio asmens telefono numeris. Atkreipė dėmesį, kad 2013-11-05 Lietuvos generalinės prokuratūros rašte nurodyta, jog 2013-04-30 į Tauragės apskrities VPK Šilalės r. PK kreipėsi J. S., kuri prašė nustatyti ir nubausti asmenį, kuris 2013-04-26 anoniminiu pranešimu policijai melagingai pranešė, kad (duomenys neskelbtini) buvo išžaginta jos nepilnametė duktė. Pažymėjo, kad BK 2 str. norma įpareigoja atskleisti kiekvieną nusikalstamą veiką, todėl tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, kuomet paaiškėja nusikalstamos veikos požymių. Šiuo atveju, siekiant išsiaiškinti ar buvo padaryta minėta veika, 2013-04-30 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo aiškinamasi ar ieškovė tyčia apkaltino asmenį padarius nusikaltimą. Tuo tikslu atlikti procesiniai veiksmai – informacijos apie skambinusį asmenį gavimas iš telekomunikacijų operatoriaus – kurie buvo patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Policijos generalinio komisaro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. V-401 „Dėl gyventojų pranešimų, gautų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pasitikėjimo telefonu, registravimo ir nagrinėjimo taisyklių patvirtinimo“ 7 punktu, kuriame nurodytas draudimas atskleisti pranešėjo anketinius ir kitus duomenis, nes pradėjus ikiteisminį tyrimą, turi būti vadovaujamasi BPK nuostatomis. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai ir dėl to valstybei atsirado pareiga atlyginti žalą, nes ieškovės duomenys buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu, laikantis BPK nuostatų, ir kad tokių duomenų atskleidimą reglamentuoja BPK, o ne Taisyklės. Pažymėjo ir tai, kad asmuo, pranešęs melagingą informaciją Bendrajam pagalbos centrui, gali būti traukiamas tiek baudžiamojon, tiek administracinėn atsakomybėm, ir jam gali būti pareikšti ieškiniai dėl žalos atlyginimo, nes kitu atveju reikštų, kad asmeniui, pranešusiam melagingą informaciją, suteikiamas imunitetas nuo baudžiamosios atsakomybės, o asmeniui, apie kurio galimai nusikalstamą veiką pranešta, nebus galimybės apginti savo reputacijos. Apeliantas dėl priteistos 85 Lt turtinės žalos, pažymėjo, kad ieškovė nepatyrė turtinės žalos (nėra žalos padarymo fakto), nes paimtas mobilusis telefonas buvo grąžintas.

Ieškovė N. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Pažymėjo, kad neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Šiuo atveju teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį, netinkamai įvertino patirtus itin stiprius emocinius sukrėtimus, kuriuos ieškovė patyrė dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų. Pažymėjo, kad apeliantė patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą, kad nuo jos nusisuko draugai, bendradarbiai, patyrė nuolatinį stresą, bejėgiškumą, baimę, kad gali būti atleista iš darbo (tas vėliau ir įvyko). Pažymėjo, kad nuo 2014-01-10 ieškovei buvo būtina psichologinė pagalba, kurią iki šiol suteikia medicinos psichologė, konsultuodama dėl emocinės būsenos problemų. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad krata buvo atliekama nepilnametės dukros akivaizdoje, o atliekant kratą darbovietėje, ji patyrė nepatogumus prieš klientus, darbuotojus ir darbdavį, todėl pablogėjo ieškovės kaip vadovės reputacija, ko pasekoje ji neteko darbo. Pažymėjo, kad šiuo metu vyksta teisminiai ginčai dėl darbo sutarties nutraukimo. Nurodė, kad priteista 5000 Lt suma neatlygina net minimalios patirtos žalos bei niekaip nesušvelnina gyvenime kilusių neigiamų padarinių. Pažymėjo, kad teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos ir LR Generalinės prokuratūros, pripažinta kalta dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų ieškovės atžvilgiu, o jos reikalavimas patenkintas. Be to, pats teismas pripažino, kad nagrinėjamas atvejis yra išimtis, todėl darytina išvada, kad byla buvo sudėtinga teisės taikymo aspektu, buvo didelių laiko sąnaudų, taigi buvo pagrindas priteisti maksimalias išlaidas patirtas dėl advokato atstovavimo. Taip pat teismas nepagrįstai sumažino išlaidas skirtas atvykimui į teismo posėdžius. Nurodė, kad patirtos išlaidos buvo būtinos teisminio proceso įgyvendinimui, todėl nepaisant patenkintos ieškinio dalies, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas galėjo priteisti didesnę mano būtinų bei patirtų išlaidų sumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į LR Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą, ieškovė prašo palikti 2014 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad negalima sutikti su apelianto argumentais, jog Policijos departamentas neatskleidė ieškovės duomenų kuomet pastaroji paskambino į Pasitikėjimo telefoną, o duomenys buvo gauti pradėjus ikiteisminį tyrimą, kadangi ikiteisminiame tyrime ieškovės duomenys buvo gauti tik dėka Policijos departamento pranešimo registracijos kortelės, o ir ieškovės pareikštame įtarime apie nusikalstimą nurodyta, kad ieškovė neva padarė nusikaltimą skambindama į Pasitikėjimo telefoną. Pažymėjo, kad dėl vienos iš valstybės institucijų ir/ar atitinkamų teisės aktų prieštaravimų, valstybės pilietis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, ieškovės telefonu pateiktas pranešimas apie galimą nusikaltimą nebuvo oficialus pareiškimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą, dėl kurio melagingumo galimas ikiteisminis tyrimas pagal BK 236 str., o buvo pateikti tik duomenys, kuriuos teisėsaugos institucijos privalėjo atitinkamai patikrinti. Ieškovė pažymėjo, kad asmeniui, apie kurio sunkų nusikaltimą ieškovė pranešė, buvo atskleisti visi ieškovės duomenys bei atskleista ieškovės asmenybė (atlikta akistata su galimai nusikaltimą padariusiu asmeniu) ir tokiu būdu ieškovė yra situacijoje, kuomet galimai sunkų nusikaltimą padaręs asmuo žino liudytojo, galinčio duoti parodymus apie jo nusikalstamą veiką, duomenis. Nurodė, kad tokia situacija neatitinka teisinės valstybės principų ir yra netoleruotina. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai konstatavo, kad pasitikėjimo telefono prasmė ta, kad bet kuris Lietuvos gyventojas, manydamas, jog daromas teisės pažeidimas, apie tai informuoja valstybės institucijas, pagrįstai tikėdamasis, jog informacijai nepasitvirtinus, jis pats nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Priešingu atveju, tokie telefonai netektų prasmės, nes siekdami išvengti baudžiamojo persekiojimo pranešimo informacijai nepasitvirtinus, niekas nepraneštų apie teisės pažeidimus. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad apeliantas nepagrįstai nurodė, jog ji nepatyrė turtinės žalos, nes tik dėl neteisėto pradėti ikiteisminio tyrimo ieškovė buvo priversta įsigyti kitą mobilųjį telefoną, todėl tai, kad vėliau jai telefonas buvo grąžintas, nepaneigia fakto, kad ieškovė patyrė 85 Lt turtinę žalą. Be to, faktas, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, taip pat įrodo ikiteisminio tyrimo ydingumą bei akivaizdžią ikiteisminio tyrimo pareigūnų klaidą.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad apeliantė apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodė, kad dėl baudžiamojo persekiojimo patyrė dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, nuolatinį stresą, tačiau jokių įrodymų nepateikė, o tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę. Taip pat nepagrįstas ir neturtinės žalos dydis (200 000Lt), nes pagal kasacinio teismo praktikę, esant žymiai sunkesnėms pasekmėms, nėra priteisiama tokio dydžio neturtinė žala.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Generalinės prokuratūros, pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodė, kad nors ieškovė išvardino įvairius neigiamus išgyvenimus ir pasekmes, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neigiamų išgyvenimų ir jų sukeltos žalos faktą, išskyrus psichologės pažymą, kad ji buvo konsultuojama. Atkreipė dėmesį, kad į psichologą buvo kreiptasi tik po pirmojo parengiamojo posėdžio, o tai kelia pagrįstas abejones, jog kreiptasi siekiant pateikti nors vieną įrodymą į bylą dėl neturtinės žalos, o ne dėl realaus konsultavimosi poreikio. Be to, pažyma surašyta ne ant asmens sveikatos priežiūros įstaigos firminio blanko, o laisva forma, kas parodo, jog šiuo atveju nebuvo kreiptasi dėl būtinosios pagalbos, nes tokia pagalba negali būti teikiama ne medicininėje įstaigoje. Taip pat pažymėjo, kad pažymos turinys lakoniškas, nenurodoma kas sukėlė tokią būseną, nuo kada ji tęsiasi, kuo pasireiškia ir pan. Pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo laikyti, kad pažymos įrodo esant įtampą, sukeltą būtent ieškinyje nurodytais institucijų ir pareigūnų veiksmais ar dėl problemų darbe ir šeimoje. Nurodė, kad teismas iš esmės pervertino pažymas kaip įrodymus ir nepagrįstai priteisė 5000 Lt už patirtą neturtinę žalą, nes pateikti įrodymai neįrodo tokio plataus neigiamų išgyvenimų spektro, kurias nurodo apeliantė. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus visus nurodytus išgyvenimus ir pasekmes bei priteisti už tai kompensaciją.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Generalinės prokuratūros, pateikė atsiliepimą į Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog teismas netinkami vertino įrodymus, pažeidė CPK 185 str., ir tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pažymėjo, kad teismas neanalizavo ir nepasisakė apie pareigūnų veiksmų neatitikimą teisės normoms. Pastebėjo, kad „pasitikėjimo telefono prasmė“ nėra teisinė norminė sąvoka, todėl negali konkuruoti su imperatyviomis baudžiamosios materialinės ir procesinės teisės normomis, negali apriboti pastarųjų veikimo. Teismas nepagrįstai suteikdamas prioritetą „pasitikėjimo telefono prasmės“ aiškinimui, riboja baudžiamojo įstatymo veikimą ta prasme, kad aiškina esant imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 str. vien dėl veikos padarymo būdo – pranešimo pasitikėjimo telefonu. Nurodė, kad tokia pozicija neatitinka nei teisinio norminio reglamentavimo, nei teismų praktikos baudžiamosiose bylose – baudžiamasis įstatymas nenumato tokio imuniteto nuo baudžiamojo persekiojimo dėl veikos padarymo būdo, kadangi informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą gali būti perduodama bet kokia forma. Pažymėjo, kad anonimiškumas nereiškia nebaudžiamumo. Nurodė, kad vertinant lūkestį, jog anonimiškai pranešus pasitikėjimo telefonu apie nusikalstamą veiką, negalimas baudžiamasis persekiojimas, atsižvelgiama ir į principą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, ir į bendrą asmenų pareigą elgtis rūpestingai, protingai ir sąžiningai. Pažymėjo, kad ieškovė į pasitikėjimo telefoną skambino pasikeitusi telefono SIM kortelę, o tai rodo ne ką kitą, kaip ieškovės siekį apsidrausti nuo teisinių pasekmių, galinčių kilti dėl pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Mano, kad ikiteisminio tyrimo duomenys ir Generalinės prokuratūros pateikti įrodymai aiškiai rodo, kad pareigūnų veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo atitinkantys BPK normas, o teisinės pareigos vykdymas negali būti laikomas klaida ir neteisėtu veikimu. Pažymėjo ir tai, kad teismas tinkamai neįvertino faktinių aplinkybių, kad paimtas telefonas ieškovei buvo grąžintas, o naujas telefonams buvo įsigytas ieškovės nuosavybėn, todėl ieškovė po ikiteisminio tyrimo nutraukimo savo nuosavybėje turėdama abu telefono aparatus, nepatyrė jokios turtinės žalos.

Tretysis asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriame nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir ieškinys atmestas. Pažymėjo, kad 2013-04-30 Tauragės apskrities VPK Šilalės e, PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 93-1-00187-13, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. (Šmeižimas), o 2013-05-31 tyrimą buvo pavesta tęsti pagal BK 236 str. 1 d. (Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą). Nurodė, kad pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką 2013-07-03 buvo įteiktas N. V., apklausos metu ji nurodė, kad tikslo melagingai pranešti apie nebūtą nusikaltimą neturėjo, taip pat neturėjo jokio keršto T. R.. 2013-09-20 buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, nesant įtariamosios N. V. nusikalstamos veikos požymių. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės atžvilgiu taikomos procesinės priemonės buvo teisėtos, ikiteisminis tyrimas atliktas pagal įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo skundas tenkintinas, ieškovės skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo objektu yra Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Tauragės apylinkės prokuratūros, Šilalės rajono apylinkės teismo veiksmai, atlikti baudžiamojoje byloje pagal pareiškėjos J. S. 2013-04-30 pareiškimą su prašymu nustatyti asmenį, melagingai pranešusį apie jos nepilnametės dukros E. S. išprievartavimą. Ieškovei nurodžius, kad jos atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas negalėjo būti pradėtas dėl to, kad ji 2013-04-26 Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pasitikėjimo telefonu paskambino ir pranešė, jog jos žiniomis, T. R. išžagino nepilnametę Šilalės rajono policijos komisariato tyrėjo J. S. dukrą, anonimiškai, todėl turėjo būti užtikrinta, kad jos anketiniai ir kiti duomenys, galintys atskleisti pranešėjo asmens tapatybę, nebūtų viešinami.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad baudžiamojo persekiojimo veiksmai, asmens, kuris pranešė apie jo manymu galimai daromus ar padarytus teisėtvarkos pažeidimus atžvilgiu negali būti pradėti, tačiau neįvertino aplinkybės, ar galėjo būti pradėti baudžiamojo persekiojimo veiksmai dėl to, kad asmuo kreipiasi į policiją pareiškimu, pranešdamas apie žinomai melagingą anoniminį pranešimą apie padarytą nusikaltimą. Tauragės apylinkės prokuratūros 2013-05-03 pavedimu atlikti ikiteisminį tyrimą ( baudžiamosios bylos Nr. 93-1-00187-13, b.l.4), baudžiamojoje byloje buvo atliekamas tyrimas, byloje apklausiamas liudytoju T. R. parodė, kad N. V., kurios vadovaujamame servise jis yra dirbęs, dėl keršto, kad jis išėjo iš darbo ir norėdama jį sukiršinti su J. S., jį apkalba. Apklaustas liudytoju M. N. paaiškino, kad N. V., vadovausi servisui, galėjo supykti ant jo ir T. R., nes jiems išėjus iš darbo, servisas buvo uždarytas, paskutiniu metu dirbo servise tik jis ir R.. Apie tai, kad N. V. kaltina T. R., jog jis išprievartavo J. S. dukrą, liudytojui pasakė T. R..

2013-05-31 Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimu susipažinti su dokumentais buvo nutarta gauti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos skambučių išklotines, pagal jas nustatyta, kad telefono, kuriuo buvo pranešta apie išžaginimą, abonentė yra N. V.. 2013-06-19 Šilalės rajono apylinkės teismo nutartimi buvo nutarta padaryti kratą N. V. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, tikslu surasti telefoną, kuriuo pasinaudojant galimai melagingai buvo pranešta apie nebūtą nusikaltimą. 2013-07-03 N. V. buvo apklausta įtariamąja ( b. b. 78 l), parodė, kad 2012 m. lapkričio mėn. serviso patalpose T. R. pasakė, kad išprievartavo nepilnametę, o po to, 2013 m. apie vasario mėn. gyrėsi, kad savo namuos išprievartavo policininko S. dukterį. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2013-09-20 nutarimu, kadangi ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, kad įtariamoji, pateikdama informaciją, suprato, jog pateikiama informacija neatitinka tikrovės.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad baudžiamasis persekiojimas negali būti pradėtas tuo atveju, jei pasitikėjimo telefonu pateikta informacija nepasitvirtina. Kadangi baudžiamojo proceso kodekso normos nenumato išimties tam atvejui, jei galimai melagingas pranešimas apie įvykdytą asmens atžvilgiu nusikaltimą buvo pateiktas pasitikėjimo telefonu kaip anoniminis pranešimas, nėra pagrindo daryti išvadai, kad pranešimas apie nusikaltimą, pateiktas pasitikėjimo telefonu, negali būti tyrimo pagal pareikšimą dėl melagingo pranešimo, objektu.

Atlikti ikiteisminį tyrimą prokurorė R. K. 2013-05-03 pavedimu nurodė vadovaudamasi BPK 171, 174 ir 176 straipsniais. LR Baudžiamojo proceso kodekso 171 straipsnis numato ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmus, pradedant ikiteisminį tyrimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jei skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. 2 dalies 2 punkte numatyta, kad, gavęs ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pranešimą, prokuroras gali nuspręsti pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuri praneša prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Šiuo atveju toks prokuroro pavedimas ir buvo priimtas, nepradėti ikiteisminio tyrimo policijos komisariatas, gavęs pranešimą apie šmeižimą, neturėjo galimybės, nes BK 166 straipsnis, numatantis ikiteisminio tyrimo pradžią, nurodo, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką.

Dėl atlikto veiksmo - 2013-05-31 Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimo gauti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos skambučių išklotines teisėtumo, teismo sprendime nėra išvados, tačiau išvada apie nebuvimą galimybės pradėti ikiteisminį tyrimą apima ir šį prokuratūros atliktą veiksmą. Kolegija daro išvadą, kad nustatyti ikiteisminiame tyrime, ar asmuo, pranešęs apie kito asmens išžaginimą, tai padarė tyčia melagingai, nebuvo kitos galimybės, kaip nustatyti anonimiškai skambinusį asmenį. Siekiant išaiškinti, ar buvo padarytas nusikaltimas, šis tyrimo veiksmas buvo būtinas, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad už šis veiksmas buvo neteisėtas, todėl už jo vykdymą yra atsakinga valstybė.

Šilalės rajono apylinkės 2013-06-19 teismo nutartis, kuria buvo nutarta padaryti kratą N. V. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose tikslu surasti telefoną, kuriuo pasinaudojant galimai melagingai buvo pranešta apie nebūtą nusikaltimą ir telefono paėmimas būtų neteisėtais veiksmais tuo atveju, jei šis veiksmas būtų nebūtinas, jei be šio įrodymo būtų pakankamas pagrindas tyrėjui daryti išvadą, kad nusikaltimas nebuvo padarytas. N. V. turėjo galimybę apskųsti šią nutartį Klaipėdos apygardos teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo. Nesant pagrindo daryti išvadai, kad nutartis dėl kratos priimta nepagrįstai, vertinti teismo veiksmą kaip neteisėtą ir dėl to priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovei, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojo persekiojimo veiksmai, asmens, kuris pranešė apie jo manymu galimai daromus ar padarytus teisėtvarkos pažeidimus, atžvilgiu negali būti pradėti, priešingu atveju būtų paneigta pati Pasitikėjimo telefono prasmė, nepagrįsta dėl to, kad ieškovei reiškiant reikalavimą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teismas turi atlyginti žalą, ieškovė turėjo nurodyti, kokie veiksmai jos atžvilgiu, atlikti priešingai, negu reglamentuoja baudžiamojo proceso kodeksas, jai padarė žalą. Pasitikėjimo telefono tikslas- sudaryti galimybę asmeniui pranešti apie jam žinomą nusikaltimą, o pareigūnai, tirdami šį pranešimą, turi neviešinti pranešėjo anketinių duomenų. Tiriant ieškovės pranešimą dėl nusikaltimo, jos anketiniai duomenys nebuvo paviešinti, tuo policijos pareigūnai tinkamai vykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-08-19 įsakymu Nr. V-401 patvirtintų Gyventojų pranešimų, gautų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pasitikėjimo telefonu, registravimo ir nagrinėjimo taisyklių reikalavimus. Ieškovės anketiniai duomenys nebuvo paviešinti ir baudžiamoje byloje Nr. 93-1-00187-13, byloje nepateikta duomenų, jog policijos pareigūnai būtų pranešę liudytojais apklaustiems asmenims T. R., M. N. apie tai, kad N. V. pranešė apie nusikaltimą, įvykdytą T. R.. Iš liudytojų apklausos protokolų matyti, kad patys liudytojai įvardijo N. V., kaip asmenį, kuris gali jiems kerštauti, nurodė kerštavimo priežastį. Tai, kad N. V. teigia apie S. išžaginimą sužinojusi 2012 m. ir 2013 m. vasario mėn., o byloje nustatyta, kad anonimiškai apie šį nusikaltimą ji pranešė policijai tik 2013 m. balandžio mėn.26 d, šios aplinkybės leidžia labiau tikėti liudytojų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime apie melagingą pranešimą apie padarytą nusikaltimą keršto tikslais, o ne apie pranešimą , siekiant padariusių nusikaltimą asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Ilgas laiko tarpas tarp sužinojimo apie nusikaltimą ir pranešimą apie jį policijai, kelia abejones tokio pranešimo tikslingumu.

Teismo sprendimas naikintinas CPK 330 straipsnio pagrindu, teismui netinkamai taikius materialinės teisės normas , reglamentuojančias deliktinę atsakomybę ( CK 6.263 str. ir 6.272str. ).

Tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-492-2265-12, kurioje nutartis priimta 2012 m. rugsėjo 27 d., buvo pakeista Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo dalis ir pareiškėjai N. V. priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma buvo priteista jos nepilnametei dukrai, bei jai priteista papildomai 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato už įstatymo pažeidimus, atliekant pareiškėjos nepilnametės dukros apklausą administracinėje byloje, neleidžia daryti išvados, kad policijos komisariato tyrėjų veiksmai ieškovės atžvilgiu buvo susiję su jau išnagrinėta byla, kurioje policijos komisariato veiksmai pripažinti priešingais teisei.

Patenkinus atsakovo skundą, nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo, nes pripažinus, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Tauragės apylinkės prokuratūros, Šilalės rajono apylinkės teismo veiksmai, atliekant tyrimą pagal J. S. pareiškimą buvo teisėti ir dėl to ieškinys atmestinas, priteista žalos atlyginimo suma negali būti didinama.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Teisėjai Virginijus KairevičiusDanutė KutrienėHenrichas Jaglinskis