Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. B. prašymą atnaujinti procesą R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-625/2010.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) vyriausiasis patrulis surašė R. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad šis 2007 m. birželio 22 d., apie 21 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, garsiai leido muziką, tuo trikdydamas viešąją rimtį ir padarydamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 183 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo 2008 m. sausio 25 d. priimtą nutarimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Nustatė, kad 2007 m. lapkričio 29 d. R. B. atžvilgiu buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, priimtas nutarimas ir paskirta nuobauda už 2007 m. birželio 22 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą, todėl nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos iki nuobaudos už šį pažeidimą paskyrimo dienos 6 mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo suėjęs. Taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad administracinio teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių ar teisės pažeidimo veika įrodyta, bei konstatavęs, kad Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, netinkamai kvalifikavo R. B. veiką, turėjo teisę perkvalifikuoti administracinį teisės pažeidimą ir paskirti administracinę nuobaudą, negrąžindamas bylos naujam nagrinėjimui.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą, kuriuo nustatė, kad R. B. administracinį teisės pažeidimą padarė, viešąją rimtį sutrikdė, tačiau Institucija neteisingai šį pažeidimą kvalifikavo. Dėl šios priežasties 2007 m. lapkričio 29 d. Institucijos priimtą nutarimą panaikino, o R. B. padarytą administracinį teisės pažeidimą kvalifikavo pagal ATPK 183 straipsnio 1 dalį ir paskyrė administracinę nuobaudą – 150 Lt baudą. Teismas nustatė, kad viešosios rimties sutrikdymas įrodytas triukšmo matavimo protokolu, kuris buvo surašytas po to, kai 2007 m. birželio 22 d., nuo 21.20 val., Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos kontrolės skyriaus darbuotojas atliko triukšmo matavimą ir nustatė, kad pas K. A., gyvenančią (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, triukšmo matavimo rezultatai (59 dBA) gyvenamojo namo kieme ir gyvenamojo namo miegamajame viršijo leistiną dydį (50 dBA). Protokole nurodyta, kad triukšmo šaltinis – kaimynų klausomos muzikos keliamas triukšmas. Tai, kad matavimai buvo atlikti 2007 m. birželio 22 d. ir triukšmo šaltinis buvo (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus 2007 m. lapkričio 20 d. raštas „Dėl triukšmo matavimo protokolo patikslinimo“, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2009 m. kovo 3 d. raštas „Dėl duomenų pateikimo“. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. pateiktus rašytinius kaimynų paaiškinimus teismas įvertino kritiškai, kadangi jie surašyti praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po pažeidimo padarymo, juose pateiktos informacijos objektyvumu buvo suabejota dėl to, kad vienuose jų nurodoma, jog triukšmo nebuvo 2007 m. spalio 4 d., paaiškinimus pateikia asmenys, kurie nebegyvena arba pažeidimo padarymo metu dar negyveno kaimynystėje. Teismas liudytojų E. B. bei L. P. duotus parodymus vertino kritiškai, nes E. B. yra R. B. sutuoktinė, o L. P. – dukra, todėl šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi.

III.

IV.

Vertino, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Nurodė, jog iš byloje surinktos medžiagos buvo nustatyta, kad 2007 m. birželio 22 d., nuo 21.20 val., Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos kontrolės skyriaus darbuotojas atliko triukšmo matavimą ir nustatė, kad pas K. A., gyvenančią (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, triukšmo matavimo rezultatai (59 dBA) gyvenamojo namo kieme ir gyvenamojo namo miegamajame viršijo leistiną dydį (50 dBA). Taigi šie matavimai buvo atlikti K. A. namo kieme, todėl apelianto sutikimo šiems matavimams atlikti nereikėjo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti šių atliktų matavimų teisingumu ir teisėtumu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad administracinio teisės pažeidimo padarymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. V-520 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ buvo nustatyta, kad nuo 18.00 val. iki 22.00 val. gyvenamųjų namų teritorijoje ekvivalentinis garso lygis neturi viršyti 50 dBA. Po administracinio teisės pažeidimo padarymo sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 33:2007 „Akustinis triukšmas. Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ šis dydis buvo padidintas iki 60 dBA. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-109/2008) laikomasi pozicijos, triukšmo matavimai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, nes asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 183 straipsnį nėra būtina triukšmą išmatuoti decibelais, pakanka įrodyti, kad viešoji rimtis buvo sutrikdyta.

Vertino, kad ta aplinkybė, jog viešoji rimtis buvo sutrikdyta, o 2007 m. birželio 22 d., 21.20 val., triukšmas sklido būtent iš R. B. namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, buvo įrodyta byloje surinkta medžiaga ir detaliai aprašyta pirmosios instancijos teismo nutarime. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad 2009 m. kovo 10 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos kontrolės skyriaus darbuotojas M. L. patvirtino, kad atlikti matavimus pas K. A. vyko ne kartą, tačiau jam nuvykus, kaimynai muziką iškart išjungdavo, taip nutiko ir 2007 m. birželio 22 d., tačiau tąkart užfiksuoti keliamą triukšmą pavyko. Nenustatė šio liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi ir laikėsi pozicijos, kad netikėti jo parodymais nėra pagrindo. Nurodė, kad R. B. sutuoktinės ir dukters parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai.

V.

2010 m. gegužės 24 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas (išsiųstas 2010 m. gegužės 22 d.) R. B. prašymas atnaujinti procesą R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-625/2010.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ATPK 153 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 8 punkte numatytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas. Atnaujinti procesą R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-625/2010 atsisakytina.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Teismo sprendimu išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą, tačiau šio instituto taikymas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

R. B. savo prašymą dėl proceso atnaujinimo inter alia grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tuo atveju, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos asmeniui bylos nagrinėjimo metu. Atnaujinant procesą šiuo pagrindu, be kita ko, turi būti nustatyta, jog asmeniui aplinkybė, kuria jis grindžia prašymą atnaujinti procesą, negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog R. B. apie jo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu, be to, jis prašo atnaujinti procesą R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-625/2010 ne nurodydamas naujas bylos aplinkybes, kurios, be kita ko, būtų esminės, o teigdamas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai vertino jo administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir interpretavo faktinę situaciją, dėl kurios jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-625/2010 grindžiamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tuo atveju, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. R. B. teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. nutartyje netinkamai vertino kai kurių liudytojų duotus parodymus, tačiau tą aplinkybę, jog kurie nors iš jų buvo melagingi, patvirtinančio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nepateikė, todėl R. B. teiginiai dėl nagrinėjamu atveju liudytojų duotų parodymų vertintini kaip neturinčios teisinio pagrindimo prielaidos, o ne įstatymo numatytas proceso atnaujinimo pagrindas.

R. B. prašymas atnaujinti procesą taip pat grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar į bylą neįtraukto asmens, kuris yra suinteresuotas teismo sprendimu (nutartimi), netenkinantys, ar, jų manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs) teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartyje išdėstytų motyvų yra aišku, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus bei remdamasis atitinkamais teisės aktais, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. B. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą buvo įrodyta byloje surinkta medžiaga. Darytina išvada, kad tokia teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.).

Be to, kaip minėta, iš prašymo dėl proceso atnaujinimo, inter alia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, turinio akivaizdu, kad R. B. savo prašyme išreiškia nesutikimą su teismo priimtu procesiniu sprendimu ir kelia faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo klausimą. Pirmiau nurodyta, kad bylos šalies netenkinantys ar, jos manymu, neišsamūs motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

R. B. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-625/2010.

Nutartis neskundžiama.