- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-18
- Bylos Nr.
- ATP-678-135/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00621-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Bronius Zalaga
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimo, kuriuo G. L. pripažintas kaltu pagal LR ATPK 124¹ str.. 7 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., ir, vadovaujantis LR ATPK 33 str., jam paskirta subendrinta nuobauda – 3500 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metms,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. L. nubaustas už tai, kad 2014 m. birželio 14 d. apie 2.07 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volkswagen Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai bus saugu, nepaliko tarpo iš šono ir atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį, dėl ko buvo sugadinti abu automobiliai, iš eismo įvykio vietos nepranešęs policijai pasišalino bei buvo pasibaigęs jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas. Tokiais savo veiksmais G. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9,16,119,132 ir 234 punktų reikalavimus bei padarė administracinius teisės pažeidimus, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 124¹ straipsnio 7 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
G. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-10-06 nutarimą ir bylą pagal LR ATPK 130 str. 1 d. nutraukti, paliekant galioti nuobaudas, paskirtas pagal LR ATPK 124¹ str. 7 d. ir 127 str. 2 d.
Skunde nurodo, jog jis neneigė, kad važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį, dėl ko buvo apgadinti du automobiliai, pripažįsta ir tai, kad buvo pasibaigęs jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminas ir tokiais veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus numatytus LR ATPK 124¹ str. 7 d., 127 str. 2 d., tačiau kategoriškai nesutinka dėl jam inkriminuoto administracinės teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 130 str. l d., t.y., kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai.
Teigia, kad teismas nutarimą pripažinti jį kaltu padarius inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus grindė administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, liudytojų E. Č., M. M., T. J. paaiškinimais, duotais teisme, iš dalies jo paties paaiškinimu, vaizdo įrašais, kita bylos medžiaga, tačiau nutarimo dalis, kuria jis pripažintas kaltu padarius administracinės teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 str. 1 d., nėra teisėta ir pagrįsta. Apeliantas tvirtina, kad eismo įvykis kilo ne dėl to, kad važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai bus saugu, nepaliko tarpo iš šono ir atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį, o jis išvis nesiruošė važiuoti atbuline eiga, matė gale stovintį automobilį ir ruošėsi važiuoti pirmyn, tačiau, vairuodamas svetimą automobilį su automatine greičių dėže, buvo neatidus ir per apsirikimą įjungė atbulinės eigos bėgį, tuojau po įvykio išlipo iš automobilio, atsiprašė AUDI vairuotojo, pripažino savo kaltę dėl įvykio, iš karto pasiūlė atlyginti žalą, AUDI vairuotojas, apžiūrėjęs automobilį, pasakė, jog žala nėra didelė, žalos atlyginti nereikia, todėl būdamas įsitikinęs, jog sutarė dėl žalos atlyginimo, išvažiavo iš įvykio vietos. Teigia, nors bylos medžiaga yra užfiksuoti visi ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviosios pusės požymiai, ko ir neginčija, tačiau teismas šiuo atveju privalėjo nustatyti, kad jis, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N575-4060/2009), nors šiuo atveju taip nebuvo.
Pažymi, jog Mažeikių rajono apylinkės teismas, nustatydamas pažeidimo subjektyviosios pusės požymį - tyčią, iš esmės rėmėsi tik liudytojų M. M., T. J. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, aiškinosi ne tai, kaip jis (apeliantas) suprato esamą situaciją, eismo dalyvių veiksmus, o kaip situaciją suprato liudytojai M. M. ir T. J., t. y nustatė ne jo, o minėtų liudytojų subjektyviąją pusę. Ir nors šie liudytojai parodė, jog jis jiems pasirodė neblaivus iš nerišlios kalbos, paraudusių akių, stovėsenos, tačiau nei vienas liudytojas nenurodo, kad būtų jautę specifinį alkoholio kvapą, nors su M. M. bendravo būdami šalia vienas kito. Dėl liudytojų parodymų, kurie, pasak apelianto, skirtingai nurodė policijos iškvietimo į įvykio vietą aplinkybes, G. L. teigia, jog šiuo atveju buvo būtina apklausti degalinės darbuotoją, iškvietusią policijos pareigūnus, tačiau teismas to nepadarė. Apelianto teigimu, jis manė, jog į įvykio vietą nebuvo būtina kviesti policijos pareigūnų, o jei ir klydo, tai klydo sąžiningai dėl savo veiksmų teisėtumo ir visi jo veiksmai po eismo įvykio, t.y. tai, kad jis iš įvykio vietos skubiai nepasišalino, pripažino savo kaltę, nevengė atlyginti žalą, neslėpė eismo įvykio pėdsakų ir pan., rodo, kad jis nesuvokė, jog pasišalindamas iš įvykio vietos elgėsi neteisėtai, todėl jo veiksmuose nėra subjektyviojo požymio – tyčios.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių poskyrio įgaliotas atstovas prašo skundo netenkinti ir palikti galioto teismo nutarimą nepakeistu. Nurodo, kad G. L. skunde išdėstyti argumentai yra jo gynybos pozicija bei siekis išvengti griežtos administracinės atsakomybės, nes jis tyčia pasišalino iš įvykio vietos, ką patvirtina byloje surinkti įrodymai.
G. L. apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. L. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 str. 1 d. Priimdamas skundžiamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai juos išanalizavo ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai nei teigia apeliantas, jo padarytas teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga.
Iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad apeliantas kaltu prisipažino tik iš dalies, nurodė, jog iš įvykio vietos tyčia nepasišalino, o su nukentėjusiuoju buvo susitaręs dėl žalos ir nukentėjusysis nurodė, jog jokių pretenzijų neturės, tačiau tokią jo versiją paneigia byloje surinkti įrodymai.
G. L. kaltė nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais: liudytojų M. M., T. J., daliniais liudytojos E. Č. parodymais, tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, foto lentelėmis, vaizdo įrašu.
Šalies argumentai
Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir skunde nurodo, jog jis degalinėje pajuto, kad įvažiavo į kitą automobilį, išlipo ir atsiprašė apgadinto automobilio vairuotojo, su juo susitarė, kad atlygins žalą, nes žala buvo nedidelė, taip pat susitarė, jog policijos nekvies, tą dieną buvo blaivus ir iš įvykio vietos nepasišalino (57 b. l.).
Tuo tarpu liudytojas M. M., kuris vairavo automobilį, į kurį atsitrenkė G. L., teismui paaiškino, jog G. L. norėjo tartis, tačiau jis (M. M.) su tuo nesutiko, kadangi jam pasirodė, jog G. L. neblaivus, nes jis nerišliai kalbėjo, jo akys buvo paraudę, stovėjo netolygiai, jie tarėsi apie 5 minutes, jis G. L. pasakė, jog jau yra iškviesta policija, padaryta žala nebuvo menkavertė, nepavykus susitarti G. L. sėdo į automobilį ir nuvažiavo, policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko po 7-10 minučių (58 b. l.). Analogiškai M. M. nurodė ir savo 2014-06-14 paaiškinime (9 b. l.). Liudytojas T. J. taip pat teismui parodė, jog G. L. jam pasirodė neblaivus, jis girdėjo, kaip vairuotojai kalbėjosi tarpusavyje, G. L. siūlė susitarti, tačiau M. M. kategoriškai atsisakė, tada G. L. sėdo į automobilį ir nuvažiavo (59 b. l.).
Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. administracinė atsakomybė kyla vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos, paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4/2013, 2AT-29/2013).
Byloje aukščiau nurodytais įrodymais nustatyta, kad G. L., vairuodamas automobilį atbuline eiga atsitrenkė į sustojusį automobilį ir, apgadinęs dvi transporto priemones, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Konstatuotina, kad G. L. suprato, jog jis sukėlė eismo įvykį, kad nukentėjusysis jam reikš pretenzijas dėl sukelto eismo įvykio ir automobilio apgadinimo, ir, turėdamas laikytis KET 232 p. reikalavimų, priklausomai nuo to, sutinka ar nesutinka su eismo įvykio aplinkybėmis, turėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba kviesti policiją į eismo įvykio vietą, tačiau to nepadarė ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Šios aplinkybės rodo, kad G. L. suvokė sukėlęs eismo įvykį, taip pat, kad išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET taisykles, neteisėtai iš jos pasišalino, t. y. LR ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių liudytojų M. M. ir T. J. parodymuose dėl to, kas į įvykio vietą iškvietė policijos pareigūnus, nes nebuvo apklausta degalinės operatorė. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos ATPK 257 str., pažeidimų nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl G. L. kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, liudytojų parodymais teisme, vaizdo medžiaga, ir juos išanalizavęs padarė pagrįstas išvadas. Konstatuotina, kad šiuo atveju aplinkybės, kas iškvietė policijos pareigūnus į įvykio vietą, nustatymas negali paneigti G. L. kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos.
Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, jų nepateikė ir pats apeliantas, kad jis su apgadintą automobilį vairavusiu M. Motuzu įvykio vietoje būtų susitaręs dėl žalos atlyginimo, todėl daroma išvada, kad G. L. pažeidimas, numatytas LR ATPK 130 str. 1 d., yra visiškai įrodytas, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (LR ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.