- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- A-502-913-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01812-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- T. P.
- Atsakovas
- Lietuvos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. (T. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Patikslintame skunde paaiškino (b. l. 2-4), kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nėra pritaikytas žmonėms kalinti, neatitinka sanitarinių normų, yra perpildytas, kamerose kartais laikoma po šešis kalinius. Patalpos drėgnos, jų sienos apipelijusios, yra kitų nepatogumų: kirminų ir graužikų, neįrengta tinkama santechnika. Kalėjimo kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, žiemos metu nešildomos, yra be langų, t. y. netinkamos nuteistųjų ir įtariamųjų gyvenimui. Pažymėjo, kad visų gyvenamųjų patalpų stogų dangoje yra asbesto, todėl jis turėjo kvėpuoti asbesto dulkėmis. Dėl minėtoje areštinėje esančių sąlygų rizikavo susirgti. Analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 17-19) paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Lietuvos higienos normoje nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims yra ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui, bet kadangi Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o administracija įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui negali daryti, nustatytas reikalavimas kartais būna viršytas. Nepaisant to, administracija nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas, kiekvienam asmeniui visada skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, išduodamas kitas nustatytas inventorius. Įstaiga asmenų skaičiaus nereguliuoja, todėl išspręsti perpildymo problemos negali. Lukiškių TI-K pastatai seni, reikalingas remontas, tačiau kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Be to, įstaiga sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Visos kameros yra šildomos centralizuotai, temperatūra yra ne žemesnė nei 18 laipsnių šilumos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams apie patirtą žalą patvirtinti, jos nekonkretizavo ir nepaaiškino, kokio pobūdžio žala buvo padaryta ir kaip apskaičiuotas jos dydis.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė T. P. skundo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 70-73) papildomai nurodė, kad aktyviai sprendžia įstaigų, tarp jų ir Lukiškių TI-K, perpildymo problemas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintos Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų plėtros strategijos tikslas ir paskirtis yra nustatyti Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų plėtros prioritetus, tikslus ir uždavinius, padėsiančius siekti, kad šių įstaigų materialinė ir techninė bazė atitiktų Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimus ir būtų užtikrintas veiksmingas nustatytų uždavinių įgyvendinimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laikui nuo jo kalinimo Lukiškių TI-K pabaigos, todėl patirti neigiami išgyvenimai tam tikra apimtimi sumažėjo. Pareiškėjas privalo įrodyti aplinkybes dėl žalos atlyginimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, žalos nekonkretizavo. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai ar neveikimas, kuris sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Be to, pareiškėjas savo skundą, kuriuo reiškė reikalavimą dėl jam laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d. Lukiškių TI-K padarytos skriaudos, parengė ir išsiuntė 2009 m. lapkričio 17 d., t. y. pasibaigus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam trejų metų ieškinio senaties terminui reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.246, 6.247, 6.250 ir 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsniu, Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 (toliau – Taisyklės) 9, 18, 19 ir 72 punktu, sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 11 skirsniu, Įkalinimo įstaigų renovavimo ir įkalinimo sąlygų humanizavimo 2004–2009 metų programos, parengtos vykdant acquis įgyvendinimo priemonių 2003 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 292, 3.24-D1 priemonę, situacijos analizės duomenimis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra patvirtintos 864 vietos (426 kameros), tačiau, kaip patvirtino pats Lukiškių TI-K, šis skaičius nuolat viršijamas; pastatai statyti 1904-1905 m., jiems reikalingas remontas. Remdamasis Lukiškių TI-K paaiškinimais ir pateikta medžiaga apie kamerų dydžius ir juose laikomų kalinių skaičių (b. l. 98-101), pripažino, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatytų ploto normų kamerose laikomiems asmenims, t. y. po 5 kv. m. ploto vienam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, t. y. ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143 – 1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl pripažino, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, o tuo pačiu neteisėtomis valstybės institucijų (Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas įvertino pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m. ploto, pažeidimo mastą bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką panašiose bylose, ir sumažino priteistinos kompensacijos dydį iki 1 000 Lt. Taip pat pažymėjo, kad kitų aplinkybių dėl netinkamų jo laikymo sąlygų T. P. neįrodė.
CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 civilinėje byloje priimtoje nutartyje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Pažeidus neturtinio pobūdžio vertybes, ginčijamu atveju asmens orumą, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad šios vertybės buvo pažeistos būtent konkrečiu laikotarpiu, kuriuo buvo padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atsiradimo atveju, kaip negalima vadovaujantis ekonominiais kriterijais konstatuoti tikslaus jos dydžio, taip ir negalima konstatuoti tikslaus jos atsiradimo laiko, dėl to ir yra minėta CK 1.134 straipsnio 1 punkto norma. Be to, pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skundas paduotas praėjus kelioms dienoms po atsakovo nurodomo ieškinio senaties termino pasibaigimo, pareiškėjas iki kreipimosi į teismą prašė atsakovus pateikti informaciją, reikalingą skundo paruošimui, bet tokios informacijos negavo, todėl sprendė, kad pareiškėjo pažeistoji teisė turi būti ginama.
III.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 129-131), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Teigia, kad esant tam tikrai situacijai – objektyvioms aplinkybėms trukdant užtikrinti kalinimo sąlygas, praėjus ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo, teismas gali taikyti asmens teisių gynimo būdą ne nustatant pareigą mokėti neturtinę žalą, bet apsiribojant asmens teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pareiškėjas T. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –jo naudai priteisti 35 312 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinį skundą (b. l. 151) grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui:
1. Lukiškių TI-K buvo kalinamas higienos normų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis. Kameros buvo drėgnos, šaltos, pažeistos grybelio ir pelėsių, jose veisėsi tarakonai ir graužikai. Kalėjimo aplinkose gausu asbesto dulkių, pavojingų žmogaus sveikatai.
2. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktu, vienam asmeniui priklauso 5 kv. m. bendrojo kameros ploto, o pareiškėjui faktiškai teko 1,5 kv. m.
3. Dėl pirma paminėtų aplinkybių jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko sveikata.
4. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 suformuota praktika, įstatymo ir teisės analogija (CK 1.8 str.), atsižvelgiant į šiuo metu esantį vidutinį mėnesinio atlyginimą, kuris siekia apie 2 000 Lt, už 565 kalinimo nepalankiomis sąlygomis paras pareiškėjui priklauso 35 312 Lt neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 137) T. P. prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantas manipuliuoja jam naudinga teismų praktika, nukreipdamas dėmesį nuo savo pareigos užtikrinti kalinamiesiems žmogiškas gyvenimo ir buities sąlygas.
Atsiliepime į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 138) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad sutinka su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepime į T. P. apeliacinį skundą (b. l. 158-160) Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir savo apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai ir reikalavimai nėra pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkinami.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir tvirtindamas, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo kalinamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitinkančio dydžio kamerose bei kitus higienos reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, dėl ko jam buvo padaryta neturtinė žala.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu, numatė, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip keturiems asmenims kamerose arba vienutėse, kuriose užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normas. Kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralią dienos šviesą ir patalpos ventiliaciją. Laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto 2 lentelėje nustatyta, jog kalėjimo kameros ir tardymo izoliatoriaus kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nagrinėjamu atveju Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas iš esmės neginčija, jog pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo tinkamai užtikrintas minėtas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 įtvirtintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui. Tai, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas reikalaujamas 5 kv. m dydžio gyvenamasis plotas, patvirtina ir byloje pateikti įrodymai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių tardymo-izoliatorius iš esmės pripažino, jog dėl susiklosčiusios situacijos kalinimo įstaigoje dažnai nėra užtikrinamas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 numatytų reikalavimų įgyvendinimas, bei įvertinus kitus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Tuo tarpu įrodymų, kurie patvirtintų kitus pareiškėjo teiginius, susijusius su kitais higienos reikalavimų pažeidimais, byloje nėra.
Pažymėtina, kad, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A756-122/2010), net aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A438-121/2009) ta aplinkybė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo apgyvendinimas perpildytose kamerose nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d. negali būti laikomas mažareikšmiu pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta apelianto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos argumentą, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009), pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt.; vidutinis darbo užmokestis – apie 2121 Lt), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nedidinamas.
Dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai netenkinami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. P. (T. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.