Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-03-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-491/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-13
Bylos Nr.
1A-39-491/2020
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė, Valdas Meidus, Valdas Ciesiūnas
Kaltinamasis
G. R.
Nukentėjusysis
Ž. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-491/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19663-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 13 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant :prokurorui Gražvydui Kazlauskui,išteisintajam G. R.,jo gynėjai advokatei Reginai Butnevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 246 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo Ž. K. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. R. buvo išteisintas:

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kad 2018 m. vasario 18 d. automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas UAB „K.“ (toliau – Bendrovė) vadovo vardu, pardavė automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam Ž. K. už 4200 Eur žinodamas, kad automobiliui antstolio paskirtas areštas, taip apgaule užvaldė nukentėjusiojo turtą – 4200 Eur;

- pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, kad 2018 m. sausio 23 d., žinodamas, kad Bendrovės automobiliui „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), antstolės S. V. uždėtas areštas, 2018 m. vasario 18 d. automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas Bendrovės vadovo vardu, tyčia perleido – pardavė – automobilį Ž. K., taip apgaule užvaldydamas nukentėjusiojo turtą 4200 Eur sumai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras G. Kazlauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: G. R. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą 9 mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šią bausmę subendrinti su Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. vasario 9 d., Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 14 d. ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, kurios buvo subendrintos Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi ir jam nustatyta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, prie didesnės neatliktos bausmės dalies pridedant už nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalį – 4 mėnesius laisvės atėmimo, ir jam paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams; palikti 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (941,50 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniame skunde nurodoma:

2.1. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, neištyrė bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog G. R. nežinojo apie automobiliui „Volkswagen Golf“ antstolio paskirtą areštą, ir todėl nepagrįstai jį išteisino pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

2.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, Sodros duomenimis, 2018 m. vasario 18 d. G. R. nebedirbo Bendrovėje. Todėl parduodamas Bendrovės automobilį „Volkswagen Golf“ nukentėjusiajam Ž. K., jis nutylėjo esminę aplinkybę, jog jis nėra Bendrovės direktorius ir įgaliojimų disponuoti šiuo turtu tuo metu neturėjo.

2.3. Teismas nepatikrino G. R. parodymų, negretino jų su antstolių raštuose nurodyta informacija, neįvertino jų kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, nesiaiškino, kodėl atvykęs į antstolio kontorą 2018 m. kovo 8 d. G. R. parašė prašymą skolas mokėti dalimis, prašė neskelbti varžytinių automobiliui „Volkswagen Golf“, nors tuomet jis nebedirbo Bendrovėje. Nors teismas išsireikalavo iš antstolių vykdomąsias bylas, tačiau nevertino jose esančių duomenų. Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtoje 2018 m. birželio 21 d. nutartyje teismas nustatė, kad vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys patvirtina, jog Bendrovei apie varžytynes buvo žinoma. Tačiau į tai teismas nuosprendyje neatsižvelgė.

2.4. Teismas neįvertino, kad antstolių raštai dėl automobilio „Volkswagen Golf“ arešto kartu su kitais patvarkymais buvo išsiųsti Bendrovės adresu – (duomenys neskelbtini), bei G. R. gyvenamosios vietos, nurodytos juridinių asmenų registre, adresu – (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas neanalizavo šių aplinkybių: ar G. R. prieš nukentėjusįjį Ž. K. panaudojo apgaulę; 2018 m. vasario 18 d. Bendrovės PVM sąskaitos – faktūros (duomenys neskelbtini), pinigų priėmimo kvito (duomenys neskelbtini) galimo suklastojimo, automobilio pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo, šių dokumentų surašymo aplinkybių, jų panaudojimo apgaulei sustiprinti; ką G. R. padarė su iš Ž. K. gautais pinigais už automobilį; ar jis iš tikrųjų nukentėjusiajam atlygino žalą ar jos dalį. Skundžiamame nuosprendyje teismas tinkamai neatskleidė nei G. R., nei Bendrovės turtinės padėties (iš Bendrovės buvo priteistos skolos tiek iki, tiek po automobilio pardavimo 2018 m. vasario 18 d.). Iš byloje esančių duomenų apie G. R. teistumą bei ankstesniuose nuosprendžiuose nustatytų aplinkybių apie jo nusikalstamą elgesį veikiant Bendrovės vardu, probacijos tarnybų teikimų, antstolių kreipimųsi į teismus sprendžiant jam paskirtų baudų, baudžiamojo poveikio priemonių savanoriško ir savalaikio nevykdymo klausimus matyti, kad G. R. elgesys 2018 m. vasario 18 d. parduodant Bendrovės automobilį „Volkswagen Golf“ buvo neatsitiktinis ir nevienkartinis, o iš anksto jo apgalvotas.

2.5. Taigi, priešingai nei teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog G. R., žinodamas, kad iki 2018 m. sausio 1 d. Bendrovė turėjo turtinių įsipareigojimų ir skolų kreditoriams bei kad Bendrovės sąskaitos areštuotos antstolių, siekdamas išvengti turtinės prievolės – Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo varžytinėse, sąmoningai veikdamas Bendrovės direktoriaus vardu, neatskleidė Ž. K., kad jis nėra Bendrovės direktorius ir joje nedirba, suklastojo 2018 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) bei pinigų priėmimo kvitą (duomenys neskelbtini), sudarė Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pirkimo – pardavimo sutartį ir pardavė šį automobilį Ž. K., taip apgaule savo naudai užvaldė svetimą Ž. K. turtą – 4200 Eur. Tokia jo veika atitinka BK 182 straipsnio 1 dalies požymius.

3. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su G. R. išteisinimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jo kaltę dėl šio nusikaltimo grindžia šiais esminiais argumentais : 1) G. R. žinojo, kad antstoliai taikė areštą Bendrovės automobiliui „Volkswagen Golf“, tačiau pats to nukentėjusiajam Ž. K. jis nepasakė; 2) G. R. pardavė šį automobilį Ž. K. nutylėdamas ir kitą esminę aplinkybę – tuo metu jis nebuvo Bendrovės direktoriumi, šioje bendrovėje nedirbo ir jos turtu disponuoti negalėjo; 3) G. R. ir Bendrovės materialinė padėtis bei G. R. teistumo istorija sudaro pagrindą teigti, kad parduodamas automobilį „Volkswagen Golf“ Ž. K. jis siekė išvengti šio automobilio pardavimo varžytinėse.

5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas išteisino G. R. pripažinęs, kad : 1) byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad iki 2018 m. vasario 18 d. (automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo nukentėjusiajam Ž. K.) Bendrovės atstovams, tarp jų – ir G. R., buvo įteiktas nors vienas pranešimas apie antstolių automobiliui „Volkswagen Golf“ paskirtą areštą; 2) nebuvo paneigta G. R. versija, kad jis apie automobilio „Volkswagen Golf“ areštą sužinojo tik po šio automobilio pardavimo nukentėjusiajam Ž. K. 2018 m. vasario 18 d.; 3) visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn G. R. naudai.

6. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis išteisinant apeliantą. Spręsdamas G. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė ir pagrįstai jį išteisino pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi jo veikoje nėra šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios apgaule įgyti nukentėjusiojo Ž. K. pinigus. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aiškiai, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl esminių byloje keliamų klausimų, nurodydamas kiekvieną teisiškai reikšmingą aplinkybę pagrindžiančius įrodymus (išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus). Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, jų detaliai nekartoja, o atsako į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus.

7. Šioje byloje nustatyta, kad iki 2018 m. vasario 18 d. Bendrovės automobiliui „Volkswagen Golf“ buvo paskirtas areštas 4 antstolių: R. B. – 2017 m. lapkričio 17 d., V. K. – 2017 m. lapkričio 30 d., J. Ž. – 2018 m. sausio 3 d., ir S. V. – 2018 m. sausio 23 d. Tomis pačiomis dienomis antstoliai automobilio „Volkswagen Golf“ arešto aktų kopijas su kitais reikiamais dokumentais išsiuntė registruotais laiškais juridinių asmenų registre nurodytu Bendrovės buveinės adresu, taip pat juridinių asmenų registre nurodytu G. R. gyvenamosios vietos adresu, tačiau visi šie laiškai su žymomis „neatsiėmė pašte“ buvo grąžinti į antstolių kontoras. Antstolė J. Ž. minėtus dokumentus G. R. išsiuntė pakartotinai tuo pačiu juridinių asmenų registre nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu ir šie dokumentai jam buvo įteikti 2018 m. vasario 28 d. Areštavus automobilį „Volkswagen Golf“, Bendrovei buvo apribota disponavimo juo teisė, t. y. be antstolių sutikimo šio automobilio nebuvo galima parduoti ar kitaip jį realizuoti. Tačiau Bendrovės buvęs direktorius ir vienintelis jos akcininkas G. R. automobilį „Volkswagen Golf“ pardavė nukentėjusiajam Ž. K. 2018 m. vasario 18 d., t. y. jau po antstolių šiam automobiliui paskirto arešto. Nukentėjusysis Ž. K. negalėjo užregistruoti automobilio „Volkswagen Golf“ savo vardu dėl antstolių jam paskirto arešto. Vėliau automobilis „Volkswagen Golf“ buvo paimtas iš nukentėjusiojo Ž. K. ir antstolio realizuotas varžytinėse. Po to G. R. atlygino nukentėjusiajam turtinę žalą. Tai patvirtina išteisintojo G. R., nukentėjusiojo Ž. K., liudytojų I. A., E. P., N. L., N. Ž. parodymai, antstolių padėjėjų raštai bei kiti byloje surinkti įrodymai. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos, su jomis iš esmės sutinka visi proceso dalyviai, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

8. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra visų šių – tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų – nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas asmens veikoje. Visa tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir skundžiamame nuosprendyje.

9. Šioje byloje esminis klausimas yra tai, ar G. R. Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo nukentėjusiajam Ž. K. metu (2018 m. vasario 18 d.) žinojo, kad to daryti nebuvo galima dėl antstolių šiam automobiliui paskirto arešto. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas neapsiribojo byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir ėmėsi visų įmanomų priemonių byloje nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes – savo iniciatyva išreikalavo pirmiau minėtų antstolių vykdomąsias bylas, analizavo tiek šiose bylose, tiek baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, įvertino kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, ir padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad 2018 m. vasario 18 d. išteisintasis G. R. galėjo ir nežinoti apie Bendrovės automobiliui „Volkswagen Golf“ antstolių paskirtą areštą ir taip apribotą disponavimą juo. Išteisintasis G. R. viso proceso metu savo kaltę neigė ir parodė, kad Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo metu jis nieko nežinojo apie automobiliui antstolių paskirtą areštą, manė, kad šiuo automobiliu buvo galima laisvai disponuoti. G. R. tvirtino, kad apie automobilio areštą jis sužinojo iš nukentėjusiojo Ž. K. ir vėliau iš antstolių, kai automobilis jau buvo perduotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie išteisintojo G. R. parodymai nėra paneigti.

10. Jau minėta, kad per 3 mėnesius iki automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo nukentėjusiajam Ž. K., t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. vasario 18 d., šiam automobiliui antstoliai 4 kartus paskyrė areštą bei automobilio arešto aktų kopijas su kitais reikiamais dokumentais išsiuntė Bendrovei ir G. R. juridinių asmenų registre nurodytais jų adresais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 604 straipsnį procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams, laikomi įteiktais praėjus 5 dienoms nuo išsiuntimo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad, praėjus 5 dienoms nuo automobilio arešto aktų kopijų išsiuntimo dienos, šie dokumentai Bendrovei ir G. R. buvo įteikti CPK 604 straipsnio prasme. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad G. R. realiai gavo antstolių siunčiamus laiškus su automobilio „Volkswagen Golf“ arešto aktų kopijomis, su jų turiniu buvo susipažinęs ir žinojo, kad bet koks šio automobilio realizavimas buvo neleistinas. Liudytojų antstolių padėjėjų N. L., N. Ž. parodymai ir antstolių padėjėjų raštai patvirtina, kad Bendrovei ir G. R. siųsti registruoti laiškai su automobilio „Volkswagen Golf“ arešto aktų kopijomis į antstolių kontoras grįžo su žymomis „neatsiėmė pašte“. Taigi, nei Bendrovės atstovai, nei G. R. realiai šių laiškų negavo ir jų neperskaitė. Iš antstolių padėjėjų pažymų nustatyta, kad automobilio „Volkswagen Golf“ arešto akto kopija elektroniniu paštu Bendrovei nebuvo išsiųsta. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, tik antstolei J. Ž. pakartotinai registruotu laišku G. R. išsiuntus dokumentus apie Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ areštą, šie dokumentai jam buvo įteikti 2018 m. vasario 28 d., t. y. jau po automobilio pardavimo. Tai patvirtina antstolės padėjėjos N. L. 2018 m. gegužės 17 d. raštas. Be šio atvejo nė vienas iš antstolių S. V., R. Budreikos ir V. K. to pakartotinai nedarė. Nors liudytoja N. Ž. patvirtino, kad G. R. buvo informuotas ir telefonu apie Bendrovės automobiliui „Volkswagen Golf“ paskirtą areštą, tačiau kada vyko šis judviejų pokalbis, ji tiksliai neprisiminė. Vadinasi, negalima atmesti galimybės, kad G. R. buvo informuotas telefonu apie automobilio „Volkswagen Golf“ areštą ir po šio automobilio pardavimo nukentėjusiajam Ž. K. 2018 m. vasario 18 d. Be viso to, nors skirtingi antstoliai Bendrovės automobiliui „Volkswagen Golf“ areštą pritaikė 2017 m. lapkričio 17 ir 30 dienomis, 2018 m. sausio 3 ir 23 dienomis, antstolės S. V. padėjėjos N. Ž. 2018 m. gegužės 2 d. pažyma patvirtina, kad Bendrovei patvarkymas pristatyti areštuotą automobilį į antstolio kontorą elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2018 m. kovo 6 d. Taigi, vėlgi po automobilio pardavimo nukentėjusiajam 2018 m. vasario 18 d. Bylos duomenimis, iki tol nė vienas iš antstolių tokių veiksmų nesiėmė. Apeliaciniame skunde minimoje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Bendrovei apie varžytines dėl automobilio „Volkswagen Golf“ buvo žinoma. Kita vertus, šio automobilio varžytinės buvo paskelbtos jau po jo pardavimo nukentėjusiajam, todėl tai niekaip nepatvirtina, kad Bendrovė ir G. R. žinojo apie antstolių automobiliui paskirtą areštą. Taigi, be G. R. ir Bendrovei antstolių išsiųstų registruotų laiškų su automobilio „Volkswagen Golf“ arešto aktų kopijomis ir kitais reikiamais dokumentais, kurių nei G. R., nei Bendrovė realiai negavo, nes jie grįžo į antstolių kontoras su žyma „neatsiėmė pašte“, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų teigti, kad G. R., parduodamas Bendrovės automobilį Ž. K. 2018 m. vasario 18 d., buvo informuotas apie automobilio areštą, apie tai žinojo ir suprato, kad dėl to nebuvo galima parduoti šio automobilio.

11. Nors išteisintasis G. R. parodė, kad žinojo apie Bendrovės skolas ir pradėtas vykdomąsias bylas, todėl bendrais bruožais galėjo suprasti, jog Bendrovei nemokant skolų ir neatsiskaitant su kreditoriais, antstoliai gali areštuoti jos turtą, tarp jų – ir automobilį „Volkswagen Golf“, tačiau tai tik prielaida, o ja apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Tas pats pasakytina ir dėl prokuroro apeliaciniame skunde itin akcentuojamų G. R. teistumo istorijos, jo bei Bendrovės materialinės padėties. Šios aplinkybės dar nesuponuoja G. R. baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino ir išteisintojo G. R. veiksmus po Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo, kai jis neatskleidė šios informacijos antstoliams, pastarųjų prašė neskelbti varžytinių automobiliui, leisti skolą mokėti dalimis ir t. t. Nors toks G. R. elgesys yra abejotinas ir negali būti pateisinamas, nes rodo jo siekį nuslėpti nuo antstolių automobilio pardavimo faktą, tačiau, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, tai taip pat nepatvirtina, jog iki automobilio pardavimo 2018 m. vasario 18 d. G. R. žinojo apie automobiliui paskirtą areštą. Todėl, įvertinus byloje esančias ir pirmiau aptartas abejones G. R. naudai, darytina išvada, kad jis apie Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ areštą iki jo pardavimo nukentėjusiajam Ž. K. 2018 m. vasario 18 d. nieko nežinojo, o apie šį areštą sužinojo jau po šio sandorio. Nenustačius, kad G. R. turėjo ir galėjo suvokti Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo nukentėjusiajam Ž. K. 2018 m. vasario 18 d. neteisėtą pobūdį, baudžiamoji atsakomybė jam negali kilti. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo esminei išvadai, kad G. R. veiksmuose nėra vieno iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį požymių – tyčios apgaule įgyti nukentėjusiojo Ž. K. pinigus.

12. Apeliaciniame skunde prokuroras išteisintojo G. R. apgaulės panaudojimą prieš nukentėjusįjį Ž. K. sieja ir su tuo, kad automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimo metu G. R. nebebuvo Bendrovės direktoriumi ir negalėjo veikti jos vardu sudarydamas sandorius, pirkimo – pardavimo sutartyje pasirašyti kaip jos direktorius. Visų pirma pažymėtina, kad tai nauja aplinkybė, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte ir todėl nebuvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Iš tiesų, bylos duomenimis, 2018 m. vasario 18 d. išteisintasis G. R. nebebuvo Bendrovės direktoriumi, tačiau jis tuo metu buvo vienintelis jos akcininkas. Akcininko turtinės ir neturtinės teisės yra išvardintos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Įstatymas) 14 ir 15 straipsniuose. Tačiau šiose teisės normose nenumatyta akcininko teisė disponuoti bendrovės turtu ir dėl jo sudaryti įvairius sandorius, už tai iš esmės yra atsakingas bendrovės vadovas (Įstatymo 37 straipsnio 10 dalis). Vadinasi, šiuo atveju G. R. formaliai vertinant iš esmės nesielgė tinkamai, kadangi jis Bendrovės automobilį „Volkswagen Golf“ pardavė nukentėjusiajam Ž. K. jau nebebūdamas Bendrovės direktoriumi. Toks jo elgesys nebūtų laikomas neteisėtu, jei sandorio sudarymo metu jis, kaip Bendrovės vienintelis akcininkas, būtų save pasiskyręs Bendrovės vadovu, kaip tai numatyta Įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, liudytojų N. L. ir N. Ž. parodymai, antstolių padėjėjų raštai patvirtina, kad visi su Bendrove susiję antstolių dokumentai buvo siunčiami G. R., kaip vieninteliam Bendrovės akcininkui ir vieninteliam jos atstovui, dėl visų klausimų, susijusių su Bendrovės interesais, buvo bendraujama taip pat su G. R. Tai leidžia teigti, kad nors G. R. ir nebuvo Bendrovės direktoriumi, tačiau faktiškai jis tvarkė su Bendrove susijusius reikalus, o tokią teisę kaip akcininkas jis turėjo. Priešingu atveju, tiesiog susidarytų tokia situacija, kad be G. R. daugiau niekas kitas nebūtų atsakingas už Bendrovės veiklą.

13. Sprendžiant dėl G. R. galimai panaudotos apgaulės prieš nukentėjusįjį Ž. K., pastarajam neatskleidžiant aplinkybės, jog jis nėra Bendrovės direktorius, svarbu pažymėti, kaip teismų praktikoje yra suprantamas apgaulės požymis BK 182 straipsnio prasme. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei apgaulė nedaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Byloje nustatyta, kad G. R. pavedimu Bendrovės automobilio „Volkswagen Golf“ pardavimu rūpinosi I. A., kuris tuo metu dirbo Bendrovėje. Būtent su I. A. nukentėjusysis Ž. K. ir bendravo dėl automobilio pardavimo. I. A. nukentėjusiajam padavė iš anksto G. R. pasirašytą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Tuo tarpu Ž. K. sumokėjo už automobilį 4200 Eur I. A. Po to I. A. šiuos pinigus perdavė G. R.. Tai patvirtina išteisintojo G. R., nukentėjusiojo Ž. K., liudytojų I. A. ir E. P. parodymai. Pagal nukentėjusiojo Ž. K. parodymus, automobilio „Volkswagen Golf“ pirkimo metu jis matė, kad ant automobilio pirkimo – pardavimo sutarties pasirašė ne I. A., o G. R., su kuriuo po to jis bendravo dėl automobilio registravimo, antstolių automobiliui paskirto arešto. Taigi, kaip galima suprasti, nukentėjusiajam automobilį „Volkswagen Golf“ parduodančio asmens tapatybė šiuo atveju nenulėmė jo apsisprendimo įsigyti automobilį. Nukentėjusysis Ž. K. patvirtino tik tai, kad automobilio „Volkswagen Golf“ nebūtų pirkęs, jei būtų žinojęs apie antstolių jam paskirtą areštą. Negana to, iniciatyvą pirkti automobilį „Volkswagen Golf“ rodė pats nukentėjusysis Ž. K., automobilis nukentėjusiajam nebuvo parduotas užmaskuotai, pernelyg skubotai, nepateisinamai pigiai, nei I. A., nei G. R. neslėpė savo tapatybių, taigi, nesiėmė jokių priemonių, kad nebūtų įmanoma surasti ar identifikuoti automobilį pardavusį asmenį, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir skundžiamame nuosprendyje. Atsižvelgiant į tai, kad be G. R. daugiau niekas kitas negalėjo veikti Bendrovės vardu, prisiminus byloje nepašalintą abejonę, kad G. R. galėjo ir nežinoti apie antstolių automobiliui „Volkswagen Golf“ paskirtą areštą, darytina išvada, kad nukentėjusiojo Ž. K. neinformavimas apie tai, kad G. R. yra tik faktinis Bendrovės vadovas, BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto apgaulės požymio nesudaro.

14. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad G. R. suklastojo 2018 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) bei pinigų priėmimo kvitą (duomenys neskelbtini). Tai vėlgi yra naujos faktinės aplinkybės, netgi galimai nauja nusikalstama veika, kurios nebuvo nei nurodytos kaltinamajame akte, nei inkriminuotos G. R. Už tai vienareikšmiai yra atsakingas ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras. Nurodyti jas tik apeliaciniame skunde ir taip kritikuoti teismo nuosprendį yra gerokai pavėluota. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą G. R. pareikšto kaltinimo ribose, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepadarė. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pasisakyti dėl G. R. apeliaciniu skundu inkriminuojamų naujų faktinių aplinkybių ir naujos nusikalstamos veikos. Be viso to, apeliaciniame skunde prokuroras taip ir nepateikė jokių konkrečių argumentų, kodėl jis mano, kad minėti dokumentai buvo suklastoti ir kaip tai buvo padaryta. Beje, kur G. R. išleido iš nukentėjusiojo Ž. K. už automobilį „Volkswagen Golf“ gautus pinigus – 4200 Eur, išsamiau ikiteisminio tyrimo metu taip pat net nebuvo tirta ir aiškintasi.

15. Tokiu būdu, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad G. R. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai dėl G. R. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundą.

Teisėjai Valdas CiesiūnasValdas MeidusJolanta Raščiuvienė