Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Agerona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Agerona“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Agerona“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–5), kurį patikslino (1 t., b. l. 108–117), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1A-321, patvirtinantį trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. kovo 15 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2VM320024M, ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti patikrinimo ataskaitos 3.1.3, 3.1.4 ir 3.1.5 dalyse konstatuotus pažeidimus bei dėl to apskaičiuotas mokesčių nepriemokas, delspinigius ir 40 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių nepriemokų baudą; 2) tuo atveju, jei teismas atmestų skundo trečioje dalyje išdėstytus argumentus dėl rapsų aliejaus TARIC kodo nurodymo importo dokumentuose (patikrinimo ataskaitos 3.1.5 dalis) ir nustatytų, kad importuotas rapsų aliejus turėjo būti laikomas apdorotu, prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo dalį importuotą rapsų aliejų klasifikuoti TARIC subpozicijoje 1514 19 90 ir priimti sprendimą aliejų žymėti TARIC kodu 1514 19 10 bei įpareigoti Vilniaus teritorinę muitinę perskaičiuoti prekėms taikytą muitą pagal TARIC kodą 1514 19 10, pritaikant preferencijos kodą 240, bei sumažinti patikrinimo ataskaitos 5 priede nurodytas UAB „Agerona“ mokesčių nepriemokas; 3) tuo atveju, jei nebūtų tenkinamas pirmasis reikalavimas, prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą dėl 40 proc. dydžio (nuo priskaičiuotų mokesčių) baudos paskyrimo bei priimti naują sprendimą dėl šios dalies, t. y. remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio nuostatomis, atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos, o tuo atveju, jei teismas prašymą atmestų, paskirtą baudą sumažinti iki minimalios įstatymo numatytos ribos.

Pareiškėjas dėl 860 kg rapsų aliejaus, įsigyto iš OOO „Pralesak-Oil“, nepanaudojimo pagal Vilniaus teritorinės muitinės išduotą leidimą Nr. LT0VMGV025 (patikrinimo ataskaitos 3.1.3 dalis) nurodė, kad 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), nuostatos numato, jog kitoks, nei numatytas leidime, prekių naudojimas, išskyrus eksportą ir sunaikinimą, yra susijęs su skolos muitinei atsiradimu. Muitinei pateikė įrodymus, jog patikrinimo ataskaitos 3.1.3 dalyje nurodytas 860 kg aliejaus buvo sunaikintas, nes transportavimo metu prarado prekinę išvaizdą. Tačiau šie įrodymai nebuvo įvertinti kaip tinkami, nes buvo pateikta nepatvirtinta atliekų naikinimo akto kopija. Tai yra tik formalus pagrindas atmesti jo argumentus. Pabrėžė, kad aliejus buvo sunaikintas vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 901 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis, kai prekės gali būti sunaikinamos be muitinės priežiūros. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad prekės buvo sunaikintos ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai, skola muitinei buvo konstatuota nepagrįstai.

Pareiškėjas dėl OAO „Orelrastmaslo“ atlikto autocisternų terminio apdorojimo garais ir pardavėjui sumokėtų sumų priskyrimo vežimo išlaidoms (patikrinimo ataskaitos 3.1.4 dalis) nurodė, kad be pagrindo muitinė 1 729 Eur išlaidas už autocisternų terminį apdorojimą įtraukė į sandorio vertę, nes vežimo išlaidas sudaro sumos, sumokėtos ar mokėtinos vežėjui (šiuo atveju transporto įmonei) už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas, o tokias prekių gabenimo išlaidas jis įtraukė į bendrąją sandorio vertę, ir pagal šias vertes buvo apskaičiuota importuotų prekių muitinė vertė bei sumokėti visi importo mokesčiai. Be to, išlaidos už autocisternų terminį apdorojimą garais negali būti laikomos vežimo išlaidų dalimi, nes šios išlaidos buvo mokėtos ne vežėjui, o prekių pardavėjui.

Pareiškėjas dėl muitinės sprendimo įsigytą aliejų laikyti apdorotu aliejumi, taikyti TARIC kodą 1514 19 90 ir apskaičiuoti didesnius importo mokesčius (patikrinimo ataskaitos 3.1.5 dalis) nurodė, kad muitinė, priimdama išvadą, jog aliejus turėtų būti laikytinas apdorotu, nepateikė įrodymų, kad šis aliejus buvo pagamintas būtent tuo būdu, koks nurodytas muitinės turimame technologiniame reglamente. Taip pat Muitinės laboratorijai buvo pateiktas ne pareiškėjo importuotas aliejus, o Rusijos įmonės technologinis gamybos reglamentas, todėl laboratorija vien iš reglamento negalėjo nustatyti, koks konkrečiai aliejus buvo įsigytas. Be to, muitinė dėl TARIC kodų nustatymo kreipėsi į Muitinės laboratoriją; Muitinės laboratorija priklauso muitinei, todėl šios išvados gali būti neobjektyvios. Atkreipė dėmesį, kad net ir nustačius, jog aliejus yra apdorotas, jam turėtų būti taikomas kitas TARIC kodas, t. y. 1514 19 10.

Pareiškėjas dėl atleidimo nuo paskirtos baudos, sudarančios 40 proc. nesumokėtų mokesčių sumos, arba jos sumažinimo nurodė, kad už patikrinimo ataskaitos 3.1.5 dalyje nurodytų importo deklaracijų teisingą užpildymą bei jų pateikimą muitinei buvo atsakingas ne jis, o muitinės tarpininkas UAB „Custbroker“, todėl ši aplinkybė paneigia jo kaltę bei sąlygoja atleidimą nuo paskirtos baudos. Pabrėžė, kad kiti patikrinimo ataskaitos 3.1.3–3.1.4 dalyse konstatuoti pažeidimai taip pat nėra įrodyti. Be to, skirdama baudą, muitinė neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes.

II.

Teismas, spręsdamas dėl 860 kg rapsų aliejaus, įsigyto iš OOO „Pralesak-Oil“, nepanaudojimo pagal Vilniaus teritorinės muitinės išduotą leidimą Nr. LT0VMGV025 (patikrinimo ataskaitos 3.1.3 dalis), nurodė, kad mokestinis ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai už 860 kg aliejaus, kuris per nustatytą terminą nebuvo išvežtas Vokietijos įmonei, t. y. nebuvo panaudotas pagal paminėtame leidime nurodytas sąlygas, pareiškėjui įregistruota skola muitinei. Nustatė, jog patikrinimo ataskaitos 3.1.3 dalyje nurodyta, kad UAB „Agerona“ pagal Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. liepos 28 d. išduotą leidimą Nr. LT0VMGV025 iš pardavėjo – Baltarusijos įmonės OOO „Pralesak-Oil“ – pirko 60 000 kg nerafinuoto rapsų aliejaus, skirto naudoti technikoje arba pramonėje, ir nurodytą prekės kiekį deklaravo TARIC kodu 1514 11 10 00 importo deklaracijoje 10LTVG2000IM021CD9 (2010 m. rugpjūčio 2 d.), taikant 3,2 proc. sumažintą dėl galutinio vartojimo muito tarifą. Leidime nurodytas aliejaus kiekis turėjo būti perduotas perdirbėjui Vokietijos įmonei „Biowerk Sohland“ per 6 mėnesius nuo išleidimo į laisvą apyvartą procedūros įforminimo dienos. Patikrinimo metu nustatyta, kad dalis importuotų prekių, t. y. 860 kg rapsų aliejaus, per leidime nustatytą terminą liko neparduota ir neperduota paminėtai Vokietijos įmonei pagal muitinės leidime numatytą galutinio vartojimo paskirtį. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo šios nustatytos faktinės aplinkybės, teigė, kad 860 kg aliejaus nebuvo išvežta į Vokietiją dėl netinkamos kokybės; aliejus buvo sunaikintas, todėl skola muitinei negalėjo atsirasti (pateikė atliekų naikinimo akto nuorašą); remiantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 901 straipsnio 1 dalies c punktu bei 902 straipsnio 1 dalies b punktu, prekės galėjo būti sunaikintos be muitinės priežiūros. Atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimuose, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, jog nagrinėjamoje situacijoje ginčo santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas, pagal kurio 21 straipsnį, palankus muitų tarifų režimas (sumažinta arba nulinė muito norma) išleidžiamoms į laisvą apyvartą prekėms dėl jų galutinio vartojimo gali būti taikomas tik laikantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 291–300 straipsniuose nustatytų reikalavimų, t. y. gavus muitinės leidimą taikyti galutinį vartojimą, tokios prekės turi būti muitinės prižiūrimos. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 21 straipsnio 1 dalimi, jeigu galutiniam vartojimui taikyti reikia leidimo, taikomi šio kodekso 86–87 straipsniai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 87 straipsnį, tam tikros leidimo sąlygos nustatomos leidime ir leidimo turėtojas turi pranešti muitinei apie visus po leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolesniam naudojimuisi leidimu arba jo turiniui. Be to, pareiškėjas pranešti muitinei apie susidariusią situaciją buvo įpareigotas ir išduotu leidimu, kuriame nurodyta, kad „Leidimo turėtojas turi pranešti muitinei apie visus po leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolimesniam naudojimuisi leidimu arba jo turiniui“ (leidimo 16 langelis, 5 punktas). Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimą reglamentuoja Taisyklės. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 182 straipsnio 3 dalimi ir Taisyklių 6 punktu, norėdamas sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, asmuo, turintis teisę disponuoti tomis prekėmis, arba jo įgaliotas asmuo pateikia teritorinei muitinei, kuriai buvo pateiktos prekės arba kuri prižiūri jų buvimo vietą, rašytinį prašymą leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes. Tačiau pareiškėjas prašymo nepateikė ir nustatytos prekių sunaikinimo tvarkos nesilaikė. Pareiškėjo pateiktame 2012 m. liepos 10 d. atliekų naikinimo akte nurodyta, jog sunaikinimo diena yra 2012 m. liepos 10 d., kai skola muitinei įregistruota 2012 m. kovo 15 d., atsiradimo diena – 2010 m. rugpjūčio 2 d. Taigi skolos įregistravimo momentu prekės nebuvo sunaikintos, o vėliau naikinant reikėjo gauti muitinės leidimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui papildomi mokesčiai apskaičiuoti teisingai ir pagrįstai.

Teismas, spręsdamas dėl OAO „Orelrastmaslo“ atlikto autocisternų terminio apdorojimo garais ir pardavėjui sumokėtų sumų priskyrimo vežimo išlaidoms (patikrinimo ataskaitos 3.1.4 dalis), nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 15 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 2VM320024M 3.1.4 dalies nustatyta tvarka Muitinės departamentui neapskundė, todėl Muitinės departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, dėl jos nepasisakė. Pareiškėjas skunde teismui nurodė naują skundo pagrindą, jį patvirtinančias aplinkybes bei įrodymus, kurių nebuvo nurodęs centriniam mokesčių administratoriui ir kurių Muitinės departamentas dėl šios priežasties netyrė, nevertino bei ikiteismine tvarka neišnagrinėjo. Pareiškėjas nesilaikė Mokesčių administravimo įstatymo nustatytos ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūros. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 15 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 2VM320024M 3.1.4 dalies panaikinimo nagrinėjimas nutraukiamas, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 7 p., Mokesčių administravimo įstatymo IX skirsnis).

Teismas, spręsdamas dėl muitinės sprendimo UAB „Agerona“ įsigytą aliejų iš Rusijos įmonės OAO „Orelrastmaslo“ laikyti apdorotu aliejumi, taikyti TARIC kodą 1514 19 90 ir apskaičiuoti didesnius importo mokesčius (patikrinimo ataskaitos 3.1.5 dalis), nustatė, kad pareiškėjas ginčo atveju importavo tapačią prekę, tačiau ją aprašė skirtingai: „nerafinuotas rapsų aliejus, turintis mažai eruko rūgšties, skirtas naudoti technikoje arba pramonėje, išskyrus maisto produktų gamybą“ (taikyta sumažinta 0 proc. preferencinė muito tarifo norma dėl prekių galutinio vartojimo, deklaruotas TARIC kodas – 1514 11 10 00), „nerafinuotas rapsų aliejus“ (taikyta 2,9 proc. preferencinė muito norma, deklaruotas TARIC kodas – 1514 11 10 00), „nerafinuotas, neapdorotas rapsų aliejus“ (taikyta 2,9 proc. preferencinė muito tarifo norma, deklaruotas TARIC kodas 1514 11 90 00). Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi muitinio įforminimo metu pateiktus bei iš Rusijos muitinės gautus dokumentus ir informaciją, nustatė, kad pareiškėjo importuota prekė turi būti klasifikuojama TARIC kodu 1514 19 90 00, kadangi su prekėmis atliktas apdorojimas viršija apdorojimą, kuris gali būti taikomas aliejui, laikomam „neapdorotu“ KN požiūriu. Teismas taip pat nustatė, kad Muitinės laboratorija pateikė išvadą dėl rapsų aliejaus KN kodo nustatymo, kurioje teigiama, kad aliejaus filtravimo operacija per „plovimo sluoksnį“ laikytina adsorbciniu filtravimu, „plovimo sluoksnis“ rapsų aliejų apvalo nuo nepageidaujamų medžiagų. Kadangi rapsų aliejus apvalomas ne tik paprastu filtravimu nuo mechaninių priemaišų, bet ir nuo kitų medžiagų, filtruojant jį per „plovimo sluoksnį“, todėl, remiantis Kombinuotosios nomenklatūros 15 skirsnio 1a papildomąja pastaba, jo negalima laikyti neapdorotu aliejumi ir klasifikuoti KN 1514 11 subpozicijoje. Toks aliejus klasifikuotinas KN 1514 19 subpozicijoje. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taikymo taisyklės) 6 punktu, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1B-443 patvirtintų Prekių mėginių (pavyzdžių) administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 9 punktu, teismas padarė išvadą, kad Muitinės laboratorija yra muitinės specialioji įstaiga, kuriai yra pavesta tirti prekių pavyzdžius ir mėginius, siekiant nustatyti prekių klasifikaciją pagal muitinės naudojamas nomenklatūras. Pareiškėjas prekes, klasifikuotinas KN subpozicijoje 1514 19, suklasifikavęs TARIC kodu 1514 11 10 00 ir joms neteisėtai pritaikęs sumažintą dėl prekių galutinio vartojimo preferencinę muito tarifo normą – 0 proc., pagal Vilniaus teritorinės muitinės išduotus leidimus Nr. LT0VMGV014 (2010 m. gegužės 12 d.), Nr. LT0VMGV027 (2010 m. liepos 28 d.), pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnio, 21 straipsnio 1 dalies nuostatas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas, be kita ko, kilo dėl pareiškėjo iš Rusijos įmonės OAO „Orelrastmaslo“ į Bendrijos muitų teritoriją importuotų prekių (nerafinuoto rapsų aliejaus, skirto naudoti technikoje arba pramonėje) tarifinio klasifikavimo teisingumo, todėl byloje taikytini minėto importo metu (nuo 2010-05-17 iki 2010-09-15) šiuos teisinius santykius reglamentavę Europos Bendrijos bei nacionalinės teisės aktai: Bendrijos muitinės kodeksas (šio kodekso 20 str. 6 d., 12 str. 5 d. a p.), Europos Bendrijos Kombinuotosios nomenklatūros nuostatos (kuriose yra pateikti bylai aktualių prekių tarifinio klasifikavimo Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūros pozicijų ir subpozicijų aprašymai), taip pat šių (Europos Bendrijos) teisės aktų taikymą Lietuvoje reglamentuojantys Muitinės įstatymas (jo 35 str.), Taikymo taisyklės bei Administravimo taisyklės. Kolegija pažymi, kad tarp ginčo šalių iš esmės nėra nesutarimų dėl paminėtų Europos Bendrijos teisės aktų taikymo būtinumo. Ginčo esmė – šalių nesutarimai dėl paminėto tarifinio prekių klasifikavimo teisingumo, t. y. dėl tokių nesutarimų išsprendimo būdo teisėtumo ir patikimumo aspektais. Todėl, sprendžiant šį ginčą, lemiamą reikšmę turi paminėti nurodytų nesutarimų išsprendimo tvarką reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai.

Muitinės įstatymo 35 straipsnyje nurodyta, kad prekės klasifikuojamos pagal Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos konvencijos ir Europos Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas; jų klasifikavimo teisingumas tikrinamas Muitinės departamento generalinio direktoriaus nustatyta tvarka. Taikymo taisyklių 6 punkte nurodyta, kad, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis. Pagal Administravimo taisyklių 9 punktą, tais atvejais, kai neįmanoma paimti prekes reprezentuojančių mėginių, imama asmens patvirtinta ir prekes apibūdinanti informacinė medžiaga, t. y. prospektai, brėžiniai, aprašymai ar jų kopijos, nuotraukos, techninė dokumentacija, katalogai, reklaminiai ar kiti leidiniai ir dokumentai, kuriuose pateiktos informacijos pakanka prekės klasifikavimui <...>.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad muitinei kilusios abejonės dėl deklaruotos importuotų prekių TARIC pozicijos teisingumo gali būti pašalintos tik šiose normose nustatytais būdais. Tai leidžia daryti išvadą, kad paminėtos nacionalinės teisės taikymo požiūriu muitinei administruojant šiuos santykius nustatyti įrodinėjimo priemonių leistinumo kriterijai, kurių yra privaloma laikytis. Pažymėtina, kad Taikymo taisyklėse nėra nustatyti paminėtų abejonių atsiradimo pagrįstumo kriterijai, todėl šis klausimas teismo spręstinas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Iš byloje esančios Muitinės laboratorijos 2012 m. vasario 23 d. rašto Nr. 2B-28-87 - išvados (2 t., b. l. 88) matyti, kad joje nurodytas muitinei rekomenduojamas nomenklatūros kodas (KN 1514 19) buvo pasirinktas atsižvelgiant į šios pozicijos aprašymą ir paaiškinimus Kombinuotoje nomenklatūroje. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde šiuo klausimu pareiškėjo pateikti argumentai nėra pakankami daryti kitokią negu paminėtame Muitinės laboratorijos 2012 m. vasario 23 d. rašte išvadą. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais įrodymų įvertinimo argumentais, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė specialių žinių taikymo požiūriu laboratorinio tyrimo lygmenį atitinkančių įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo nurodytų išvadų dėl prekių klasifikavimo pagrįstumą arba sukelti pagrįstų abejonių dėl šių išvadų pagrįstumo. Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, kad, suabejodamas jo deklaruotu paminėtų prekių TARIC kodo teisingumu, atsakovas turėjo išreikalauti iš šių prekių gamintojo konkrečios rūšies aliejaus mėginius, kolegija pažymi, kad toks mėginių paėmimas prieštarautų mėginių paėmimo taisyklėms, nustatytoms Administravimo taisyklių 8 punkte. Be to, patikimumo aspektu tokiu būdu gauti prekių mėginiai negalėtų būti tinkamais, tiriamos prekės sudėtį atskleidžiančiais įrodymais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl paminėto 860 kg aliejaus sunaikinimo teisėtumo (šio sunaikinimo faktas byloje nėra ginčijamas), kolegija pažymi, kad pareiškėjo nuorodos į būtinumą taikyti šioje situacijoje Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 901 straipsnio 1 dalies c punkto bei 900 straipsnio 1 dalies i ir j punktų nuostatas negali būti pripažintos pagrįstomis jau vien dėl to, kad pareiškėjo sunaikintos prekės turėjo muitinės prižiūrimų prekių statusą. Todėl jų (jų dalies) sunaikinimui turėjo būti taikomos specialios tokių prekių sunaikinimą reglamentuojančios teisės normos (Bendrijos muitinės kodekso 182 str. 3 d., Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 842 str., nacionalinės teisės lygmeniu – Taisyklių 6 p.). Atsižvelgdama į tai, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės normų aiškinimu, pritaria teismo padarytai išvadai, kad šiuo klausimu pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti pripažinti pagrįstais ir teisingais.

Kolegija, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos argumentais dėl pareiškėjui paskirtos mokestinės baudos pagrįstumo ir jų nekartodama, pritaria teismo išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo atžvilgiu Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio (o tuo pačiu ir 139 str.) nuostatas dėl atleidimo nuo baudos arba jos sumažinimo.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, pažymi, jog aplinkybės, kad byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme šalims dalyvaujant ir kad teisės taikymo požiūriu ji nėra sudėtinga, leido apeliaciniam teismui pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Agerona“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.