Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Swedbank Lizingas“ ieškinį prašė atmesti, taikyti senaties terminą. Paaiškino, kad 2008-03-18 ieškovas ir atsakovas sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT070388, kuria atsakovas įsipareigojo iš ieškovo kaip pardavėjo įsigyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir perduoti jį valdyti ir naudotis pačiam ieškovui kaip nuomininkui. Sutartis buvo sudaryta dėl to, kad ieškovas susidūrė su finansiniais sunkumais ir laiku negalėjo atsiskaityti su kreditoriumi „Swedbank“, AB, t. y. ieškovas siekė išsaugoti bendrovės veiklą, vystomus projektus bei laimėti laiko investuotojams surasti. Atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai – 2008-03-28 su ieškovu sudarė turto pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu sumokėjo ieškovui turto kainą - 6872512,34 Lt (5824163 + 1048349,34 Lt PVM). Dalis turto kainos, t. y. 2498118,34 Lt, buvo sumokėta ieškovui ir atsakovui įskaičius priešpriešinius tarpusavio reikalavimus, o likusi kainos dalis, t. y. 4374394 Lt, buvo sumokėti „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas - AB „Hansabankas“) padengiant ieškovo įsiskolinimus šiam bankui. Ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu ieškovas gavo 6872512,34 Lt. Šią aplinkybę pripažįsta ir ieškovas, todėl ji laikytina įrodyta. Priešingai, nei yra teigiama ieškinyje, tinkamas įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Statybų verslas“, UAB „Didmiesčio projektai“, K. M., A. K. ir L. M.. Ieškovas nurodo tikrovės neatitinkančias ir melagingas aplinkybes, jog tinkamas įsipareigojimų įvykdymas pagal sutartį nebuvo jokiu būdu užtikrintas, o ginčo sutartis buvo sudaryta tik bendrovės akcininkams siekiant išvengti asmeninės atsakomybės už ieškovo skolas. BUAB „Minsko projektai“ netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, todėl 2008-06-25 pranešimu Nr. 01-30-2859 sutartis buvo vienašališkai nutraukta. 2012-11-30 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3955-819/2012, kuriuo atsisakė tenkinti notarės A. P. reikalavimą priteisti 82882,02 Lt skolą iš K. M. ir L. M.. Savo reikalavimus šioje byloje A. P. kildino ir iš pirkimo - padavimo sutarties, o šios bylos nagrinėjimui yra aktualūs K. M. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl minimo sprendimo išdėstyti argumentai - K. M. nurodo sutarties sudarymo priežastis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-02-04 nutartimi civilinėje byloje 3K-3-4-969/2015 panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti 2012-11-30 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3955-819/2012. Ieškovas teisingai nurodo, jog praleido ieškinio senaties terminą. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p. bankroto administratorius privalo ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir ginčyti sandorius teisme, jei mano, kad tam yra teisinis pagrindas. Šiuo atveju, akivaizdu, jog ieškovas praleido specialiajame įstatyme įtvirtintą ieškinio senaties terminą, todėl atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Ieškovo pozicija, kad praleistas terminas turi būti atnaujintas dėl to, kad keitėsi bankrutavusios įmonės administratorius, nepagrįsta. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog UAB „Minsko projektai“ bankroto procesas buvo inicijuotas, valdomas ir kontroliuojamas išimtinai notarės A. P.. Bankroto byla iškelta pagal notarės A. P. pareiškimą, tuo pačiu tenkinant notarės prašymą bankroto administratoriumi paskirti UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“. Sprendimas dėl įmonės pabaigos nepriimtas notarės A. P. prašymu, o vėliau patenkintas ir notarės prašymas pakeisti bankroto administratorių dėl tariamai netinkamai vykdomų pareigų. Tai, kad pirmasis notarės A. P. pasirinktas bankroto administratorius atsisakė tenkinti nepagristą notarės reikalavimą ir kreiptis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, jokiu būdu nereiškia, kad šis administratorius netinkamai atliko savo pareigas. Priešingai, pirmasis bankroto administratorius įvertino Sutarties teisėtumą ir pagristai nusprendė, jog nėra pagrindo šį sandorį ginčyti. Administratorius saugojo ieškovo kreditorių (tame tarpe ir pačios notarės A. P.) interesus, nes akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio pateikimas tik didintų bankrutuojančios bendrovės išlaidas. Administratorius atsistatydino dėl konflikto su notare, naujas administratorius paskirtas vėl notarės A. P. iniciatyva ir vykdo notarės reikalavimus. Analogiškoje byloje BUAB „Didmiesčio projektai“ notarės iniciatyva reikštas ieškinys buvo atmestas ir tai rodo, kad tokio pobūdžio ieškiniai tik didina administravimo išlaidas bei vilkina administravimo procedūras. Šios aplinkybės tvirtina, kad ankstesnis administratorius tinkamai vykdė bankroto administravimą ir pagrindo atnaujinti senaties terminą nėra. Tinkamas įsipareigojimų pagal ginčijamą sutartį įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Statybų verslas“, UAB „Didmiesčio projektai“, K. M., A. K. ir L. M.. Todėl ieškovo teiginiai, jog ginčo sutarčių sudarymas buvo naudingas tik bendrovės akcininkams, kurie tokiu būdu siekė išvengti asmeninės atsakomybės, yra neatitinkantys tikrovės. Aplinkybės, nulėmusios ieškovo bei jo akcininkų apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius, buvo išsamiai išnagrinėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-04 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-4-969/2015. Šioje byloje pagal atsakovo K. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014-02-27 sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovams K. M. ir L. M. dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, - BUAB „Didmiesčio projektai“, BUAB „Minsko projektai“, UAB „Swedbank Lizingas“), kasacinis teismas nustatė, kad A. P., vykdydama notarės pareigas, 2008-03-28 patvirtino pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Minsko projektai“ už 6872512,34 Lt (1990417,15 Eur) pardavė UAB „Swedbank Lizingas“ (tuometis pavadinimas - UAB „Hansa lizingas“) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytos sutarties šalys 2008-04-01 pasirašė susitarimą dėl jos sąlygų pakeitimo, o 2008-04-16 - perdavimo - priėmimo aktą. Šalių sutarimu 2047880 Lt (5931,07 Eur) atlyginimą notarei už šių dokumentų patvirtinimą per 5 dienas turėjo sumokėti UAB „Minsko projektai“, tačiau 2008-04-17 sumokėjo tik 11698,43 Lt (3388,10 Eur). A. P. 2008-03-31 patvirtino kitą pirkimo - pardavimo sandorį, pagal kurį UAB „Didmiesčio projektai“ už 9860044,60 Lt (2855666,30 Eur) pardavė UAB „Swedbank Lizingas“ pastatus, esančius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Pagal šios sutarties sąlygas 44724,80 Lt (12953,20 eurų) atlyginimą notarei per 5 dienas turėjo sumokėti UAB „Didmiesčio projektai“, tačiau to nepadarė. Notarė A. P. teigė, kad atsakovai K. M. ir L. M., būdami UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ akcininkais, prisiėmė įsipareigojimus atsiskaityti už jos patvirtintus dokumentus, nors žinojo, jog negalės jų įvykdyti, t. y. elgėsi netinkamai ir nesąžiningai, ieškovei padarydami žalą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-11-30 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ akcininkai dalyvavo įmonės valdyme, žinojo apie prastą šių įmonių finansinę padėtį, tačiau teigti, kad atsakovai veikė peržengdami jiems, kaip akcininkams, priskirtos kompetencijos ribas, nėra pagrindo. Teismas atsižvelgė į ieškovės parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad sandoriams sudaryti buvo reikalingi akcininkų susirinkimų protokolai, ir konstatavo, kad sandoriams sudaryti akcininkų sprendimas buvo reikalingas pagal tuo metu galiojusios redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad abiejų bendrovių akcijos atsakovams K. M. ir L. M. bei mirusiam A. K. priklausė iš esmės lygiomis dalimis, jie žinojo apie šių įmonių prastą finansinę padėtį, tačiau byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų, kaip akcininkų, veiksmų nesąžiningais ir lėmusiais UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ nemokumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad į nurodytas bendroves akcininkai buvo investavę nemažas sumas. Nusprendę parduoti sklypus, jie siekė atsiskaityti su banku, kreditavusiu jų įsigijimą, kartu lizingo (išperkamosios nuomos) sutartimis užtikrinant sklypų susigrąžinimą. Toks siekis ir jo pagrindu atliktas konkretus veiksmas - sprendimas sudaryti ieškovės A. P. nurodomas pirkimo - pardavimo sutartis, negali būti laikomas neteisėtu ir nesąžiningu vien dėl to, kad jo nepavyko įgyvendinti dėl nuo atsakovų nepriklausančių aplinkybių - neatsiradus asmens, ketinančio investuoti lėšas į įmones, nekilnojamojo turto rinkai 2008 m. patekus į ekonominę krizę. Įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra konstatuota, jog poreikį ieškovui sudaryti ginčo sutartis nulėmė objektyviai susiklosčiusios aplinkybės, kurių pasėkoje ieškovo akcininkai ėmėsi protingų ir pamatuotų veiksmų, kuriais buvo siekiama išsaugoti bendrovės veiklą. Kasacinis teismas konstatavo, jog ieškovo bei jo akcininkų elgesys atitiko įprastą ir normalią praktiką analogiškoje situacijoje - konstatuota, jog tokioje padėtyje analogiškai būtų pasielgęs bet kuris verslininkas. Šių aplinkybių iš naujo įrodinėti nebereikia, nes nustatyti faktai turi prejudicinę galią ir šioje byloje. Sudaręs ginčijamą sutartį ieškovas išvengė kredito sutarties, sudarytos su „Swedbank“, AB nutraukimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Išieškant skolą iš įkeisto turto jis būtų parduotas pigiau nei rinkos kaina, todėl toks susidariusios situacijos sprendimo būdas nebuvo naudingas ieškovui. Dėl to, pastarasis nusprendė sudaryti sutartį, kuri buvo gerokai naudingesnė ieškovui, nes turtą ieškovas pardavė už 6872512,34 Lt, t. y. brangiau nei pats įsigijo; ieškovas įgijo teisę išsipirkti turtą sutartyje nustatyta tvarka; ieškovas gavo laiko investuotojų paieškai ir tolimesniam projekto vystymui. Pagal sutarties įmokų grafiką 2008 m. balandžio ir gegužės mėn. turėjo mokėti tik palūkanų įmokas, o turto išpirkimo įmokos turėjo būti pradėti mokamos tik nuo 2008 m. birželio. Sutarties sudarymas ieškovui buvo gerokai naudingesnis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ši sutartis prieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Reikšdamas ieškinį ieškovas remiasi CK 1.82 str., kuriame teigiama, jog sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais. Vadinasi, tokie sandoriai yra nuginčijami ir jie vėliau gali būti patvirtinti juos sudariusių asmenų. Kai ieškinį reiškia pats juridinis asmuo, būtina išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes: ar sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; ar prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan. ar ne; jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens - veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.). Nėra nei vienos iš būtinųjų sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis CK 1.82 straipsniu sąlygų - ginčo sandoriai buvo naudingi ieškovui ir atitiko jo veiklos tikslus. Konstatavus šią aplinkybę yra akivaizdu, jog ir atsakovo elgesys negali būti vertinamas kaip nesąžiningas. Ieškovas teigia, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai dėl to, kad prieš ginčo sutarčių sudarymą nevertino ieškovo mokumo bei galimybių įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Šie ieškovo teiginiai neatitinka tikrovės - prieš sudarant ginčo sutartis atsakovas įvertino visą su šių sandorių sudarymu susijusią riziką, įskaitant ir ieškovo galimybes tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Siekiant sumažinti atsakovo prisiimamą riziką buvo sudarytos net penkios laidavimo sutartys, kuriomis užtikrintas tinkamas ieškovo įsipareigojimų įvykdymas, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo funkciją atliko ir turtas, kurio nuosavybės teisės buvo perleistos atsakovui. Ginčo sandorių sudarymui pritarta 2008-03-07 ieškovo akcininkų sprendimu, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad šie sandoriai prieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Abu ginčo sandoriai buvo iš dalies įvykdyti, todėl remiantis CK 1.79 str. ieškovas neteko teises juos ginčyti. 2008-03-18 sudaryta sutartimi buvo susitarta dėl turto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Vykdydami šį susitarimą 2008-03-28 ieškovas ir atsakovas sudarė pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas vykdė mokėjimus pagal sutartį. Taigi ieškovas neteko teisės ginčyti sutartį. Ieškovo teigimu ginčo sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei dėl to, kad ieškovo nuomone, sudarius šiuos sandorius buvo padaryta 667280,44 Lt žala valstybei bei sandorių pasėkoje atsakovas nesąžiningai įgijo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą (susigrąžinimą) 667280,44 Lt sumoje. Šie ieškovo teiginiai yra ne tik nepagrįsti, bet ir neatitinkantys galiojančių teisės aktų nuostatų. Pagal CK 1.81 str. labai svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Remiantis CK 1.81 str., turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Šioje byloje ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti, kad pagrindinis ir vienintelis šalių tikslas sudarant ginčo sutartis buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ir gerai moralei pasiekimą. Šios aplinkybės ir negali būti įrodytos, nes šalys paprasčiausiai tokio tikslo neturėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-04 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-4-969/2015, turinčioje prejudicinę galią šioje byloje, buvo konstatuota, jog ginčo sandorių sudarymo tikslas buvo išsaugoti ieškovo veiklą bei galimybes užbaigti pradėtą vystyti nekilnojamojo turto projektą veikiant pasikeitusiomis ekonominėmis sąlygomis. Taigi ginčo sandorių šalys siekė teisėtu tikslų, todėl vien dėl šios aplinkybės ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais remiantis CK 1.81 straipsniu. Ieškovo teiginių nepagrįstumą įrodo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008-02-12 - 2008-12-29) nuostatų analizė. Remiantis 32 str. 3 d. apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti už nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris PVM neapmokestinamas pagal šio straipsnio 1 arba 2 d., PVM skaičiuoti šio PVM įstatymo nustatyta tvarka, jeigu daiktas parduodamas ar kitaip perduodamas apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui, ir šis pasirinkimas galioja ne trumpiau kaip 24 mėnesius nuo pasirinkimo deklaravimo dienos visiems jo sudaromiems atitinkamiems sandoriams. Ieškovas buvo pasirinkęs skaičiuoti PVM už žemės sklypų pardavimą. Tai įrodo faktas, jog sudarius pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas išrašė atsakovui 2008-04-16 PVM sąskaitą faktūrą serija MP Nr. 0001, kurioje nurodoma, jog turtas parduodamas už 5824163 Lt. Todėl valstybei mokėtinas PVM sudaro 1048349,34 Lt. Taigi po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ieškovas įgijo pareiga sumokėti valstybei 1048349,34 Lt dydžio PVM. Atitinkamai atsakovas įgijo teisę į tokio paties dydžio PVM atskaitą (susigrąžinimą). Sudarius sutartį šalys susitarė, jog turto nuosavybes teisės ieškovui bus atgal perleistos tuo atveju, jei ieškovas sumokės atsakovui tą pačią sumą, t. y. 5824163,00 Lt bei 1048349,34 Lt dydžio PVM. Sutarties sudarymas buvo įformintas atsakovo ieškovui išrašyta 2008-04-17 PVM sąskaita faktūra Nr. LS0001906526 Tokiu būdu, jau atsakovas įgijo pareiga sumokėti valstybei 1048349,34 Lt dydžio PVM, o ieškovas įgijo teisę į tokio paties dydžio PVM atskaitą (susigrąžinimą). Kadangi sudarius sutartį ir pirkimo - pardavimo sutartį tiek ieškovas, tiek ir atsakovas tuo pačiu įgijo ir pareigą sumokėti valstybei 1048349,34 Lt dydžio PVM, ir teisę susigrąžinti tokio paties dydžio PVM, tai užpildžius PVM mokesčio deklaracijas šios sumos buvo įskaitytos ir PVM nebuvo nei mokamas, nei susigrąžinamas. Kitaip tariant dėl ginčo sutarčių sudarymo valstybės interesai nenukentėjo. Įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo (išskyrus Lietuvos Respublikos apmokestinamąjį asmenį, kuriam taikomos PVM įstatymo 71 str. 2 d. nuostatos) privalo įforminti PVM sąskaita faktūra (PVM įstatymo 79 str. 1 d.). Jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminant) apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu tokių aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas (PVM įstatymo 83 str. 1 d.). Bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą (PVM įstatymo 83 str. 2 d.). Taigi PVM apmokestinamas asmuo, kai prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, privalo išrašyti kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai. Po vienašalio sutarties nutraukimo, atsakovas, vykdydamas PVM įstatymo reikalavimus, išrašė ieškovui kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kurioje buvo fiksuojama turto, kurio vertė pasikeitusi (sumažėjusi) po dalies pagal sutartį priklausiusių mokėjimų, grąžinimo ūkinė operacija. Priešingai nei bando įrodyti ieškovas, dėl kreditinės sąskaitos išrašymo atsakovas negavo jokios naudos. Išrašęs kreditinę sąskaitą faktūrą atsakovas įgijo teisę į 667280,44 Lt dydžio PVM atskaitą (susigrąžinimą), tačiau pardavęs turtą atsakovas taip pat įgijo pareigą sumokėti analogiško dydžio PVM. Taigi ir vėl atsakovas PVM nesusigrąžino, o įskaitė mokėtiną PVM su grąžintinu PVM. Tokiu būdu valstybės interesai nebuvo pažeisti. Valstybės reikalavimų ieškovui atsiradimą nulėmė ne ginčo sandorių sudarymas. Ieškovas bando įrodyti, jog valstybės interesai nebūtų nukentėję, t. y. ieškovo įsiskolinimas dėl PVM nesumokėjimo nebūtų atsiradęs, jei ginčo sutartys nebūtų buvusios sudarytos, tačiau šie teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka PVM įstatymo nuostatų. Ieškovas įgyvendino PVM įstatymo 32 str. 3 d. suteikiamą teisę ir pasirinko parduodamiems žemės sklypams skaičiuoti PVM. Ieškovo skola valstybei būtų atsiradusi nepriklausomai nuo to, kaip ieškovas pasirinktų elgtis – laukti, kol bus nutraukta su „Swedbank“, AB sudaryta kredito sutartis ir bus pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, ar sudaryti ginčo sutartis su atsakovu. Sudaręs ginčo sutartis ieškovas visiškai atsiskaitė su „Swedbank“, AB, o tai vargu ar būtų pavykę padaryti parduodant turtą varžytinėse (įprastai varžytinėse turtas parduodamas už kainą, mažesnę nei rinkos vertė) ir gavo daugiau laiko siekiant išgelbėti vystomą projektą ir bendrovės veiklą. Šios aplinkybės dar kartą paneigia teigimus, jog ginčo sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas - šalių grąžinimas į pirminę padėtį. Restitucijos taisyklės yra nustatytos CK VI knygos I dalies X skyriuje. CK 6.145 str.1 d. nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145 str. 2 d. nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucijos taikymas turi užtikrinti sandorio, pripažinto negaliojančiu, šalių grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau teismas turi teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti. Šioje byloje ieškovas prašo restituciją taikyti tokiu būdu - įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui turto vertę - 1686794 Eur (5824163 Lt), atitinkamai pakeisti buhalterinės apskaitos dokumentus bei atnaujinti su „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties galiojimą, nurodant, kad skola bankui sudaro 4374394 Lt. Ieškovo nurodomas „restitucijos“ būdas yra nesąžiningas, neteisingas ir negali būti taikomas. Prašydamas taikyti restituciją ieškovas nesiekia atsidurti padėtyje, buvusioje iki ginčo sandorių sudarymo, o siekia nepagrįstai praturtėti. Tai yra visiškai akivaizdu - ieškovas nurodo, jog jo naudai turėtų būti priteista 5824163 Lt, o „atnaujintos“ skolos „Swedbank“, AB suma turėtų būti tik 4374394 Lt. Taigi, jei teismas visiškai patenkintų ieškinį, tai ieškovas ne tik neliktų skolingas „Swedbank“, AB, bet dar ir papildomai gautų 1449769 Lt (5824163 Lt - 4374394 Lt). Ieškovo nurodomas restitucijos taikymo būdas yra netinkamas dėl to, kad ieškovas ignoruoja faktą, jog sudarius ginčijamą pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas ne tik perleido turtą, kurio vertė ieškovo teigimu yra 5824163 Lt, bet ir gavo iš atsakovo turto kainą - 6872512,34 Lt. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas tinkamai įvykdė pirkimo - pardavimo sutartyje numatytą prievolę sumokėti sutartą turto kainą, todėl, jei teismas nuspręstų esant pagrindą taikyti restituciją, tai atsakovui privalėtų būti sugražinta jo sumokėta turto kaina - 6872512,34 Lt. Priešingu atveju atsakovas nebūtų grąžintas į padėtį, buvusią iki ginčo sandorių sudarymo, ir ieškovas praturtėtų atsakovo sąskaita. Remiantis CK 6.145 str. 2 d. išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taikant restituciją ieškovo nurodytu būdu, būtų atimta atsakovo teisė atgauti 6872512,34 Lt sumą, sumokėtą ieškovui pagal ginčijamą pirkimo - pardavimo sutartį. Taikant restituciją ieškovo nurodomu būdu taip pat būtų grubiai pažeisti ir „Svvedbank“, AB, kuris šioje byloje ieškovės pasirinkimu dalyvauja trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, interesai. Ieškovas nurodo, jog turėtų būti atnaujintas kredito sutarties, sudarytos su ieškovu, galiojimas ir nurodyta, jog ieškovas yra skolingas „Swedbank“, AB, tačiau ieškovas tarsi pamiršta, jog tinkamas ieškovo įsipareigojimų įvykdymas pagal šią kredito sutartį buvo užtikrintas turto hipoteka. Atkurti turto hipoteką nėra galimybės, todėl iš esmės ieškovas prašo atnaujinti kredito sutarties galiojimą be esminės tinkamo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės, tokiu būdu suvaržant asmens, kuris byloje net nėra patrauktas atsakovu, interesus.