- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- I-1359-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04185-20160
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- K. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Advokatai
- Dalius Mecelica
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui K. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
K. J. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. spalio 19 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 8 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (300,00 Eur).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinimas Lukiškių TI-K. Paaiškina, kad jis buvo laikomas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Jam trūko gyvenamojo ploto, sanitarinis mazgas neatskirtas – be sienos. Kameros grindys ir lubos ištrupėjusios, buvo pelėsis, taip pat patalpoje veisėsi tarakonai. Kamerose nuolat buvo šalta ir drėgna, nebuvo natūralaus apšvietimo. Kartu su juo buvo kalinami rūkantys asmenys. Kameroje nebuvo pakankamai baldų. Pasivaikščioti galėjo tik labai anksti ryte. Dėl šių priežasčių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, jautė kančią, buvo pažemintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–26). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pabrėžia, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokių atitvėrimų ir negali būti, nes pareigūnai privalo stebėti asmenis, laikomus laisvės atėmimo vietose, ir vykdyti jų kontrolę. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Visose kamerose yra įrengtos lentynos, taip pat yra taburetės, stalai. Visose kamerose yra įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Prašo taikyti senatį ir priteisti iš pareiškėjo 0,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų visu ginču laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Kaip minėta, į teismą pareiškėjas kreipėsi 2016 m. spalio 19 d. (b. l. 12). Konstatuotina, kad 3 metų termino pareiškėjas nepraleido. Atitinkamai, Lukiškių TI-K prašymas taikyti senaties terminą atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina inter alia iš minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo .
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 17), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 24 d., nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 25 d. pareiškėjas kartu su kitais 3–4 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas siekė 7,58–7,85 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 52 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.
Ginčo laikotarpiu aktualios nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K atsiliepime patvirtino, kad 1,5 metro pertvara kamerose yra įrengta. Pareiškėjas nurodė, kad ji nepakankamai užtikrina privatumą. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Priešingai, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad sanitariniai mazgai negali būti atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes pareigūnai tokiu atveju negalėtų užtikrinti nuolatinės kalinamų asmenų elgesio kontrolės. Taigi, Lukiškių TI-K iš esmės patvirtino, kad sanitarinis mazgas taip pat yra stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo akutę. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus privatumo, jam naudojantis tualetu, pažeidė jo žmogiškąjį orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, šalta ir drėgna, grindys ir lubos ištrupėjusios, buvo pelėsis, veisėsi tarakonai, nebuvo natūralaus apšvietimo, trūko baldų.
Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų (b. l. 32–37) matyti, kad 2013 m. gruodžio 11 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 123, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, pažeidimų nenustatyta; kameroje taip pat buvo atliktas santykinės oro drėgmės, oro temperatūros, oro judėjimo greičio matavimai, kurie atitiko higienos normos keliamiems reikalavimams (b. l. 32); 2013 m. lapkričio 15 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 388 nustatyta, kad kameroje buvo veidrodis, valymui skirtas inventorius bei valymo priemonės, įrengtas tvarkingas langas (gyvenamosios patalpos vėdinimas per langą užtikrintas). Kameroje Nr. 388 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, nes siekė 356 lx, sanitariniai techniniai įrenginiai, metalinė lentyna, lovos ir durys buvo švarūs; taip pat nustatyti nežymūs sienų ir lubų pažeidimai, kurie nesukelia jokio pavojaus (b. l. 36). Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 24-8174 patvirtina, kad gyvenamųjų patalpų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus; kamerose įrengti stalai su dvejomis kėdutėmis arba stalas ir du suolai, lentyna maisto produktams, pakabos rūbams (b. l. 31). Darytina išvada, kad išvardintose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose atmetami kaip nepagrįsti.
Pasak pareiškėjo, pasivaikščioti galėjo netinkamu laiku (labai anksti ryte).
Iš teismui pateikto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės, kuri patvirtina Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-213, pasivaikščiojimas darbo, poilsio ir švenčių dienomis nuo 6.45 val. iki 12.30 val. Taigi pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius būtent šiuo laiku, ko neneigia ir pats pareiškėjas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeista anksčiau paminėta tvarka.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Byloje nenustatyta, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.
Atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 700,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 8 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 700,00 Eur.
Lukiškių TI-K prašė teismo iš pareiškėjo priteisti 0,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro medžiagos teismui rengimas (dokumentų kopijų darymas).
Teismas pripažino, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl laikytina, kad teismo sprendimas iš esmės yra pareiškėjo naudai. Atitinkamai, Lukiškių TI-K neturi teisės į patirtų išlaidų atlyginimą. Be to, Lukiškių TI-K nurodė, kad patirtos išlaidos yra dėl teismui parengtos medžiagos kopijų darymo, tačiau teismas pastebi, kad dokumentus Lukiškių TI-K teismui pateikė skaitmenizuotus per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą ir teismas juos atspausdino savo lėšomis. Taip pat pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, jog Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju yra netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Kaip minėta, bylinėjimosi išlaidų (300,00 Eur) priteisimo taip pat prašė ir pareiškėjas. Pareiškėjas pateikė teismui su advokatu Daliumi Mecelica 2016 m. spalio 17 d. sudarytą atstovavimo sutartį, pagal kurią advokatui pareiškėjas pavedė parengti skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 7). 2016 m. spalio 18 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad pareiškėjas minėtam advokatui sumokėjo 300,00 Eur (b. l. 8).
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pareiškėjo prašoma priteisti suma ne tik neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, bet yra žymiu mastu mažesnė. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, ji atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas, todėl ji turi būti priteista pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700,00 Eur (septynis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti ir 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.