Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-18 · Byla Nr. N-575-2371-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-18
Bylos Nr.
N-575-2371-11
Teisminio proceso Nr.
4-21-3-00685-2010-2
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-2371/2011Teisminio proceso Nr. 4-21-3-00685-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 18 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimo A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. M. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad A. M. 2010 m. birželio 22 d., apie 17.10 val., Kauno rajone, kelio Kaunas-Zarasai-Daugpilis 8 kilometre, vairuodamas automobilį „VW Transporter“ ir tempdamas priekabą, keisdamas važiavimo kryptį kliudė gretima eismo juosta važiavusią transporto priemonę, ją apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 231.1 ir 232 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 15 d. nutarimu A. M. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam 3 000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Teismas konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė įrodyta tarnybiniais pranešimais, liudytojo K. M. pranešimu. Teismas pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę.

II.

A. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino visų administracinėje byloje esančių įrodymų, o priimdamas skundžiamą nutarimą apsiribojo formaliu požiūriu į susidariusią situaciją. Paaiškina, kad jam inkriminuojamų pažeidimų nepadarė, jokio eismo įvykio nebuvo, smūgio į kitą automobilį nepajuto, ką patvirtino ir kartu su juo važiavęs liudytojas A. G.. Mano, kad automobilio „Audi B4“ apgadinimų pobūdis ir specifika neleidžia teigti, jog jie buvo padaryti būtent apelianto vairuojamos transporto priemonės priekaba. Pažymi, kad policijos pareigūnas, apžiūrėjęs automobilio „VW Transporter“ priekabą, jokių apgadinimų nenustatė. Paaiškina, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku jis buvo kitoje vietoje ir jam inkriminuojamų pažeidimų padaryti negalėjo, o liudytojai pateikė prieštaringus parodymus dėl tikslaus eismo įvykio laiko. Teigia, kad byloje esančioje eismo įvykio vietos schemoje nėra užfiksuotų įvykio vietoje išlikusių apgadinto automobilio „Audi B4“ dalių. Mano, kad liudytojo K. M. parodymai, jog po eismo įvykio jis bandė apeliantą vytis, tačiau pavyti negalėjo, vertintini kritiškai, kadangi apelianto vairuojamos transporto priemonės priekaba buvo pakrauta paminklais, todėl jis objektyviai negalėjo išvystyti didelio greičio, o pasivyti tokią transporto priemonę neturėjo kilti daug sunkumų. Nurodo, kad jo atžvilgiu tyčios dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra, kadangi jokio susidūrimo nejuto, tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo, automobilių apgadinimų pobūdis rodo, jog susidūrimas galėjo būti nejuntamas, ką savo paaiškinimuose patvirtino ir apgadinto automobilio vairuotojas G. K..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. M. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia numatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Aplinkybės, jog apeliantas sukėlė eismo įvykį, apgadino kitą transporto priemonę ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, įrodytos: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 7); eismo įvykio vietos schema (b. l. 38); fotonuotraukomis (b. l. 19-28); tarnybiniais pranešimais (b. l. 11, 12); liudytojo G. K. rašytiniu paaiškinimu ir parodymais, kuriuose nurodė, kad jo vairuojamą automobilį aplenkęs ir iš pirmosios eismo juostos į antrąją rikiavęsis automobilis „VW Transporter“ kliudė jo automobilį tempiamos priekabos galu ir nuvažiavo (b. l. 28, 54-55); K. M. rašytiniu paaiškinimu ir parodymais, kuriuose nurodė, kad stebėjo eismo įvykį iš šalies ir matė, kaip persirikiuodamas iš vienos eismo juostos į kitą, automobilis „VW Transporter“ tempiamos priekabos kairiuoju kampu užkabino automobilio „Audi B4“ dešinį kampą, o „VW Transporter“ vairuotojas padidino važiavimo greitį ir nuvažiavo. K. M. papildomai paaiškino, jog automobilio „VW Transporter“ vairuotojas smūgio į kitą automobilį nepajusti negalėjo, kadangi nuo susidūrimo tempiama priekaba atšoko į šoną, todėl kažkokį truktelėjimą vairuotojas turėjo pajusti. Pabrėžė, kad po susidūrimo automobilio „VW Transporter“ vairuotojas žymiai padidino važiavimo greitį, todėl nors K. M. ir bandė, tačiau jo pasivyti negalėjo, o tik įsidėmėjo automobilio markę ir tempiamos priekabos valstybinį numerį (b. l. 32-34, 54-55).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir liudytojo K. M., kuris tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Aplinkybės, kad minėtas liudytojas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, nenustatytos, byloje jokių duomenų apie tai, kad liudytojas dėl kažkokių priežasčių siektų apeliantą melagingai apkaltinti, nėra. Aplinkybių dėl K. M. galimo šališkumo nenurodė ir apeliantas, todėl netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo. K. M. rašytiniame paaiškinime ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamo A. M., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teikiama versija, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku jis buvo kitoje vietoje ir jam inkriminuojamų pažeidimų padaryti negalėjo, prieštarauja liudytojų G. K. ir K. M. parodymams, bei kitai bylos medžiagai. Nors A. M. teigia, kad smūgio į kitą automobilį nepajuto, tačiau atsižvelgdama į gana ryškius automobilio „Audi B4“ apgadinimus ir eismo įvykio kilimo mechanizmą, teisėjų kolegija sprendžia, jog automobilių kontaktas negalėjo būti nejuntamas, o A. M. veiksmai po eismo įvykio (žymiai padidino važiavimo greitį ir nuvažiavo) įrodo, kad asmuo iš eismo įvykio vietos siekė pasišalinti tikslingai. A. M. apeliacinio skundo argumentai, jog automobilio „Audi B4“ apgadinimai negalėjo būti padaryti apelianto vairuojamo automobilio priekaba, o byloje esančioje eismo įvykio vietos schemoje nėra užfiksuotų įvykio vietoje išlikusių apgadinto automobilio „Audi B4“ dalių, automobilio „VW Transporter“ priekaba buvo pakrauta paminklų, todėl apelianto vairuojamas automobilis objektyviai negalėjo išvystyti didelio greičio, laikytini nepagrįstais ir vertintini kaip asmens pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors su A. M. automobilyje važiavęs A. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino A. M. teikiamą versiją teigdamas, kad jokio eismo įvykio nepajuto ir nepastebėjo, tačiau minėtas liudytojas ir apeliantas yra draugai, todėl darytina išvada, jog šis liudytojas yra suinteresuotas duoti tokius parodymus, kurie padėtų apeliantui išvengti administracinės atsakomybės. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma leidžia neabejotinai teigti, jog A. M. padarė eismo įvykį, tą suprato, iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą, bei siekdamas išvengti atsakomybės, todėl jo veika pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai.

Remdamasi išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas