Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės ir Algirdo Remeikos,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Alytaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1327-572/2009 pagal ieškovų R. P. ir G. P. ieškinį atsakovei Alytaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims R. P., G. Ž., UAB „Alytaus butų ūkis“ dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovės Alytaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovams R. P. ir G. P., tretiesiems asmenims R. P., UAB „Alytaus butų ūkis“ dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Institucija, teikianti byloje išvadą – Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias materialinės bei procesinės teisės normas. Teismo motyvai yra subjektyvūs, neatitinkantys įstatymų nuostatų ir faktinių aplinkybių. Apeliantas nurodė, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnis imperatyviai nustato socialinio būsto nuomos tvarką ir sąlygas. Byloje pateikti dokumentai įrodo, kad ieškovų šeima įrašyta į eilę socialiniam būstui nuomoti 27 numeriu. Įstatyme numatytos išimtys jiems negali būti taikomos. Apylinkės teismas nenurodė, kodėl ieškovų atžvilgiu atsakovė neprivalo laikytis imperatyvių įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo ir kokiu teisės aktu teismas remiasi to eiliškumo nepaisydamas. Teismas subjektyviais motyvais privatų ieškovų interesą iškėlė aukščiau už viešąjį interesą. Teismo teiginys, kad ieškovai ilgai gyveno bute, mokėjo mokesčius, o savivaldybė nesiėmė veiksmų iškeldinimui, neatitinka faktinių aplinkybių ir jokiuose teisės aktuose nenumatytas būdas perimti nuomininko teises ir pareigas be nuomotojo žinios. Teismas nesilaikė CPK 178, 179, 183, 185, 270 straipsnių reikalavimų. Teismo akcentuotos buto remonto aplinkybės negali būti teisiniu pagrindu ieškovų teisės į neteisėtai užimamo buto nuomą atsiradimą. Teismo teiginys, kad atsakovė daugelį metų netinkamai administravo ginčo butą, dėl ko pati ir sudarė sąlygas ieškovams tame bute apsigyventi, neatitinka tikrovės. Savivaldybė neturi jokių realių galimybių fiziškai bet kuriam būsto nuomininkui užkirsti galimybę į nuomojamą būstą įleisti pagyventi kitą šeimą. Jokie teisės aktai nesuteikia savivaldybei nei įgaliojimų, nei įpareigojimų nuolatos sekti, stebėti nuomojamo būsto gyventojus, nustatinėti jų tapatybę, ar kitomis priemonėmis žinoti apie atvejį, kuris įvyko su ieškovais. Toks teismo motyvas yra neteisinis, nepagrįstas ir negali būti naudojamas ieškovų teisių į užimamo būsto nuomą atsiradimui pagrįsti. Teismas akcentavo, kad atsakovės siūlomas būstas netinkamas apgyvendinti ieškovų šeimą, nes tame name gyvena daug asocialių, girtaujančių ir vartojančių narkotines medžiagas asmenų. Tačiau toks teismo motyvas yra subjektyvaus pobūdžio ir neparemtas leistinais kompetentingų institucijų įrodymais. Ieškovai atitinka CK 6.612 str. nustatytų asmenų statusą, kadangi į socialinį būstą įsikėlę be nuomos sutarties. Teismo motyvas, kad ieškovų šeimoje yra pilnametis sūnus ir į tai atsižvelgiama sprendžiant būsto tinkamumą, neatitinka LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkto nuostatos. Pareigas rūpintis vaikais įstatymas nustato ne tik valstybei ar savivaldybei, bet ir tėvams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Alytaus miesto valdybos 1993-01-15 potvarkiu Nr. 3-V trečiojo asmens G. Ž. keturių asmenų šeimai buvo suteiktas trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 164). Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka butas nebuvo privatizuotas ir 1996-02-28 priėmimo – perdavimo aktu perduotas valdyti nuosavybėn Alytaus miesto savivaldybei (t.1, b.l. 101). 1998-12-01 su G. Ž. sudaryta neterminuota šio buto nuomos sutartis, kurios 8 punkte nustatytas draudimas keisti, subnuomoti ir rezervuoti nuomojamas patalpas (t.1, b.l. 72). 2007 m. spalio mėn. paaiškėjo, kad tretysis asmuo G. Ž. su šeima turi kitą gyvenamąjį būstą, nuo 2005 m. ginčo nuomojamose patalpose negyvena ir jas subnuomoja ieškovų šeimai, todėl buto nuomos sutartis buvo nutraukta, o ieškovai įspėti apie pareigą neteisėtai užimtą butą patuštinti (t.1, b.l. 75-89). Ieškovai 2009-02-24 kreipėsi į apylinkės teismą, prašydami įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę sudaryti su jais ginčo patalpų nuomos sutartį, o atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovus iš savavališkai užimtų patalpų (duomenys neskelbtini)suteikiant jiems savivaldybės siūlomą kitą gyvenamąjį būstą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Šis principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo (...) būsto neliečiamybė (...). To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45).

Socialinio būsto suteikimo tvarką reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12 p.). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 (1) str.). Todėl savivaldybei per jai pavaldžių įmonių ir įstaigų darbuotojus išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Suteikiamo socialinio būsto paskirtis yra apgyvendinti tokiame būste teisę į tokio būsto suteikimą turintį asmenį ir jo šeimos narius. Asmens, kuriam suteiktas socialinis būstas, veiksmai, kada jis be savininko sutikimo socialinį būstą subnuomotų trečiajam asmeniui, akivaizdžiai reikštų nuomos sutarties pažeidimą, nes pagal įstatymą gyvenamosios patalpos nuomininkas teisę subnuomoti įgytų tik turėdamas nuomotojo rašytinį sutikimą (CK 6.595 str. 1 d.). CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad asmenys iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, jei į gyvenamąją patalpą asmenys įsikėlė savavališkai, t. y. be nuomos sutarties.

Byloje nustatyta, kad ieškovai ginčo patalpose gyvena nuo 2005 metų be buto savininko (atsakovės) sutikimo ir nuomos sutarties. Prašymą socialiniam būstui ieškovai pateikė tik 2007-10-12. Eilėje socialiniam būstui gauti tarp asmenų, auginančių tris ir daugiau vaikų (2-oji eilė), ieškovai įrašyti 27 numeriu (t.2, b.l. 39). Apie savavališkai užimtą gyvenamąjį būstą ir pareigą jį palaisvinti ieškovai buvo įspėti dar 2007-11-09, atsakovei nustačius, kad ieškovai ginčo patalpose gyvena neteisėtai. Nei į pirmąjį, nei į vėlesnius raginimus butą patuštinti arba persikelti į kitas gyvenamas patalpas ieškovai nereagavo (t. 1, b.l. 80, 83, 85, 87, 88).

Aptartų aplinkybių ir paminėtų teisės normų pagrindu, atsižvelgdama į tai, kad klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu, pagal savo svarbą ir aktualumą priskiriami viešojo intereso sričiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai ginčo gyvenamosiose patalpose apsigyveno be teisėto pagrindo. Apylinkės teismui įpareigojus savivaldybę sudaryti su ieškovais savavališkai užimtų patalpų nuomos sutartį, buvo pažeista ne tik socialinio būsto suteikimo tvarka ir eiliškumas, kaip tai numatyta Įstatymo 11 straipsnyje ir atsakovės 2009-01-29 sprendimu Nr. T-12 patvirtintame Socialinio būsto nuomos tvarkos apraše (t.1, b.l. 95-98), bet pažeistos ir kitų asmenų, įrašytų į eilę tokiam būstui gauti, teisės ir teisėti lūkesčiai bei viešasis interesas. Konstatavus savavalį ir neteisėtą ginčo patalpų užėmimo faktą, teisiškai nereikšmingais laikytini teismo motyvai apie atsakovei priskirtų funkcijų netinkamą vykdymą, ieškovo ir trečiojo asmens G. Ž. žodinius ar rašytinius susitarimus dėl buto nuomos, kadangi nurodyti veiksmai nesudaro ieškovams pagrindo apsigyventi socialiniame būste kitaip, nei numato įstatymas. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, savo reikalavimus galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie yra suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose. Ieškovų nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-524/2006, Nr. 3K-3-242/2008 ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir keliamais klausimais, todėl negali būti taikomos.

Minėta, kad asmenys iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, jei į gyvenamąją patalpą asmenys įsikėlė savavališkai, t. y. be nuomos sutarties. Socialinio būsto suteikimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Įstatymo 11 straipsnis. Nei viename iš paminėtų teisės aktų nenumatyta buto savininko pareiga iškeldinamajam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui (šeimai), prieš jo (jos) valią, suteikti kitą būstą, nors toks asmuo (šeima) ir turi nepilnamečių vaikų. Paminėtam kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. gruodžio 20d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-1365/2000), aiškindama Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio bei LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkto taikymą, pažymėjo, kad nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tačiau vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, išnuomojusio gyvenamąją patalpą asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, apriboti savo nuosavybės teises. Teismui nustačius, kad yra CK numatyti pagrindai nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą su šeimos nariais – nepilnamečiais - vaikais iš nuomojamų patalpų, šios teisės normos turi būti taikomos. Tačiau teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl nepilnamečių vaikų iškeldinimo, turi išsiaiškinti Vaiko teisių apsaugos tarnybos nuomonę dėl galimybės aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu. Apylinkės teismas nustatė, kad ieškovai persikelti į atsakovės siūlomą gyvenamąjį būstą nesutinka, todėl perkeldinti ieškovus su nepilnamečiais vaikais prieš jų valią į šį būstą nėra teisinio pagrindo.

Įvertinusi aptartas aplinkybes ir bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – atsakovų ieškinį tenkinti iš dalies ir iškeldinti ieškovus iš užimamų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Tačiau šis teismo sprendimas neužkerta ieškovams kelio realizuoti savo teises į socialinį būstą Įstatymo nustatyta tvarka.

Priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Ieškinį atmestus, ieškovų turėtos išlaidos neatlyginamos, o bylinėjimosi išlaidos, kurias patyrė valstybė, išieškomos iš ieškovų (CPK 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi,

nusprendžia:

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Iškeldinti R. P. ir G. P. su vaikais G. P., (duomenys neskelbtini)ir R. P., (duomenys neskelbtini), iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Priteisti valstybei iš ieškovų R. P. ir G. P. 42,50 Lt (keturiasdešimt du litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.