Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-88/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-17
Bylos Nr.: 1A-88/2011
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys (pran.), Aloyzas Kruopys
Nukentėjusysis: S. P., S. G.
Nuteistasis: J. S., V. K.
Advokatai: Liudmila Karvelienė, Venjaminas Dubrovskis, Jūratė Kleinauskienė

Kategorijos

1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-88/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1., 1.2.18.1., 1.2.29.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,nukentėjusiajai S. P., jos atstovui advokatui Venjaminui Dubrovskiui,nukentėjusiosios S. G. atstovei advokatei Jūratei Kleinauskienei,gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,nuteistajam J. S.,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį), po to dalinio bausmių sudėjimo būdu (pagal BK 213 straipsnio 2 dalį) ir J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų J. S. ir V. K. (V. K.) solidariai nukentėjusiajai S. G. priteista 70 500 Lt, nukentėjusiajai S. P. priteista 23 500 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu V. K., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį negautas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su V. K. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą ir padarė nukentėjusiosioms S. G. ir S. P. 94 000 Lt turtinę žalą, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

J. S. pasinaudodamas tuo, kad S. G. įgaliojimo Nr. XX-XXX pagrindu patikėjo L. T. atstovauti jos interesus visose įstaigose, vesti paveldėjimo pagal įstatymą bylą bei valdyti ir tvarkyti visą turtą, o S. P. 2009 m. birželio 3 d. išduoto įgaliojimo Nr. XX-XXXX pagrindu patikėjo vesti paveldėjimo bylą J. S., atstovauti ją visose Lietuvos Respublikos teismo įstaigose bei parduoti savo nuožiūra nekilnojamąjį turtą, ir žinodamas, kad L. T. blogai moka lietuvių kalbą ir dėl to jai pasirašomų dokumentų turinys nėra aiškiai suprantamas, turėjo S. G. jam patikėtus dokumentus – buto bylą, esančio (duomenys neskelbtini), testamentą, sutartį dėl buto privatizavimo, V. Z. ištuokos bei mirties liudijimus, atsiskaitymo už butą bei dujas knygeles, pažymą dėl palikimo priėmimo, pažymą apie V. Z. mirtį ir disponuodamas jais, susitarė su V. K. suklaidinti L. T. dėl minėto buto pirkimo-pardavimo sutarties esminių aplinkybių, t. y. įtikino L. T., jog S. P. priklausanti ¼ buto dalis, esanti (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atiteks S. G. 2009 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto XX-ajame notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), pateikė pasirašyti L. T., kuri atstovauja S. G., buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, įtvirtino joje tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad L. T., kuri atstovauja S. G., o J. S., kuris atstovauja S. P., parduoda butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį V. K. nupirko už 90 000 Lt ir L. T. bei J. S. sumokėjo atitinkamai – 67 500 Lt ir 22 500 Lt iki šio sandorio pasirašymo momento, taip padarydami nukentėjusiajai S. G. 70 500 Lt, o nukentėjusiajai S. P. 23 500 Lt turtinę žalą.

J. S. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su V. K., turėdamas tikslą (toliau turėtų būti – apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą), suklastojo bei panaudojo suklastotą dokumentą, dėl ko buvo padaryta didelė žala, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

J. S. 2009 m. liepos 3 d. atvyko į Vilniaus miesto XX-jį notaro biurą, esantį (duomenys neskelbtini) ir notarui melagingai pareiškė, kad V. K. perka, o S. G., kuriai atstovauja L. T. bei S. P., kuriai atstovauja J. S., parduoda butą, esantį (duomenys neskelbtini), už kurį neva V. K. iki sutarties pasirašymo L. T., kuri atstovauja S. G., sumokėjo 67 500 Lt, o J. S., kuris atstovauja S. P. – 22 500 Lt. Taip suklaidino notarą, suklastojo tikrą dokumentą ir 2009 m. liepos 3 d. pasirašė tariamą sandorį dėl buto pirkimo-pardavimo, kuriuo, neva S. G., kuriai atstovauja L. T., parduoda jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią ¾ dalį ir pardavėja S. P., kuriai atstovauja J. S., parduoda jai nuosavybės teise priklausančią ¼ dalį, o pirkėjas V. K. asmeninės nuosavybės teise perka butą už 90 000 Lt, kurio unikalus numeris XXXX-XXXX-XXXX:XXXX.

J. S., kuris atstovauja pardavėjai S. P., gavo iš pirkėjo – V. K. 22 500 Lt prieš pasirašant šią sutartį ir patvirtino, kad S. P. neturi jokių pretenzijų V. K., o L. T., kuri atstovauja pardavėjai S. G., gavo iš pirkėjo V. K. 67 500 Lt prieš pasirašant šią sutartį ir patvirtino, kad S. G. neturi jokių pretenzijų V. K. 2009 m. liepos 9 d., 9 val. 20 min., pasirašius šią sutartį visoms šalims, notarė A. P. ją patvirtino ir suteikė notarinio registro numerį: XXXX-X.

V. K. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. liepos 3 d. sutartį pateikė Valstybės įmonės registrų centrui, esančiam (duomenys neskelbtini), taip siekdamas įregistruoti nuosavybės teisę į butą esantį, (duomenys neskelbtini), taip padarydami nukentėjusiajai S. G. 70 500 Lt, o nukentėjusiajai S. P. 23 500 Lt turtinę žalą.

J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad organizavo didelės vertės vertybinio popieriaus – netikro vekselio pagaminimą, kurį laikė ir realizavo, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

J. S. 2009 m. balandžio 2 d., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą įgyti teisę į L. T. priklausančius 100 000 Lt, suklaidino dėl vekselio paskirties, t. y. nurodė, kad L. T. surašydama vekselį, ištuokos metu išvengs turto dalybų su vyru. Po to J. S. pateikė L. T. tuščią paprastojo vekselio blanką bei užpildytą paprastąjį vekselį, kaip pavyzdį, ir nurodė atitinkamai įrašyti jo diktuojamus duomenis, t. y. ties tekstu „suma skaitmenimis ir valiutos kodas“ įrašyti 100 000 Lt sumą, ties tekstu ,,išrašymo data“ įrašyti 2009 m. balandžio 2 d., ties tekstu ,,mokėjimo terminas“ įrašyti 2009 m. gegužės 2 d., ties tekstu ,,pinigų gavėjas“ įrašyti J. S., a/k XXXXXXXXXXX, ties tekstu ,,neprotestuotinas“ įrašyti „neprotestuotinas“, bei ties tekstu ,,mokėjimo vieta“ įrašyti (duomenys neskelbtini). L. T. pasirašius vekselio blanką, J. S. jį paėmė iš jos ir laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2009 m. gegužės 4 d., t. y. vekselio apmokėjimui nustatytos dienos, kurį nurodytą dieną realizavo, t. y. pateikė apmokėjimui Vilniaus m. XX-ojo notaro biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei V. Š., tam kad gauti vykdomąjį raštą.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo imtis visų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, įvertinti įrodymai bei priimtas teisingas sprendimas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės turi būti aiškinamas kaltininko naudai.

Apeliantas skunde nurodo, kad jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė. Pažymi, kad visi sandoriai yra teisėti, notariškai patvirtinti, juose nurodyti tikri vardai, parašai. Teigia, kad liudytoja L. T. turėjo visus įgaliojimus atstovauti nukentėjusiosios S. G. interesus visose įstaigose, vesti paveldėjimo pagal įstatymą bylą bei valdyti ir tvarkyti visą turtą, todėl 2009 m. liepos 3 d. sudarant pirkimo-pardavimo sutartį L. T. suprato kokius dokumentus pasirašo. Pasak apelianto, pirkimo-pardavimo sutarties turinio L. T. jis neskaitė, nes tai yra notarų pareiga, kurie atsakingi už sutarties teisėtumą ir tikrumą. Apelianto nuomone, nuteistasis V. K. ir liudytoja L. T. duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jį apkalbėjo, davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus.

Pasak apelianto, nuteistasis V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje teisingai parodė, kad liudytoja L. T. 2009 m. liepos 3 d. pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį suprato, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), perrašomas V. K. vardu, tačiau vėliau viską paneigė. Liudytoja L. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji iš J. S. žmonos A. sužinojo, jog apeliantas turi buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktus, tačiau akistatos metu patvirtino, kad ji kartu su nukentėjusiąja S. G. davė buto raktus ir prašė pakeisti durų spyną. Taip pat liudytoja L. T. ikiteisminio tyrimo pradžioje tvirtino, kad nuteistasis V. K. atvežė jai diktofoną ir prašė įrašinėti J. S. pokalbius, tačiau akistatos metu liudytoja L. T. parodė, jog pokalbius įrašinėjo mobiliuoju telefonu ir savo iniciatyva. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateiktas diktofonas su įrašais. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad galbūt liudytoja L. T. gina nuteistąjį V. K., nes galbūt kartu pasidalino pinigus, kurie priklausė nukentėjusiajai S. G.

Apeliantas skunde taip pat akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 190 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, nes nebuvo atlikta akistata su nukentėjusiąja S. G.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. S. skunde nurodo, kad pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini) jis pinigų negavo nei iš pirkėjos N. M., nei juos dalinosi su nuteistuoju V. K. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja R. J., kuri buvo apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtino, jog telefoninio pokalbio metu nuteistasis V. K. jai teigė, kad savo reikmėms pasisavino visus pinigus, priklausančius nukentėjusiajai S. G.

J. S. prašo atsižvelgti į tai, kad tik ikiteisminio tyrimo pradžioje sužinojo, jog nuteistasis V. K. juo naudojosi, prašydamas atitolinti skolos atsiskaitymo laiką su nukentėjusiąja S. G. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis iš nuteistojo V. K. žmonos gavo laiškus, kuriuose nepagrįstai prašoma grąžinti V. K. motinai 30 000 Lt, nes tik tuo atveju, jis (V. K.) duos teisingus parodymus.

Apeliantas skunde nurodo, kad pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini) N. M. pirkimo-pardavimo sutartyje buvo įrašyta, jog oficialus pinigų gavėjas yra V. K., kuris privalėjo grąžinti ¾ dalį pinigų sumos S. G., ar jos interesus atstovaujančiai L. T. ir ¼ dalį pinigų sumos S. P. ar jos interesus atstovaujančiam J. S. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis V. K. jam grąžino tik ¼ dalį pinigų, kurie priklausė S. P., o S. G. liko skolingas.

J. S. skunde pažymi, kad nukentėjusiosios S. P. interesus atstovavo pagal įgaliojimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, todėl jis negali atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog jis sistemingai darė nusikalstamas veikas, kurios turi versliškumo pobūdį ir taip siekė gauti lėšų pragyvenimui. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu atliekant kratą jo namuose buvo rasti dokumentai, kurie patvirtina, jog jis teikė tarpininkavimo paslaugas, padėjo tvarkyti paveldėjimo bylas, dirbo sąžiningai, niekas juo nesiskundė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. taip pat nurodo, kad vekselį surašė ne jis, o L. T. Pažymi, kad vekselis, kurį rado jo namuose kartos metu, yra negaliojantis, trūksta reikalingų rekvizitų, neįregistruotas pas notarą ar antstolį. Apeliantas akcentuoja tai, kad registruotas pranešimas, kuris 2009 m. gegužės 4 d. buvo išsiųstas L. T., taip pat yra negaliojantis, kadangi nėra jokių įrašų apie šio pranešimo įregistravimą registrų knygoje.

Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš jo nepagrįstai priteisė civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Pagal įgaliojimą tvarkydamas paveldėjimo bylą už savo lėšas apmokėjo visas išlaidas, skolas, mokesčius, tai patvirtino liudytoja L. T. bei nukentėjusiosios S. G. ir S. P.

J. S. taip pat prašo grąžinti kratos metu paimtus dokumentus, užrašus, kurie nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla.

J. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė, nukentėjusioji, nukentėjusiųjų atstovai prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. J. S. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai, neišsamiai, šališkai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų tiesiogiai neištyrė. Pasak apelianto, nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų šio BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis J. S., gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis J. S., t. y. skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis, nepatvirtina teismo šališkumo, todėl teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto nuostatas. Bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti nėra jokio pagrindo, nes kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus (BPK 234 straipsnio 2,3 dalys). Toks nuteistojo prašymas yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, todėl atmetamas.

Nuteistasis J. S. skunde pažymi, kad jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė. Pasak apelianto, visi sandoriai yra teisėti.

Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo J. S. dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, kaip idealią sutaptį, t. y. kai kaltininkas suklastoja dokumentą ir jį panaudoja sukčiavimui daryti. Teismų praktikoje ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją sukčiavimas yra didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, didelės vertės turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai apgaule. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui. Turto įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų.

Iš bylos medžiagos matyti, J. S. kartu su V. K. veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. J. S. susitarė su V. K. suklaidinti L. T. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties esminių aplinkybių. Nuteistieji žinodami, kad L. T. blogai moka lietuvių kalbą ir dėl to jai pasirašomų dokumentų turinys nėra aiškiai suprantamas, įtikino L. T., kuri atstovavo pardavėjai S. G., jog nukentėjusiajai S. P. priklausanti ¼ buto dalis, esanti (duomenys neskelbtini), pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu atiteks S. G. Todėl 2009 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto XX-ajame notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), pateikė pasirašyti L. T., kuri atstovauja S. G., buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, įtvirtino joje tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad L. T., kuri atstovauja S. G., o J. S., kuris atstovauja S. P., parduoda butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį V. K. nupirko už 90 000 Lt ir L. T. bei J. S. sumokėjo atitinkamai 67 500 Lt ir 22 500 Lt iki šio sandorio pasirašymo momento.

Apeliacinis teismas atkreipia Vilniaus apygardos teismo dėmesį į tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje klaidingai buvo nurodyta pinigų suma. Todėl vietoj nurodytos 2 255 Lt sumos, turi būti nurodyta 22 500 Lt suma. Apeliacinės instancijos teismas, tai vertina kaip techninę klaidą ir ją ištaiso. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje apgaule įgytas svetimas turtas viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl pagrįstai yra pripažintas didelės vertės turtu (BK 190 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai padarė išvadą, kad svetimą turtą buvo siekiama įgyti apgaule, o šio nusikaltimo kaltininkai yra J. S. ir V. K.

BK 300 straipsnis įtvirtintas skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu“. Pažymima, kad BK 300 straipsnyje išdėstyta teisės norma saugoja valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas. Jo turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos. Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, svarbu nustatyti kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė suklastojant bei panaudojant kaltinime nurodytą dokumentą. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis). Svarbu pažymėti, kad pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas padarė didelė žalą nukentėjusiajam.

Byloje nustatyta, kad J. S. 2009 m. liepos 3 d. atvyko į Vilniaus miesto XX-ąjį notaro biurą, esantį (duomenys neskelbtini) ir notarui melagingai pareiškė, kad V. K. perka, o S. G., kuriai atstovauja L. T. bei S. P., kuriai atstovauja J. S., parduoda butą, esantį (duomenys neskelbtini), už kurį neva V. K. iki sutarties pasirašymo sumokėjo. Taip suklaidino notarą, suklastojo tikrą dokumentą ir 2009 m. liepos 3 d. pasirašė tariamą sandorį dėl buto pirkimo-pardavimo, kuriuo, neva S. G., kuriai atstovauja L. T., parduoda jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią ¾ dalį ir pardavėja S. P., kuriai atstovauja J. S., parduoda jai nuosavybės teise priklausančią ¼ dalį, o pirkėjas V. K. asmeninės nuosavybės teise perka butą už 90 000 Lt, kurio unikalus numeris XXXX-XXXX-XXXX:XXXX.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. S. veikdamas kartu su V. K., suklastojo pirkimo-pardavimo sutartį ir ją panaudojo pateikdami pasirašyti tariamą sandorį dėl buto pirkimo-pardavimo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas bylos aplinkybes galima teigti, kad J. S. sukčiavo klastojant ir panaudojant suklastotus dokumentus, t. y. pirkimo-pardavimo sutartį ir taip norėjo veikti, todėl jo nusikalstamos veikos pagrįstai buvo kvalifikuotos pagal nusikaltimų sutaptį (BK 182 straipsnio 2 dalis ir BK 300 straipsnio 3 dalį). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistasis J. S. nepripažino savo kaltės, tačiau ji pagrįsta ir įrodyta byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo liudytojų O. S. (t. 1, b. l. 142-146, t. 7, b. l. 145), V. Š. (t. 1, b. l. 77-82, t. 7, b. l. 145-148), A. P. (t. 1, b. l. 59-62, t. 7, b. l. 148-149), S. B. (t. 1, b. l. 124-127, t. 7, b. l. 149-150), J. P. (t. 1, b. l. 138-141, t. 7, b. l. 150), L. J. (t. 1, b. l. 44-48, t. 7, b. l. 150-151), N. M. (t. 1, b. l. 100-105, t. 7, b. l. 151-152), L. T. (t. 1, b. l. 149-155, 162-164, 174-176, 177-179, t. 7, b. l. 152-154), I. P. (Z.) (t. 1, b. l. 134-137, t. 7, b. l. 154-155), D. Š. (t. 1, b. l. 52-54, t. 7, b. l. 155-156), S. P. (t. 1, 36-38, 39-40, t. 7, b. l. 156-157), nuteistojo V. K. parodymai (t. 2, b. l. 106-109, 112-114, 126, 134-136, 142-143, t. 7, b. l. 157-160), akistatos protokolai (t. 1, b. l. 25-34, t. 2, b. l. 39-52, 115-119, 128-129), daiktų, dokumentų pateikimo protokolai (t. 1, b. l. 55, 62, 83, 93, 98, 107), buto pirkimo-pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 63-74, 109-113), perdavimo-priėmimo aktas (t. 1, b. l. 114-115), sutartinės hipotekos lakštas (t. 1, b. l. 56-58), įgaliojimas (t. 1, b. l. 84-87), notarinių registrų veiksmų knygos lapo kopija (t. 1, b. l. 99), asmens kratos protokolas (t. 2, b. l. 79), dokumentai pagal apžiūros protokolą išimti kratos metu pas J. S. (t. 3, b. l. 14-200), kurie akivaizdžiai atskleidė nuteistojo J. S. padarytų veikų subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti J. S. gynybą, kad jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nedarė. Apeliantas skunde nurodo, kad liudytoja L. T. turėjo visus įgaliojimus atstovauti nukentėjusiosios S. G. interesus visose įstaigose, vesti paveldėjimo pagal įstatymą bylą bei valdyti ir tvarkyti visą turtą, todėl 2009 m. liepos 3 d. sudarant pirkimo-pardavimo sutartį L. T. suprato, kokius dokumentus pasirašo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad apelianto skunde iškeltą versiją paneigia baudžiamojoje byloje esantys bei pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pati liudytoja L. T. apklausų metu patvirtino, jog ji net nežinojo, kad atstovauja savo sesers S. G. interesus dėl jai nuosavybės teise priklausančią ¾ buto dalį, esantį (duomenys neskelbtini), pardavimo. Todėl, kai 2009 m. liepos 3 d. pas notarę pasirašė buto pirkimo-pardavimo sutartį, ją J. S. suklaidino, kuris nurodė, jog ji pasirašo sutartį, kuria visas butas neva priklausys jos seseriai S. G. Liudytoja taip pat patvirtino, kad notarė tylėdama padavė dokumentus, juos paėmė J. S., jai išvertė į rusų kalbą ir padavė pasirašyti jos valią neatitinkančią buto pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 152, t. 7, b. l. 152-154). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį vertėjas nedalyvavo, sutarties tekstas nebuvo išverstas į rusų kalbą, o J. S. sutarties tekstą pats skaitė L. T. Nuteistasis V. K. taip pat nurodė, kad pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį L. T. nesuprato, kad butas parduodamas jam (V. K.), o ne S. G. (t. 2, b. l. 135-136, t. 7, b. l. 158-159). Šias aplinkybes V. K. patvirtino ir akistatos metu su L. T. (t. 2, b. l. 115-119). Pirmosios instancijos teisme notarė A. P. parodė, kad sandoris buvo parengtas lietuvių kalba. Iš liudytojos A. P. parodymų taip pat matyti, kad pas ją atvykę L. T., J. S. ir V. K. kalbėjo lietuviškai, todėl vertėjas nebuvo reikalingas (t. 7, b. l. 148-149). Akivaizdu, kad nuteistasis J. S. pats ėmėsi iniciatyvos L. T. išversti sutarties tekstą į rusų kalbą, taip apgaulingai nuslėpė esminę aplinkybę, jog butas parduodamas V. K. Teisėjų kolegijos nuomone, notarė A. P. neįvertino susidariusios situacijos ir nepakankamai atidžiai išsiaiškino, ar L. T. gerai supranta lietuvių kalbą. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad tokią situaciją sudarė būtent nuteistasis J. S., ir taip sąmoningai ją (A. P.) suklaidino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų J. S. ir V. K. nusikalstamos veikos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuotos kaip vykdytojų, nes jie patys pasirašė aukščiau paminėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje, kurioje nurodyti duomenys yra neteisingi, o ją patvirtino suklaidinta notarė A. P. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. tęsdamas nusikalstamą veiką, toliau veikdamas pagal išankstinį susitarimą, jis, t. y. V. K. 2009 m. liepos 3 d. šią pirkimo-pardavimo sutartį pateikė Valstybės registrų centrui, esančiam (duomenys neskelbtini). BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra alternatyvi. Esant šioms aplinkybėms, abiejų nuteistųjų veika kvalifikuota, kaip vykdytojų, teisingai.

Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje netiksliai ir neaiškiai išdėstė BK 300 straipsnio 3 dalies aprašomąją dalį, t. y. nurodė tikslą, tačiau nekonkretizavo kokį. Iš bylos aplinkybių ir nuosprendyje aptartų įrodymų, jų turinio akivaizdu, kad nuteistieji taip veikdami turėjo tikslą apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą. Teisėjų kolegija tokį nuosprendžio surašymo trūkumą laiko technine klaida ir nelaiko BPK normų pažeidimu, todėl jį patikslina.

Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde kelia abejones ir nurodo, kad liudytoja L. T. ir nuteistasis V. K. duodami parodymus jį apkalbėjo, davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad ar šie apelianto skunde nurodyti asmenų parodymai yra patikimi, nustatoma tik išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus juos su kitais byloje esančiais parodymais, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą. Apeliacinis teismas akcentuoja, kad byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais minėtų asmenų parodymais neturi jokio pagrindo netikėti, nes jie gauti teisėtu būdu. Svarbu pažymėti, kad L. T. ir nuteistojo V. K. parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu išliko iš esmės nepakitę, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jų patikimumu, o esantys netikslumai vertinami kaip neesminiai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad liudytoja L. T. ir nuteistasis V. K. turėtų tikslą apkalbėti ar apkalbėjo nuteistąjį J. S. Taip pat, nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad liudytoja L. T. ir nuteistasis V. K. galbūt kartu pasidalino pinigus, kurie priklausė nukentėjusiajai S. G. Liudytojos R. J. parodymai apie nuteistojo V. K. neva pasisavintus S. G. priklausančius pinigus taip pat neįrodo, kad jis (V. K.) apkalba J. S. Teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo skunde nurodyti teiginiai yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs, taip nuteistasis tik bando sušvelninti savo padėtį. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nuteistasis J. S. ikiteisminio tyrimo metu keitė parodymus, skirtingai aiškino įvykių aplinkybes, teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino. Todėl nuteistasis keisdamas parodymus tik bando išvengti baudžiamosios atsakomybės, o visą atsakomybės naštą perkelti liudytojai L. T. bei nuteistajam V. K. Tačiau byloje įrodymai vertinami visumoje, o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos.

Nuteistasis J. S. skunde prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas diktofonas su įrašais. Apeliacinis teismas pažymi, kad liudytoja L. T. ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. lapkričio 18 d. savo iniciatyva pateikė kasetę su garso įrašu (t. 1, b. l. 165). Tačiau svarbu pažymėti tai, ar byloje surinkti įrodymai laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas grįsdamas nuteistojo kaltę šiuo garso įrašu nesivadovavo, nepripažino jo kaip įrodymu ir dėl jo nepasisakė, todėl tirti šio įrašo leistinumą ir patikimumą nėra jokio pagrindo.

Apeliantas skunde taip pat akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata su nukentėjusiąja S. G.

BPK 190 straipsnio nuostatose nurodoma, kad akistata – ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurį atliekant dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, vienu metu apklausiami du asmenys. Akistata atliekama tada, kai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymams būdingi esminiai prieštaravimai. Svarbu pažymėti, kad akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro teisė, bet ne pareiga. Prašyti atlikti šį ikiteisminio tyrimo veiksmą turi teisę įtariamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas. Iš bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusioji S. G. ikiteisminio tyrimo metu dėl pablogėjusios sveikatos atsisakė akistatos su J. S. (t. 1, b. l. 16-17). Bylos duomenys patvirtina, kad S. G. yra invalidė ir silpnos sveikatos, todėl ją apklausti apeliacinės instancijos teisme taip pat nebuvo galimybės. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms nuteistojo teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Nepagrįsti apelianto J. S. argumentai, kad pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), jis pinigų negavo nei iš pirkėjos N. M., nei juos dalinosi su nuteistuoju V. K.

Iš liudytojos N. M. parodymų matyti, kad kai pas notarę pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ji ant stalo padėjo 90 000 Lt, tačiau realiai sumokėjo 94 000 Lt, kadangi nuteistajam anksčiau buvo davusi 4 000 Lt. Pažymėjo, kad pinigus skaičiavo nuteistieji J. S., V. K. ir vyras (S. B.), kuriam J. S. buvo skolingas ir iš karto atidavė 31 000 Lt. Kitus pinigus nuteistieji pasidalino (t. 1, b. l. 100-103, t. 7, b. l. 151-152). Nuteistasis V. K. taip pat patvirtino, kad pardavus butą N. M., gautus pinigus pasidalino (t. 7, b. l. 158). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistųjų veiksmai buvo iš anksto apgalvoti ir detaliai suplanuoti. Akivaizdu, kad abu nuteistieji iš N. M. gavę pinigus už parduotą nukentėjusiosioms priklausantį butą, galėjo ir privalėjo su jomis (nukentėjusiomis) atsiskaityti, tačiau to sąmoningai (tyčia) nepadarė. Tai įrodo, kad abu nuteistieji turėjo tikslą užvaldyti didelės vertės svetimą turtą ir jį apgaulės būdu užvaldė.

Apeliacinis teismas pažymi, kad sukčiavimo (BK 182 straipsnis), kaip nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl kurios svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Nuteistasis J. S. skunde pažymi, kad nukentėjusiosios S. P. interesus atstovavo pagal įgaliojimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, todėl jis negali atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą. Tačiau svarbu pažymėti, kad kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe, taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Dėl to vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neleidžia teigti, kad buvo padaryta sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Taigi esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto ir darantys turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir taip „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis J. S. suklaidindamas S. P., jog pats nori pirkti butą savo sūnui, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu įkalbėjo nukentėjusiąją parduoti savo paveldėtą ¼ buto dalį, esantį (duomenys neskelbtini), ir pažadėjo jai sumokėti 20 000 Lt. S. P. pasitikėdama J. S., 2009 m. birželio 3 d. išduoto įgaliojimo Nr. XX-XXXX pagrindu patikėjo vesti paveldėjimo bylą J. S., atstovauti ją visose Lietuvos Respublikos teismo įstaigose, atliekant šiuos įgaliojimus pasirašyti už ją, rašyti jos vardu prašymus ir kt. veiksmus, bei parduoti savo nuožiūra nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 36-38, 86). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtent nutylėtos informacijos nežinojimas lėmė nukentėjusiosios S. P. apsisprendimą pasirašyti šį įgaliojimą, nukentėjusioji tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje (t. 7, b. l. 156-157). Tuo tarpu, J. S. pasinaudodamas šiuo įgaliojimu ir veikdamas kartu su V. K., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, taip padarydami nukentėjusiajai S. P. 23 500 Lt turtinę žalą. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis J. S. užvaldė svetimą turtą ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusiąją S. P., bet ir apsunkindamas jos galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, svarbu pažymėti, kad apelianto skundo teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį nepagrįsti, o nuteistojo J. S. veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamuosius įstatymus.

Nuteistasis skunde nurodo, kad liudytoja R. J. teismo posėdžio metu parodė, jog nuteistasis V. K. telefoninio pokalbio metu jai pasakė, kad pasiėmė (pasisavino) visus pinigus, priklausančius nukentėjusiajai S. G. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu nuteistieji veikė iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis, todėl nuteistojo veikos kvalifikacijai ir įrodymų vertinimui neturi jokios reikšmės, kuris iš nuteistųjų pasiėmė pinigus ar jų dalį. Be to teisėjų kolegija nevertina apelianto skunde išdėstytų argumentų apie neva iš nuteistojo V. K. žmonos gautus laiškus, kuriuose prašoma grąžinti jo (V. K.) motinai 30 000 Lt, nes šioje byloje tokių duomenų nėra, todėl negali būti nagrinėjimo dalyku. Dėl to gali būti atliekamas atskiras tyrimas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. nurodo, kad vekselį surašė ne jis, o L. T. Pažymi, kad vekselis, kurį rado jo namuose kartos metu, yra negaliojantis, trūksta reikalingų rekvizitų, neįregistruotas pas notarą ar antstolį. Registruotas pranešimas, kuris 2009 m. gegužės 4 d. buvo išsiųstas L. T., taip pat yra negaliojantis, kadangi nėra jokių įrašų apie šio pranešimo įregistravimą registrų knygoje.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistojo J. S. skundo argumentai, jog jo veiksmuose nėra BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nepagrįsti. Taip pat J. S. nepagrįstai teigia, kad vekselis, kurį užpildė ir pasirašė pati S. T. yra negaliojantis, kadangi trūksta rekvizitų, neįregistruotas pas notarą ir pan.

Pažymėtina tai, jog pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas). Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vekseliui yra nustatyti griežti formalumo ir abstraktumo reikalavimai, kurie reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo ir yra be išlygų. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl šių priežasčių vekselis gali būti ginčijamas tik remiantis formaliais vekselio trūkumais (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3, 4, 77, 78 straipsniai). Taigi, akivaizdu, kad sprendžiant dėl paprastojo vekselio tikrumo, svarbūs Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje numatyti formalūs šio dokumento rekvizitai bei vekselio davėjo ir gavėjo valia sukurti tokį civilinį teisinį santykį. Kitaip tariant, išrašydamas paprastąjį vekselį asmuo turi suvokti, kad šiuo dokumentu jis įsipareigoja besąlygiškai sumokėti kitam asmeniui atitinkamą sumą pinigų. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad vadovaujantis teismų formuojama praktika, vekselio išrašymas yra valinis veiksmas. Galimi atvejai, kai asmens, tai yra vekselio davėjo veiksmai neatitinka jo vidinės valios.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. S. 2009 m. balandžio 2 d. turėdamas tikslą įgyti teisę į L. T. priklausančius 100 000 Lt, ją suklaidino dėl vekselio paskirties, t. y. nurodė, kad L. T. surašydama vekselį, ištuokos metu išvengs turto dalybų su vyru. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu L. T. parodė, kad pasirašymo metu ji nesuvokė, kas tai yra per dokumentas ir jį matė pirmą kartą. Pasak L. T., ji suprato tik tai, kad jei pasirašys šį dokumentą, tai skyrybų metu vyras negalės ir neturės jokių teisių pretenduoti į jos turimą turtą. Taip pat L. T. pažymėjo, kad nežinojo ir nesuprato, jog pasirašiusi vekselį ji taps skolinga nuteistajam J. S., kadangi ji niekada jam nebuvo skolinga bei nėra skolinusi pinigų (t. 1, b. l. 149-155, 162-164, t. 7, b. l. 152-154). Iš šių aplinkybių matyti, kad L. T. nesuvokė, jog pasirašo būtent paprastąjį vekselį. Taigi, L. T. savo valia nesiekė tų teisinių santykių, kurie atsiranda tarp civilinių teisinių santykių subjektų, įgyvendinančių savo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme. Dėl paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija mano, kad L. T. užpildytas ir pasirašytas paprastas vekselis, nesant tam išreikštos jos valios, negali būti laikomas tikru vertybiniu popieriumi, nors formaliai jis ir atitinka visus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme vertybiniam popieriui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo J. S. apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog L. T. pati užpildė vekselių blanką, šiuo atveju esminės reikšmės, sprendžiant dėl paprastųjų vekselių tikrumo, neturi. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis J. S. pats ėmėsi iniciatyvos šį netikrą vertybinį popierių sukurti ir jį sukūrė nusikalstamam tikslui pasiekti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis įgijo paprastojo vekselio blanką ir apgaulės būdu pateikė jį užpildyti bei pasirašyti L. T. (t. 1, b. l. 97, t. 3, b. l. 80). Be to, jis aiškiai suvokdamas šio sukuriamo vertybinio popieriaus reikšmę ir žinodamas tokiam vertybiniam popieriui Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme keliamus reikalavimus, L. T. nurodė konkrečius duomenis, kuriuos ji turi pati įrašyti į pateiktą paprastojo vekselio blanką. L. T. tai patvirtino apklausų metu ikiteisminiame tyrime ir teisme, kad savo ranka pildė vekselį pagal J. S. duotą užpildytą vekselio pavyzdį, tačiau nuteistasis jai liepė įrašyti savo duomenis ir nurodyti 100 000 Lt sumą (t. 7, b. l. 154). Visi šie nuteistojo J. S. veiksmai vertintini kaip netikro paprastojo vekselio pagaminimo organizavimas. Vien ta aplinkybė, kad nuteistojo teigimu L. T. pasirašė vekselį, kuriame trūksta reikalingų rekvizitų, šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, nes Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nekelia formos reikalavimų paprastiesiems vekseliams.

Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis J. S. laikė ir realizavo netikrą vertybinį popierių. Pagal BK 213 straipsnio prasmę, netikrų vertybinių popierių laikymas – tai jų turėjimas savo žinioje, o realizavimas – tai jų perdavimas bent vienam kitam asmeniui. Kaip matyti iš L. T. parodymų, nuteistasis J. S. jos užpildytą paprasto vekselio blanką pasiėmė su savimi, to iš esmės neneigė ir pats nuteistasis (t. 2, b. l. 69-70, t. 7, b. l. 162-163). Be to, nuteistasis pripažįsta, kad vėliau šį paprastąjį vekselį, kaip tikrą, pateikė notarei V. Š. vykdomajam raštui išduoti, nes L. T. privalo atsiskaityti už tariamą skolą (t. 2, b. l. 70, t. 7, b. l. 162-163). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šias aplinkybes patvirtino ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme apklausiama notarė V. Š., kuri parodė, kad būtent J. S. pateikė vekselį, išrašytą L. T. vardu, vykdomajam raštui išduoti. Pasak notarės, kadangi dar nebuvo išsiųstas pranešimas vekselio davėjai bei dar nebuvo praleisti jo išsiuntimo terminai, pirmiausia ji turėjo išsiųsti pranešimą, o tik po to užregistruoti J. S. prašymą registrų knygoje (t. 1, b. l. 81-82, t. 7, b. l. 147). Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis notaro reikalavimas sumokėti 100 000 Lt, kuris buvo išsiųstas L. T. (t. 1, b. l. 96). Taip pat svarbu pažymėti, kad notarė V. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, jog šiuo metu vekselis yra galiojantis, tačiau yra nustatytas vienerių metų terminas nuo vekselio išrašymo vykdomajam raštui išduoti (t. 7, b. l. 148).

Teisėjų kolegijos manymu, šios aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina Vilniaus apygardos teismo padarytą išvadą kad nuteistasis J. S. laikė ir realizavo netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal BK 213 straipsnį netikrų vertybinių popierių pagaminimas, suklastojimas, įgijimas, laikymas ar realizavimas yra alternatyvios, savarankiškos veikos, todėl bet kurios iš jų (nors ir vienos) padarymas reiškia, jog padaryta veika yra baigta. Todėl atkreipiamas nuteistojo J. S. dėmesys į tai, kad nusikaltimo baigtumas fiksuojamas ne pagal tai, ar kaltininkas tampa nusikaltimo dalyko savininkas civilinės teisės prasme, o pagal tai, ar jis turėjo realią galimybę juo disponuoti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. nenurodo argumentų dėl jo veikos kvalifikacijos ir bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką, ar dėl subendrintos galutinės laisvės atėmimo bausmės, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad jis sistemingai daro nusikalstamas veikas, kurios turi versliškumo pobūdį ir taip siekė gauti lėšų pragyvenimui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Vilniaus apygardos teismas skirdamas bausmę J. S. pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis) padarė du sunkius (BK 11 straipsnio 5 dalis ) ir apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimus, bei į tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad nuteistasis J. S. nusikalstamas veikas sistemingai daro nuo 2000 metų. Iki skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo teistas šešis kartus (plėšimas, sukčiavimas, turto prievartavimas, dokumentų klastojimas ir kt.), teistumai neišnykę, baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam paskirtos bausmės teigiamos įtakos nedaro, jis vos atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, vėl daro naujus nusikaltimus, kol jį sulaiko policijos pareigūnai. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad J. S. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jo antivisuomeninės nuostatos susiformavusios ir padarytos nusikalstamos veikos yra jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Svarbi ir ta aplinkybė, kad J. S. nedirba, neturi jokio kito legalaus pragyvenimo šaltinio.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą bei nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteisė atlyginti turtinę žalą.

Nusikalstama veika padaryta žala – tai baudžiamojo įstatymo saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias galima įvertinti turtine išraiška. Žala padaroma baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad civilinio ieškinio dalyku pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku. Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurią žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja N. M. nusprendusi pirkti butą, nuteistajam J. S. davė 4 000 Lt užstatą, o pasirašiusi pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjo 90 000 Lt, t. y. iš viso 94 000 Lt. Todėl priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Vilniaus apygardos teismas pagrįstai iš nuteistųjų J. S. ir V. K. solidariai priteisė nukentėjusiajai S. G. 70 500 Lt (už ¾ buto dalį), o nukentėjusiajai S. P. 23 500 Lt ( už ¼ buto dalį) turtinei žalai atlyginti. Tai, kad nuteistasis J. S. pagal įgaliojimą tvarkydamas paveldėjimo bylą turėjo asmeninių išlaidų, nėra pagrindas mažinti nukentėjusiosioms priteistos turtinės žalos dydį. Be to, tokios nuteistojo išlaidos yra tiesiogiai susijusios su nusikalstamų veikų padarymu ir nusikalstamam rezultatui pasiekti, todėl negali turėti įtakos civilinio ieškinio dydžiui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka įstatymo nuostatą, todėl apeliacinio skundo motyvas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio yra nepagrįstas.

Nuteistasis J. S. skunde taip pat nurodo, kad jam turi būti grąžinti dokumentai, kurie buvo rasti ir išimti kratos metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kratos metu paimti dokumentai, kurie buvo rasti pas J. S., yra surašyti kitų asmenų vardu, jie nuteistajam nepriklauso ir perduoti saugoti Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimų valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriui (t. 4, b. l. 76). Apeliacinis teismas šioje byloje negali spręsti apie jų įrodomąją reikšmę šioje ar kitoje byloje. Be to, nuteistasis skunde nenurodo, kokie konkrečiai dokumentai jam turi būti grąžinti, o pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesvarstė. Todėl nuteistasis gali prašyti grąžinti šiuos dokumentus BPK 361-362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Albinas BielskisAloyzas Kruopys