Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Plungės rajono apylinkės prokuratūros bei nuteistųjų K. M. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. pripažinta kalta pagal LR BK 229 str. ir jai paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pagal LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

K. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 229 str. ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pagal LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

J. Ž. išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto LR BK 229 str., sudėties.

Iš Lietuvos šaulių sąjungos J. B. priteista 760 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o I. A. priteista 700 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. ir K. M. nuteisti už tai, kad netinkamai atliko tarnybos pareigas.

Tai yra nuteistoji J. M., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu -Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių (duomenys neskelbtini) vado pavaduotoja, 2005-06-14 Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) vado J. Ž. įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) “ būdama paskirta mobiliosios vasaros stovyklos viršininke, pagal įsakymą būdama įpareigota suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą, paskirti trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą, pagal (duomenys neskelbtini) mobiliosios stovyklos viršininko pareiginius nuostatus būdama atsakinga už stovyklautojų saugumą, netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nevykdė 2005 m. birželio 14 d. Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) vado J. Ž. įsakymo Nr. 08-030, nepaskyrė trūkstamų pareigūnų efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, neužtikrino stovyklos drausmės ir tvarkos laikymosi, nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino efektyvaus jų darbo, nesilaikė savo pareiginių nuostatų V dalies 8.2 p. reikalavimo, t. y. nepateikė savalaikės, teisingos ir išsamios informacijos rinktinės vadui, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų saugumui užtikrinti, rengdama žygio programą nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale, kaip tai numatyta LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimuose, dėl to 2005-06-24 mobiliojo žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajono (duomenys neskelbtini) miestelyje esančiame tvenkinyje nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A. ir tokiu būdu buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

Nuteistoji J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka. Teismo išvada, jog Šaulių sąjunga turėjo vadovautis LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ yra nepagrįsta. Tai, kad Šaulių sąjunga vadovaujasi Šaulių sąjungos įstatymu, kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, nereiškia, kad Šaulių sąjunga savo veikloje privalo vadovautis ir laikytis bet kokių galiojančių teisės aktų, nes šis LR švietimo ir mokslo ministro įsakymas yra nesusijęs su Šaulių sąjungos veikla. Šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nėra teisės aktų, kurie būtų konkrečiai reglamentavę žygius Šaulių sąjungoje. LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakyme nurodyta, kuriam subjektų ratui skiriamas konkretus teisės aktas, t.y. švietimo įstaigoms ir kitiems švietimo teikėjams. Visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas Šaulių sąjungą priskyrė švietimo teikėju, nors nė viename teisės akte to nėra nurodyta, nes švietimo teikėjo sąvoka konkrečiai yra įvardyta LR švietimo įstatyme. Tik po šio skaudaus įvykio 2005-07-15 Šaulių sąjungos vadas įsakymu Nr.131 patvirtino „Lietuvos šaulių sąjungos organizuojamų vaikų stovyklų organizavimo ir vykdymo aprašą“. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad 2005-05-13 Lietuvos šaulių sąjungos vado įsakymu Nr.88 „Dėl seminaro organizavimo“ buvo organizuotas seminaras 2005-05-26 Sąjungos štabe Kaune, į kurį buvo sukviesti apskričių rinktinių vadai, pavaduotojai ir S-4 sk. vyr. specialistai –buhalteriai. Šio seminaro dienotvarkėje buvo numatyta l valanda stovyklų organizavimui ir vidaus tvarkai; l valanda stovyklų veiklos programoms, jų parengimo principams, o visas kitas seminaro laikas buvo skirtas išimtinai finansiniams klausimams. Seminare nebuvo net kalbama apie žygių organizavimą, stovyklautojų saugumo užtikrinimą ir kitais panašiais klausimais. Teismas nekreipė dėmesio ir į tai, kad stovykloje buvo tik du etatiniai darbuotojai, o pagal Šaulių sąjungos vado įsakymą jie, kaip samdomi darbuotojai, negalėjo dirbti net viršvalandžių. Jie su K. M. į Šaulių sąjungą nerikiuotės šauliais buvo priimti tik jau gerokai po nelaimės, t. y. 2005 m. spalio 6 d. Telšių apskrities Žemaitijos šaulių (duomenys neskelbtini) vado įsakymu Nr.08-119[l]P. Įsakymas turėjo įsigalioti tik davus šaulio priesaiką. Taigi jie net visuomeniniais pagrindais nebuvo įpareigoti dirbti visą savaitę ištisą parą. Mano, kad tiek Lietuvos šaulių sąjunga, tiek Telšių apskrities Žemaitijos šaulių (duomenys neskelbtini) rinktinė, jų vadai buvo atsakingi už netinkamą (duomenys neskelbtini) stovyklos organizavimą, už nesudarymą realių sąlygų tinkamai vykdyti pareigas, laikytis pareiginių nuostatų. Teismas be pagrindo tvirtina, kad ji apie susidariusią nepalankią atmosferą, apie konfliktinę situaciją, trukdančią stovyklos darbui, neinformavo Telšių apskrities Žemaitijos šaulių (duomenys neskelbtini) rinktinės vado. Kad jis buvo informuotas, žinojo apie susidariusią netinkamą situaciją stovykloje, apie visišką pagalbos negavimą esant reikalui iš (duomenys neskelbtini) mokyklos vadovų ir (duomenys neskelbtini) jaunųjų šaulių (duomenys neskelbtini) kuopos vadės D. A., bylos nagrinėjimo metu pripažino J. Ž. – tuometinis Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos rinktinės vadas. Jis pripažino, kad stovyklai nebuvo tinkamai pasiruošta, tačiau jis savo įsakymo organizuoti stovyklą neatšaukė, nesiėmė priemonių padėčiai ištaisyti. Nuteistoji mano, kad jai pateiktas kaltinimas buvo daugiau negu formalus, nekreipiant dėmesio į tai, kad jai nebuvo sudarytos realios sąlygos tinkamai vykdyti mobiliosios stovyklos (duomenys neskelbtini) viršininko pareigas, užtikrinti stovyklautojų saugumą. Ji kaltinama nevykdžiusi LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimų ir tai teigiama buvus pagrindine priežastimi nelaimei atsitikti. Didžioji dalis kaltinimo liko neįrodyta, o kai kurie kiti, kaltinime jai inkriminuoti pažeidimai neturėjo tiesioginio priežastinio ryšio su atsitikusia nelaime 2005-06-24 mobiliojo žygio metu. Esant tokiai situacijai, ji yra nepagrįstai pripažinta kalta pagal LR BK 229 str. Tokiu būdu iš jos nepagrįstai priteista ir atlyginti nukentėjusiosioms advokato išlaidas bei procesinės išlaidos valstybei. Taip pat mano, kad mažintina ir priteista neturtinė žala nukentėjusiosioms. Nuteistoji J. M. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria yra pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 229 str., ir ją išteisinti bei sumažinti nukentėjusiosioms J. B. ir I. A. priteistą neturtinę žalą iki 30000 Lt kiekvienai.

Išteisintasis J. Ž. atsikirtimuose į Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliacinio skundo motyvais sutikti negali, mano, jog pats apeliantas įrodymus vertina klaidingai, o skundas grindžiamas nepagrįstomis bendro pobūdžio prielaidomis. LR BK 229 str. numato atsakomybę už neatsargų teisės aktuose apibrėžtų pareigų nevykdymą, kai šių pareigų nevykdymas sukelia sunkias pasekmes. Pripažinti kaltu pagal šį straipsnį galima tik tuo atveju, kai subjektui yra numatytos konkrečios pareigos tam tikroje situacijoje, kai yra nustatomas akivaizdus tų pareigų nevykdymo faktas ir aiškiai matosi, jog nelaimė nebūtų įvykusi, jeigu subjektas teisės aktuose apibrėžtas pareigas būtų atlikęs tinkamai. Apeliantas klaidingai, t. y. nesistemiškai, vertina byloje surinktus įrodymus, nes skunde akcentuoja bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymų iš konteksto ištrauktus fragmentus, kartu ignoruoja dokumentinius įrodymus – pareiginius nuostatus ir kt. jo, kaip rinktinės vado bei pavaldinių, nuteistųjų šioje byloje, darbinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Išteisintasis J. Ž. pažymi, kad teismas procesinių pažeidimų nepadarė, pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį jam pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. B. ir I. A. atsikirtimuose į apeliacinius skundus nurodoma, kad su nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais nesutinka ir prašo juos atmesti. Nukentėjusiosios teigia, kad joms buvo padaryta didelė moralinė žala. Įstatymai numato ir neturtinės žalos atlyginimą. Dėl dukterų žūties jos patyrė emocinį stresą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Jaučiasi sugniuždytos, praradusios gyvenimo tikslą ir lūkesčius dėl dukterų ateities, jų gyvenimo svajonių ir tikslų. Mano, kad šioje byloje iš civilinių atsakovų, kurie organizavo Šaulių sąjungos stovyklą, pagrįstai ir teisingai priteista po 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienai iš nukentėjusiųjų. Priteistos sumos negali būti laikomos pernelyg didelėmis ir neatitinkančiomis protingumo nei teisingumo kriterijų. Dėl šių priežasčių mano, kad nuteistųjų J. M. ir K. M. apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistųjų J. M. ir K. M. apeliacinius skundus atmesti, Plungės r. vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl J. Ž. išteisinimo tenkinti ir nuosprendį panaikinti, nuteistųjų J. M. ir K. M. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti ir kaltinamuosius išteisinti, nuteistojo J. Ž. gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Plungės rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės apeliacinis skundas atmestinas, nuteistųjų J. M. ir K. M. apeliaciniai skundai tenkintini.

Dėl J. M. ir K. M. apeliacinių skundų

Apylinkės teismas padarė išvadą, jog kaltinamoji J. M. nevykdė 2005-06-14 Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) rinktinės vado J. Ž. įsakymo Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) “, nepaskyrė trūkstamų pareigūnų efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, neužtikrino stovyklos drausmės ir tvarkos laikymosi, nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino efektyvaus jų darbo, nesilaikė savo pareiginių nuostatų V dalies 8.2 p. reikalavimo, t. y. nepateikė savalaikės, teisingos ir išsamios informacijos rinktinės vadui, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų – saugumui užtikrinti, rengdama žygio programą nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale, kaip tai numatyta LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimuose.

Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamasis K. M. pagal 2005-06-14 Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) rinktinės vado J. Ž. įsakymą Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) “ būdamas paskirtas mobiliosios vasaros stovyklos komendantu, būdamas atsakingas už stovyklautojų saugumą bei stovyklos turinio įgyvendinimą, neužtikrino stovyklautojų saugumo, privalėdamas organizuoti stovyklautojų užsiėmimų vykdymą, neparengė žygio programos, nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale, kaip tai numatyta LR švietimo ir mokslo ministro 14 p. reikalavimuose, būdamas tiesiogiai atsakingas už stovyklautojų saugumą organizuojant stovyklautojų užsiėmimus, nereikalavo tinkamo pareigų vykdymo iš jam tiesiogiai pavaldžių instruktorių ir būrio vadų, nepaskyrė ekstremaliam žygiui reikiamų instruktorių.

Apylinkės teismas padarė išvadą, jog tiek J. M., tiek K. M. privalėjo laikytis 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ reikalavimų.

LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ reikalavimų 3 p. yra nurodoma, jog aprašas yra taikomas visoms formaliojo ir neformaliojo vaikų švietimo mokykloms, kitiems švietimo teikėjams, organizuojantiems ir vykdantiems vaikų iki 18 metų imtinai turizmo renginius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Švietimo įstatymas ( 2004 08 03 įstatymo redakcija ) numato, kad švietimo teikėjas yra mokykla, laisvasis mokytojas ir kitas švietimo teikėjas ( įstaiga, įmonė, organizacija, kuriai švietimas nėra pagrindinė veikla), šio įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti švietimą. 1999-05-11 Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo Nr. VIII-1163 3 str. 1 d. nurodo, kad sąjunga yra savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms. Pagal to paties įstatymo 4 str. Sąjunga savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindų, Lietuvos šaulių sąjungos ir kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Sąjungos statutu bei kitais teisės aktais.

Klauzulė „bei kitais teisės aktais“ dar nereiškia, kad būtent minėtu švietimo ir mokslo ministro įsakymu sąjunga turėjo vadovautis. Šaulių sąjunga kaip kita švietimo įstaiga nebuvo įregistruota. Šaulių sąjungos vadas J. Š. parodė, kad švietimo ir mokslo ministro įsakymu tiesiogiai nesivadovavo, nes nebuvo jiems adresuotas, o jis buvo taikomas švietimo įstaigoms ( b. l. 34, t. 7). Analogiški ir liudytojo E. S. parodymai ( b. l. 30, t. 7). 2005 05 13 Šaulių sąjungos vado įsakymu buvo organizuotas seminaras „Mobiliųjų vasaros stovyklų organizavimas 2005“, kuriame, be kitų asmenų, dalyvavo J. Ž., J. M. bei K. M., tačiau seminaro programoje nebuvo numatytas minėto švietimo ir mokslo ministro įsakymo aptarimas (b. l. 47–50, t. 5). Ministerijų ir departamentų instrukcijos ir įsakymai dažniausiai yra šakinio pobūdžio bendrųjų teisės normų aktai, leidžiami siekiant nustatyti tam tikros šakos valstybės institucijų veiklos tvarką. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog audito išvados 6 p. yra pasakyta, jog teisės aktais nebuvo reglamentuotos stovyklos pareigūnų teisės, pareigos ir atsakomybė, yra rizika, kad paskirtų stovyklos pareigūnų teisės, pareigos, atsakomybė, atliekamos funkcijos gali dubliuotis. Auditoriai 3.1.p. rekomendavo Šaulių sąjungai patvirtinti nuostatus, numatant skiriamų pareigūnų teises, pareigas, atsakomybę ( t. 5, b. l. 28, 30). Tai ir buvo padaryta: netrukus po nelaimės 2005-07-15 Šaulių sąjungos vadas įsakymu Nr. 131 patvirtino „Lietuvos Šaulių sąjungos organizuojamų vaikų stovyklų organizavimo ir vykdymo aprašą“, kuris apibrėžė panašias taisykles kaip ir minėtas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, o 2006 - 05- 30 tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir Šaulių sąjungos buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurioje numatytos ir mobiliųjų vasaros stovyklų organizavimas. LK vidaus audito išvadose rekomenduojama suderinti stovyklų organizavimo dokumentus su vaikų vasaros poilsį reglamentuojančiais teisės aktais, kad būtų vykdomi privalomi reikalavimai, pavyzdžiui, stovyklos viršininkas turi būti atestuotas saugos ir sveikatos klausimais, o darbuotojai pasitikrinę sveikatą, turi būti patvirtintos tipinės saugos instrukcijos ( b. l. 105, t. 7). Be to, kaip numatyta įsakymo 13.2. punkte, švietimo teikėjas, užtikrindamas turizmo renginių dalyvių saugumą saugos ir sveikatos klausimais moko ir atestuoja turizmo renginių vadovą ( -us), vadovaudamasis Mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.A1-223V-79/ Nr. 13-395), nustatyta tvarka. Šaulių sąjungos vado pavaduotojas E. S. parodė, jog kiekvienos stovyklos viršininkas yra atsakingas už stovyklos organizavimą, tačiau saugumo klausimais mokymai nebuvo organizuoti ( b. l. l27, t. 7). O sąjungos vadas J. Š. pridūrė, kad saugumo klausimais rinktinės vadai nebuvo atestuoti, tai atliekama dabar, nes rasta pinigų ( b. l. 37, t. 7).Taigi nei J. M., nei K. M. saugos klausimais žygio metu mokomi ir atestuoti nebuvo, tuo tarpu atsakomybė už saugumo reikalavimų ignoravimą paprastai gali būti taikoma tik atestuotiems pareigūnams. Darytina išvada, jog Šaulių sąjunga nepatenka į minėto švietimo ir mokslo ministro įsakymo subjektų, kuriems taikomas šis įsakymas, ratą, todėl Šaulių sąjunga neprivalėjo juo vadovautis organizuojant žygį.

Nuosprendyje apkaltinant J. M. teigiama, jog ji nepaskyrė trūkstamų pareigūnų efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, neužtikrino stovyklos drausmės ir tvarkos laikymosi, nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino efektyvaus jų darbo, nesilaikė savo pareiginių nuostatų V dalies 8.2 p. reikalavimo, t. y. nepateikė savalaikės, teisingos ir išsamios informacijos rinktinės vadui, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų – saugumui užtikrinti.

Su šiais teiginiais sutikti negalima. Stovyklautojai buvo supažindinti su stovyklos taisyklėmis, žygis buvo įtrauktas į stovyklos programą. Už žygį buvo numatyti atsakingi asmenys. Žygeivius prižiūrėjo būrio vadai Š. R. ir E. B., žygio dalyviai patvirtino, jog vienas jų ėjo priekyje, o kitas būrio gale. Nuosprendyje nurodoma, jog J. M. nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, tačiau nėra atskleista, kiek reikėjo tokių instruktorių ir kas būtų pasikeitę, jeigu žygio metu stovyklautojus būtų lydėję daugiau asmenų. Lokaliniuose Šaulių sąjungos aktuose nebuvo numatyta, kiek instruktorių turi lydėti vaikus žygio metu. Jau minėto švietimo ministro įsakymo ( kuris negalėjo būti taikomas ) 12 p. numatyta, kad didesnėms nei 15 vaikų grupėms skiriami du turizmo renginio vadovai. Šiuo atveju žygio metu vaikams vadovavo 2 būrių vadai, taigi negalima teigti, jog žygio metu vaikams trūko priežiūros ir nebuvo užtikrintas saugumas. Liudytojai T. Š. ir T. K. parodė, kad iš vakaro patikrino žygio maršrutą, maršrutas buvo žinomas iš anksto, juo buvo eita ne vieną kartą, teritorija, kuria reikėjo eiti, buvo pažymėta, tad teigti, jog nebuvo numatytas detalus žygio maršrutas ir neparengta žygio programa, nėra pagrindo. Instruktoriais buvo ir tie asmenys, kurie vaikus apmokė karinių dalykų ( taktikos, topografijos, ginkluotės). Tai atsispindi Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 10-osios rinktinės vado įsakymuose ir užsiėmimų tvarkaraštyje ( b. l. 59–62, t. 5). Antai liudytojas V. K. parodė, jog jis stovykloje skaitė paskaitas jauniesiems šauliams, analogiški yra ir liudytojo V. M. parodymai. KASP instruktorių vedami užsiėmimai buvo numatyti stovyklos tvarkaraštyje ( b. l. 1–11, t. 3). Iš instruktorių, dalyvavusių mobiliojoje vasaros stovykloje (duomenys neskelbtini) , sąrašo ( b. l. 55, t. 5 ) matyti, jog stovykloje dalyvavo net 13 instruktorių, taigi teigti, jog nebuvo paskirta instruktorių, negalima. Be pagrindo yra teigiama, jog nebuvo suformuotas apsaugos būrys. Iš susipažinimo su stovyklos taisyklėmis protokolo matyti, kad buvo suformuotas ne tik apsaugos būrys, bet ir medicinos personalas ( b. l. 67, t. 1). Liudytojas T. K. parodė, jog apsaugos būrys buvo sudarytas iš šaulių, atvykusių iš Telšių ir vietinių ( b. l. 25, t. 7), į žygį ėjo jis, T. Š., apsaugos būrys ( b. l. 125, t. 7). Kaltinamasis K. M. parodė, kad instruktoriai buvo išvykę organizuoti pasalą ( b. l. 112, t. 4). Kaltinamoji J. M. parodė, kad instruktorių būriai buvo sukurti, apsauga buvo užtikrinta, instruktoriai iš pradžių tikrino trasą. Instruktoriai buvo T. Š., T. K., P. B. ( b. l. l31, 200, t. 4). Liudytojas L. M. ( mokyklos direktorius, kuris taip pat dalyvavo žygyje ) parodė, kad instruktoriumi buvo paskirtas M. R. ( b. l. 160, t. 6), o liudytoja D. A. ( mokyklos mokytoja, dalyvavusi žygyje ) parodė, kad jos Šaulių sąjungos instruktoriai paprašė medžiagos uždengti veidui, be to, instruktoriai pasiūlė organizuoti pasalą, vienas iš jų buvo T. K. ( b. l. 162, 163, t. 6). T. K. parodė, jog jis yra baigęs instruktorių kursus, turi instruktoriaus pažymėjimą. Sąjungos vadas J. Š. parodė, kad jam būnant stovykloje klausimas dėl žmonių trūkumo nebuvo iškilęs. Apibendrinant tai, kas pasakyta, kolegija daro priešingą nei apylinkės teismas išvadą, konstatuodama, jog stovykloje buvo pakankamai pareigūnų, kurie tinkamai organizavo stovyklą, tarp jų turistinį žygį ir stovyklautojų saugumą.

Panašūs argumentai buvo nurodyti ir apkaltinant stovyklos komendantą K. M.. Kolegija konstatuoja, kad jo kaltinti dėl žygio metu nutikusios nelaimės apskritai negalėjo, nes už turistinį žygį jis net nebuvo atsakingas. (duomenys neskelbtini) mobiliosios stovyklos komendanto pareiginiuose nuostatuose ( b. l. 68-69, t.3 ) yra nurodoma, jog komendantas privalo suformuoti jaunųjų šaulių rikiuotės, ne rikiuotės šaulių ir stovyklautojų dienos tarnybą; skirti stovyklos budėtoją ir tvarkdarius, sudaryti dienos tarnybos budėjimo grafikus; tikrinti, kaip vykdomas budėjimas; užtikrinti stovyklos apsaugą, poilsiautojų ramų nakties miegą; stebėti poilsiautojų ir aptarnaujančio personalo tinkamą elgesį stovyklos teritorijoje ir už jos ribų, stovyklautojų ir būrių vadų ir instruktorių dienos užimtumo ( darbotvarkės ) laikymosi, organizuoti stovyklautojų užsiėmimų vykdymą. Taigi stovyklos komendanto nuostatuose nėra konkrečių pareigų ryšium su žygio organizavimu, nėra numatyta, jog komendantas yra turistinio žygio vadovas. Sąjungos vadas J. Š. parodė, kad ne komendantas, o stovyklos viršininkė skiria turizmo renginio vadovą ( b. l. 35, t. 7). „Komendantas“ kariuomenėje arba stovykloje reiškia asmenį, kuris prižiūri kariuomenės drausmę, jos išorinę tvarką, taip pat sargybos ėjimą ( Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas). Taigi pati šio pareigūno sąvoka daugiau susijusi su drausmės palaikymu nei su kokių nors priemonių ( šiuo atveju žygių ) vedimu. Antai, stovyklos tvarkaraštyje ( b. l. 50, t. 1) pažymėta, jog už žygį buvo atsakingas (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorius L. M., jaunųjų šaulių instruktoriai, būrių vadai. Būrio vado nuostatų ( b. l. 71, t. 3) 5.4 punkte yra numatyta, kad jis privalo vesti užsiėmimus, rytinę mankštą, taigi už turistinį žygį yra atsakingas būrio vadas. Dalis stovyklautojų į žygį nėjo, liko stovykloje, tad natūralu, jog juos kas nors turėjo taip pat prižiūrėti, taigi tiek K. M., tiek J. M. pasilikdami stovykloje elgėsi nepažeisdami savo pareiginių nuostatų reikalavimų.

BK 229 str. numato atsakomybę už neatsargų nusikaltimą. Apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad Šaulių sąjunga, organizuodama mobiliąją stovyklą teikė viešas paslaugas, tad K. M. ir J. M. buvo pareigūnams prilyginti asmenys ir turėjo atitinkamus viešo administravimo įgaliojimus. Tačiau baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik tada, jeigu nustatoma, jog pareigūnas ar jam prilygintas asmuo akivaizdžiai nevykdo savo pareigų, o nelaimė nebūtų įvykusi, jeigu pareigūnas savo pareigas būtų atlikęs tinkamai.

Šaulių sąjungos organizuota stovykla buvo sukarinto pobūdžio. Ši stovykla buvo numatyta 2005 m. Šaulių sąjungos veiklos plane ( b. l. 159, t. 4) ir 2005 06 09 Šaulių sąjungos nurodyme „Dėl mobiliųjų vasaros stovyklų turinio“ ( b. l. 84–87, t. 7). Su vaikų tėvais buvo sudaromos sutartys, tėvai galėjo savo vaikų į stovyklą neleisti. Natūralu, jog stovykloje vaikams gali nutikti ir nelaimingi atsitikimai, tačiau patraukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūnus, nelygu kokia nelaimė atsitiko, ne visada galima. Žygis buvo numatytas stovyklos tvarkaraštyje (b. l. 50, t. 1). Itin svarbu yra tai, jog stovyklautojai galėjo pasirinkti eiti į žygį, ar jo atsisakyti. Dalis stovyklautojų pasiliko stovykloje, o tie vaikai, kurie negalėjo tęsti žygio, buvo grąžinti į stovyklą. Tai reiškia, jog varu varoma į žygį nebuvo – stovyklautojai galėjo pasirinkti, kaip elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, kad vaikai, neklausydami būrio vadų Š. R. ir E. B. draudimo plaukti, savavališkai, norėdami įveikti į tvenkinį nusvirusį medį, užuot jį perlipę, plaukė aplink medį ir ėmė skęsti. Vaikai buvo supažindinti su saugaus elgesio taisyklėmis, kuriose yra nurodyta, jog maudytis be leidimo yra draudžiama ( b. l. 48, t. 1). (duomenys neskelbtini) mobiliosios stovyklos nuostatų ( b. l. 42, t. 1) 4.2 punkte yra nurodoma, jog stovykloje privaloma klausyti tiesioginio savo viršininko ir aukštesniųjų vadų nurodymų bei įsakymų. (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklos bendrosiose taisyklėse buvo numatyta, jog stovyklautojai klauso vadų, instruktorių, stovyklos viršininko, vykdo visas užduotis, be leidimo nesimaudo vandens telkiniuose ( b. l. 61, t. 1). Stovyklautojai, tarp jų V. A. ir V. B., su stovyklos taisyklėmis pasirašytinai buvo susipažinusios ( b. l. 64, t. 1). Stovyklos viršininko pareiginiuose nuostatuose 9.1 punkte ( b. l. 65–66, t. 3), komendanto pareiginių nuostatų 7.1 punkte ( b. l. 68–69, t. 3) ir sutartyse tarp Šaulių sąjungos ir stovyklos dalyvio tėvų numatyta taisyklė, kad stovyklos viršininkas, komendantas bei Šaulių sąjunga atsako už stovyklautojų saugumą ar maksimaliai užtikrina vaikų saugumą, nereiškia, jog jie gali būti apkaltinti dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko nepaklusus būrio vadų įsakymui neplaukti.

Stovyklautojų S. Č., A. V., D. P., T. S., G. N., L. N., N. K., V. B., G. V., V. Ž., D. P., M. G. parodymais yra nustatyta, kad būrio vadas E. B. liepė į tvenkinį nusvirusį medį perlipti, tačiau keletas žygio dalyvių savavališkai bandė medį apiplaukti. Be to, liudytojai D. P., G. N., L. N., N. K., V. B., G. V., V. Ž., M. G. patys pripažino, kad jie nepaklausė E. B. ir pradėjo plaukti ( b. l. 93–107, t. 4). Liudytojas E. B. ( būrio vadas ) parodė, kad buvo liepta eiti tvenkinio pakraščiu ( b. l. 109, t. 4, 168–172, t. 6), jis neleido vaikams plaukti, vaikai nepakluso draudimui, ėmė plaukti ir skęsti, tuo tarpu nusviręs į vandenį medis buvo lengvai perlipamas, liudytojas T. Š. parodė, kad tvenkinys buvo šalia žygio maršruto. Be to, T. Š. patvirtino, jog nubraižytą žemėlapį jis davė J. M. ir K. M. (b. l. 166–167, t. 6). Kaip parodė stovyklautojai, prieš einant į žygį būrio vadai instruktavo žygeivius, perspėjo, kad negalima eiti, kur gilu, o reikia eiti pakraščiu ( liudytojų V. Ž., D. P., V. B. parodymai). Pažymėtina tai, kad kitas būrys taip pat ėjo tuo pačiu maršrutu, tačiau, kaip parodė jau minėtas liudytojas T. K., dalis vaikų medį perlipo, o dalis pralindo, į duobę niekas nebuvo patekęs ( b. l. 26, t. 7). Darytina išvada, jog nusviręs medis jokio pavojaus vaikams nekėlė, šią kliūtį buvo lengva įveikti. Šiuo konkrečiu atveju nelaimingas atsitikimas įvyko dėl vaikų nedrausmingumo ( nepaisydami draudimo, vaikai ėmė plaukti ir skęsti ) ir šią aplinkybę, o ne nuteistųjų J. M., K. M. ir išteisintojo J. Ž. veiksmus kolegija laiko pagrindine nelaimingo įvykio priežastimi. Net ir paisant visų elementarių saugumo taisyklių reikalavimų tokio pobūdžio nelaimės nebuvo galima išvengti. Kolegijos nuomone, apie stovyklos darbuotojų atsakomybę būtų galima galvoti, jeigu vaikams būtų liepta plaukti nežinant tvenkinio gylio, neįsitikinus, jog vaikai moka plaukti, liepiant įveikti įvairias vandens kliūtis, kurioms įveikti reikia specialaus pasiruošimo ir pan., taigi nesilaikant elementarių atsargumo reikalavimų, tuo tarpu šiuo atveju tarp jų veiksmų ir kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio.

Tiek J. M., tiek K. M. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 229 str., požymių, todėl jie yra išteisinami ( BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kadangi kaltinamieji šioje byloje yra išteisinti, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Nukentėjusiosios J. B. ir I. A. turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka ( BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Kadangi J. M. ir K. M. išteisinami, iš jų nukentėjusiosioms negali būti priteisiamos išlaidos, kurias jos turėjo advokato pagalbai apmokėti ( BPK 106 str. 2 d.).

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Apylinkės teismas išteisindamas J. Ž. nurodė, jog jis, vykdydamas Šaulių sąjungos vado įsakymą dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) organizavimo, savo 2005 – 06 - 14 įsakymu paskyrė stovyklai vadovaujančius asmenis, patvirtino jų pareiginius nuostatus, pagal kuriuos už stovyklautojų saugumą paskyrė atsakingus asmenis, t. y. stovyklos viršininkę ir komendantą, juos su nuostatais supažindino pasirašytinai, tuo realiai perkeldamas atsakomybę už stovyklautojų saugumą, todėl jo veikoje nėra tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis – V. A. ir V. B. mirtimi. Ši išvada yra pagrįsta ir teisinga.

2005 - 06 - 14 įsakymu dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) ( b. l. 46, t. 1) rinktinės vadas J. Ž. paskyrė pareigūnus dirbti stovykloje. J. M. buvo pavesta vadovauti stovyklai, K. M. buvo paskirtas stovyklos komendantu. Stovyklos viršininkei, be kita ko, buvo pavesta suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi. Įsakymo 8 punktu vadas įsipareigojo įsakymo vykdymą kontroliuoti pats. Tai ir buvo padaryta. Be to, ir pats išteisintasis lankėsi stovykloje, domėjosi jos darbu, su atsakingais asmenimis aptarinėjo vykdomus renginius, tad kaltinti jo netinkamu pareigų vykdymu nėra jokio pagrindo.

Kaip jau buvo minėta, švietimo ir mokslo ministro įsakymas negalėjo būti taikomas organizuojant žygį, todėl kolegija daugiau nesikartoja. Prokurorė akcentuoja, jog tuo atveju, jeigu J. Ž. būtų užtikrinęs (duomenys neskelbtini) mobiliosios vasaros stovyklos nuostatų vykdymą, tinkamai vykdęs vasaros stovyklos vadų bei aptarnaujančio personalo atranką, tinkamai įvertinęs jų kompetenciją bei turimus įgūdžius arba net būdamas informuotas ir pats matydamas, kad stovyklai pasirengta netinkamai, būtų uždaręs stovyklą, įvykio ir jo padarinių taip pat galėjo nebūti. Šie teiginiai, kolegijos nuomone, yra deklaratyvūs ir neturi priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis. Jau buvo minėta, jog stovyklos darbe dalyvavo pakankamai atsakingų pareigūnų, šaulių, pedagogų. Ikiteisminis tyrimas neatskleidė, ar tuo atveju, jeigu, kaip to norima apeliaciniame skunde, būtų dar daugiau atsakingų asmenų, nelaimė būtų neįvykusi.

Atkreipiamas dėmesys į tai, jog stovyklos viršininkei J. M. buvo sunku dirbti stovykloje, todėl tai žinodamas J. Ž. turėjo imtis priemonių stovyklos darbui pagerinti arba net uždaryti stovyklą. Kaltinamoji J. M. tikrai parodė, kad jai buvo sunku, tačiau tai jokiu būdu nesusiję su konkrečiu turistiniu žygiu ir jos metu atsitikusia nelaime, o apskritai su stovyklos darbu. J. M. stovyklai vadovavo pirmą kartą, be to, stovyklos metu ji nesutarė su mokytoja D. A. ir mokyklos direktorium L. M., su kuriais nuolat konfliktavo. J. M. teigimu, itin trūko pedagogų, nes vaikai buvo problemiški, būta buitinių problemų apgyvendinant stovyklautojus. Taigi sunkumus vadovaujant stovyklai, kolegijos nuomone, lėmė visai kitos priežastys.

Jau buvo minėta, jog pagrindinė priežastis, dėl ko įvyko nelaimė, buvo stovyklautojų nedrausmingumas – jie nepaklusę būrių vadų nurodymui, žygio metu ėmė plaukti tvenkiniu ir skęsti. Dėl to, kas įvyko, nei J. Ž., nei J. M., nei K. M. baudžiamoji atsakomybė kilti negali.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 3 d., 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį dėl J. M. ir K. M. panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

J. M. ir K. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 str. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiųjų J. B. ir I. A. civilinius ieškinius Lietuvos šaulių sąjungai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Panaikinti nuosprendžio dalį, pagal kurią solidariai priteista iš J. M. ir K. M. 1000 Lt J. B., 1000 Lt I. A. išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, pagal kurią iš J. M. ir K. M. priteista po 104,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Plungės rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.