Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjos advokatės R. Janušytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent už tai, kad jis, vykdydamas individualią veiklą, 2020 m. gruodžio 1 d., sudaręs sutartį Nr. 03 su UAB „M.“, kuria įsipareigojo Užsakovui teikti siuntų išvežiojimo paslaugas su savo transportu, 2020 m. gruodžio 21 d., apie 10.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas UAB „D. L.“ siuntų skirstymo terminale, esančiame (duomenys neskelbtini), prie vartų Nr. 74, į savo vairuojamą automobilį „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidėjo 31 siuntą, prieš dėdamas jas į automobilį, 28 siuntas nuskanavo per savo telefone esančią „D.“ programėlę, o tris siuntas – siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Tele 2“ gavėjui V. D. (V. D.) siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „OnePlus 8 Pro 128 GB“, kurio vertė –899,00 Eur, siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Tele 2“ gavėjui P. (P.) G. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „OnePlus Nord N100 64GB“, kurio vertė – 179,00 Eur, ir siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Bitė Lietuva“ gavėjai V. B. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „Apple Iphone 11 Pro Max 256 GB Gold“, kurio vertė –1 106,50 Eur, – įsidėjo į automobilį jų nenuskanavęs ir bandė išvažiuoti iš terminalo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes privažiavus prie apsaugos posto buvo paprašytas grįžti prie 74 vartų, kur operatorius patikrino visas jo automobilyje buvusias siuntas ir surado minėtas nenuskanuotas siuntas, kurias jis pasikėsino pagrobti, tokiu būdu pasikėsino pagrobti svetimą turtą, kurio vertė – 2 184,50 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu (dėl galimo veikos perkvalifikavimo papildomai apklaustas nuteistasis M. S., peržiūrėtas 2020 m. gruodžio 21 d. vaizdo įrašas Nr. 090311) gautus duomenis, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės veikos aplinkybės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, tačiau išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tokiu būdu padarant neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių, M. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką ir veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį

5. Kaip matyti iš bylos duomenų, ši baudžiamoji byla į Vilniaus miesto apylinkės teismą buvo perduota su kaltinamuoju aktu M. S. kaltinant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, M. S. nuteisė už tai, kad jis pasikėsino pagrobti svetimą turtą, kurio vertė – 2 184,50 Eur, o būtent už tai, kad vykdydamas individualią veiklą, 2020 m. gruodžio 1 d., sudaręs sutartį Nr. 03 su UAB „M.“, kuria įsipareigojo Užsakovui teikti siuntų išvežiojimo paslaugas su savo transportu, 2020 m. gruodžio 21 d., apie 10.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas UAB „D. L.“ siuntų skirstymo terminale, esančiame (duomenys neskelbtini), prie vartų Nr. 74, į savo vairuojamą automobilį „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidėjo 31 siuntą, prieš dėdamas jas į automobilį, 28 siuntas nuskanavo per savo telefone esančią „D.“ programėlę, o tris siuntas – siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Tele 2“ gavėjui V. D. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „OnePlus 8 Pro 128 GB“, kurio vertė –899 Eur, siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Tele 2“ gavėjui P. G. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „OnePlus Nord N100 64GB“, kurio vertė – 179 Eur, ir siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Bitė Lietuva“ gavėjai V. B. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „Apple Iphone 11 Pro Max 256 GB Gold“, kurio vertė – 1 106,50 Eur, – įsidėjo į automobilį jų nenuskanavęs ir bandė išvažiuoti iš terminalo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes privažiavus prie apsaugos posto buvo paprašytas grįžti prie 74 vartų, kur operatorius patikrino visas jo automobilyje buvusias siuntas ir surado minėtas nenuskanuotas siuntas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme ir išėjusi į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, nustatė, kad yra pagrindas manyti, jog nuteistojo M. S. veiksmai gali būti perkvalifikuoti ir vertinami pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį – BK 183 straipsnio 1 dalį, todėl nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, iškviesti į teismo posėdį prokurorę, nuteistąjį bei jo gynėją. Teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas įspėjo nuteistąjį apie veikos perkvalifikavimo galimybę. Nuteistasis M. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad jo pozicija nesikeičia, jis savo kaltės padarius kokią nors nusikalstamą veiką nepripažįsta, nenuskenuoti ir pasisavinti siuntose buvusių daiktų nenorėjo, nuskenavo visas siuntas, jeigu buvo nenuskenuotų – tai per klaidą.

8. Ikiteisminio tyrimo metu M. S. veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo pasisavinti svetimą turtą nebuvo inkriminuota. Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu teisėjų kolegija nustatė atitinkamą pagrindą tokiam procesiniam veiksmui. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, sprendžia ir dėl galimo veikos perkvalifikavimo iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį.

9. Baudžiamojoje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis M. S., kuris per UAB „M.“ teikė siuntų išvežiojimo paslaugas UAB „D. L.“, bandė išvykti iš UAB „D. L.“ Vilniaus terminalo teritorijos su trimis nenuskenuotomis siuntomis, kuriose buvo mobiliojo ryšio telefonai. Nagrinėjamu atveju argumentai, kuriais nuteistasis ginčija savo kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo vadovaujamasi ir apylinkės teisme, tai yra nesutinkama, jog M. S. kėsinosi tyčia pagrobti (pasisavinti) svetimą turtą (mobilaus ryšio telefonus), – ginčijamas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė. Pasak apeliantės, M. S., kraudamasis siuntas į automobilį, neturėjo jokio tikslo pasisavinti dalį siuntinių, kadangi jis net nežinojo, jog kai kurios siuntos buvo nenuskenuotos. Apeliantės vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių M. S. kaltę, apylinkės teismas, padarydamas išvadą, jog M. S. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, rėmėsi tik nenuosekliais liudytojų parodymais, neatsižvelgė į įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visumą, neobjektyviai ištyrė faktines aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą (paties nuteistojo parodymus, liudytojų A. Č., E. Z., E. T. M., S. B., V. S. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, vaizdo įraše užfiksuotus duomenis), palygindamas įrodymus tarpusavyje ir susiedamas juos į vieningą visumą, ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl M. S. kaltės pasikėsinus užvaldyti (pasisavinti) svetimą turtą (trijose nenuskenuotose siuntose buvusius mobiliojo ryšio telefonus).

10. Sprendžiant dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimo, svarbu atkreipti dėmesį ir į objektyviąsias nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamo įvykio dieną M. S. turėjo pasikrauti ir išvežioti iš viso 31 siuntą, tai yra ne itin didelį siuntų kiekį. Kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, taip pat siuntų skenavimo duomenų, siuntos buvo įvairių dydžių ir iš įvairių siuntėjų (1 t., b. l. 22–26, 37, 42–43, 47). Tačiau nenuskenuotos buvo tik tos siuntos, kuriose buvo mobiliojo ryšio telefonai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad M. S. nebuvo žinoma informacija apie siuntų turinį, kadangi visos siuntos buvo ir yra supakuojamos taip, kad asmeniui nėra galimybės nustatyti, koks konkrečiai turinys yra siuntos dėžėje ar maišelyje, tačiau tokius teiginius paneigia tiek byloje esančios nenuskanuotų siuntų nuotraukos, tiek liudytojų parodymai. Iš nenuskenuotų siuntų nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad šios siuntos buvo supakuotos į pakuotes su ryškiais ryšio operatorių – UAB „Bitė Lietuva“ ir UAB „Tele 2“ logotipais (1 t., b. l. 23–25). Remiantis liudytojų – UAB „D. L.“ darbuotojų parodymais, tai, kad siuntoje yra telefonas, galima nesunkiai nustatyti iš pakuotės dydžio, formos, įmonės logotipo. Liudytojas A. Č. pažymėjo, kad nors iš pačių siuntų nėra matoma, jog tai mobiliojo ryšio telefonas, tačiau iš siuntėjo galima spręsti, kokia tai siunta, nes siuntų dėžutės skiriasi, iš jų galima suprasti, ar tai telefonas, ar ausinės ir panašiai. Anot šio liudytojo, padirbus bent vieną dieną, nesunkiai galima suprasti, kas kokioje dėžutėje yra. Taigi, nors, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nei viena nenuskenuota pakuotė nebuvo pažeista ir iš siuntos pakuotės negalima nustatyti, kokie konkrečiai ir kokios vertės telefonai juose yra, vis tik minėti bylos duomenys rodo, kad M. S., dirbdamas kurjerio darbą jau kurį laiką, iš siuntos pakuotės, dydžio, formos, logotipų ant jos galėjo nesunkiai nustatyti, kad siuntose yra būtent mobiliojo ryšio telefonai, todėl manyti, kad būtent šių siuntų M. S. nenuskenavo atsitiktinai, per klaidą, nėra jokio pagrindo.

11. Sutiktina su apeliante, kad D. darbuotojų praktikoje pasitaiko tokių atvejų, kai siuntos nenusiskenuoja, kad kartais jos būna išvežamos nenuskenuotos ir nuskenuojamos vėliau, tačiau, skirtingai nei teigiama skunde, tai nėra normali darbo kasdienybė ir tokia situacija gali įvykti tik esant tam tikroms aplinkybėms. Šioje byloje apklausti liudytojai S. B., A. Č., E. T. M., E. Z. patvirtino, kad tokių situacijų pasitaiko tuomet, kai siunta prilimpa prie kitos siuntos, būna suplyšusios siuntos etiketės, negeri brūkšniniai kodai, neryškus tekstas, siuntos sudarytos iš kelių atskirų pakuočių ir panašiai. Vis tik, visi šie liudytojai, taip pat liudytojas V. S. patvirtino, kad kiekvienam kurjeriui yra žinoma, jog su neskenuota siunta iš teritorijos išvykti negalima, nepavykus nuskenuoti siuntos, ją privaloma atiduoti operatoriui, kuris padeda nuskenuoti siuntą. Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad M. S. automobilyje rastų siuntų etiketės nebuvo sugadintos, brūkšniniai kodai buvo geri, siuntas sudarė viena pakuotė, tai yra siuntos, jeigu jas būtų bandyta skenuoti, kaip to reikalaujama, turėjo nusiskenuoti. Be to, kaip matyti, siuntos buvo tokio dydžio, kad negalėjo tiesiog pasimesti skenuojant siuntas tarp kitų, kurių, kaip jau minėta, nebuvo daug, ar prie jų prilipti, tai yra tiesiog šiaip nepastebėti šių siuntų atlikdamas skenavimo veiksmus M. S. negalėjo.

12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad M. S. nebuvo žinomos, tuo labiau privalomai išaiškintos procedūros, ką reikia daryti, kai siuntos yra nenuskenuojamos, tačiau tai, kad M. S., dirbdamas šį darbą, mokėjo skenuoti siuntas ir žinojo, ką reikia daryti, kai siunta dėl kokių nors priežasčių nenusiskenuoja, patvirtina ne tik nuoseklūs liudytojų S. B., A. Č., E. Z., V. S. parodymai apie tai, kad visi kurjeriai yra apmokomi, nes darbo sistema yra sudėtinga ir paini; kurjeriams vykdomi mokymai, todėl visi be išimties, dirbantys kurjerio darbą, turi žinoti siuntų skenavimo tvarką; pradedant dirbti kurjeriu vyksta įvadiniai mokymai, kurių metu supažindinama su atsakomybėmis, bet ir paties M. S. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. S. nurodė, kad jį dirbti D. kurjeriu apmokė kitas kurjeris, skenuoti siuntas mokėsi tiek, kiek jį apmokė kitas kurjeris, o ikiteisminio tyrimo metu, ką pažymėjo ir apylinkės teismas, M. S. apskritai detaliai nurodė veiksmų eigą, kaip yra skenuojamos siuntos, ką daryti, kai siunta nesusiskenuoja ir panašiai. Be to, kaip matyti, kitas 28 siuntas M. S. pavyko nuskenuoti, taigi jis mokėjo tai daryti ir jam nebuvo jokių sunkumų jas skenuojant.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių aplinkybių, kodėl M. S. nepavyko nuskenuoti minėtų trijų siuntų, kaip jos atsidūrė jo automobilyje kartu su kitomis nuskenuotomis siuntomis ir panašiai, tiesiog deklaratyviai teigiama, kad M. S. nežinojo, jog kai kurios siuntos buvo nenuskenuotos. Kaip jau minėta, anksčiau aptarti byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad M. S. šių trijų siuntų negalėjo tiesiog nepastebėti skenuodamas kitas siuntas, taip pat negalėjo būti taip, jog jam dėl kokių nors priežasčių nepavyko jų nuskenuoti. Pažymėtina, kad M. S. į savo automobilį pasikrautų siuntų patikrinimą atlikę UAB „D. L.“ darbuotojai patvirtino, jog trys siuntos su mobiliaisiais telefonais nebuvo skenuojamos atitinkama programėle, nes, jeigu buvo bandymas skenuoti, bet skenavimas dėl kažkokių priežasčių nepavyko, tai yra matoma sistemoje. Kad būtų bandęs skenuoti šias siuntas ir jam būtų nepavykę, nenurodė ir pats M. S.. Pagrindo manyti, kad kiti kurjeriai (tokią versiją M. S. buvo iškėlęs pirmosios instancijos teisme) įdėjo nuteistajam į automobilį šias tris siuntas, nėra, kaip ir tikslo jiems tai daryti. Jokių objektyvių duomenų, kad kuris nors iš kurjerių ar teisme apklaustų liudytojų siektų pakenkti M. S., norėtų jį apkalbėti ir panašiai, nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pats M. S., jų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad viena iš trijų M. S. automobilyje rastų nenuskenuotų siuntų buvo operatoriaus UAB „Bitė Lietuva“ siunta, supakuota ryškiai žaliame voke, o byloje esantis vaizdo įrašas leidžia spręsti, jog būtent ryškioje žalioje pakuotėje buvusią siuntą su mobiliojo ryšio telefonu M. S. nenuskenavęs į savo automobilį įsidėjo pats. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, iš vaizdo įrašo matyti, kaip besikraudamas siuntas M. S. rankoje laikė siuntą, supakuotą žaliame voke, ir tai buvo viena iš pačių pirmųjų jo paimtų siuntų. Nors apeliaciniame skunde gynėja nesutinka, jog tai ta pati siunta, kuri buvo rasta M. S. automobilyje, teigdama, kad iš bylos medžiagos konkrečiai nėra aišku, kiek ir kokių tiksliai siuntų buvo bei kaip kiekviena siunta buvo supakuota, net ir iš minėto vaizdo įrašo negalima tiksliai nustatyti, kokią tiksliai siuntą rankose turėjo M. S., vis tik teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. S. buvo paėmęs ir įsidėjo į automobilį būtent kaltinime nurodytą UAB „Bitė Lietuva“ siuntą, ką pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas. Pažymėtina, jog vaizdo įraše neužfiksuota, kad to pakrovimo metu M. S. būtų turėjęs kokią nors kitą siuntą, supakuotą į žalią voką, ir tą siuntą nešęs į automobilį. Be to, iš byloje esančių siuntų skenavimo duomenų (1 t., b. l. 37, 42–43, 47) matyti, kad tarp 28 M. S. nuskenuotų siuntų nebuvo jokių kitų UAB „Bitė Lietuva“ siuntų, kurios, kaip įprasta šiam siuntėjui, pakuojamos į ryškiai žalius vokus. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad, nors byloje objektyviai neužfiksuota, kur kokia siunta (iš nenuskenuotų siuntų) buvo padėta automobilyje, tačiau iš liudytojų A. Č. ir E. Z. parodymų matyti, kad šios siuntos, skirtingai nei bandoma teigti skunde, vis tik buvo slepiamos. Liudytojas – UAB „D. L.“ saugumo koordinatorius A. Č., apklaustas teisme, parodė, kad M. S. nenuskenuotos siuntos buvo rastos jo automobilyje neįtikėtinose vietose, matėsi, kad jos buvo slėptos, nors tai ir nėra užfiksuota. Liudytojas – UAB „D. L.“ darbuotojas E. Z., apklaustas teismo posėdžio metu, nurodė, kad viena iš siuntų buvo rasta bagažinėje. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas buvo nurodęs tikslesnę rastos siuntos vietą – dešinėje bagažinės pusėje už atsarginio rato. Šie liudytojai tiesiogiai dalyvavo siuntų, kurias turėjo išvežti M. S., patikrinime, parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jokių duomenų, kad jie būtų suinteresuoti melagingai apkalbėti M. S., byloje nėra ir nebuvo pateikta, todėl pagrindo netikėti tokiais jų parodymais nėra. Juo labiau, kad tokie jų parodymai tik papildo kitus byloje esančius ir anksčiau aptartus, M. S. kaltę patvirtinančius, įrodymus.

14. Svarbi aplinkybė, rodanti, kad M. S. tyčia nenuskenavo trijų siuntų su mobiliojo ryšio telefonais, šioje byloje yra ta, kad M. S. patikrinimas nebuvo atsitiktinis. Kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. Č., prasidėjus skundams, kad dingsta siuntos su mobiliojo ryšio telefonais (siuntos, kurių siuntėjai UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Tele 2“, UAB „Telia“) ir pradėjus tikrinti informaciją, buvo nustatyta, kad dingsta būtent tos siuntos, kurių pristatymas patenka į M. S. darbo zoną ir kurios būna sudėtos prie 74 pakrovimo vartų. Šias aplinkybes A. Č. buvo nurodęs ir savo 2020 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime „Dėl sulaikytų neskenuotų siuntų pas kurjerį (duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 42–43). Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad liudytojas A. Č., apklaustas teisme, nurodė, jog tyrimas vyko 2–3 mėnesius, nors M. S. D. terminale įsidarbino tik 2020 m. gruodžio 1 d. ir iki patikrinimo dirbo tik nepilnas tris savaites. Tačiau nesutiktina su gynėja, kad tai reiškia, jog liudytojas A. Č., teikdamas šiuos parodymus ir būtent šio fakto pagrindu pateikdamas pareiškimą dėl neva padarytos vagystės, neteisingai nurodė faktines aplinkybes, o teismas jas netinkamai vertino, išskirdamas ir nepasisakydamas apie kitus byloje esančius liudytojo versiją paneigiančius įrodymus, nes akivaizdu, kad A. Č. tyrimą atliko jau 2–3 mėnesius, kai M. S. dar net nedirbo UAB „M.“ ir neteikė paslaugų „D. L.“. Nors liudytojas A. Č., apklausiamas teisme, nurodė, kad tyrimas vyko kelis mėnesius, tačiau jis taip pat teigė, kad ir M. S. dirbo kelis mėnesius, todėl tai laikytina tik liudytojo apsirikimu dėl laikotarpio, o ne neteisingai pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias teismas netinkamai įvertino. Be to, pagrindo nesiremti šio liudytojo parodymais nėra, nes tiek A. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 34–35), tiek jau minėtas jo tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 42), kurio pagrindu buvo parašytas pareiškimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, patvirtina, jog A. Č. minimas tyrimas, kuris atskleidė, kad siuntos su telefonais dingsta tik iš M. S. aptarnaujamos zonos, buvo atliekamas ir siuntos pradėjo dingti būtent tuo metu, kai M. S. dirbo UAB „M.“ ir teikė paslaugas „D. L.“, tai yra 2020 m. gruodžio mėnesį. Šiuo aspektu svarbu paminėti tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. Č. nurodė, jog prasidėjus skundams dėl negautų telefonų, buvo atvejis, kai pats siuntėjas, tai yra mobiliojo ryšio operatorius, skambino M. S. ir šis patvirtino, kad siunta yra pas jį, paaiškėjo, jog siunta nenuskenuota ir M. S. vakare grąžino ją į terminalą, tačiau tais atvejais, kai siuntėjo kurjeriui nebuvo skambinta, nenuskenuotos ir nepristatytos siuntos taip ir nebuvo grąžintos į terminalą ir buvo pasisavintos.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės ir aptarti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantė, neabejotinai patvirtina, kad M. S. tyčia kėsinosi pasisavinti svetimą turtą, tai yra sąmoningai, turėdamas tikslą pasisavinti dalį siuntinių, nenuskenavo kaltinime nurodytų trijų siuntų, kuriose buvo mobiliojo ryšio telefonai, taip iš esmės padarydamas neįmanomą siuntų tolimesnį sekimą ir sudarydamas sau galimybes disponuoti svetimu turtu savo nuožiūra, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – buvo sulaikytas „D.“ terminalo apsaugos darbuotojo. Todėl skundo argumentai, kad duomenų, patvirtinančių M. S. kaltę, yra nepakankamai, atmestini ir vertintini, kaip M. S. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. S. negalėjo žinoti, kokios vertės yra šios siuntos, todėl jam negali būti inkriminuojama kaltinamajame akte nurodyta 2 184,50 Eur suma, nes mobiliųjų telefonų vertė galėjo ir neviršyti 5 MGL (250 Eur), o tai veiką kvalifikuotų tik kaip baudžiamąjį nusižengimą. Sutiktina, kad M. S. negalėjo žinoti tikslios siuntose buvusių mobiliųjų telefonų vertės, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, jis veikė neapibrėžta tyčia – jam nebuvo svarbi paimtų ir įsidėtų į automobilį nenuskenuotų siuntų su telefonais vertė. Kėsindamasis pasisavinti tris naujus mobiliojo ryšio telefonus jis negalėjo nežinoti, kad šie daiktai gali būti vertingi. Kadangi M. S. veikė neapibrėžta tyčia, jo veika kvalifikuojama pagal padarinius, tai yra šiuo atveju pagal nustatytą pasikėsintų pasisavinti trijų mobiliųjų telefonų vertę – 2 184,50 Eur, kuri viršija 5 MGL.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl M. S. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant M. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką nuosavybei. Įvertinus aptartus įrodymus teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. S. kaltei patvirtinti duomenų pakanka. Kita vertus, jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamos bylos duomenimis (tiek paties nuteistojo, tiek liudytojų paaiškinimais, tiek rašytine bylos medžiaga) nustatyta, kad nors M. S. nebuvo UAB „D. L.“ darbuotojas, tačiau nusikalstamą veiką jis padarė teikdamas UAB „D. L.“ siuntų išvežiojimo paslaugas pagal su UAB „M.“ 2020 m. gruodžio 1 d. sudarytą sutartį Nr. 03, kuria įsipareigojo Užsakovui teikti siuntų išvežiojimo paslaugas su savo transportu. Aplinkybes, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. S. teikė siuntų išvežiojimo paslaugas UAB „D. L.“ ir turėjo teisę būti UAB „D. L.“ siuntų skirstymo terminale, esančiame (duomenys neskelbtini), bei paimti jam priklausančias pristatyti siuntas, patvirtino tiek pats M. S., tiek byloje apklausti liudytojai, tai patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Kaip matyti, šiuo atveju M. S. atitinka ne numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, bet specialųjį BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą subjektą, nes nusikalstamos veikos padarymo metu turtas, buvęs siuntose, jam buvo patikėtas darbinių santykių pagrindu, tai yra buvo jo valdomas jam vykdant individualią darbinę veiklą sutarties pagrindu. M. S. turėjo atitinkamus įgalinimus dėl minėtų siuntų, tai yra turėjo jas pristatyti atitinkamiems gavėjams, todėl jo veika negali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę, tai yra svetimo turto pagrobimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas – aptarta nuteistojo veika perkvalifikuotina kaip pasikėsinimas pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad toks veikos perkvalifikavimas šiuo atveju neblogina M. S. teisinės padėties, kadangi tiek BK 183 straipsnio 1 dalyje, tiek ir BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai.

18. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, nustato, kad: M. S. pasikėsino pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, o būtent: jis, vykdydamas individualią veiklą, 2020 m. gruodžio 1 d., sudaręs sutartį Nr. 03 su UAB „M.“, kuria įsipareigojo Užsakovui teikti siuntų išvežiojimo paslaugas su savo transportu, ir per minėtą bendrovę teikdamas tokias paslaugas UAB „D. L.“, 2020 m. gruodžio 21 d., apie 10.00 val., turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, būdamas UAB „D. L.“ siuntų skirstymo terminale, esančiame (duomenys neskelbtini), prie vartų Nr. 74, į savo vairuojamą automobilį „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidėjo 31 siuntą, prieš dėdamas jas į automobilį, 28 siuntas nuskanavo per savo telefone esančią „D.“ programėlę, o tris siuntas – siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Tele 2“ gavėjui V. D. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „OnePlus 8 Pro 128 GB“, kurio vertė –899,00 Eur, siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Tele 2“ gavėjui P. G. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „OnePlus Nord N100 64GB“, kurio vertė – 179,00 Eur, ir siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo UAB „Bitė Lietuva“ gavėjai V. B. siunčiamas mobiliojo ryšio telefonas „Apple Iphone 11 Pro Max 256 GB Gold“, kurio vertė –1 106,50 Eur, – įsidėjo į automobilį jų nenuskanavęs ir bandė išvažiuoti iš terminalo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes privažiavus prie apsaugos posto buvo paprašytas grįžti prie 74 vartų, kur operatorius patikrino visas jo automobilyje buvusias siuntas ir surado minėtas nenuskanuotas siuntas. Nurodytais veiksmais M. S. pasikėsino pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, kurio vertė – 2 184,50 Eur, ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje.

19. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju M. S. teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, pažeista nebuvo. Jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme M. S. bei jo gynėjui, taip pat kitiems proceso dalyviams BPK 256 straipsnio 2, 3 dalių tvarka buvo iš anksto pranešta apie galimą M. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį. M. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas, tiek jis, tiek gynėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl galimo veikos perkvalifikavimo.

Dėl nuteistajam skirtinos bausmės

20. Nuteistojo M. S. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir naujos bausmės už šią veiką paskyrimo klausimas. Skiriant nuteistajam M. S. bausmę vadovaujamasi BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, taip pat atsižvelgiama į tai, jog šiuo atveju veikos perkvalifikavimas nekeičia M. S. padarytos nusikalstamos veikos sunkumo, nes tiek BK 183 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai ir už jų abiejų padarymą yra numatyta tokia pati maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki 3 metų.

21. BK 183 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, baudą arba laisvės atėmimą iki 3 metų. Skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad M. S. pasikėsino padaryti vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą nuosavybei, byloje nenustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat į tai, kad M. S. anksčiau neteistas, ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, dirba – vykdo individualią veiklą.

22. Įvertindama anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, be kita ko atsižvelgdama į tai, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), taip pat į tai, jog perkvalifikavus M. S. padarytą nusikalstamą veiką jos sunkumas nepasikeitė, teisėjų kolegija daro išvadą, jog M. S. skirtina baudos bausmė, kurios dydis nustatytinas toks pats, kaip ir skundžiamu nuosprendžiu, tai yra artimas šios bausmės minimumui, kuris nustatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte (už nesunkų nusikaltimą nustatyta nuo 50 MGL iki 2 000 MGL dydžio bauda) – 60 MGL (3 000 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent tokia bausmė padės pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

Dėl proceso išlaidų

23. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja prašo priteisti M. S. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Gynėja apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme – 220 Eur – priteisimo M. S. naudai, pridėdama sąskaitą už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymo kopiją (2 t., b. l. 136–139). Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo M. S. veiką pagal kitą BK straipsnį, visgi pripažino, jog M. S. nuteistas pagrįstai. Tokiu atveju advokatui moka pats nuteistasis iš savo lėšų ir bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 1 dalis). Esant tokiai situacijai, teismas neturi pagrindo priteisti M. S. naudai bylinėjimosi išlaidų ir jo prašymo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti.

M. S. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 60 MGL (3 000 Eur) baudą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti nuteistojo gynėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.