- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-26
- Bylos Nr.
- e2S-1825-580/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25610-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- J. D.
- Kategorijos
- 3.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui J. D. bei atsakovo J. D. priešieškinį ieškovei A. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto bei prievolių kreditoriams padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovo J. D. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo patenkintas. 2015-11-16 ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties, kuriuo prašė iš dalies panaikinti priimtą teismo nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą trūkumams pašalinti ir įpareigojo sumokėti 28 Eur žyminį mokestį bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Ieškovė dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis palikta nepakeista.
Sprendžiant atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo klausimą po bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo, priimta skundžia 2016 m. balandžio 11 d. nutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi įpareigojo ieškovę A. M. iki 2016 m. gegužės 23 d. sumokėti 28 Eur dydžio žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Teismas įvertino, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis palikta nepakeista.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė A. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydama: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį ir perduoti bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas pažeidžia jos ir atsakovo lygiateisiškumą. Ieškovės prašymai dėl susipažinimo su bylos turiniu, vertimų padarymo nerezultatyvūs. Dauguma bylos tomų neišversti į gimtą rusų kalbą. Lietuvių kalbos ieškovė nemoka, nes gyvena Maskvoje ir yra Rusijos pilietė. Iš Lietuvos ieškovė išvyko dėl atsakovo grasinimų, šantažo ir reketo, kad daugiau nematysianti Milanos, jei nererašysianti didesnės turto dalies. Ieškovė reikalavo atlikti kokybišką bylos vertimą ir ateityje daryti oficialius į Rusiją siunčiamų dokumentų vertimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-11 nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės prašymas atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir pakartotinai nutarta įpareigoti ieškovę iki 2016 m. gegužės 23 d. sumokėti 28 Eur dydžio žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad ieškovė įrodymų apie minėto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą nepateikė, priėmė nutartį atmesti ieškovės prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir pakartotinai nutarė įpareigoti ieškovę iki 2016 m. gegužės 23 d. sumokėti 28 Eur dydžio žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus (CPK 80 straipsnio 2 dalis) bei išaiškinti ieškovei, kad nepašalinus nurodytų trūkumų, atskirasis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
Su tokia pirmosios instancijos išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.
CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Taigi pagal šią įstatymo normą žyminis mokestis yra atskiras mokestis, kuris nepriskiriamas prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Žyminio mokesčio dydis mokamas ir apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Išimtys ir atvejai, kuriais atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nustatyti CPK 83 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pagal šią įstatymo normą teismas gali atleisti tik nuo dalies, bet ne nuo viso mokesčio sumokėjimo. Siekiant, kad būtų iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio ar jo mokėjimas atidėtas, būtina pateikti atitinkamą prašymą. Kai toks prašymas netenkinamas, ieškovas, įsiteisėjus teismo nutarčiai, turi sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Jo nesumokėjus, ieškinys grąžinamas. Nagrinėjant bylą paaiškėjus, kad žyminis mokestis nesumokėtas, ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Reikalingumas ieškovei mokėti žyminį mokestį patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi, kuri buvo peržiūrėta ir palikta nepakeista apeliacine tvarka. Skundžiama nutartimi iš esmės nustatytas tik naujas terminas mokesčiui sumokėti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi išsamiai aptarta ieškovės pareiga mokėti už atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pateikimą. Teismas minėtoje nutartyje išdėstyta argumentacija vadovaujasi ir šioje nutartyje jos nekartoja.
Ieškovė nurodo, kad žyminis mokestis galėtų būti mokamas, jeigu Vilniaus miesto apylinkės teismas neignoruotų lygiateisiškumo jos atžvilgiu ir siųstų ieškovei dokumentus rusų kalba. Atkreiptinas dėmesys, jog visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus Civilinio proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis (CPK 11 straipsnis, 113 straipsnio 3 dalis, 198 straipsnio 2 dalis). Valstybinės kalbos principas taikomas visiems procesiniams dokumentams ir jų priedams, todėl teismas, sprendžiantis ieškinio priėmimo klausimą, turi reikalauti, kad būtų pateikti procesinių dokumentų ir jų priedų vertimai į valstybinę kalbą, nebent teisės aktuose nustatyta, kad procesinis dokumentas gali būti pateikiamas ne valstybine kalba. CPK 113 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai CPK numatytais atvejais, jie turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus.
Pirmosios instancijos teismas priėmęs ieškovės rusų kalba rašytus procesinius dokumentus, nepateikus jų vertimo į lietuvių kalbą, nepaisant to, kad ieškovę byloje atstovavo atstovas pagal pavedimą – advokatas (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. asmuo, turintis specialiųjų žinių ir reikiamą teisinę kvalifikaciją bei turintis pareigą tinkamai išversti ir įteikti teismui procesinius dokumentus valstybine lietuvių kalba, sudarė ieškovei išskirtinai palankias sąlygas. CPK 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai turi būti įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys, – tik šaliai ar trečiajam asmeniui. Atstovas turi pareigą procese veikti tik atstovaujamojo vardu ir interesais, jis tarytum pakeičia patį atstovaujamąjį, todėl jeigu laikoma, kad atstovo dalyvavimas procese yra tinkamas, tai ir procesiniai dokumentai turėtų būti siunčiami tik jam. Iš to kyla šalies atstovo pareiga perduoti gautą informaciją atstovaujamajam. Atitinkama pareiga nustatyta ir aptariamo straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtintas reikalavimas atstovui, gavusiam atitinkamus dokumentus, nedelsiant apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais.
Esant šioms aplinkybėms, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Ieškovės A. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.