- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-191
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta (pirm.), Aloyzas Kruopys, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- L.M.
- Kaltinamasis
- M.P.
- Nukentėjusysis
- R.R.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios R.R. ir nuteistojo L.M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo
L.M. nuteistas pagal LR BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
M.P. pagal 1961 m. LR BK 273 str. 3 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
R.R. ir UAB ,,Meleta“ civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L.M. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2002 m. gegužės 21 d. iki 2002 m. birželio 7 d. atvirai prievartavo turtą. Atvykęs prie Kauno m. Sukilėlių pr. namo Nr. 86 esančios automobilių stovėjimo aikštelės, iš UAB „Meleta“ direktorės R.R. jis reikalavo kiekvieną mėnesį atiduoti po vienos dienos apyvartos dydžio pinigų sumą, šį neteisėtą reikalavimą užmaskuodamas apsauga nuo galimų neigiamų pasekmių – jai priklausančios prekybinės automobilio priekabos (duomenys neskelbtini) sužalojimo ar sugadinimo, bei grasindamas sunaikinti ar sugadinti šią automobilio priekabą, jei R.R. atsisakys įvykdyti reikalavimą perduoti turtą.
Byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje L.M. kaltinant pagal 1961 m. BK 273 str. 3 d. Jis buvo kaltinamas tuo, kad nurodytą nusikalstamą veiką padarė pakartotinai, būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su M.P. Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad nukentėjusiajai R.R. įvykdyti reikalavimą perduoti turtą atsisakius, 2002 m. birželio 9 d., apie 1 val., jis sunaikino nurodytą prekybinę automobilio priekabą ją padegdamas, padarydamas UAB ,,Meleta" didelę 11745,38 Lt materialinę žalą, o nukentėjusiajai R.R. didelę 5886 Lt materialinę žalą.
M.P. buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 273 str. 3 d. Jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su L.M., atvirai prievartavo turtą, sunaikindamas turtą ir padarydamas didelę materialinę žalą. Būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su L.M., laikotarpyje nuo 2002 m. gegužės 21 d. iki 2002 m. birželio 7 d., Kauno m. Sukilėlių pr., prie namo Nr. 86 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje iš UAB ,,Meleta" direktorės R.R. prievartavo turtą, reikalaudamas kiekvieną mėnesį atiduoti po vienos dienos apyvartos dydžio sumą, šį neteisėtą reikalavimą užmaskuodamas apsaugos nuo galimų neigiamų pasekmių - jai priklausančios prekybinės automobilio priekabos (duomenys neskelbtini), sužalojimo ar sunaikinimo - paslaugų siūlymu, grasindamas, jei R.R. šio pasiūlymo atsisakys, nurodytą priekabą sunaikinti ar sugadinti. Nukentėjusiajai R.R. įvykdyti šį reikalavimą atsisakius, 2002 m. birželio 9 d., apie 1 val., jis sunaikino nurodytą turtą - prekybinę automobilio priekabą, ją padegdamas ir padarydamas UAB ,,Meleta" didelę 11745,38 Lt materialinę žalą, o nukentėjusiajai R.R. didelę 5886 Lt materialinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas M.P. pagal 1961 m. BK 273 str. 3 d. išteisino nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nurodoma, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad M.P. pats būtų reikalavęs pinigų iš R.R., grasinęs pavartoti prieš ją smurtą, sunaikinti jos turtą ar panaudojęs kitokią prievartą. Nėra ir jokių duomenų, kad jis būtų svetimą turtą sunaikinęs. Pats M.P. parodė, kad su L.M. du kartus buvo nuvykęs pas nukentėjusiąją, tačiau stoviniavo nuošaliau, į pokalbį nesikišo ir jo negirdėjo. Nukentėjusioji irgi parodė, kad antrą kartą su L.M. atvykęs M.P. pokalbyje nedalyvavo ir jokių reikalavimų jai nereiškė. Trečią kartą M.P. tik baigiantis pokalbiui jos paklausė ,,ar mokėsi, ar nemokėsi". Teismo nuomone, vien tik ši ištarta M.P. frazė negali būti laikoma turto prievartavimu, kadangi tie pasakyti žodžiai nebuvo susiję su grasinimais ir psichine prievarta. Nuosprendyje taip pat nurodyta, jog nebuvo surinkta ir jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB ,,Meleta" kioską padegė ir taip svetimą turtą sunaikino M.P. arba L.M. Nebuvo nustatyta tiksli gaisro priežastis, o kitų šį kaltinimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismo nuomone, šį kaltinimą dar ir paneigia liudytojo A.Š. parodymai apie tai, kad jis matė nuo kiosko nubėgantį tik vieną asmenį. Dėl išdėstytų priežasčių teismas M.P. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o L.M. kaltinimą pakeitė. Iš kaltinimo buvo pašalinta dalis dėl veikimo grupėje su M.P., taip pat pašalintos nusikaltimą kvalifikuojančios aplinkybės - turto sunaikinimas ir didelės turtinės žalos padarymas. L.M. nusikalstamą veiką teismas perkvalifikavo iš 1961 m. BK 273 str. 3 d. į 2000 m. BK 181 str. 1 d.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes išteisindamas M.P. teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, o perkvalifikuojant L.M. veiką į BK 181 str. 1 d. dar buvo ir netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 str. 1, 3 d.d. reikalavimų, nes išdėstęs kaltinimų esmę, nemotyvavę įrodymų vertinimo, teismas iš karto padarė išvadą dėl M.P. išteisinimo ir kaltinimo L.M. pakeitimo. Teismas neįvertino teisminio nagrinėjimo metu nustatytų bylos aplinkybių. Nuosprendyje dėstoma nukentėjusiosios R.R. parodymų dalis apie tai, kad antrą kartą su L.M. atvykus ir M.P., šis pokalbyje nedalyvavo, o trečią kartą tik paklausė ,,mokėsi ar nemokėsi". Tačiau iš tikrųjų nukentėjusioji parodė, kad 2002 m. gegužės 28 d. ir birželio 7 d., L.M. dėstant reikalavimus, į pokalbį įsiterpdavo ir M.P. Trečiojo apsilankymo metu jų abiejų kalbos buvo agresyvios ir lydimos išraiškingais gestais, iš kurių ji suprato, kad jos kioskas bus susprogdintas arba padegtas. M.P. paklausus, ar ji mokės, ar ne, L.M. klausė, ar tai jos paskutinis žodis. Nenustatęs šių asmenų bendrininkavimo, teismas nesivadovavo BK 24 str. 1 d. nuostatomis. Šiuo atveju M.P. ne tik dalyvavo pokalbiuose ir suvokė jų esmę, bet ir pats aktyviais veiksmais ragino nukentėjusiąją greičiau apsispręsti mokėti pinigus. Tai rodo, kad jis veikė bendrai su K.M. ir siekė bendro tikslo. Padaręs išvadą, kad M.P. žodžiai nebuvo susiję su grasinimais ir psichine prievarta, teismas neįvertino to, kad M.P. tuos žodžius sakė tuojau po L.M. gestais išreikštų grasinimų sudeginti ar susprogdinti nukentėjusiosios kioską, todėl ta L.M. kalba buvo psichinio poveikio tąsa. Teismas be to padarė neteisingą išvadą, kad antrojo apsilankymo metu M.P. stovėjo nuošalyje ir į pokalbį nesikišo. Tai paneigta nukentėjusiosios parodymais. Liudytojai R.G. ir V.Š. parodė, kad R.R. jiems pasakojo apie dviejų vaikinų apsilankymus ir tariamos apsaugos siūlymą. Kad turto prievartavime dalyvavo keli asmenys, patvirtino liudytojai D.G., E.K. ir G.M. Liudytoja R.G. parodė mačiusi, kad 2002 m. birželio 7 d. R.R. kalbėjosi su L.M. ir dar vienu vaikinu. Liudytojas G.M. L.M. ir M.P. atpažino kaip asmenis, kartu atvykusius prie kiosko. Sesuo R.R. jam sakė, kad tie asmenys reikalavo pinigų už tariamą apsaugą. Nuosprendyje šių liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais teismas rėmėsi tik ta dalimi, kuri palanki M.P. Tuo tarpu jo dalyvavimą turto prievartavime patvirtinantys tų pačių asmenų parodymai teismo buvo niekuo nemotyvuojant atmesti. Padaręs išvadą, kad L.M. ir M.P. dalyvavimas padegant kioską neįrodytas, teismas irgi neįvertino svarbių aplinkybių. Jokių kitų asmenų, suinteresuotų R.R. turto sunaikinimu, nebuvo nustatyta. Tuo tarpu L.M. pats teismas pripažino kaltu dėl grasinimų nukentėjusiosios turtą susprogdinti arba sudeginti. O kioskas kaip tik ir buvo sudegintas praėjus tik vienai dienai po tų išsakytų grasinimų. Teismas be pagrindo kaltinamuosius teisinančiais įvertino liudytojo A.Š. parodymus. Nors liudytojas matė tik vieną nuo degančio kiosko nubėgantį asmenį, tačiau jo matytos detalės yra tik epizodinės. Liudytojas nematė visų įvykių, todėl negalėjo matyti ir visų prie kiosko buvusių asmenų. Nebuvo įvertinti ir pačių kaltinamųjų parodymai apie tai, kad 2002 m. birželio 8 d. vakare jie susitiko prie restorano ,,Miesto sodas", važinėjo po miestą, o apie 24 val. abu grįžo į savo namus. Abu parodė, kad namuose buvo vieni, o L.M. dar parodė, kad netrukus po grįžimo į namus jis per televizorių žiūrėjo boksininko M.Taisono kovas. Tačiau nustatyta, kad ši TV3 televizijos programa buvo pradėta rodyti tik 2 val. 5 min. nakties. Tai paneigia kaltinamųjų versiją, kad nusikaltimo įvykio metu jie buvo namuose. Byloje įrodyta, kad kioską sudegino būtent R.M. ir M.P., nes jie tokiu būdu įgyvendino prieš tai išsakytus grasinimus nukentėjusiajai. Tai įrodžius, turėjo būti patenkinti ir nukentėjusiosios bei UAB ,,Meleta" pareikšti civiliniai ieškiniai. Prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. M.P. pripažinti kaltu pagal BK 181 str. 2 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėn. L.M. irgi pripažinti kaltu pagal BK 181 str. 2 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 5 metams. Abiem nuteistiesiems bausmes paskirti atlikti pataisos namuose. Patenkinti nukentėjusiosios ir UAB ,,Meleta" civilinius ieškinius ir nurodytas sumas priteisti iš abiejų nuteistųjų.
Nukentėjusioji R.R. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai išteisino M.P., nepripažino, kad abu kaltinamieji sunaikino jos turtą. L.M. atžvilgiu be to buvo neteisingai taikytas baudžiamasis įstatymas ir jam paskirta per švelni bausmė. Pačiame nuosprendyje konstatuojama, kad teismas jos parodymus vertina kaip nuoseklius ir patikimus. Todėl jai yra nesuprantama, kodėl teismas nesirėmė ir ta jos parodymų dalimi, kurioje ji nurodė, kad paskutinio atvykimo metu būtent M.P., siūlydamas tariamą apsaugą, t.y. atvirai prievartaudamas turtą, grasinamai jai pasakė ,,ar tu mokėsi, ar ne, ar tai tavo paskutinis žodis". Kai ji atsakė, kad pinigų nemokės, neužilgo po to ir buvo sudegintas jos kioskas. Nuosprendyje teismas M.P. žodžius be pagrindo vertina kaip nesusijusius su grasinimais ir prievarta. Teismas turėjo įvertinti tai, kad M.P. su L.M. pas ją buvo atvažiavę ne vieną kartą ir kad jo pasakytus žodžius ji suprato kaip atvirą reikalavimą mokėti pinigus ir kaip grasinimą. Teismo išvada, kad neįrodytas L.M. ir M.P. dalyvavimas sudeginant jos kioską, irgi padaryta neįvertinus bylos aplinkybių. Neįvertinta, kad kioskas buvo sudegintas netrukus po to, kai L.M., matant M.P., gestais parodė, jog kioskas bus sudegintas arba susprogdintas, ir kai ji galutinai atsisakė mokėti pinigus. Prašo nuosprendį pakeisti ir L.M. bei M.P. pripažinti kaltais prievartavus jos turtą ir jį sunaikinus. Taip pat patenkinti civilinius ieškinius, iš nuteistųjų priteisti 5886 Lt jai ir 11745,38 Lt UAB ,,Meleta".
Nuteistasis L.M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis grindžiamas ne įrodymais, o tik spėlionėmis. Priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir jį surašydamas, teismas pažeidė BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimus, nes daugelio apklaustų asmenų parodymus nepagrįstai pripažino įrodymais, o pačiame nuosprendyje neišdėstė įrodymų, kurie pagrįstų teismo išvadas ir patvirtintų jo kaltę. Nuosprendyje nurodoma, kad jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios R.R. ir liudytojų V.Š., R.G., D.G., E.K., G.M., R.Gr. bei A.D.K. parodymais. Tačiau V.Š., R.G., D.G., E.K. parodė tik apie tai, kad iš pačios nukentėjusiosios girdėjo jos pasakojimus apie vaikinus, reikalaujančius mokėti pinigus už tariamą apsaugą. G.M. parodė, kad jis, t.y. L.M., išsikvietė ją iš kiosko, automobilyje klausinėjo, kaip sekasi prekyba ir ar jie turi ,,stogą", ar moka už apsaugą. Liudytoja R.Gr.parodė, kad L.M. iš kiosko buvo išsikvietęs pokalbiui G.M. Po to su L.M. jau kalbėjosi R.R., kuri grįžusi pasakojo, kad tas vaikinas reikalauja mokėti už tariamą apsaugą. Visi išvardinti liudytojai yra netiesioginiai, nes nė vienas iš jų tiesiogiai negirdėjo, kaip jis reikalavo mokėti pinigus ir kaip grasino nukentėjusiajai. Visi liudytojai parodė tik apie tai, ką jie sužinojo iš R.R. pasakojimų, todėl jų parodymai negali būti įvertinti įrodymais ir jais teismas nuosprendžio pagrįsti negalėjo. Nuosprendyje be to nurodoma, kad teismas tiki nukentėjusiosios parodymais, nes jai nėra pagrindo jį apkalbėti. Tuo tarpu jo paties ir M.P. parodymus teismas atmetė įvertinęs juos tik kaip siekimą išvengti atsakomybės. Šiuo atveju teismas pažeidė ir BPK 44 str. 5 d. reikalavimus, LR Konstitucijos 29 ir 31 straipsnių nuostatas, taip pat ir Konvencijos 6 str. 2 d. reikalavimus. Patikėjęs vien tik nukentėjusiosios parodymais, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nesilaikė abejonių vertinimo kaltinamojo naudai principo, be to, buvo šališkas, pranašumą paskyręs kitam proceso dalyviui. Tai prieštarauja ir Europos Žmogaus teisių teismo nagrinėtose bylose priimtiems sprendimams. Jam buvo perkelta jo nekaltumo įrodinėjimo pareiga. Nukentėjusiosios R.R. duotų parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, nes byloje nėra jokių garso ir vaizdo įrašų, o jau minėtų liudytojų parodymų teismas įrodymais pripažinti negalėjo. Tokiu būdu, teismas nesilaikė dar ir BPK 301 str. 2 d. reikalavimo, draudžiančio priimti apkaltinamąjį nuosprendį, grindžiamą vien tik nukentėjusiojo parodymais. Be to, teismas ignoravo liudytojų, kurie patvirtino jo nurodomas aplinkybes, parodymus. Byloje apklaustas verslininkas ir jo motina patvirtino jo parodymus apie jo ketinimus pradėti savo verslą. Visos išdėstytos aplinkybes parodo bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą. Prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti neįrodžius jo kaltės padarius nusikalstamą veiką.
Atsikirtimuose į prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus nuteistasis L.M. nurodo, kad prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai paduoti praleidus BPK 313 str. 3 d. nustatytą 20 d. nuosprendžio apskundimo terminą, todėl jie turi būti atmesti nenagrinėti. Be to, prokuroro skunde dėstomi argumentai nepagrįsti. Jo kaltė dėl turto sunaikinimo negali būti grindžiama tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatyti kiti asmenys, kurie buvo suinteresuoti R.R. turto sunaikinimu. Liudytojo A.Š. parodymai taip pat neįrodo jo kaltės padarius nusikaltimą. Šis liudytojas tik parodė, kad matė nuo degančio kiosko nubėgantį asmenį, kurio bėgimo priežasties jis nežino ir ar tas asmuo turi ką nors bendro su padegimu, jam taip pat nežinoma. Jo kaltės neįrodo ir tai, kad nėra asmenų, galinčių patvirtinti jo alibi, t.y. buvimą namuose įvykio metu. Nukentėjusiosios R.R. skundo argumentai irgi nepagrįsti. UAB ,,Meleta“ kiosko sudegimo priežastis tyrimo metu nebuvo nustatyta ir iš viso nėra kategoriškos išvados, kad tai buvo tyčinis padegimas. Be to, nukentėjusiosios parodymų, kad jis jai siūlė tariamas paslaugas ir kad gestais grasino susprogdinti arba sudeginti jos kioską, nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Jis pats ir M.P. tokius nukentėjusiosios parodymus paneigė, todėl teismas negalėjo jų parodymų atmesti ir suteikti pranašumą nukentėjusiajai. Prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus grąžinti nenagrinėtus arba atmesti juos kaip nepagrįstus.
Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji R.R. prašo patenkinti prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, o nuteistojo L.M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis L.M. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo L.M. apeliacinį skundą, o prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Išteisintasis M.P. prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti, o patenkinti nuteistojo L.M. apeliacinį skundą. Išteisintojo gynėja prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L.M. apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro ir nukentėjusiosios R.R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Išnagrinėjusi bylą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį M.P. atžvilgiu. Ištirti įrodymai patvirtina, kad M.P. padarė turto prievartavimą, todėl jo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
M.P., susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su L.M., laikotarpyje nuo 2002 m. gegužės mėn. pabaigos iki 2002 m. birželio 7 d., atvykdami į prie Kauno m. Sukilėlių pr. namo Nr. 86 esančią automobilių stovėjimo aikštelę, ten, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė UAB ,,Meleta“ direktorę R.R. perduoti jiems turtą, reikalaudami, kad ji kiekvieną mėnesį atiduotų jiems po vienos dienos apyvartos dydžio pinigų sumą, šiuos neteisėtus reikalavimus užmaskuodami tariama apsauga nuo galimų neigiamų pasekmių – prekybinės automobilio priekabos (duomenys neskelbtini), sužalojimo ar sunaikinimo, ir grasindami nukentėjusiajai, kad jeigu ji mokėti pinigus atsisakys, tai nurodyta automobilio priekaba bus sunaikinta arba sugadinta.
Įvertinusi jau pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir dar atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kolegija daro išvadą, kad, veikdami bendrininkų grupėje, turto prievartavimą padarė L.M. ir M.P.
Nuteistojo L.M. atžvilgiu teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliaciniame skunde nuteistasis L.M. kaltina teismą padarius įvairius Konstitucijos ir BPK normų pažeidimus. Visi šio apelianto dėstomi argumentai dėl tariamo teismo šališkumo, lygybės prieš įstatymą ir nekaltumo prezumpcijos principų, taip pat įrodymų vertinimo ir nuosprendžio priėmimo bei jo surašymo taisyklių pažeidimų siejami iš esmės tik su tuo, kad teismas, apelianto nuomone, nepagrįstai atmetė jo ir M.P. parodymus, o nuosprendį pagrindė nukentėjusiosios ir skunde nurodomų liudytojų parodymais. Visus tuos argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
LR Konstitucijos 29 str. 1 d. nurodyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 31 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. irgi įtvirtina asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Čia nurodoma, jog asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Tas pats nurodoma ir LR BPK 44 str. 5 dalyje. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde dėsto apie išvardintų principinių nuostatų pažeidimus, tačiau tie jo teiginiai yra deklaratyvūs ir jų pats apeliantas niekuo nepagrindžia. Skunde nenurodyti ir jokie argumentai, kuris leistų suabejoti bylą išnagrinėjusio teismo bešališkumu. Kaip jau minėta, apeliantas nesutinka tik su tuo, kaip nuosprendyje buvo įvertinti ištirti įrodymai, tačiau dėl to laikyti teismą buvus šališku nėra jokio pagrindo. Neteisingai interpretuodamas BPK normas, apeliantas nepagrįstai nurodo ir tariamai padarytus kitus procesinių įstatymų pažeidimus. BPK 301 str. 2 d. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas ne vien tik nukentėjusiojo, o vien tik tokių nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nukentėjusiajai R.R. šioje byloje anonimiškumas nebuvo taikomas, ji davė parodymus viešame teismo posėdyje ir tais parodymais teismas pagrįstai pagrindė priimtą nuosprendį. Be to, šis nuosprendis pagrįstas ir kitais įrodymais, tame tarpe ir liudytojų parodymais. BPK 20 str. nuostatas apeliantas irgi neteisingai interpretuoja. Jo nurodomoje šio BPK straipsnio 3-ioje dalyje nurodoma, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar liudytojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. BPK 78 str. nurodyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Nuteistasis be jokio pagrindo nurodinėja, kad liudytoju negali būti asmuo, pats betarpiškai nematęs nusikaltimo įvykio. BPK 279 str. 2 d. neleidžia liudytojui apklausos metu dėstyti tik tokių žinių, kurių šaltinio jis negali nurodyti. Nors dalis nuteistojo skunde vardinamų asmenų tikrai patys nematė turto prievartavimo fakto, tačiau jie ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė savo turimų žinių šaltinius ir davė parodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Todėl apelianto skunde nurodytų liudytojų parodymus teismas visiškai pagrįstai laikė įrodymais ir jais pagrįstai pagrindė nuosprendį.
Iš bylos matosi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L.M. atžvilgiu, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas ir šį nuteistąjį apkaltinančias, ir jį teisinančias aplinkybes, o ištirtus įrodymus įvertino tinkamai. Šioje dalyje nebuvo pažeisti ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimai, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas ne tik išdėstė konkrečius L.M. kaltę patvirtinančius įrodymus, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, tame tarpe ir paties L.M. parodymai.
L.M. teismas, kolegijos nuomone, kaltu pripažino pagrįstai, nes jo dalyvavimą turto prievartavime patvirtina nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai ir kiti nuosprendyje dėstomi įrodymai, tarp jų iš dalies ir paties nuteistojo L.M. bei išteisintojo M.P. parodymai.
Pats nuteistasis L.M. teisme parodė, kad laikotarpyje nuo 2002 m. gegužės 21 d. iki birželio 7 d. tris kartus, paskutinius du kartus – kartu su M.P., tikrai buvo nuvykęs į nurodytą automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje stovėjo UAB ,,Meleta“ autopriekaba-kioskas, ir ten tikrai kalbėdavosi su R.R. Išteisintasis M.P irgi patvirtino, kad kartu su L.M. buvo nuvykęs prie nurodyto kiosko du kartus 2002 m. gegužės mėn. pabaigoje ir birželio mėn. pradžioje. Nors M.P. parodė, kad jis stovėdavo nuošaliau ir pokalbių negirdėdavo, tačiau jis irgi patvirtino, kad L.M. abu kartus kalbėjosi su R.R. Taigi paties nuvykimo pas nukentėjusiąją ir pokalbių su ja nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje faktai nekelia jokių abejonių ir to neginčija pats nuteistasis L.M. Nesutikdamas su kaltinimais, šis apeliantas teigia, kad tų pokalbių metu jis turto neprievartavo, iš R.R. pinigų nereikalavo ir jai negrasino nei žodžiu, nei kitokiu būdu. L.M. parodė, kad pats jau seniau galvojo pradėti kokį nors savo verslą, todėl pamatęs kioską, kuriame prekiaujama kebabais, nutarė pasiūlyti jo savininkui pradėti bendrą verslą. L.M. parodė, kad teiravosi R.R. apie tai, kaip sekasi prekyba ir siūlė jai pradėti bendrą verslą bei pastatyti antrą prekybos kioską. R.R. pokalbių metu pirmą kartą atsakė, kad pagalvos, antrą kartą siūlė apsigalvoti jam pačiam, nes prekyba vyksta sunkiai, o trečio pokalbio metu pradėti bendrą verslą atsisakė. Apie planus užsiimti kokia nors prekyba jis kalbėjosi ir su M.P., galvojo, kad šis galbūt prisidės pinigais. Jis pats pinigų tada neturėjo, bet jam padėti žadėjo tuo metu į JAV išvykusi jo motina. Nuteistojo nuomone, R.R. pradėjo jį apkalbėti tik todėl, kad vėliau buvo sudegintas jos kioskas ir ji, matyt, pagalvojo, kad tai padarė jis su M.P.
Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atmetė L.M. parodymus, nes jo versiją visiškai paneigė kiti ištirti įrodymai. Nukentėjusioji R.R. su jo aiškinimais kategoriškai nesutiko ir parodė, kad nė vieno pokalbio metu L.M. ir M.P. su ja apie jokį bendrą verslą nekalbėjo ir jai nieko nesiūlė. Pirmą kartą prie kiosko atvykęs vienas, L.M. jai iš karto pareiškė, kad ji dirba jo kontroliuojamoje teritorijoje ir jeigu nori ramiai dirbti, turės mokėti duoklę. Sumos tada nenurodė, bet pasakė, kad reikės mokėti už ,,apsaugą“. Ji bandė aiškinti, kad dirba neseniai, prekyba vyksta sunkiai, bet L.M. liepė jai gerai pagalvoti ir pasakė, kad ateis po savaitės. Antrą kartą prie kiosko jis atvažiavo jau su M.P. Tada L.M. jai pasakė, kad jos prekyba vyksta, žmonių yra, todėl ji turi mokėti duoklę, nes priešingu atveju bus problemų ir ji čia nedirbs. Ji vėl aiškino, kad prekyba nesiseka, bet L.M. dar kartą liepė pagalvoti ir tuo pokalbis baigėsi. Trečią kartą L.M. su M.P. prie kiosko atvažiavo birželio 7 d. vakare. Šį kartą jie abu elgėsi agresyviai. L.M. pasakė, kad ji turi mokėti vienos dienos prekybos apyvartos dydžio sumą per mėnesį. Rankų gestais į viršų ir į šonus jis išraiškingai parodė, kad priešingu atveju jos kioskas bus pavogtas arba susprogdintas. Šį kartą į pokalbį įsitraukė ir M.P., kuris irgi kategoriškai paklausė ,,mokėsi ar nemokėsi". Ji vėl atsisakė, tada L.M. dar paklausė, ar tai jos paskutinis žodis, ir jie abu nuvažiavo. Kitą naktį jos kioskas buvo sudegintas. L.M. ir M.P. tuo pačiu automobiliu važinėjančius pro jos kioską ji matė ir daugiau kartų. Jie elgdavosi įžūliai, įžeidinėdavo kioske dirbantį jos brolį. Apie tai, kad iš jos reikalaujama pinigų, ji yra kalbėjusi su kitų kioskų darbuotojais, žemės sklypo savininku, taip pat ir su policijos komisaru R.G. Šis liepė jam skambinti, jeigu reikalavimai kartosis. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai. Sukilėlių pr. kitame kioske dirbusi D.G. ir taros supirktuvėje dirbusi E.K. parodė, kad 2002 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje R.R. joms skundėsi, kad nepažįstami vaikinai iš jos reikalauja duoklės už tariamą apsaugą. E.K. nukentėjusioji dar ir rodė du vaikinus, stovėjusius prie BMW automobilio. Tą patį parodė žemės sklypo, kuriame buvo nukentėjusiosios kioskas, savininkas D.A.K. Policijos pareigūnai V.Š. ir R.G. irgi parodė, kad kalbėjosi su R.R., kai ši pasiskundė dėl reikalavimo mokėti duoklę. Nukentėjusioji papasakojo, kad nepažįstami vaikinai iš jos reikalauja mokėti už tariamą apsaugą ir netgi nurodė jų automobilio BMW numerius. Tada ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nes rašyti oficialų pareiškimą nukentėjusioji atsisakė. Jai buvo patarta skambinti policijai, jeigu tie reikalavimai pasikartos. Po kiek laiko R.R. kioskas buvo sudegintas. Išvardintų liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės apie jos turto prievartavimą, be to, iš jų matyti, kad apie tai R.R. kitiems asmenims pasakojo dar iki kiosko sudeginimo. Dar konkretesnius parodymus apie nusikaltimo aplinkybes davė liudytojai R.G. ir G.M. R.Gr. parodė, kad nukentėjusiosios kioske dirbo pardavėja. Ji matė, kad nepažįstamas vaikinas, kurį ji vėliau atpažino kaip L.M., pirmą kartą atėjęs prie kiosko, pasikvietė į lauką pasikalbėti G.M. Šiam grįžus, su tuo vaikinu išėjo kalbėtis R.R. Grįžusi ji pasakojo, kad iš jos reikalauja duoklės už teisę dirbti šioje teritorijoje. Po savaitės iš R.R. pinigų buvo pareikalauta dar kartą. Trečią kartą ji vėl matė L.M. prie kiosko birželio 7 d., tada jis buvo su dar vienu vaikinu. R.R. vėl su jais kalbėjosi, o grįžusi pasakojo, kad vėl buvo reikalaujama pinigų už apsaugą ir grasinama. Nukentėjusiosios brolis liudytojas G.M. davė tokius pačius parodymus. Jis dar parodė, kad pirmą kartą L.M. pasikvietė jį pasikalbėti automobilyje BMW. Ten L.M. ėmė jo klausinėti, kaip sekasi prekyba, ar jie turi ,,stogą“ ir ar kam nors jau moka už apsaugą. Jis atsakė, kad kiosko savininkė yra jo sesuo ir kalbėtis su L.M. pakvietė ją pačią. Grįžusi sesuo pasakė, kad iš jos reikalauja mokėti duoklę. Antrą kartą L.M. buvo atvykęs su dar vienu vaikinu, jie vėl kalbėjosi su jo seserimi. Trečią kartą jie su seserimi ir R.G. jau ruošėsi važiuoti namo, bet prie kiosko vėl privažiavo tas pats ,,BMW. Iš jo išlipę L.M. ir M.P. vėl pasikvietė R.R. pasikalbėti. Grįžusi ji pasakojo, kad vaikinai vėl reikalavo pinigų ir grasino, kad jeigu ji nemokės, tai kioskas dings arba iškils į orą. Iš R.G. ir ypač G.M. parodymų matyti, kad šie liudytojai, priešingai, negu teigiama L.M. skunde, apie nusikaltimo aplinkybes ne tik žinojo iš nukentėjusiosios pasakojimų, bet ir patys tai matė ir girdėjo, o G.M. L.M. netgi pats pradėjo kalbėti apie ,,stogą“ ir pinigų mokėjimą už tariamą apsaugą. Nukentėjusioji ir liudytojai parodymus patvirtino taip pat ir akistatų bei parodymų atpažinti metu.
L.M. skunde be pagrindo teigiama, kad teismas nesvarstė jo paties pateiktos įvykių versijos ir netyrė jį teisinančių įrodymų. Teisme buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti L.M. motinos N.M. parodymai. Tuomet ji parodė, kad iš pokalbių su sūnumi ji žinojo, kad sūnus galvoja pradėti kokį nors verslą, kalbėjo apie viščiukų kepimą Palangoje, po to apie Kaune esančią turkiškų patiekalų kavinę. Ji pati apie tai konkrečiai nieko nežinojo, nes nuo 2001 m. buvo išvykusi į JAV. 2002 m. vasario mėn. per kitą asmenį ji buvo perdavusi sūnui 1500 JAV dolerių, po to daugiau pinigų nesiuntė. Nuteistojo sugyventinė K.G. parodė, kad tuo metu su L.M. kartu gyveno. Jau nuo 2002 m. žiemos jie galvojo apie galimybę pradėti prekybą keptais viščiukais arba kebabais, buvo nuvykę į Palangą, bet ten negavo priešgaisrinės apsaugos leidimo. Kaune ji pati ieškojo kioskų, kuriuose galima būtų prekiauti, žodžiu dėl leidimo prekybai teiravosi Kauno savivaldybėje. Tačiau apie tai, ko L.M. su M.P. važinėjo pas R.R., jai nežinoma. Apie L.M. konkrečius planus prekiauti kebabais Kaune ji irgi nežinojo. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Palangos gyventojas liudytojas A.Š. buvo parodęs, kad maždaug 2002 m. balandžio mėn. į jį kreipėsi L.M. ir K.G., kurie norėjo iš jo išsinuomoti kioską. Tačiau jie negavo priešgaisrinės apsaugos leidimo ir nuomos sutartis sudaryta nebuvo.
Iš nuosprendžio matosi, kad šiuos L.M. tariamai teisinančius bylos duomenis teismas irgi ištyrė, tačiau juos motyvuotai ir pagrįstai atmetė. Nuteistojo motina ir sugyventinė yra akivaizdžiai suinteresuotos bylos baigtimi ir jų parodymai vien dėl šios priežasties jau kelia abejonių. Apie tai galima spręsti ir dėl kitų aplinkybių. Nuosprendyje teismas jau atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu K.G. apie savo planus su L.M. pradėti prekybos verslą nieko nebuvo parodžiusi, o šiam nuteistajam palankius parodymus davė tik vėliau. Net ir teisme jos duoti parodymai yra prieštaringi. Nors liudytoja parodė, kad pati ieškojo kioskų galimai prekybai, tačiau pripažino, kad apie savo sugyventinio ketinimus pradėti prekybą kebabais nieko nežinojo. Nors L.M. aiškina apie bandymus pradėti verslą kartu su savo sugyventine, tačiau pas R.R. jis važinėjo ne su ja, o su M.P., kuris parodė, kad tuo metu neturėjo pinigų ir apie tai L.M. negalėjo nežinoti. Iš byloje esančių Palangos ir Kauno miestų savivaldybių raštiškų atsakymų matosi, kad nė į vieną iš šių savivaldybių nei pats L.M., nei R.G. dėl leidimų prekybai nėra kreipęsi. Kauno savivaldybė netgi nenustatė, į ką iš darbuotojų K.G. būtų kreipusis dėl informacijos žodžiu. Bet kuriuo atveju, net ir darant prielaidą, kad L.M. anksčiau turėjo planų pradėti kokį nors verslą, ši aplinkybė, o taip pat jo motinos, sugyventinės ir nurodyto Palangos gyventojo parodymai niekaip nepaneigia kitų jau aptartų įrodymų, patvirtinančių turto prievartavimo aplinkybes. Nors L.M. skunde nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus paneigė ir M.P., tačiau tai irgi neatitinka tikrovės. Kaip jau minėta, M.P. parodė, kad pokalbių su R.R. metu stovėdavo nuošaly, tų pokalbių turinio negirdėjo, o apie juos L.M. jam nieko nepasakodavo. Taigi M.P. L.M. arba R.R. parodymų nei paneigė, nei juos patvirtino. Kolegija taip pat pažymi, kad L.M. versija apie ketinimus pradėti su R.R. bendrą verslą iš viso jau pati savaime visiškai neįtikinama. Neįtikėtina, kad L.M. tik dėl noro pradėti prekybą kebabais būtų taip atkakliai mėginęs įkalbinėti R.R., o šiai atsisakius, vis tiek lankęsis pas ją vėl. Kita vertus, jis R.R. iš viso nieko negalėjo pasiūlyti ir jokio bendro verslo negalėjo pradėti, nes pats prisipažino, kad tam neturėjo pinigų. Iš viso to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L.M. versija yra tik jo bandymas išvengti atsakomybės, o ta jo versija be to paneigta kitais ištirtais ir jau aptartais įrodymais. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai L.M. pripažino kaltu ir jo nusikalstamą veiką, padarytą nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, teisingai įvertino kaip turto prievartavimą. Vadovaujantis BK 3 str. nuostatomis ir taikant nuteistajam palankesnį baudžiamąjį įstatymą, L.M. nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 181 str. 1 d.
Atsikirtimuose į prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus L.M. dar nurodo, kad jie paduoti praleidus nuosprendžio apskundimo terminus. Šis argumentas irgi nepagrįstas. Iš bylos matosi, kad paskelbęs tik nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismas po to pavėlavo surašyti visą motyvuotą nuosprendį, todėl vėliau priėmė nutartį atnaujinti nuosprendžio apskundimo terminą visiems proceso dalyviams. Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai buvo paduoti nepasibaigus teismo atnaujintam terminui. Pažymėtina, kad ir paties nuteistojo L.M. apeliacinis skundas buvo paduotas teismui dar vėliau priėmus antrą nutartį dėl praleisto termino atstatymo.
Tuo tarpu išteisindamas M.P., teismas, kolegijos nuomone, nesilaikė BPK 20 str. 5 d. nuostatų, neįvertino ištirtų įrodymų visumos ir todėl padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, ištirti įrodymai patvirtina M.P. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, todėl jo atžvilgiu irgi būtina priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį.
Kad M.P. irgi dalyvavo turto prievartavime, patvirtina visi tie patys jau aptarti įrodymai, kuriais įrodyta kito nuteistojo L.M. kaltė. Tai nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, akistatų ir parodymų atpažinti protokolai ir kiti pačiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys. Tačiau nustatytų bylos aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai.
Kaip jau minėta, šioje byloje įrodyta, kad du kartus, t.y. 2002 m. gegužės mėn. pabaigoje ir birželio 7 d., M.P. buvo atvykęs prie R.R. prekybos kiosko tuo pačiu automobiliu kartu su L.M. Tai pripažįsta pats M.P., kuris tik aiškina, kad abiejų pokalbių metu stovėdavo nuošaly už keleto metrų, pats pokalbiuose nedalyvavo, jų turinio negirdėjo, nukentėjusiajai negrasino, iš jos nieko nereikalavo ir netgi nežinojo, ar tai darė L.M. Tokius M.P. aiškinimus pirmiausia visiškai paneigia nukentėjusiosios R.R. parodymai. Ji parodė, kad antrą kartą prie kiosko L.M. atvyko kartu su M.P. Ji negalinti tiksliai prisiminti, ar M.P. dalyvavo tame pokalbyje, kurio metu L.M. vėl reikalavo iš jos duoklės, tačiau nukentėjusioji visų apklausų metu kategoriškai patvirtino, kad M.P. tuo metu stovėjo šalia, jos pokalbio su L.M. klausėsi ir neabejotinai girdėjo, kad L.M. jai grasina ir reikalauja pinigų. Tuo tarpu birželio 7 d. pokalbyje jau dalyvavo ir pats M.P. L.M. dar kartą reikalaujant sumokėti pinigus už tariamą apsaugą ir rankų gestais grasinant kioską padegti arba susprogdinti, M.P. buvo šalia, viską matė ir girdėjo. Šį kartą jis pats jos kategoriškai paklausė ,,tai mokėsi ar nemokėsi“. Iš bylos matosi, kad nors ir pažymėdama mažiau aktyvų M.P. vaidmenį, R.R. apie jo dalyvavimą pokalbiuose vienodai parodė viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, apie tai ji parodė apklausų, akistatų ir parodymų atpažinti metu. Tą patį nukentėjusioji patvirtino ir papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tai paneigia M.P. aiškinimus, kad pokalbių metu jis stovėdavo už 5-6 metrų ir apie ką kalbama nesuprato. Be to, tokia M.P. versija ir pati savaime neįtikėtina, nes kelis kartus atvažiavęs kartu su L.M. prie to paties kiosko, be to, kaip parodė R.R., ir kitu laiku dažnai privažiuodavęs prie kiosko su tuo pačiu L.M., M.P. negalėjo nežinoti ir nesuprasti L.M. tikslų ir jo pokalbių su nukentėjusiąja turinio. Tačiau visiškai ir galutinai M.P. versiją paneigia būtent jo bendrininko L.M. parodymai. Teisme pats L.M. parodė, kad M.P. ne tik nestovėjo nuošalyje, tačiau ir dalyvavo pokalbyje su R.R. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme L.M. M.P. dalyvavimo pokalbyje jau nepatvirtino, tačiau patvirtino, kad jis stovėjo šalia. Papildomai apklaustas pats M.Petronis irgi jau pripažino, kad pokalbių metu buvo šalia L.M. ir R.R. Jis jau pripažino, kad ir girdėjo tuos pokalbius, nors ir nurodė, kad buvo kalbama ne apie duoklės mokėjimą, o apie bendrą verslą. Kad apie jokį bendrą verslą kalbų nebuvo, šiame nuosprendyje jau buvo aptarta ir tai paneigta. Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad M.P. abiejų L.M. ir R.R. pokalbių metu buvo šalia jų, girdėjo tų pokalbių turinį, matė ir suprato, kad L.M. reikalauja iš nukentėjusiosios pinigų ir jai grasina. Trečiajame pokalbyje dalyvavo ir jis pats, kategoriškai klausdamas nukentėjusiosios, ar ji mokės, ar nemokės pinigus už tariamą ,,apsaugą“.
Iš nuosprendžio matosi, kad iš esmės tokias pačias aplinkybes nustatė ir pats pirmosios instancijos teismas. Tačiau nuosprendyje nurodoma, jog nėra pakankamai įrodymų, kad M.P. būtent pats būtų reikalavęs pinigų, grasinęs R.R. ar naudojęs prieš ją kitokią prievartą. Dar nurodoma, kad R.R. irgi parodė, jog M.P. iš jos nieko nereikalavo bei negrasino ir trečio pokalbio metu. Teismo nuomone, M.P. ištarta frazė ,,mokėsi ar nemokėsi“ negali būti laikoma turto prievartavimu, kadangi šie žodžiai nebuvo susiję su kokiais tai grasinimais ar psichine prievarta. Su tokiomis išvadomis ir bylos aplinkybių įvertinimu negalima sutikti ir šioje dalyje kolegija laiko pagrįstais prokuroro bei nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus. Pirmiausia, nuosprendyje teismas iškraipė nukentėjusiosios parodymus. Iš tikrųjų R.R. parodė, kad abiejų pokalbių metu M.P. suprato tų pokalbių esmę ir ji įsitikinusi, kad šis asmuo atvykdavo prievartauti turto kartu su L.M. Be to, nukentėjusioji aiškiai parodė, kad ir pats M.P. trečio pokalbio metui elgėsi agresyviai, pats kategoriškai klausė, ar ji mokės pinigus. Nuosprendyje rašoma, kad M.P. pats jokių reikalavimų nepareiškė. Su tuo irgi negalima sutikti, nes nors M.P. ir nenurodinėjo konkrečių pinigų sumų arba jų mokėjimo tvarkos, tačiau pats klausimas, ar nukentėjusioji mokės pinigus, jau reiškė reikalavimą perduoti turtą. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šiuo atveju teismas nurodytų nuostatų nesilaikė, nes konkrečius M.P. veiksmus ir jo pasakytas frazes tiesiog išskyrė ir įvertino atskirai, tuo pačiu metu visai neįvertinus kitų nustatytų bylos aplinkybių. Nebuvo įvertinta tai, kad dalyvaudamas pokalbiuose su nukentėjusiąja, M.P. matė, girdėjo ir suprato L.M. veiksmus. Suprasdamas, kad L.M. nukentėjusiajai grasina ir reikalauja perduoti turtą, jis pritarė savo bendrininko veiksmams, o po to ir pats prie jų prisidėjo aktyviais veiksmais. Kategoriškai klausdamas, ar nukentėjusioji mokės pinigus, tokiu būdu ir jis pats tiesiogiai reikalavo perduoti turtą už tariamą ,,apsaugą“. Visų šių aplinkybių visuma patvirtina, kad M.P. ir L.M. veikė bendrai ir turėdami tą patį tikslą. Iš to daroma išvada, kad jie abu, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, padarė turto prievartavimą šiame nuosprendyje jau išdėstytomis aplinkybėmis ir abu buvo šio nusikaltimo bendravykdytojai.
Nusikalstamos veikos padarymo metu M.P. veika atitiko 1961 m. BK 273 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius. Tačiau vadovaujantis BK 3 str. nuostatomis ir taikant jo atžvilgiu palankesnį naują baudžiamąjį įstatymą, M.P., kaip ir L.M., nusikalstama veika kvalifikuojama pagal 2000 m. BK 181 str. 1 d. Kolegija M.P. šalina kaltinimo dalį dėl turto prievartavimo nuo 2002 m. gegužės 21 d., nes apie jo nusikalstamą veiką tuo metu, kai L.M. turtą prievartavo vienas, byloje jokių duomenų nėra. M.P. nusikalstama veika tęsėsi nuo jo atvykimo pas nukentėjusiąją kartu su L.M. 2002 m. gegužės mėn. pabaigoje iki tų metų birželio 7 d.
Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami tik iš dalies, nes kaltinimai L.M. ir M.P. dėl turto prievartavimo metu padaryto turto sunaikinimo nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas šią kaltinimų dalį pašalino pagrįstai ir šioje dalyje teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.
Iš bylos matosi, kad UAB ,,Meleta“ autoparduotuvė-kioskas sudegė 2002 m. birželio 9 d. naktį. Specialisto išvadoje nurodoma, jog labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo nuo atviro (pašalinio) ugnies šaltinio, labiausiai tikėtina, autoparduotuvės viduje. Taigi net ir ši specialisto išvada kategoriškai dar nepatvirtina, kad kioskas buvo padegtas tyčia. Kita vertus, byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad tą kioską padegė ir sunaikino būtent L.M. ir M.P. arba kuris nors iš šių asmenų. L.M. ir M.P. tai kategoriškai neigė ir neigia, jie abu parodė, kad gaisro išvakarėse kartu važinėjosi po miestą, apie vidurnaktį kiekvienas grįžo į savo namus ir apie gaisrą sužinojo tik vėliau, patys prie to niekaip neprisidėjo. Jokių bylos duomenų, kurie paneigtų šiuos jų parodymus, nebuvo surinkta. Nei įvykio vietoje, nei pas L.M. ir M.P. nebuvo surasta nei jokių daiktų, nei jokių pėdsakų, kurie patvirtintų šių asmenų ryšį su gaisro įvykiu. Byloje apie tai apklaustas vienintelis liudytojas A.Š. parodė, kad iš taksi automobilio matė, kaip nuo užsidegusios automobilinės priekabos-kiosko tolyn nubėgo vienas žmogus. Šis liudytojas tai matė iš toli, to nubėgančio žmogaus požymių neįsidėmėjo, jo atpažinti negalėtų, nežino ir jokių kitų kiosko padegimo aplinkybių. A.Š. matė nuo kiosko vieną nubėgantį žmogų. Negalima atmesti galimybės, kad tame padegime dalyvavo ir daugiau asmenų, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad tai buvo L.M. ir M.P. Iš prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų matosi, kad ir patys apeliantai jokių konkrečių duomenų apie nurodytų asmenų dalyvavimą kiosko padegime nenurodo. Nukentėjusioji tai sieja tik su tuo, kad kioskas buvo sudegintas praėjus nedaug laiko po to, kai L.M. ir M.P. reikalavo pinigų ir gestais grasino jos kioską sunaikinti. Prokuroro skunde papildomai dar nurodoma, kad nebuvo nustatyta kitų asmenų, suinteresuotų R.R. turto sunaikinimu. Dar nurodoma, kad L.M. paminėta TV programa, kurią jis žiūrėjo birželio 9 d. naktį, prasidėjo ne vidurnaktį, o vėlesniu laiku. Tačiau visus šiuos argumentus kolegija vertina tik kaip spėliojimus ir prielaidas, o ne kaip konkrečius asmenų nusikalstamą veiką patvirtinančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje, išnaudojus visas galimybes, įrodymų apie L.M. ir M.P. dalyvavimą kiosko sunaikinime, nebuvo surinkta, todėl visos iškilusios abejonės turi būti aiškinamos jų naudai. Perkvalifikuoti jų nusikalstamas veikas į BK 181 str. 2 d. pagrindo nėra.
Neįrodžius, kad L.M. ir M.P. sunaikino nukentėjusiosios ir UAB ,,Meleta“ turtą, nėra pagrindo ir tenkinti pareikštus civilinius ieškinius. Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 1 p., pirmosios instancijos teismas šiuos ieškinius pagrįstai atmetė.
Skirdamas bausmę nuteistajam L.M., teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Nebuvo nustatyta jokių nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertino jo padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistojo asmenybę ir tą faktą, kad L.M. nusikalto neišnykus teistumui už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą, todėl motyvuotai ir pagrįstai paskyrė šiam nuteistajam laisvės atėmimo bausmę. L.M. paskirta įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Taikyti L.M. 2002 m. lapkričio 7 d. amnestijos įstatymą nėra galimybės, nes jis turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą.
Skirdama bausmę M.P., kolegija irgi vadovaujasi BK 54 str. nuostatomis. M.P. atsakomybę jokių lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių taip pat nėra. Nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupėje pripažinti sunkinančia aplinkybe šiuo atveju nėra pagrindo, nes to neprašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose. BK 181 str. 1 d. sankcija numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir arešto bausmę. M.P. anksčiau neteistas, tačiau iš bylos matosi, kad praeityje jo atžvilgiu jau buvo priimtas nutarimas nekelti baudžiamosios bylos vadovaujantis 1961 m. BPK 9¹ str., jam buvo taikomas prevencinis sulaikymas, M.P. keletą kartų baustas už įvairius administracinės teisės pažeidimus. Šie duomenys nuteistąjį apibūdina neigiamai. Kolegija taip pat atsižvelgia į M.P. padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad nėra jokių duomenų apie jo gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Įvertinus visas šias aplinkybes, daroma išvada, kad M.P. skirtina būtent griežtesnės rūšies, t.y. laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus jo mažiau svarbų negu L.M. vaidmenį nusikaltimo padaryme, M.P. skiriama bausmė, artimesnė įstatymo sankcijos žemutinei ribai. Jo atžvilgiu taip pat taikomas 2002 m. lapkričio 7 d. amnestijos įstatymas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1d. 1 p., 4 d., 329 str. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria M.P. pagal 1961 m. LR BK 273 str. 3 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
M.P. pripažinti kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
M.P. taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. LR įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir jam paskirtą neatliktąją laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.
Bausmės terminą pradėti skaičiuoti nuo bausmės atlikimo pradžios.
Į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. spalio 17 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo L.M. apeliacinį skundą atmesti.