- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-7-193-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Valdas Meidus, Eligijus Gladutis
- Nukentėjusysis
- E.
- Nuteistasis
- J., J. L.
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-7-193/2009
Teisėja Laima Dumskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
NUTARTIS
2009 m. kovo 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,
nukentėjusiajai E. L.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo J. L. gynėjo advokato K. R. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo laikotarpį nuo 2008-04-23 iki 2008-04-24 d. (vieną dieną). Iš J. L. Valstybinei ligonių kasai priteista 4442,00 Lt gydymo išlaidų.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
J. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 22 d. apie 16 val. E. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajai E. L. į kairįjį smilkinį, o jai nugriuvus, mediniu suoleliu smogė į dešinę koją ir taip dėl atviro dešinės kojos blauzdos kaulų lūžimo su poslinkiu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, nes konstatuotas sužalojimas sudaro pavojų gyvybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo J. L. gynėjas advokatas K. R. prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 30 d. nuosprendį, padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 1 d. į BK 138 str. 1 d. arba į BK 140 str. 1 d., taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti J. L. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius, arba skirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti iki įstatyme numatyto bausmės dydžio minimumo.
Skunde teigiama, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino esminių prieštaravimų, netinkamai pritaikė įstatymą. Nurodoma, kad nukentėjusioji E. L. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai sėdint ant suolo virtuvėje, J. L. sudavė jai kumščiu, o šiai nugriuvus ant grindų, iš karto smogė suoliuku į dešinę koją ir ją sužalojo. Tačiau liudytoja O. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nugriuvusią nuo pirmojo smūgio E. L. ji pasodino ant suolo, o J. L., jau sėdinčiai E. L., sudavė suoliuku į kairės kojos blauzdą iš priekio. Pats J. L. posėdžio metu parodė, kad visų įvykio aplinkybių neprisimena. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 188/08(08) aprašomosios dalies matyti, kad dešinės kojos blauzdoje objektyvių požymių, rodančių, kad nukentėjusiajai E. L. buvo suduotas smūgis suoliuku į dešinės kojos blauzdą, neužfiksuota, pagal aprašytus dešinės kojos sužalojimo požymius, nėra tiesioginių duomenų, rodančių, kad E. L. buvo padarytas atviras dešinės blauzdos kaulų lūžis, nors išvadoje kalbama būtent apie tai. Todėl apeliantas mano, kad išvada, jog nukentėjusiajai E. L. padarytas sunkus kūno sužalojimas, yra nepagrįsta, o J. L. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d. sudėties požymių, todėl J. L. veika nukentėjusiosios E. L. atžvilgiu turėtų būti kvalifikuota pagal jo veiksmais sukeltas pasekmes, t. y. pagal BK 138 str. 1 d. ar 140 str. 1 d. Pakeitus J. L. veiksmų kvalifikaciją, prašoma taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nuketėjusiajai susitaikius, kadangi J. L. nėra recidyvistas, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius. Taip pat skunde nurodoma, kad J. L. yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, senatvės pensininkas, 75 metų amžiaus, dėl įvykio pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, susitaikė su E. L., atlygino jai padarytą žalą, todėl jam skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Būtina sąlyga nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. yra konstatavimas, kad asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme priskirtina prie įrodymų, nustatinėjant kaltę asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo specialisto išvadoje Nr. G 188/08(08) esančius neva jos turinio trūkumus, t. y. aprašomojoje dalyje nenurodyti objektyvūs požymiai, kad nukentėjusiajai E. L. buvo suduotas smūgis suoliuku į dešinės kojos blauzdą, pagal aprašytus dešinės kojos sužalojimo požymius nėra tiesioginių duomenų, rodančių, kad E. L. buvo padarytas atviras dešinės blauzdos kaulų lūžis, nors išvadoje apie tai kalbama. Tačiau specialisto išvados aprašomojoje dalyje aiškiai nurodoma, kad ,,dešinė koja gipso longėtėje, per paliktą tarpą matosi šlapiuojanti žaizda, pridengta marline pagalvėle, kuri persunkta gelsvai rausvomis išskyromis – atviras blauzdikaulio lūžimas“, ,,dešinė blauzda deformuota ties apatiniu trečdaliu, priekiniame paviršiuje yra plėštinė žaizda 6 cm. ilgio. Jai nustatyta diagnozė: dešinės blauzdos kaulų atviras fragmentinis lūžimas su poslinkiu“. Remdamasis teismo medicininio apžiūrėjimo ir medicininės dokumentacijos duomenimis, išvadoje specialistas nurodė, kad ,,E. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl atviro dešinio blauzdikaulio kūno lūžimo, nes tai sudaro pavojų gyvybei“. Tokiu būdu specialisto išvada visiškai patvirtinta, kad E. L. buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Specialisto išvada bei jo paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų sužalojimų aplinkybių – kad blauzdos sužalojimas E. L. galėjo būti padarytas jos nurodomomis aplinkybėmis – suduodant smūgį suoleliu į pakeltą gynimuisi koją.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus teismo medicinos ekspertizę, teismo medicinos ekspertas išvadose konstatavo, kad E. L. atviras dešinės blauzdos kaulų skeveldrinis-spiralinis lūžis padarytas staigaus kūno posūkio aplink išilginę kūno ašį metu, esant fiksuotai pėdai, sumušant apatinį blauzdos trečdalį kietais bukais daiktais ar susimušant jį į panašius daiktus toks sužalojimas negali būti padaromas, t. y. ekspertas davė išvadą, kuri skiriasi nuo teismo medicinos specialisto išvados. Tačiau teismo medicinos ekspertizės akte nėra nurodyta, kuo, kokiais duomenimis remiantis teismo medicinos ekspertas padarė tokią išvadą ir kuo, kokiais būtent duomenimis jis paneigia duotą teismo medicinos specialisto išvadą. Apklausus teismo posėdyje teismo medicinos ekspertą bei teismo medicinos specialistą, teismo medicinos ekspertas papildomai pareiškė, kad sužalojimas – dešinės blauzdos kaulų lūžis E. L. galėjo būti padarytas teismo medicinos specialisto S. F. konstatuotomis aplinkybėmis –E. L. gulint pakelta koja ir jai suduodant suolelio briauna pėda galėjo nulinkti ir tokiu būdu gautis sužalojimas. Tokiu būdu nukentėjusiosios E. L. parodymus apie jai padaryto sužalojimo aplinkybes patvirtino tiek teismo medicinos specialistas, tiek teismo medicinos ekspertas, todėl skundą nagrinėjančiam teismui nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad blauzdos kaulų lūžimas E. L. buvo padarytas kokiomis nors kitokiomis aplinkybėmis, o ne tomis, kokiomis nurodė pati nukentėjusioji. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistasis J. L. pats iš esmės neneigia tokio sužalojimo, kokį nurodo nukentėjusioji, padarymo būdo, tvirtina, kad įvykio aplinkybių neprisimena dėl girtumo.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojos O. T. parodymų. Išvadą apie tai, kad J. L. sunkiai sutrikdė nukentėjusios sveikatą, teismas padarė remdamasis ne vien tik O. T. parodymais, bet ištyręs bei įvertinęs ir kitų bylos duomenų visetą: nukentėjusiosios ir liudyto V. S. parodymus, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolus, specialisto išvadą. Šie įrodymai neprieštarauja O. T. parodymams apie jos matytas įvykio aplinkybes. Remdamasis šiais duomenimis apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent J. L. smūgio suoleliu pasėkoje E. L. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, teisingai J. L. veiką kvalifikavo pagal kilusius pavojingus padarinius, kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą – pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, todėl kvalifikuoti J. L. veiką pagal BK 138 str. 1 d. ar 140 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, jokio pagrindo nėra.
Apeliantas nuosprendį laiko ydingu taip pat ir dėl to, kad bausmė paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalį baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikytas tada, kai netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos arba nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos reikėjo kvalifikuoti veiką. Tokių pažeidimų nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. L., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje ir, kaip to reikalaujama BK 61 straipsnyje, parinkdamas skiriamos bausmės dydį, savo sprendime jį motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pasekmes, kaltės formą ir rūšį, tikslus, kaltininko asmenybę, amžių, jo elgesį po nusikaltimų įvykdymo ir padarė pakankamai motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus bausmę mažesnę nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, bei ir į tai, kad nenustatyta J. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad paskirtoji J. L. dviejų metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (BK 38 str.) yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kuri gali būti taikoma visiems asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus arba nusikaltimus, kurie baudžiamajame įstatyme priskiriami prie neatsargių arba tyčinių nesunkių bei apysunkių nusikaltimų. Kolegija konstatuoja, kad J. L. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl svarstyti J. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius klausimo pagrindo nėra.
Vadovaujantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas kvalifikuodamas J. L. nusikalstamą veiką bei paskirdamas bausmę už padarytą nusikaltimą teisingai ir pagrįstai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. Apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti skundžiamą nuosprendį ar jo dalį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARĖ:
Nuteistojo J. L. gynėjo advokato K. R. apeliacinį skundą atmesti.