- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-26
- Bylos Nr.
- N-444-1511-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutarimo R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 18 d. nutarimu netenkino R. D. skundo ir jos automobilio „SAAB 900“ priverstinio nuvežimo į saugomą aikštelę nepripažino neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė R. D. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2009 m. gruodžio 18 d., 12 val. 40 min., Kosčiuškos gatvėje, Vilniuje vairuodama automobilį „SAAB 900“ paliko jį stovėti ant šaligatvio, tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 155.5 ir 155.10 punktų reikalavimus ir įvykdydama Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pridūrė, jog remiantis 2009 m. gruodžio 18 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu (toliau – ir Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas), kurio pagrįstumą R. D. ir skundė, jai priklausanti transporto priemonė buvo paimta ir priverstinai transportuota į saugomą aikštelę. Konstatavo, jog R. D. padarytas pažeidimas pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį pateko tarp ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytų pažeidimų, kuriems esant galėjo būti taikoma administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė – priverstinis transporto priemonės nuvežimas. Atkreipė dėmesį, jog remiantis Konstitucinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu, tokia priemonė vertintina kaip proporcinga, adekvati siekiamiems tikslams, todėl nustačius ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nurodytus pažeidimus, policijos pareigūnai, įvertinę visas su padarytu teisės pažeidimu susijusias aplinkybes, turi teisę savarankiškai nuspręsti dėl šios priemonės būtinumo. Pažymėjo, jog R. D. pripažino padariusi KET pažeidimą, bet ginčijo tik tą aplinkybę, kad jos transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, tačiau tai buvo įrodyta Institucijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, kuriais abejoti teismas neturi pagrindo.
II.
R. D., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60 – 61), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą, kuriuo jos skundas dėl priverstinio automobilio nuvežimo neteisėtumo būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino objektyvios tiesos ir visų byloje esančių aplinkybių, o tiesiog formaliai vadovavosi ATPK 269 straipsnio 7 dalimi. Atkreipia dėmesį, jog vietoje, kurioje užfiksuotas pažeidimas, nebuvo padaryta schema ir nustatytas šaligatvio plotis, nebuvo išsiaiškinta, ar dėl automobilio gedimo palikta transporto priemonė trukdo pėstiesiems ir eismui. Pažymi, jog už jos pastatyto automobilio dar buvę likę keturi metrai laisvo šaligatvio pločio pėstiesiems, toje vietoje nėra nei šviesoforo, nei pėsčiųjų perėjos, nei sankryžos, todėl akivaizdu, jog automobilis pėstiesiems visiškai netrukdė. Nurodo, jog pagal KET reikalavimus, laikinai palikus automobilį draudžiamoje vietoje privaloma įjungti avarinį signalą, ji tai padariusi, tačiau automobilis vis tiek buvo priverstinai vežamas su įjungtu avariniu signalu, tuo pažeidžiant Generalinio policijos komisaro įsakymu pakeistas Priverstinio automobilio nuvežimo nuostatas. Pažymi, jog įvykio dieną buvo stipriai pašlijusi jos sveikata, ji tik dieną prieš buvo išleista iš Santariškių ligoninės, kurioje jai buvo atstatinėjamas sutrikęs širdies ritmas. Priduria, jog automobilį ant šaligatvio paliko pasijutusi blogai ir nusprendusi sušilti nueiti į Čiurlionio menų mokyklą. Teigia, jog niekur kitur pastatyti automobilio toje vietoje nebuvo įmanoma, nes tiek už kelių metrų esanti aikštelė, tiek gatvė buvo perpildyta. Mano, jog Kelių policijos patrulis galėjo taikyti ir kitą priemonę, pavyzdžiui, užblokuoti automobiliui ratus, priverstinai nevežant jos automobilio saugoti, nes dabar už šį saugojimą jai reikia sumokėti daugiau nei 3000 litų, o ji yra bedarbė, keturi jos vaikai dar mokosi dieniniuose mokyklų skyriuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, R. D. ginčija Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto teisėtumą. Ji tai daro iš esmės motyvuodama tuo, jog jos automobilis nepagrįstai ir neteisėtai buvo priverstinai nuvežtas, nes jo stovėjimas ant šaligatvio grėsmės eismo saugumui nekėlė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokia R. D. pozicija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalyje inter alia nustatyta, jog policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę už padarytus pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnyje (tarp jų ir – transporto priemonės stovėjimą ant šaligatvio), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui.
Byloje esančiais duomenimis – R. D. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu ir Nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, nuotraukomis – buvo neginčijamai įrodyta, jog minėtą administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį R. D. padarė. Tuo tarpu tas R. D. aiškinimas, jog jos automobilis transporto ar pėsčiųjų eismui netrukdė, laikytinas nepagrįstu ir neobjektyviu, nes ji, palikusi automobilį stovėti neleistinoje vietoje, ir išėjusi, neturėjo objektyvios galimybės matyti, kokią įtaką tai darė transporto ar pėsčiųjų eismui. Atkreiptinas dėmesys, jog policijos pareigūnai neprivalėjo papildomai daryti jokios schemos, ar matuoti šaligatvio, siekiant nustatyti, ar ant šaligatvio paliktas R. D. automobilis iš tikrųjų trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, nes nagrinėjamu atveju pažeidimą užteko ir nufotografuoti (žr. Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 5-V-200 (toliau – ir Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašas) 6.3 punktą).
Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo R. D. teiginiu, kad jos automobilis į saugojimo aikštelę buvo priverstinai vežamas su įjungtu avariniu signalu, tuo pažeidžiant Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašą, nes šis aprašas tokios taisyklės, draudžiančios pareigūnams priverstinai nuvežti transporto priemonę su įjungtais avariniais signalais, nenumato. Teisėjų kolegijos nuomone, būtų nelogiška, jei vien pats faktas, kad automobilis, keliantis grėsmę transporto ar pėsčiųjų eismui, buvo paliktas su įjungtais avariniais signalais, galėtų užkirsti kelią šį automobilį priverstinai nuvežti ir tokiu būdu kitiems eismo dalyviams ar pėstiesiems kylančią grėsmę pašalinti.
Pažymėtina ir tai, jog Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto teisėtumui įtakos niekaip nedaro tai, kad R. D. automobilį buvo priversta palikti blogai pasijutusi, nes, kaip matyti iš R. D. paaiškinimų, jos savijauta nebuvo tokia bloga, kad ji nebūtų supratusi savo veiksmų ar objektyviai negalėjusi jų kontroliuoti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas paliudijo, jog pirminis R. D. paaiškinimas buvo toks, jog ji vežė vaiką į Čiurlionio menų mokyklą ir automobilį ant šaligatvio palikusi todėl, kad nereikėtų toli nešti violončelės. Atsižvelgiant į tai jos keliama versija apie ūmų sveikatos pablogėjimą vertintina kaip gynybinė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nutartį, kurią keisti ar naikinti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.