Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-03-10 · Administracinė byla Nr. eAS-156-1047/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-03-10
Bylos Nr.
eAS-156-1047/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05122-2025-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė (pirm.), Beata Martišienė (pran.), Egidijus Šileikis
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eAS-156-1047/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05122-2025-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacinio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) užbaigti akreditavimo procedūrą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25, 35 straipsnių reikalavimų, Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2025 m. spalio 15 d. skundo trūkumams pašalinti, pasiūlant pareiškėjui pateikti duomenis, pagrindžiančius, jog po minėtos datos (2025 m. balandžio 9 d.) sprendimas dėl jo akreditavimo nebuvo priimtas (pvz., patvirtinimus apie kreipimąsi į kompetentingas institucijas dėl prašymo nagrinėjimo eigos ir gautus atsakymus).

Pareiškėjui per teismo nustatytą terminą skundo nepatikslinus, taip pat nepateikus prašymo pratęsti terminą trūkumams pašalinti, Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. nutartimi buvo nuspręsta, kad pareiškėjas nepašalino teismo nurodytų skundo trūkumų, todėl skundas buvo grąžintas pareiškėjui. Pareiškėjas dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. nutartimi teismas sutiko su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, panaikino 2025 m. spalio 22 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nutarė spręsti iš naujo.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio išsprendimas vienaip ar kitaip modifikuotų ginčo teisinius santykius. Ginčai, kurie nesukelia šalims realių teisinių pasekmių, yra nenagrinėtini administracinio proceso tvarka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jog jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Teismas nustatė, kad 2025 m. spalio 10 d. teisme gautas Ministerijos raštas Nr. (22.28E)3-5702 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, jog Ministerija 2025 m. spalio 8 d. nota Nr. 5-526 pakartotinai informavo Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadą apie savo sprendimą neakredituoti pareiškėjo. Nagrinėjamu atveju nustatęs, jog pareiškėjo akreditavimo procedūra užbaigta ir yra priimtas sprendimas neakredituoti pareiškėjo, teismas priėjo prie išvados, kad išnyko ginčo dalykas ir pareiškėjo skundo reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negalėtų pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, išnykus skundo dalykui, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų.

Teismo vertinimu, diplomatinių atstovybių personalo narių akreditavimas yra dviejų valstybių tarptautinių santykių dalykas, kurio teisinis pobūdis ir procedūra nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Ši procedūra nesusijusi su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, todėl jos teisėtumo ar pagrįstumo teismas vertinti negali. Akreditavimas yra tarpvalstybinių santykių elementas, reguliuojamas tarptautinių konvencijų ir tarptautine paprotine diplomatine praktika. Akreditavimo procesas nėra atskiro siunčiančiosios valstybės diplomatinės atstovybės personalo nario individualus veiksmas, o siunčiančiosios užsienio valstybės diplomatinės atstovybės ir priimančiosios valstybės institucijų tarpusavio santykis, kuris savo esme yra dviejų valstybių tarptautinių santykių klausimas, priskirtinas užsienio politikos sričiai. Dėl to akredituojant diplomatinių atstovybių personalo narius netaikoma įprasta viešojo administravimo procedūra. Pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių priimančioji valstybė turi plačią diskreciją priimti kitos valstybės siūlomą diplomatinį atstovą ar bet kurį kitą personalo narį arba jo nepriimti, o pagal šios konvencijos 9 straipsnį priimančioji valstybė neprivalo motyvuoti savo sprendimo ir gali bet kuriuo metu pranešti atstovaujamajai valstybei, kad atstovybės vadovas arba bet kuris diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas (persona non grata) arba, kad bet kuris kitas atstovybės personalo narys yra nepriimtinas. Atstovybės personalo nario neakreditavimas laikytinas išankstiniu šio principo taikymu praktikoje, o raštiško atsakymo nepateikimas laikomas įprasta diplomatine tarpvalstybinių santykių praktika. Teismas priėjo prie išvados, kad akreditavimo klausimų sprendimas priklauso Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai ir yra vykdomas vadovaujantis tarptautinės teisės normomis bei nusistovėjusia diplomatine praktika ir šie klausimai nenagrinėtini teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti spręsti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad vilkintas sprendimas priimtas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą ir jo reikalavimas buvo perduotas atsakovui. Pareiškėjas teismui su skundu pateikė du reikalavimus: įpareigoti Ministeriją užbaigti akreditavimo procedūrą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo, priteisti iš atsakovo Ministerijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti išspręstas tik nustačius vilkinimo faktą. Nutartis, kuria skundas grąžinamas pareiškėjui neišsprendus reikalavimo dėl išlaidų atlyginimo po to, kai pateikus skundą teismui atsakovas geranoriškai įvykdė reikalavimą, pažeidžia pareiškėjo teisę į teismą. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Pareiškėjas nesutinka ir su nutarties argumentu, kad teismui neteismingas ginčas, susijęs su atsakovo vilkinama akreditavimo procedūra. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vilkinant akreditavimo procedūrą sukeliamos teisinės pasekmės pareiškėjui, t. y. jam nėra išduodamas akreditacijos pažymėjimas – dokumentas suteikiantis teisę būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gina savo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, ir EŽTK) 8 straipsnyje bei jos 4 protokolo 2 straipsnyje. Galimybės reikalauti advokato pagalbos išlaidų atlyginimo apribojimas pažeidžia teisę į veiksmingą gynybos priemonę, įtvirtintą Konvencijos 13 straipsnyje kartu su minėtomis jos nuostatomis.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Tuo atveju, kai iš skundo yra aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo, nors ir nėra labai tiksliai suformuluoti reikalavimai, negali būti daroma išvada, kad skundas nepriimtinas ir jo pagrindu negali būti pradėtas teismo procesas, nes tokiu būdu nepagrįstai būtų suvaržyta asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeistas teisminės gynybos prieinamumo principas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d.).

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.

Akcentuotina, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018). Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-545-629/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Nigerijos Federacinės Respublikos ambasada 2025 m. kovo 18 d. nota Nr. 10/2025 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, jog neturi atsiliepimų apie ankstesnį prašymą ir prašė akredituoti S. A. kaip Nigerijos ambasados darbuotoją. Pareiškėjas, kreipdamasis į Regionų administracinį teismą su skundu, nurodė, kad nuo 2024 m. gruodžio 4 d. jis yra paskirtas Nigerijos ambasados darbuotoju, su juo sudaryta darbo sutartis, Nigerijos ambasada kreipėsi į Ministeriją dėl pareiškėjo pakartotinio akreditavimo, atsakymas iki šiol nėra gautas ir prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją užbaigti akreditavimo procedūrą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismui pasikreipus į Ministeriją informacijos, ši pateikė 2025 m. spalio 8 d. notą Nr. 5-526/2025, kurioje nurodyta, kad Nigerijos Federacijos ambasada buvo informuota apie S. A. neakreditavimą, analogiška informacija buvo preliminariai pranešta Ministerijos Valstybės ir diplomatinio protokolo departamento 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. kovo 19 d. elektroniniu paštu ambasadai siųstais pranešimais.

Nagrinėjamu atveju susiklosčiusius santykius reglamentuoja 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių (toliau – ir Vienos konvencija), Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, tarptautinių organizacijų atstovybių, Europos Sąjungos įstaigų ir kitų atstovybių narių akreditavimo Lietuvos Respublikoje nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 4 „Dėl Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, tarptautinių organizacijų atstovybių, Europos Sąjungos įstaigų ir kitų atstovybių narių akreditavimo Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai).

Pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių, valstybė laisvai gali skirti diplomatinės atstovybės narius (Vienos konvencijos 7 str.). Apie paskirtus narius ji praneša priimančiajai valstybei (Vienos konvencijos 10 str.). Tuo atveju, jei priimančioji valstybė atstovaujamajai valstybei bet kuriuo metu atstovaujamajai valstybei praneša, kad diplomatinės atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas (persona non grata) arba kad bet kuris kitas atstovybės personalo narys yra nepriimtinas, atstovaujamoji valstybė privalo atitinkamai atšaukti tokį asmenį arba atleisti jį iš pareigų atstovybėje. Jeigu atstovaujamoji valstybė atsisako atšaukti ar atleisti arba per pakankamą laiko tarpą neatšaukia ar neatleidžia tokio asmens, priimančioji valstybė gali atsisakyti pripažinti tokį asmenį diplomatinės atstovybės nariu (Vienos konvencijos 9 str.). Tokiu atveju, priimančiajai valstybei pranešus atstovaujamajai valstybei apie jos atsisakymą pripažinti diplomatą atstovybės nariu, diplomato funkcijos pasibaigia (Vienos konvencijos 43 str.).

Nuostatų 2 punktas, be kita ko nustato, kad akreditavimas – Protokolo departamento veikla, susijusi su diplomatinių atstovybių (konsulinių įstaigų) narių, jų šeimos narių ir privačių namų darbininkų, Europos Sąjungos įstaigų, kitų atstovybių narių ir jų šeimos narių, atvykusių į Lietuvos Respubliką, registravimu, šių asmenų statuso nustatymu pagal atitinkamą konvenciją ar dvišalę sutartį, tarptautinės organizacijos sutartį arba susitarimą su Lietuvos Respublika, jei tokie yra sudaryti, ir akreditacijos pažymėjimų išdavimu šiems asmenims.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ginčui aktualiais teisės aktais, išanalizavusi į bylą pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas nėra kilęs iš viešojo administravimo srityje susiklosčiusių santykių, pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš tarp valstybių susiklosčiusių diplomatinių santykių, kas reiškia, kad asmuo, kurio statuso pripažinimo klausimas yra sprendžiamas, šiuose santykiuose nedalyvauja (nėra jų subjektas).

Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privatumo gerbimą), 4 protokolo 2 straipsnio (judėjimo laisvė), taip pat kartu EŽTK 13 straipsnio, t. y. dėl teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, pažeidimais, nekeičia teisėjų kolegijos išvados dėl skundo reikalavimų nepriimtinumo, nes tiek, kiek asmens akreditavimas (akreditacijos pažymėjimo išdavimas) gali būti laikomas asmens teisių apimtį išplečiančiu veiksmu, jis yra susijęs su asmens teisėmis atvykti, gyventi ir judėti Šengeno erdvėje, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pateikęs aiškius ir nuoseklius išaiškinimus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2000 m. spalio 5 d. sprendimo byloje Maaouia prieš Prancūziją, Nr. 39652/98, 40–41 p., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimo byloje Mamatkulov ir Askarov prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 46827/99 ir 46951/99, 82–83 p.).

Teisėjų kolegija, nustačiusi, jog pareiškėjo reikalavimas nėra kilęs iš viešojo administravimo srities, todėl pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakyta priimti nagrinėti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nevertina kitų skundžiamoje nutartyje nurodytų motyvų ir kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie niekaip nekeičia teisėjų kolegijos išvados dėl skundo nepriimtinumo teisėtumo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino keliamo ginčo pobūdį, todėl nustatęs, jog tarp šalių nėra susiklostę iš viešojo administravimo srities kildintini santykiai, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. nutarties rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėBeata MartišienėEgidijus Šileikis