- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-08
- Bylos Nr.
- N-444-112-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. F. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. nutarties M. F. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės įgaliotas pareigūnas M. F. 2007 m. vasario 6 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 5.15 val., Paryžiaus Komunos gatvėje, Klaipėdoje, vairavo automobilį įtariamas neblaivus, vengė neblaivumo patikrinimo, su savimi neturėjo vairuotojo pažymėjimo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 61.1 ir 70 punkto reikalavimus.
Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. vasario 13 d. nutarimu M. F. už pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 126 straipsnio 3 dalyje, padarymą skyrė 2500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 30 mėnesių.
II.
M. F. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas nutarimą panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Paaiškino, kad pažeidimo dieną kartu su draugais D. M. ir R. L. sėdėjo pastarojo automobilyje, kur bendravo ir klausėsi muzikos, kai apie pirmą valandą nakties priėjo policijos pareigūnai ir įspėjo juos dėl keliamo triukšmo. Vėliau, kai nusprendė išsiskirstyti ir nustumti automobilį į vietą (stovėjo iš dalies ant žaliosios juostos), kad netrukdytų kitoms mašinoms įvažiuoti į kiemą, prie jų vėl privažiavo policijos pareigūnai, kurie surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą. Nurodė, jog jis tuo metu sėdėjo automobilyje vairuotojo vietoje, bet automobilio variklis nebuvo užvestas, o R. L. prašymu buvo tik nuspaudęs sankabos pedalą, kad šis galėtų automobilį pastumti. Taip pat pažymėjo, jog buvo pažeista Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr.92 patvirtina Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka, nes policijos pareigūnas negalėjo pats nustatyti, kad jis vengia neblaivumo patikrinimo, o tai galėjo padaryti tik gydytojas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 11 d. nutartimi M. F. skundo netenkino konstatavęs, jog pastarojo kaltė, padarius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje ir 124¹ straipsnio 6 dalyje numatytus pažeidimus, įrodyta, nuobaudos paskirtos įvertinus teisės pažeidimų pobūdį, jų pavojingumo visuomenei laipsnį, pažeidėjo asmenybę. Tokių išvadų teismas priėjo pasirėmęs liudytojų Gintaro Tiškevičiaus, Arūno Pundžio parodymais, kuriais patvirtinta, jog M. F. vairavo automobilį su užvestu varikliu, kitas asmuo automobilį stūmė, nes šis buvo įklimpęs, pasitikrinti girtumą asmuo atsisakė, atsisakymo pasekmės išaiškintos. Teismas pažymėjo, jog pagrindo netikėti policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, parodymais – nėra, parodymai nuoseklūs ir objektyvūs, be to, M. F. teismo posėdžio metu pripažino, jog buvo sulaikytas neblaivus sėdintis automobilyje vairuotojo vietoje, o pažeidėjo prašymu apklausto liudytojo V. S. parodymai atmesti kaip nesusiję su ginčo dalyku. Teismas konstatavo, jog M. F. vairavo transporto priemonę, todėl privalėjo su savimi turėti vairuotojo pažymėjimą. Dėl neva pažeistos Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos teismas išaiškino, jog remiantis Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punktu, policijos pareigūnams numatyta teisė, bet ne pareiga transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), pristatyti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog M. F., manydamas, jog jo teisės pažeistos ir norėdamas įrodyti savo nekaltumą, pats galėjo kreiptis į atitinkamą įstaigą dėl neblaivumo nustatymo, tačiau to nepadarė. Teismas pabrėžė, jog skunde pareiškėjo minimas Vyriausybės nutarimas neteko galios dar 2006 m. gegužės 12 d., o policijos pareigūnų kompetencija nuspręsti, ar asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, išvedama iš ATPK 225 straipsnio.
III.
Nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartimi, M. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Institucijos nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jo skundas atmestas vadovaujantis bene vieninteliu įrodymu – liudytojų parodymais, kurie teisme buvo duodami pažeidžiant esmines liudytojų apklausos taisykles. Mano, jog apklausiant liudytojus turėjo būti vadovaujamasi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 192 straipsnyje nustatytomis liudytojų apklausos taisyklėmis, kurios buvo pažeistos. Bylos metu abu liudytojai buvo teismo salėje, jiems pasakius, jog įvykio dėl panašių atvejų dažnumo neatsimena, teisėja davė jiems skaityti bylos dokumentus, t. y. 2007 m. vasario 6 d. pranešimą apie įvykį ir administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pabrėžia, jog šiuos dokumentus surašė G. Tiškevičius, tačiau jie buvo duoti susipažinti ir A. Pundžiui, t. y. kitam liudytojui, o uždavus klausimą, ar šiuose dokumentuose surašyti teisingi duomenys apie įvykio aplinkybes, kitaip nei teigiamai jie atsakyti negalėjo, nes būtų iškilęs jų atsakomybės klausimas. Be to, nei jam, nei jo atstovei nebuvo suteikta pirmenybė užduoti liudytojams klausimus, o juos uždavinėti ėmė, be to dar ir menamus, pati teisėja. Teigia, jog taip jam buvo atimta galimybė užduodamais klausimais įrodyti, kad liudytojai, surašydami tarnybinį pranešimą ir protokolą, klydo. Nurodo, jog teismas nenagrinėjo esminių klausimų, t. y. ar jis vairavo automobilį, ar pareigūnai iš viso turėjo teisę reikalauti, kad būtų tikrinamas girtumas, ar jam išaiškintos atsisakymo tikrintis girtumą pasekmės. Taip pat pažymi, jog tai, kad automobilis nebuvo užvestas patvirtina ir ta aplinkybė, kad automobilį stūmė kitas asmuo, be to, jei jis būtų važinėjęs po žolyną, kaip nurodyta tarnybiniame pranešime, jis būtų nubaustas ir pagal ATPK 78 straipsnį. Taip pat nurodo, jog tai, kad automobilio dėl smūgio į akmenį, buvusio 2007 m. vasario 5 d. vakare, nebuvo galima užvesti patvirtino liudytojas V. S. Pabrėžia, kad jis automobilyje sėdėjo tik nuspaudęs sankabos pedalą, todėl neprivalėjo su savimi turėti vairuotojo pažymėjimo. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog jam atsisakymo tikrintis girtumą pasekmės nebuvo išaiškintos, jis buvo įsitikinęs, kad tikrintis neblaivumą bus pristatytas į gydymo įstaigą, tačiau tik teismui nutartyje išaiškinus sužinojo, kad yra pasikeitę teisės aktai.
Atsikirsdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jo netenkinti palaikydama Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutarties motyvus. Taip pat nurodo, jog šiuo atveju pareigūnai neprivalėjo apelianto pristatyti sveikatos priežiūros įstaigą neblaivumui nustatyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš byloje esančio administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, jog kaltinimas apeliantui suformuluotas už dvi savarankiškas veikas: pirma, vairuotojo pareigos turėti su savimi Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą nevykdymą (ATPK 124¹ str. 6 d.); antra, neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimą (ATPK 126 str. 3 d.).
Pažymėtina, jog abu pažeidimai gali būti padaromi specialaus subjekto – vairuotojo, kuriuo M. F. neigia buvęs.
Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, M. F. kaltė, padarius ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 126 straipsnio 3 dalyje numatytus pažeidimus, įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, nenustačius administracinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, individualizuota (pagal pažeidimo padarymo metu buvusį teisinį reglamentavimą) tinkamai.
Tikrosioms įvykio aplinkybėms išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas liudytojais apklausė pareigūnus G. Tiškevičių bei A. Pundį, kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija. Abu liudytojai teisme pažymėjo, jog įvykio detalių nebepamena, kas, turint omeny įprastą policijos patrulių veiklą, neišskirtinį įvykį bei apklausos datą (apklausti po pažeidimo padarymo praėjus beveik keturiems mėnesiams), visiškai suprantama, tačiau teisėjai uždavus tikslinamuosius klausimus pažymėjo, jog nuvykus pagal pranešimą į Paryžiaus Komunos gatvės 20 namo kiemą pamatė užvestą ir įklimpusį automobilį, už kurio vairo sėdėjo įtariamai neblaivus jaunuolis. Pažymėtina, jog M. F. ir pats neneigė, jog sėdėjo už mašinos vairo, tačiau, anot jo, automobilio variklis nebuvo užvestas, ką, anot jo, patvirtina V. S. parodymai bei automobilio stūmimo faktas. Šiuo aspektu pasakytina, jog iš karto po įvykio surašytame tarnybiniame pranešime fiksuota (kas patvirtinta ir liudytojų parodymais teisme), jog automobilis, vairuojamas M. F., važinėjo po žolyną buksuodamas, iš galo mašiną stūmė automobilio savininkas. Tokios aplinkybės nepaneigė liudytojas V. S., nes pastarasis pačio įvykio nematė bei parodė, jog jam atvykus į komisariatą policijos pareigūnai pasakė, kad automobilis gali būti nevažiuojantis, gali būti prakirstas karteris, todėl jis jo užvesti ir nebandė. Tokie parodymai nepaneigia fakto, kad apeliantas automobilį anksčiau buvo užvedęs. Be to, tarnybiniame pranešime aiškiai nurodyta, jog automobilis sustojo tik užvažiavęs ant žolyne buvusio akmens, kas ir leido pareigūnams spėti apie patirtą automobilio gedimą. Kitokios išvados prieiti neleidžia ir automobilio stūmimo faktas, nes rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad automobilis buvo stumiamas ne tikslu jį užvesti ar pastumti, bet padėti išvažiuoti užklimpus (b. l. 17). Nepaisant nustatytų faktų pažymėtina, jog transporto priemonės vairavimas apskritai nėra privalomai siejamas su automobilio vidaus variklio užvedimu ir su nuvažiuotu atstumu, kas buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis Nr.N5-307/2007, Nr.N1-413/2007), o šiuo metu įtvirtinta nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojusiose Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 2.13 punkte, esmė yra ta, jog atliekami veiksmai, kuriais judanti transporto priemonė valdoma. Taigi, šiuo atveju M. F. automobilį vairavo, todėl vairuotojo pažymėjimą privalėjo su savimi turėti.
Nagrinėjamu atveju nereikšmingas ir apelianto teiginys, jog jeigu tarnybinio pranešimo duomenys būtų teisingi, tai jis už važinėjimą žolynu būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Konkretaus kaltinimo formulavimas priklauso nuo atitinkamo subjekto turimų duomenų apie pažeidimą ir jo preliminaraus vertinimo dėl pažeidimo sudėties buvimo, todėl analizuoti, kodėl apelianto minėta veika nenurodyta protokole - nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir, be jokios abejonės, nereiškia, kad tarnybiniame pranešime fiksuoti duomenys nėra teisingi.
M. F. tvirtindamas, kad pareigūnai tarnybiniame pranešime ir teisme nurodė melagingas aplinkybes, konkrečių aplinkybių, dėl kurių pastarieji būtų suinteresuoti tai daryti, nenurodė, jokio suinteresuotumo nenustatė ir teismas, atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, jog į įvykio vietą pareigūnai abu kartus (pirmą kartą važiavo dėl triukšmo ir apsiribojo tik žodiniu perspėjimu) vyko ne savo iniciatyva, o pagal gautus pranešimus.
Dėl apelianto skunde įvardintų pažeidimų atliekant liudytojų apklausą pasakytina, jog visa posėdžio eiga, tame tarpe ir įrodymų tyrimas, fiksuojama teismo posėdžio protokole (Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 str. 1, 2 d.), iš kurio apeliaciniame skunde nurodyti pažeidimai nenustatyti, o tiek apeliantas, tiek jo atstovė pastabų dėl teismo posėdžio protokolo neteikė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 str. 5 d.). Dėl apelianto keliamos jo pirmenybės teisės užduoti liudytojams klausimus paaiškintina, jog liudytojų apklausos tvarka administracinių teisės pažeidimų bylose nereglamentuota, tačiau nei civilinis, nei baudžiamasis procesai nedraudžia teisėjui pirmam užduoti liudytojui klausimus, atvirkščiai, įtvirtinama, jog teisėjas turi teisę klausti bet kuriuo liudytojo apklausos momentu (CPK 192 str. 6 d., BPK 275 str. 3 d.). Kitaip negali būti ir administraciniame procese, nes čia teismo vaidmuo įrodinėjimo procese yra gana aktyvus, todėl apelianto teiginys, jog teisėja pirmoji užduodama klausimus suvaržė jam galimybę užduodamais klausimais įrodyti, kad liudytojai, surašydami tarnybinį pranešimą ir protokolą, klydo, nepagrįstas. Pareigūnams nurodžius, jog įvykio detalių nebeatsimena, tik teisėjai užduodant tikslinamuosius klausimus galėjo paaiškėti tam tikros įvykio detalės, be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog apeliantui ir jo atstovei teisė užduoti klausimus nebuvo suvaržyta. Taigi, duoti pareigūnų parodymai pagrįstai laikyti patikimais ir jais, kartu su kita byloje esančia medžiaga (liudytojų parodymai, skirtingai nei teigia apeliantas, ne vienintelė įrodinėjimo priemonė byloje), remtasi nustatant nuoseklią įvykių seką, t. y. tokią, kokia fiksuota skundžiamame Institucijos nutarime.
M. F. teiginiai, jog teismas nenagrinėjo, ar jis vairavo automobilį, ar pareigūnai iš viso turėjo teisę reikalauti, kad būtų tikrinamas girtumas, ar išaiškintos atsisakymo tikrintis girtumą pasekmės, taip pat nepagrįsti. Vairavimo faktas buvo esminis elementas, kuris nustatytas bylos nagrinėjimo metu, taip pat įsitikinta, jog atsisakymo tikrintis neblaivumą pasekmės pareigūno buvo išaiškintos, o teisė reikalauti, kad asmuo tikrintųsi girtumą įtvirtinta įstatymu ir čia jokio papildomo aiškinimosi nereikia (ATPK 270 str. 1 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 str. 8 d.).
Apeliantas pripažino, kad jam buvo pasiūlyta tikrintis girtumą alkotesteriu, tačiau atsisakė, ką patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame atsisakymo faktas užtvirtintas dviejų asmenų parašais. Pagal Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr.452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktą policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Taigi, visais kitais atvejais tokia pareiga pareigūnams neatsiranda, todėl atsisakymas tikrintis girtumą kvalifikuojamas pagal ATPK 126 straipsnio 3 dalį. Taisyklės įsigaliojo 2006 m. liepos 1 d., t. y. pažeidimo padarymą dieną nauja neblaivumo nustatymo tvarka galiojo jau daugiau nei pusę metų, todėl apelianto teiginys, jog jis manęs, kad atsisakius tikrintis neblaivumą bus pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, jo veiksmų teisinio įvertinimo nekeičia (įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą sprendimą, todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
M. F. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.