- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-08-08
- Bylos Nr.
- I-2318-244/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Petras Viščinis, Liudmila Zaborovska, Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR socialinės apsaugos
- Kategorijos
- 5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Petro Viščinio ir Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjai V. B. ir jos atstovei Stasei Kupčiūnienei, atsakovų atstovams Stasiui Mateliui, Irmai Lukoševičiūtei ir Aurimai Ribinskienei, viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja patikslintame skunde (b. l. 183-185) prašo panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2007-02-27 sprendimą Nr. 294 ir Ginčų komisijos prie LR socialinės ir darbo apsaugos ministerijos 2008-05-05 sprendimą Nr. 45S, kuriuo atmestas skundas dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2007-02-27 sprendimo Nr. 294 panaikinimo, ir priteisti solidariai iš atsakovų 150 000 litų neturtinės žalos. Paaiškino, kad 2006-03-28 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II-asis teritorinis skyrius pakartotinai įvertino pareiškėjos darbingumo lygį 50 procentų. 2006-05-05 sprendimu pareiškėjos darbingumo lygis buvo pakeistas ir nustatytas 70 procentų darbingumo lygis. 2006-08-09 darbingumo nustatymo komisija nustatė pareiškėjos 55 procentų darbingumo lygį. Po šio darbingumo lygio nustatymo jai ilgai nebuvo mokama priklausanti kompensacija, vyko tikrinimai pagal VSDFV Jonavos skyriaus skundus. 2007-01-11 LR sveikatos apsaugos ministerijos Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija pateikė išvadą, kad keisti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno antrojo teritorinio skyriaus išvadą nėra pagrindo. Darbingumo lygio nustatymas jai dalyvaujant vyko 2007-03-07, o sprendimas priimtas 2007-02-27 – dar prieš rašant jai kvietimą. Šiuo sprendimu Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nusprendė pakeisti Kauno antrojo teritorinio skyriaus 2006-08-09 sprendimą ir išvadoje nustatė 65 procentų darbingumo lygį. Minėtas sprendimas buvo priimtas po 7 mėnesių ir per visą tą laiką pareiškėjai nebuvo mokamas dėl profesinio susirgimo žalos atlyginimas. Ginčų komisija prie Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos 2008-05-05 priėmė sprendimą Nr. 45S atmesti pareiškėjos skundą. Ginčų komisija nenori spręsti jos kompetencijai priskirtų klausimų, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija netinkamai organizuoja jai pavaldžių įstaigų darbą. Pareiškėja, važinėdama po komisijas, teismus, turėjo išlaidų, o, negaudama priklausančio žalos atlyginimo už neįgalumą, neturėjo lėšų pragyventi, vaistams, patyrė stresą, dvasinius išgyvenimų, ją kankino nemiga, todėl pablogėjo sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyrius (toliau - VSDFV Jonavos skyrius) atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 195-197) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pagal LR civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.250 str. civilinė atsakomybė atsiranda, kai yra šios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Jei nors vienos iš šių sąlygų nėra, VSDFV Jonavos skyriui negali atsirasti civilinė atsakomybė. VSDFV Jonavos skyriaus veikloje nebuvo pagrindinės sąlygos – neteisėtų veiksmų, nes visi veiksmai, kuriuos atliko VSDFV Jonavos skyriaus darbuotojai, buvo teisėti ir pagrįsti. Kadangi VSDFV Jonavos skyrius nesutiko dėl pareiškėjos netekto darbingumo lygio padidėjimo (nuo 35 procentų iki 50 procentų), todėl 2006-04-20 kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT), prašydama patikrinti, ar pagrįstas pareiškėjos nedarbingumo lygio padidėjimas, nes pagal pateiktą pareiškėjos darbdavio informaciją ji laikėsi rekomendacijų, dirbo lengvus darbus be didesnio krūvio dešinei rankai, dirbo ne visą darbo dieną. NDNT pakeitė NDNT II-ojo skyriaus sprendimą ir nustatė 30 procentų netekto darbingumo iki 2008-03-28, todėl minėtas skundas buvo pagrįstas ir teisėtas. 2006-08-16 pareiškėja VSDFV Jonavos skyriui pristatė kitą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą dėl ligos M 54.1, kuriame nustatytas 40 procentų netekto darbingumo lygis. VSDFV Jonavos skyrius kreipėsi į Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją (toliau – CDMEK), ginčydama pareiškėjos antrąją profesinę ligą, nes ji dirbo dažytoja ir tik apie 5 metus krovėja, todėl pagrindiniai kenksmingi veiksniai buvo stereotipiniai judesiai dalyvaujant plaštakų ir pirštų raumenims bei rankų ir pečių juostos raumenims. Tuo tarpu antroji profesinė liga nustatyta dėl juosmens srities negalavimo (radikulopatija). VSDFV Jonavos skyrius pagrįstai ir teisėtai ginčijo pareiškėjos antrąją profesinę ligą, tačiau ne darbingumo lygio nustatymą dėl profesinės ligos. CDMEK patvirtinus pareiškėjos antrąją profesinę ligą, VSDFV Jonavos skyrius 2007-02-12 kreipėsi į NDNT, kad būtų paskirstyti nedarbingumo lygiai abiejų profesinių ligų ir būtų galima pareiškėjai skirti išmokas dėl antrosios profesinės ligos. NDNT nustatė pareiškėjai 30 procentų nedarbingumo lygį dėl pirmosios profesinės ligos (M75) ir 20 procentų nedarbingumo lygį dėl antrosios profesinės ligos (M54.1). Pareiškėjai nuolat buvo pervedama netekto darbingumo periodinė kompensacija dėl pirmosios profesinės ligos ir buvo mokamos ligos pašalpos, todėl pareiškėja nuolat turėjo pajamų. Nebuvo mokama pašalpa dėl antrosios profesinės ligos, kol buvo aiškinamasi, kokio dydžio ji turi būti mokama.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 190, 73-75) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja nepagrindžia savo teiginių, kad ministerijos veiksmai padarė jai neturtinės žalos. Ministerija neorganizuoja įstaigų prie ministerijos darbo. Šių įstaigų darbą ir veiklą pagal jų nuostatus organizuoja įstaigų vadovai. Ministerija, vadovaudamasi LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892, 11.12 punktu koordinuoja ir kontroliuoja įstaigų prie ministerijos veiklą per šių įstaigų vadovus. Ministerija, 2007 m. balandžio 2 d. gavo V. B. prašymą, persiuntė jį nagrinėti pagal kompetenciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nes socialinio draudimo išmokų mokėjimas nėra priskirtas ministerijos kompetencijai. Šias išmokas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų. Ministerija persiuntė pareiškėjos prašymą laikydamasi LR viešojo administravimo įstatymo nuostatų ir terminų, todėl nepažeidė jokių pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų, o kaip tik užtikrino, kad skundas būtų išnagrinėtas kompetentingos institucijos. Kadangi ministerija nenagrinėjo pareiškėjos skundo, nebuvo priimta ir jokių sprendimų, kurie būtų pažeidę pareiškėjos teises ar teisėtus interesus.
Atsakovė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 88-90) paaiškino, kad pareiškėjai du kartus buvo patvirtintas profesinis susirgimas dėl skirtingų diagnozių pagal tarptautinio ligų klasifikatoriaus - 10 (toliau - TLK-10) kodus, todėl darbingumo lygį dėl priežasties „profesinė liga" teritorinis skyrius privalėjo nustatyti atskirai dėl kiekvieno profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto bei išduoti dvi atskiras darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažymas (DLN-2). Šiuo atveju, teritorinis skyrius neatskyrė šių dviejų profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktų bei neišdavė dviejų atskirų darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažymų (DLN-2); teritorinis skyrius, vertindamas pareiškėjos darbingumo lygį, nepagrįstai nevertino visų diagnozių, darančių įtaką jos darbingumo lygiui. Toks teritorinio skyriaus sprendimas ne tik kad prieštarauja teisės aktams, bet taip pat ir pažeidžia asmens teises, nes darbingumo lygis buvo nustatomas tik dėl vieno profesinės ligos tyrimo bei patvirtinimo akto, nebuvo įvertintos visos asmens darbingumo lygį įtakojančios diagnozės, išduota tik viena Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažyma (DLN-2). Todėl siekiant ištaisyti teritorinio skyriaus priimtą sprendimą, esant pagrįstoms abejonėms dėl darbingumo lygio nustatymo ar paaiškėjus, kad NDNT sprendimas priimtas nepagrįstai, buvo atliktas pakartotinis darbingumo lygio vertinimas bei priimtas naujas sprendimas. Pareiškėjos minima Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija yra nekompetentinga priimti sprendimus dėl asmens darbingumo lygio vertinimo, nes jos funkcija yra spręsti ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, bet ne su darbingumo lygio procento nustatymu, kadangi ši funkcija yra pavesta subjektams, nurodytiems Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugo ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (2007 m. vasario 9 d. redakcija) 38 bei 41 punktuose. NDNT nuomone, žalą privalo įrodyti pareiškėja, tačiau šio fakto ji neįrodė, t. y. nepateikė neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str.), ir ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas pareiškėjos skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 str. ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ginčų komisija yra viešasis juridinis asmuo, kurį steigia, narių skaičių nustato, jos nuostatus bei ginčų nagrinėjimo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Komisija yra privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundas (prašymas) komisijai gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo raštiško NDNT priimto sprendimo gavimo dienos.
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyrius 2007 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. 294, kuriuo pakeitė Kauno II teritorinio skyriaus 2006-08-09 darbingumo lygio vertinimo aktu pareiškėjai nustatytą 55 proc. darbingumo lygį į 65 proc. (b. l. 17-36).
Pareiškėja pateikė Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą, kuriame prašė panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 294.
Ginčų komisija 2008-05-05 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Pateiškėja teigė, kad darbingumo lygio nustatymas vyko 2007-03-07, o sprendimas priimtas 2007-02-27.
Pagal Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto LR socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymu Nr. A1-78/V479, 17 p. sprendimo dėl darbingumo lygio priėmimo data yra visų reikalingų dokumentų NDNT gavimo diena, todėl šis pareiškėjos skudo argumentas yra nepagrįstas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2004-02-09 pareiškėjai buvo nustatyta profesinė liga M 75 (profesinės kilmės dešinio peties mentės sindromas) ir 35 % nedarbingumo lygis. 2005-03-21 pakartotinai nustatytas 35% nedarbingumo lygis. 2005-03-21 pakartotinai įvertinus pareiškėjos darbingumą, buvo nustatytas tas pats 35 % nedarbingumo lygis. Vėliau, 2006-03-28 pakartotinai vertinant pareiškėjos darbingumo lygį, buvo nustatytas 50 % nedarbingumo lygis. VSDFV Jonavos skyrius nesutiko dėl tokio netekto darbingumo lygio padidėjimo (nuo 35% iki 50 %), todėl 2006-04-20 kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. VSDFV Jonavos skyriaus vyriausioji specialistė paprašė NDNT patikrinti, ar pagrįstas padidintas pareiškėjos nedarbingumo lygis, nes pagal pateiktą pareiškėjos darbdavio informaciją, pareiškėja laikėsi rekomendacijų, dirbo lengvus darbus be didesnio krūvio dešinei rankai, dirbo ne visą darbo dieną (6 val.). NDNT pakeitė 2-ojo NDNT skyriaus sprendimą ir nustatė 30 % netekto darbingumo iki 2008-03-28.
2006-08-16 pareiškėja VSDFV Jonavos skyriui pristatė kitą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą dėl ligos M 54.1 (Tarpslankstelinė stuburo disko išvarža dėl svorio kėlimo rankomis), kuriame nustatytas 40 % netekto darbingumo lygis. 2006-09-13 VSDFV Jonavos skyrius, vadovaudamasis 2004 m. kovo 22 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 29 ir 30 punktais (tuo metu galiojusia redakcija), 2006-07-21 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-311 "Dėl ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, draudimo sumų apskaičiavimo bei nedarbingumo kontrolės taisyklių“ 90 p., užginčijo pareiškėjos antrąją profesinę ligą - kreipėsi į Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją. Vyriausioji specialistė (nedarbingumo kontrolei) ištyrusi medicininę dokumentaciją nustatė, kad daugiausia pareiškėja dirbo dažytoja ir tik apie 5 metus krovėja, todėl pagrindiniai kenksmingi veiksniai buvo stereotipiniai judesiai dalyvaujant plaštakų ir pirštų raumenims bei rankų ir pečių juostos raumenims. Tuo tarpu antroji profesinė liga nustatyta dėl juosmens srities negalavimo (radikulopatija). Šiuo raštu buvo ginčijamas ne darbingumo lygis dėl vienos ar kitos profesinės ligos, tačiau pats antrosios profesinės ligos faktas, CDMEK nenustato darbingumo lygių, juos nustato NDNT.
2007 m. vasario 21 d. NDNT gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriaus raštą „Dėl V. B. darbingumo lygio bei jo priežasčių, susijusių su profesine liga", kuriame prašoma atlikti pakartotinį pareiškėjos darbingumo lygio vertinimą. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius išanalizavo VSDFV Jonavos skyriaus raštą ir padarė išvadą, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. NDNT Kauno II teritorinio skyriaus priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis galiojantiems teisės aktams, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005m. sausio 3d. įsakymu Nr. Al-l/V-2 patvirtintų Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklių 10 punktui, numatančiam, kad, jei asmeniui yra nustatyti keli sužalojimai ar ligos, darbingumo lygis nustatomas atskirai dėl kiekvieno nelaimingo atsitikimo arba profesinės ligos atveju, nevertinant kitų ligų ar traumų pasekmių (įtakos), nesusijusių su šios traumos ar ligos pasekmėmis. Dėl kiekvieno nustatyto nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos atvejo NDNT išduoda atskirą pažymą. Pareiškėjai du kartus buvo patvirtintas profesinis susirgimas dėl skirtingų diagnozių pagal tarptautinio ligų klasifikatoriaus - 10 kodus (tai patvirtina 2004 m. vasario 18 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas Nr. 03-02-100-013 bei 2006 m. gegužės 18 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas Nr. 06-02-031), todėl darbingumo lygį dėl priežasties „profesinė liga" teritorinis skyrius privalėjo nustatyti atskirai dėl kiekvieno profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto bei išduoti dvi atskiras darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažymas (DLN-2). Šiuo atveju, teritorinis skyrius neatskyrė šių dviejų profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktų bei neišdavė dviejų atskirų darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažymų (DLN-2); teritorinis skyrius, vertindamas pareiškėjos darbingumo lygį, nepagrįstai nevertino visų diagnozių, darančių įtaką jos darbingumo lygiui, t. y. iš 2006 m. rugpjūčio 9 d. darbingumo lygio vertinimo akto matyti, kad buvo vertintos tik diagnozės pagal TLK-10 kodus M54.1 - radikulopatija (profesinės kilmės L4-L5 disko išvarža, IF 2), M75 - peties pažeidimai (peties - mentės sindromas profesinės kilmės IF 1), tačiau neatsižvelgta į kitas diagnozes, tokias kaip M42.1 - suaugusiųjų stuburo osteochondrozė (profesinė kaklinės dalies osteochondrozė, radikulopatija, FN 0-1°), M51.1 - juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija (FN 1°, skausminis sindromas); Z57.8 - kitų rizikos faktorių profesinis poveikis. Toks teritorinio skyriaus sprendimas ne tik kad prieštarauja teisės aktams, bet taip pat ir pažeidžia asmens teises, nes darbingumo lygis buvo nustatomas tik dėl vieno profesinės ligos tyrimo bei patvirtinimo akto, nebuvo įvertintos visos asmens darbingumo lygį įtakojančios diagnozės, išduota tik viena Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažyma (DLN-2). Todėl siekiant ištaisyti teritorinio skyriaus priimtą sprendimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (2007 m. vasario 9 d. redakcija) 35.5 punktu, esant pagrįstoms abejonėms dėl darbingumo lygio nustatymo ar paaiškėjus, kad NDNT sprendimas priimtas nepagrįstai, buvo atliktas pakartotinis darbingumo lygio vertinimas bei priimtas naujas sprendimas. Apie naujo sprendimo priėmimo priežastis pareiškėja buvo informuota.
Pareiškėjos minima Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija yra nekompetentinga priimti sprendimus dėl asmens darbingumo lygio vertinimo, nes ji vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintais Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais, o jos funkcija yra spręsti ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu (Nuostatų 32 punktas), bet ne su darbingumo lygio procento nustatymu, nes ši funkcija yra pavesta subjektams, nurodytiems Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugo ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (2007 m. vasario 9 d. redakcija) 38 bei 41 punktuose. Todėl Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos pateikta išvada tik patvirtina, kad profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas, kuriuo nustatytas profesinis susirgimas, yra pagrįstas, tačiau tai nedaro įtakos asmens darbingumo lygio procento nustatymui.
CDMEK patvirtino pareiškėjos antrąją profesinę ligą ir NDNT nustatė pareiškėjai 30 % nedarbingumo lygį dėl pirmosios profesinės ligos (M 75) ir 20 % nedarbingumo lygį dėl antrosios profesinės ligos (M 54.1).
Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad atsakovai NDNT ir Ginčų komisija priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinę žalą.
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovų solidariai 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadovaudamasi LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892, 11.12 punktu koordinuoja ir kontroliuoja įstaigų prie ministerijos veiklą per šių įstaigų vadovus. Ministerija 2007 m. balandžio 2 d. gavo pareiškėjos prašymą, persiuntė jį nagrinėti pagal kompetenciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nes socialinio draudimo išmokų mokėjimas nėra priskirtas ministerijos kompetencijai. Šias išmokas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų. Ministerija persiuntė pareiškėjos prašymą laikydamasi LR viešojo administravimo įstatymo nuostatų ir terminų, todėl nepažeidė jokių pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų, o kaip tik užtikrino, kad skundas būtų išnagrinėtas kompetentingos institucijos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad LR socialinės apsaugos ministerija netinkamai organizuoja jai pavaldžių įstaigų darbą ir dėl to pareiškėjai buvo padaryta žala.
Pareiškėja teigia, kad VSDFV Jonavos skyrius nemokėjo jai priklausančių išmokų ir tokiais veiksmais padarė jai neturtinę žalą. Atsakovas VSDFV Jonavos skyrius pateikė teismui pažymą apie V. B. nuo 2005-01-01 iki 2008-06-30 gautas išmokas (Nr. 67D-5090), kurioje atsispindi visos VSDFV Jonavos skyriaus išmokos, per tą laikotarpį mokėtos pareiškėjai (b. l. 172-176). Iš pažymos nustatyta, kad pareiškėjos teiginys dėl išmokų nemokėjimo yra nepagrįstas, nes nebuvo tokio laiko, kai pareiškėja negavo išmokų - jai nuolat buvo pervedama netekto darbingumo periodinė kompensacija dėl pirmosios profesinės ligos, buvo mokamos ligos pašalpos. Pašalpa dėl antrosios profesinės ligos nebuvo mokama, kol vyko ginčas ir buvo aiškinamasi, kokio dydžio ji turi būti mokama. Pareiškėja apie tai buvo informuota raštu. Kai NDNT paskutiniu sprendimu paskirstė nedarbingumo lygius, VSDFV Jonavos skyrius priėmė sprendimą dėl išmokos dėl antrosios profesinės ligos.
Pareiškėja nurodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl atsakovų veiksmų, tačiau šie jos teiginiai neparemti jokiais įrodymais. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi teismas daro išvadą, kad reikalavimas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, NDNT ir VSDFV Jonavos skyriaus jai padarytą neturtinę žalą yra nepagrįstas ir neįrodytas.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas atmestinas. (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.