Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-3219-142/2008

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2008-10-02
Bylos Nr.: I-3219-142/2008
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas: L. L., D. Z., J. M.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus rajono apylinkės teismui

Kategorijos

1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje

Administracinė byla Nr. I-3219-142/2008Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 38; 74

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU(S)2008 m. spalio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai L. L., atsakovų atstovams Ramūnui Valatkai, Liudai Arlauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų L. L., D. Z., J. M. prašymą atsakovams – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos – L. L., D. Z., J. M. (toliau – ir pareiškėjos), pareiškimu (b. l. 2– 4) kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus rajono apylinkės teismo solidariai neišmokėtą teisėjo atlyginimo skirtumą: L. L. 54427,96 Lt, D. Z. – 54647,06 Lt, J. M. – 55284,12 Lt bei 5 procentus metinių palūkanų nuo patenkintos reikalavimų sumos nuo pareiškimo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos nurodė, kad paskirtos dirbti teisėjomis Vilniaus rajono apylinkės teisme ir pradėjo dirbti: L. L. nuo 1999 06 21, J. M. nuo 1999 04 19, D. Z. nuo 1999 08 02.

Skundas grindžiamas tokiais argumentais. Pareiškėjoms nuo 2000 metų sausio mėnesio iki šiol yra mokamas sumažintas atlyginimas. Iki 2000 01 03 pareiškėjoms buvo mokamas atlyginimas vadovaujantis 1993 02 23 Įstatymu Nr. 1-76, šis įstatymas leido Vyriausybei nustatyti teisėjų atlyginimus. Taigi iki 2000 m. sausio mėnesio atlyginimai teisėjams buvo mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 (toliau – ir Įsakymas Nr. 221) nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 (toliau – ir Įsakymas Nr. 370) priedas buvo sumažintas iki 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio.

2000 08 29 Seimas priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą Nr. VIII-1904, iki šio įstatymo įsigaliojimo valstybė buvo delegavusi teisėjų atlyginimo dydžio nustatymą Vyriausybei. Tačiau nurodo, kad valstybė negalėjo deleguoti Vyriausybei teisės sumažinti teisėjų atlyginimus. Priešingas normų aiškinimas prieštarautų Konstitucijai (109 straipsniui, 114 straipsniui). Remiasi ir Konstitucinio Teismo (toliau - ir KT) 1995 12 06 nutarimu, 1999 12 21 nutarimu ir 2000 01 12 sprendimu, 2001 07 12 nutarimu, 1998 07 10 Europos Teisėjų chartija (8 str., 13 str.).

Paaiškina, kad nesant kito įstatyminio reglamentavimo (KT 2001 07 12 nutarime konstatuotas 2000 08 29 ir 2001 03 27 redakcijų Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 p., 7 str. 5 d., 7 str. 6 d. neatitikimas Konstitucijai), teisėjų atlyginimai iki šiol yra skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 06 24 nutarimo Nr. 666 1 priede įtvirtintus koeficientus.

Pareiškėjų atveju šis koeficientas yra 28, jis dauginamas iš bazinės mėnesinės algos. Bazinės mėnesinės algos dydį nustato Vyriausybė. Vyriausybės 1998 04 01 nutarimu Nr. 382 nuo 1998 04 01 jame nurodytai darbuotojų kategorijai buvo patvirtinta 105 Lt bazinė mėnesinė alga. Vyriausybės 2003 12 16 nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 05 01 padidinta bazinė mėnesinė alga iki 115 Lt. Vyriausybės nutarime nenurodyta, kad jis taikomas tik atskiroms subjektų grupėms arba kam nors netaikomas, todėl akivaizdu, kad nuo 2004 05 01 visų kategorijų darbuotojams, kurių atlyginimas paskaičiuojamas taikant bazinės mėnesinės algos kategoriją, nepaisant to, biudžetinėje ar ne įstaigoje asmuo dirba, atlyginimai privalėjo būti skaičiuojami taikant 115 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą, o nuo 2008 01 01 – taikant 128 Lt dydžio bazinę algą (Vyriausybės 2007 09 26 nutarimas Nr. 1023).

Tuo tarpu pareiškėjoms atlyginimai iki šiol yra nepagrįstai skaičiuojami taikant 1998 04 01 Vyriausybės nutarimu Nr. 382 įtvirtintą 105 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą. Padidėjus pareiginei algai, atitinkamai turėjo padidėti ir priedas už ištarnautus metus. Šiuo klausimu remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 02 14 išvada, kuriai pritarė Teismų taryba 2003 03 07 nutarimu Nr. 84. Išvadoje konstatuota, kad asmeniui, paskirtam į teisėjų pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio kintantys dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 06 24 nutarimo Nr. 666 2 priede. Šiame priede numatyta, kad atlyginimo priedas už ištarnautą laiką skaičiuojamas procentais nuo pareiginės algos. Paaiškina, kad iš išdėstytų motyvų darytinos dvi išvados: a) nuo 2000 m. ir iki šiol pareiškėjoms mokamas 10 procentų nepagrįstai sumažintas atlyginimas; b) nuo 2004 05 01 iki šiol atlyginimas su priedais (40 procentų priedas ir priedas už stažą) mokamas ir skaičiuojamas taikant BMA 105 Lt nepagrįstai, nes atlyginimas su priedais (50 procentų ir priedas už stažą) turėjo būti mokamas ir skaičiuojamas nuo 2004 05 01 taikant BMA – 115 Lt, o nuo 2008 01 01 taikant BMA – 128 Lt.

Dėl prašymo skaičiuoti palūkanas remiasi Civilinio kodekso 6.261, 6.210 straipsniais, 6.37 straipsnio 2 dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja L. L. palaikė pareiškimo argumentus ir motyvus ir prašė tenkinti visus reikalavimus. Pareiškėjos D. Z. ir J. M. teismo posėdyje nedalyvavo, gautas pareiškėjų prašymas bylą nagrinėti joms nedalyvaujant (b. l. 56).

Atsiliepimas

Atsakovo – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu atsiliepimą į pareiškimą (b. l. 40–41) pateikė Teisingumo ministerija. Atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų pateiktais argumentais nesutinka, ir prašo teismą reikalavimų netenkinti.

Paaiškina, kad pareiškėjoms atlyginimas mokėtas pagal galiojančius ir nenuginčytus teisės aktus. Apylinkių teismų teisėjams atlyginimo priedas buvo nustatomas Teisingumo ministro įsakymu. Įsakymu Nr. 370 buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedas 2000 metams arba iki to laiko, kol įsigalios teisėjų atlyginimus reglamentuojantis įstatymas; 1999 metais apylinkių teismų teisėjų priedai buvo nustatyti 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio. Teigia, kad Teisingumo ministro įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas, kurio apskundimo terminai yra pasibaigę. Nepripažinus Įsakymo Nr. 370 neteisėtu, nėra pagrindo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis Teismų Tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 84), 2003 m. birželio 6 d. nutarimu Nr.113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 113) ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“, kuriuo pritarta Teisėjų atlyginimo apskaičiavimo metodikai (toliau – ir Metodika), nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime konstatavo, kad Nutarimas Nr. 84 ir Nutarimas Nr. 113 yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios.

Žemesnės instancijos teismas

Metodikoje nustatyta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai), taip pat nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal 2000 m. Įstatymą) teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme, ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 punkte nustatyta buvusio (iki Įstatymo įsigaliojimo 2000 m. rugsėjo 9 d.) teisėjų atlyginimo apskaičiavimo tvarka, 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.) pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Taigi, pareiškėjai klaidingai nurodo, kad teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami, taikant Nutarimo Nr. 666 koeficientus, kadangi Nutarimas Nr. 666 taikomas tik apskaičiuojant minėtą atlyginimų skirtumą.

Teismo posėdyje Vyriausybės atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė reikalavimų netenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas – Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 38–39) paaiškina, kad apskaičiuojant teisėjų, tame tarpe ir pareiškėjų, atlyginimus iki šiol yra taikomas bazinės mėnesinės algos dydis, nustatytas 1998 04 01 Vyriausybės nutarimu Nr. 382 – 105 Lt, neatsižvelgiant į tai, kad šis dydis yra kintamas, Vyriausybė jį du kartus didino. Mano, kad dėl to atlyginimas turėjo didėti. Remiasi Teismų įstatymo 126 str. 1 d. ir tuo, kad teisėjams atlyginimai mokami iš valstybės biudžeto lėšų. Paaiškina, kad dėl to teismas pareiškėjoms atlyginimą mokėjo ir iki šiol moka vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais – Vyriausybės 1999 12 28 nutarimu Nr. 1494. Dėl to pareiškėjoms darbo užmokestis, kuris buvo nustatytas Vyriausybės nutarimu Nr. 666, taip pat nutarimu Nr. 689 (1997 06 30) gali būti mokamas tik skyrus Vilniaus rajono apylinkės teismui atitinkamas lėšas teisėjų darbo užmokesčiui. Pasisako, kad neprieštarauja, kad pareiškėjų prašymai būtų tenkinami, paskyrus Vyriausybei iš biudžeto teismui papildomas lėšas jų išmokėjimui. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pareiškėjoms darbo užmokestį mokėjo ir šiuo metu moka tokio dydžio, kiek yra skirta lėšų iš biudžeto, mano, kad teismo kaltės dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Dėl to prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkė pažymėjo, kad pareiškėjoms tikrai susidarė atlyginimo skirtumas, nes jos pradėjo dirbti 1999 metais. Paaiškino, kad teismas taip pat pajėgus dalį atlyginimo skirtumo išmokėti pareiškėjoms iš sutaupytų darbo užmokesčiui skirtų lėšų (dėl teisėjų ligos ir pan. susidarė darbo užmokesčio ekonomija). Prašė pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas k o n statuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos savo reikalavimus dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo iš esmės grindžia dviem argumentų grupėmis, t. y., pareiškėjų nuomone, pirma, nuo 2000 m. sausio 1 d. joms turėjo būti apskaičiuojamas ir mokamas teisėjų atlyginimo priedas, remiantis ne Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, antra, apskaičiuojant joms teisėjų atlyginimus, nuo 2004 m. gegužės 1 d. turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ patvirtinta 115 Lt dydžio bazinė mėnesinė alga vietoje 105 Lt bazinės mėnesinės algos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“.

2. Sprendžiant pareiškėjų skunde suformuluotą prašymą dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste būtina atskleisti, kodėl pareiškėjams apskritai yra taikomas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, ir ar jis turėtų būti taikomas, t. y. atskleisti teisinį reguliavimą, susijusį su apylinkių teismų teisėjų atlyginimais.

2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri Lietuvos teisės sistemoje turi aukščiausią juridinę galią ir pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis), inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas, kuris reiškia ir teisėjų atlyginimų mažinimo draudimą. Konstitucijoje ir ją aiškinančioje konstitucinėje doktrinoje, suformuluotoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas), nustatytame konstituciniame, t. y. aukščiausios teisinės galios reguliavime, susijusiame su teisėjų atlyginimais, įtvirtinta, kad: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Pažymėtina, kad konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų), taikydami Konstituciją, paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Todėl jokia kita teisėkūros ir/ar teisės taikymo institucija (neišskiriant nė teismų), išskyrus patį Konstitucinį Teismą, negali reinterpretuoti ir/ar kaip nors kitaip pakeisti minėto konstitucinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimais, prasmės.

2.2. Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną), nustatantis, be kita ko, teisėjų atlyginimus.

2.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:

– 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną). Būtent nuo šios dienos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (buvęs iki 1999 12 31) teisėjo atlyginimas.

Būtent šios bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu buvo sumažintas atlyginimas apylinkių teismų teisėjams, t. y. tiems teisėjams, kurių teisėjų atlyginimus reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (o nereglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“, kurie reglamentavo tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkų, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžius) ir tuo metu iš jo kylantys arba su juo susiję kiti teisės aktai, inter alia teisingumo ministro įsakymai. Taigi, šie teisėjai, gaudavę didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą.

Dar daugiau, minėta ir tai, jog pagal Konstituciją, nors diferencijuoti teisėjų atlyginimą galima, pavyzdžiui, dėl stažo, asmens darbo teisėju trukmės kriterijus negali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai, kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui, pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams, tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Todėl nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjos apylinkės teismo teisėjos į apylinkės teismo teisėjų pareigas buvo paskirtos iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo, tačiau visi Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjai, priimti į apylinkės teismo teisėjų pareigas iki 2001 m. sausio 1 d., po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, ar vėliau, įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo apylinkių teismų teisėjams mokėtą didesnį teisėjo atlyginimą. T. y. atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes šiuo atveju neturi reikšmės tas faktas, kad pareiškėjos teisėjomis pradėjo dirbti 1999 metais.

2.2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad nepaisant to, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikras (minėtas) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, kurių, kaip minėta, nebegalima taikyti, tačiau minėtu savo nutarimu neišaiškino, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas, nustatantis teisėjų atlyginimus, galioja ir turėtų būti taikomas vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (nors prašymų, susijusių su šiuo klausimu, Konstituciniam Teismui buvo pateikta, tačiau Konstitucinis Teismas arba atsisakė aiškinti savo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), arba nutraukė teiseną ir netyrė prašomo teisinio reguliavimo (inter alia Nutarimo Nr. 1494) atitikties Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą)). Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, t. y. praėjus daugiau negu 5 metams nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, konstatavo, jog, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (kuriuo tam tikri Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (nurodyta apimtimi)), susidarė tokia teisinė situacija, kuri įvairių subjektų (inter alia kai kurių teismų, taip pat teisminės valdžios savivaldos institucijų) yra traktuojama kaip teisės spraga. Minėtame 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Konstitucinis Teismas, pabrėžęs, kad nė netikrinant šios prielaidos pagrįstumo ar teisingumo ir šioje konstitucinės justicijos byloje nesprendžiant, ar minėta teisinė situacija yra vertintina kaip teisės spraga, atskirai ir smulkiai neanalizuojant nurodytuose Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat priedėlio II skirsnyje išdėstytų nuostatų turinio, konstatavo:

– Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus (nes minėto įstatymo eksplicitinės nuostatos galioja ne visa apimtimi), nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai atitinkamas teisės nuostatas taikyti;

– todėl įstatymų leidėjui kilo pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją, bet ir būtų visiškai aiškus, darnus, idant jo nebūtų galima nevienodai aiškinti ir nebūtų galima jo nuostatų nevienodai taikyti;

– nors Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, visi šie pakeitimai ir papildymai nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu;

– teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas netapo (bent pareiškėjų nurodytu aspektu) aiškesnis ir po to, kai įsigaliojo Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas ir Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriais buvo inter alia pakoreguoti (atitinkamai) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinti (nurodyta apimtimi) prieštaraujančiais Konstitucijai, nes nurodyti Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) pakeitimai ir papildymai taip pat nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu.

Konstatuotina, jog tokia teisinė situacija, nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, išliko iki šiol, nes įstatymų leidėjas teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo iki šiol tinkamai nepakoregavo.

2.2.3. Tačiau šiame kontekste ypač pabrėžtina, jog Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, Konstitucinis Teismas negalėjo nurodyti jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, nustatančio teisėjų atlyginimus, kuris galiotų ir turėtų būti taikomas vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, nes tokio reguliavimo nebuvo (ir iki šiol nėra). Iki tol galiojusiame Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, be kita ko, buvo nustatyta, kad, iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o teisėjų atlyginimų nustatyta nebuvo. Dar daugiau, minėtas įstatymas iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jau buvo netekęs galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste ypač svarbu tai, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies II skyriaus 1 punkto 2 pastraipoje, be kita ko, konstatavo, kad „Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja.“

2.2.4. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ taip pat neteko galios, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, nes minėtas teisingumo ministro įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kuriuos, kaip minėta, Konstitucinis Teismas savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime laikė netekusiais galios, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ priedai apylinkių teisimų teisėjams buvo nustatyti laikinai – tik vieneriems metams (nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.), nes tik tiek jie galėjo būti nustatomi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punktą. Be to, minėtas teisingumo ministro įsakymas buvo nepaskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, ir dėl šios priežasties buvo nenorminio pobūdžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 14-10/2002 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 3, Vilnius, 2002, p. 26-29)).

2.2.5. Taigi, nagrinėjamoje administracinėje byloje konstatuotina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko, nes:

– pirma, kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, remtis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis, skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį, neįmanoma, kadangi, kaip minėta šiame sprendime, nuo 2001 m. liepos 18 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas, t. y. toks atlyginimas, kuris negali būti paskaičiuojamas remiantis tomis Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, kurios tebegalioja (taip yra dėl paprasčiausios priežasties – teisėjų atlyginimo dydis, paskaičiavus jį remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, visada bus mažesnis, negu buvo iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo). Kaip minėta, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (tai yra konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo turinys);

– antra, Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.;

– trečia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas;

– ketvirta, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ taip pat neteko galios įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui.

Vadinasi, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko.

2.3. Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas, priimdamas 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, nenurodė, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas (nors ir laikinai, t. y. iki kol įstatymų leidėjas pakoreguos teisėjų atlyginimus nustatantį įstatyminį reguliavimą), nustatant, kokio dydžio teisėjų atlyginimai turėtų būti mokami po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo. To jis nepadarė, o tik konstatavo, jog iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas, nustatytas inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarime Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, įtvirtinantis teisėjų atlyginimus, neteko galios. Pažymėtina, kad tik Konstitucinis Teismas, o ne jokia kita Lietuvos Respublikos institucija (įskaitant ir teismus), galėjo nurodyti, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas (nors ir laikinai, t. y. iki kol įstatymų leidėjas pakoreguos teisėjų atlyginimus nustatantį įstatyminį reguliavimą), nustatant, kokio dydžio teisėjų atlyginimai turėtų būti mokami po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent todėl, kad nėra jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, nustatančio teisėjų atlyginimų dydžius, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, jog asmenims, kuriuos palietė 2000 metų įstatyme nustatytas reguliavimas, išlieka teisė ginti savo pažeistas teises teismuose.

2.4. Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje taikys Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą, jos principus: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (vienodo teisėjų teisinio statuso principas); 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų; 8) teisėtų lūkesčių principą, reiškiantį, kad jeigu buvo mokamas nustatyto dydžio atlyginimas, tai tokia įgyta teisė turi būti ginama pagal Konstituciją.

2.5. Įvertinus prieš tai paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad apylinkių teismų teisėjų atlyginimai buvo apskaičiuoti atitinkama tvarka.

2.5.1. Pats paskutinis galiojęs iš minėtų teisingumo ministro įsakymų – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, kuriame priedai apylinkių teismų teisėjams buvo nustatyti laikinai – tik vieneriems metams (nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.), nes tik tiek jie galėjo būti nustatomi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punktą. Būtent šis įsakymas, kaip paskutinis galiojęs iš minėtų teisingumo ministro įsakymų, ir turėtų būti taikomas visiems apylinkių teismų teisėjams po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo – tokia išvada darytina, remiantis Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo prasme. Tokią išvadą sustiprina ir tai, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ priedai apylinkių teismų teisėjams taip pat buvo nustatyti laikinai – tik vieneriems metams (nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d.), nes tik tiek jie galėjo būti nustatomi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punktą, tačiau šis teisingumo ministro įsakymas galiojo iki Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ įsigaliojimo.

Dar daugiau, pažymėtina ir tai, jog teismas šioje administracinėje byloje nespręs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ atitikties Konstitucijai (nors tai, kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 14-10/2002 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 3, Vilnius, 2002, p. 26-29), teisminga šiam teismui), nes to jis negali padaryti dėl to, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punkte įtvirtintasis teisinis reguliavimas, jog priedai nustatomi iki kalendorinių metų pabaigos, kurio pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, jokioje konstitucinės justicijos byloje nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

2.5.2. Šiame kontekste pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas neturi jokių teisinių sąlygų, prielaidų teigti, jog anksčiau galiojęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, kuris buvo laikino pobūdžio, kaip nors turėtų ir galėtų būti taikomas visiems apylinkių teismų teisėjams po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.

3. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatuotina, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems apylinkių teismų teisėjams turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytinas, inter alia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“. Vadinasi, pareiškėjų prašymas nuo 2000 m. sausio 1 d. įpareigoti skaičiuoti ir mokėti jiems teisėjų atlyginimo priedus, remiantis ne Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, yra nepagrįstas.

4. Šiame sprendime minėta, jog įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko. Dar daugiau, minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl, nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių paskaičiavimui taikytini nebegaliojantys teisės aktai, inter alia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, kuriuose nėra jokio galiojančio teisinio reguliavimo, nėra jokių teisinių sąlygų, prielaidų teigti, jog galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) ir kurie būtų susieję savyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu.

Todėl pareiškėjų prašymas nuo 2004 m. gegužės 1 d. įpareigoti taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ patvirtintą 115 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą bei Vyriausybės 2007 09 26 nutarimu Nr. 1023 patvirtintą 128 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą vietoje 105 Lt bazinės mėnesinės algos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“, yra nepagrįstas.

5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjoms, kaip ir kitiems apylinkių teismų teisėjams, buvo apskaičiuotas gautas atlyginimas (su priedais) iki 2000 01 01, ir šis dydis yra niekaip neperskaičiuojamas ir negali būti koreguojamas, jis yra apskaičiuotas pagal 1999 metų pabaigos situaciją tik kaip palyginimui skirtas dydis. Šis dydis taikomas tik tam, kad būtų galimybė nustatyti skirtumą tarp pagal 2000 m. Įstatymą paskaičiuoto atlyginimo ir iki šio įstatymo įsigaliojimo gauto atlyginimo, t. y. palyginimui bei tam, kad būtų užtikrintas buvusio atlyginimo dydžio išlaikymas. Atlyginimo didinimas, atsižvelgiant į BMA didinimą ir į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, yra negalimas. Iš pateiktų darbo užmokesčio paskaičiavimo lentelių (b. l. 8 -14, 18-24, 28-34) matyti, kad pagrindinis minėto teisinio reguliavimo principas – neleidžiamumas mažinti teisėjų atlyginimus, atmetus pareiškėjų nurodomą Teisingumo ministro įsakymo taikymą (dėl 50 procentų priedo taikymo, nes jis galiojo tik metus ir jau nebegalioja), buvo pilnutinai išlaikytas. Pareiškėjų atlyginimai, lyginant su 1999 metais, nesumažėjo, todėl negalima konstatuoti jų teisių pažeidimo. Atlyginimai nesumažėjo tik dėl to, kad pareiškėjoms mokamas atlyginimo, gauto iki 2000 m. Įstatymo įsigaliojimo, skirtumas. Paskaičiavus atlyginimą pagal Įstatymo nuostatas, jis turėtų mažėti, tačiau negalint to daryti, mokamas atlyginimų skirtumas taip išvengiant atlyginimo mažinimo.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjų reikalavimai dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo ir palūkanų normos taikymo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

7. Kadangi pareiškėjų reikalavimai atmesti, jos neturi teisės į išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų L. L., D. Z., J. M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė