Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-04-22 · Administracinė byla Nr. I-1081-596/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-01-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-04-22Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-10-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-22
Bylos Nr.
I-1081-596/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03411-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Donatas Vansevičius, Ina Kirkutienė, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
J. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1081-596/2014Proceso Nr. 3-61-3-03411-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 6.3.1.; 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VRM, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7418 (11), priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. pagrindu neišmokėtą 13 520,64 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.; Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. bei 2009 m gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau - Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. pagrindu neišmokėtą 1 186,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.; Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. pagrindu neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensiją, kokia buvo mokama iki valstybinės pensijos sumažinimo, t. y., iki 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jam VRM viceministro 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 14423 nuo 1998 m. balandžio 15 d. buvo paskirta 1 665,40 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. pagrindu jam buvo neišmokėta 13 520,64 Lt paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., buvo sumažinta antrą kartą ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. neišmokėta 1 186,75 Lt pensijos dalis.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Į jo prašymą Vidaus reikalų ministerija 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. 1D-7418 (11) informavo, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta, o prašymo dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies skirtumo, susijusios su Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymu, nebus nagrinėjama, praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VRM 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 1D-7418 (11) išdėstytais argumentais, vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d.) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 str. ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ir mano, kad šiuo pagrindu būtina panaikinti VRM sprendimą, kuriuo apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvo taikyta ne tik Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., bet ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d..

Skunde teigiama, kad Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, t. y., pagal CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė jo patirtus nuostolius, taip pat dėl neteisėtų VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovams kyla solidarioji atsakomybė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2014 m. vasario 26 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti. Pareiškėjas nesutinka su teiginiu, kad yra praleidęs senaties terminą kreiptis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, kadangi apie tai, jog paskirta pensija buvo sumažinta neteisėtai, sužinojo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, o galutinai apie savo teisių pažeidimą suvokė po 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimo žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Pareiškėjas suprato, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas mano, kad jo atveju senaties terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimo žiniasklaidai, o apie tai, kad mažinant paskirtą valstybinę pensiją buvo pritaikyta Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., jis sužinojo tik iš VRM 2013 m. rugpjūčio 9 d. atsakymo Nr. 1D-7418 (11).

Pareiškėjo teigimu, jo teisę reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį taip pat patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m balandžio 23 d. pažymoje Nr. (12)-SN-03 padaryta išvada, jog valstybė privalo vadovautis teisinės valstybės principais, užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 str., turi teisę reikalauti, kad jiems ir toliau būtų mokamos paskirto dydžio išmokos.

Pareiškėjas taip pat nurodė tikėjęsis, kad jo patirti turtiniai praradimai bus išmokami nesikreipiant į teismą, kaip buvo pasielgta 2004 m. gruodžio 13 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktus, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis. Vadovaujantis šiuo nutarimu visiems be išimties pareigūnams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi 2002-2004 metais, taikant indeksavimo koeficientą.

Atsakovė atsiliepime į skundą su jame išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo santykį (terminą kreiptis į pensiją mokančią instituciją su ikiteisminiu skundu) reglamentuojantis įstatymas yra Viešojo administravimo įstatymas, kurio 23 str. 6 d. nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu <...> nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki jo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą - apie pensijos sumažinimo neteisėtumą, todėl ikiteisminį skundą turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai. Kadangi pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėnesiams, šį prašymą pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 1D-7418 (11) buvo atsisakyta nagrinėti. Pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojamas pagal valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. bei Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, kreipiantis dėl pensijos neišmokėjimo po termino tokiam skundui paduoti pabaigos, skundai yra atmetami arba bylos nutraukiamos (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 1-2844-208/2013 bei 2013 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 1-2366-815/2013). Teismui bylos nenutraukus ar skundo neatmetus, pareiškėjas laikytinas praleidusiu Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą 3 metų terminą ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai iki 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., balandžio 20 d., gegužės 20 d. ir birželio 20 d. (imtinai), o į ministeriją kreiptasi tik 2013 m. liepos 4 d.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo įstatyminis pagrindas yra Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Valstybinė pensija pareiškėjui jo nurodytu laikotarpiu nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, todėl ministerija, išmokėdama pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka sumažintą valstybinę pensiją, nepažeidė nei tuo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, todėl ministerija neturi teisės nevykdyti galiojančių Laikinojo įstatymo normų.

Atsiliepime į skundą atsakovė pareiškė prašymą, pareiškėjo skundo tenkinimo ar tenkinimo iš dalies atveju, atidėti pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., kadangi Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Dėl kreipimosi į teismą termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų, todėl taikydamas įstatymo analogiją, konstatavo, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). LVAT taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Atsakovės atsiliepime nurodyta, kad pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d., todėl jau tada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas jo teises. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 2 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 str. 1 d., pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-502-169-14 suformavo teismų praktiką, pagal kurią išimtis iš bendros taisyklės, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas dėl ypač svarbių, ekstraordinarių priežasčių, daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Šiuo atveju, teismas atsižvelgia į aplinkybę, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Tai, jog pareiškėjas neturėdamas teisinių žinių negalėjo tinkamai suvokti ir pasinaudoti savo teisių gynimo būdais nustatyta tvarka, matyti iš jo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo – pareiškėjas iki šiol netinkamai suvokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyto senaties termino skaičiavimo tvarką. Be to, Konstituciniam Teismui priėmus 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą argumentus, vadovaudamasis ABTĮ 34 str., suformuota teismų praktika, bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, jog pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo yra pagrįstas ir tenkintinas, terminas skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paduoti atnaujintinas.

Byla dalyje dėl skundžiamo akto panaikinimo nutrauktina, likusio dalyje skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 14423 nuo 1998 m. balandžio 15 d. neterminuotai buvo paskirta 1520 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 22).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Sveikatos priežiūros tarnyba), prašydamas paskaičiuoti skirtumą, susidariusį tarp jam paskirtosios pensijos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. atitinkamų teisės aktų pagrindu sumažintosios, išmokėti susidariusį skirtumą ir atstatyti sumažintos pensijos mokėjimą (b. l. 27). Į pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. prašymą atsakė Vidaus reikalų ministerija, nurodydama teisės aktus, kuriais vadovaujantis yra mažinama pareiškėjui paskirta pensija, sumažintos pensijos skaičiavimo tvarką. Taip pat pažymėjo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., pareiškėjo prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 9-10).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo, nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 4 str. Kadangi pareiškėjo reikalavimai, susiję su valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str., neišmokėjimu, už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2014 m. kovo 13 d. nutartimi išskirti į atskirą bylą Nr. I-7039/2014, jie šioje byloje nenagrinėjami. Nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.

Kaip patvirtina Sveikatos priežiūros tarnybos pateikta 2013 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. 11PP(P)-4798, apie pareiškėjo 2010 m.–2013 m. pensijos dydį, jam paskirtoji pareigūnų ir karių pensija buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir pagal Laikinojo įstatymo 4 str. (b. l. 11-12).

Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 str. 1 d. Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) buvo nustatytas valstybinių pensijų mažinimas tiems pensijų gavėjams, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, t. y. įstatymų leidėjas valstybinės pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad minėtu teisiniu pagrindu nustatytas valstybinių pensijų mažinimas buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos, todėl pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 82-4275), įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., nustatant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio maksimalų valstybinės pensijos dydį.

Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, nustatęs socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarką, suponuojant paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

Laikinojo įstatymo 4 str. „Valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų perskaičiavimo tvarka“ 1 d. nustatyta, kad perskaičiuojamos inter alia paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 str. 2 d. 1 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. „Asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų“ - teigiama Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog jis taikomas tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisinis reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą. Lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi, dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas (Respublikos Konstitucinis teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Vadovaujantis aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad pareiškėjo pensijos ribojimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą, susijusį su Laikinojo įstatymo 4 str. pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimu.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, tačiau tuo pačiu nutarimu Laikinojo įstatymo 4 str. neatitikimas konstituciniams principams nenustatytas, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, konstatuojant jo teisę į valstybinės pensijos nepriemoką, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), kuomet įstatymų leidėjas valstybinės pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį sumažino iki 1,3 šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

Pažymėtina, kad pareiškėjas netinkamai skaičiuoja jam paskirtos pensijos nepriemoką, prašydamas dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo priteisti 13 520,64 Lt. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 11PP (P)-4798, pareiškėjas jo prašomą priteisti sumą apskaičiavo atimdamas iš visos jam paskirtos valstybinės pensijos, paskaičiuotos už 42 mėnesių laikotarpį, atimdamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (1,5 dydžiu ribojamos) ir Laikinojo įstatymo 4 str. pagrindu apribotos pensijos, paskaičiuotos už 42 mėnesius, dydį (69 946,80-56 426,16=13 520,64). Tačiau pareiškėjas neįvertino aplinkybės, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu paskirtos valstybinės pensijos ribojimas 1,5 dydžiu (pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.), kaip ir jos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. atitinka Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteistinas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumas, susidaręs dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) taikymo – 1 186,75 Lt. Ši nepriemoka apskaičiuota pagal Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktos 2013 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 11PP (P)-4798, kurioje nurodytų sumų neginčijo nei pareiškėjas, nei atsakovės, t. y. iš paskaičiuotos valstybinės pensijos, apribotos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., taikant 1,5 koeficientą bei Laikinojo įstatymo 4 d. bendros sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (56 426,16 Lt) atėmus už tą patį laikotarpį pažymoje nurodytą valstybinės pensijos dydį, mažintą pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., taikant 1,3 koeficientą bei Laikinojo įstatymo 4 d. (55 239,41 Lt) (56 426,16-55 239,41=1 186,75).

Atsiliepime į skundą atsakovė prašė atidėti pareiškėjo valstybinės pensijos kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. Kadangi sprendimas byloje priimamas jau po atsakovės nurodytos datos, šis prašymas nesprendžiamas, kaip parardęs aktualumą.

Dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Vienu iš reikalavimų pareiškėjas prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7418(11).

Kaip minėta, skundžiamame sprendime yra pateikiama informacija apie pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagrindus, taip pat atsakovė, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kadangi jis buvo pateiktas praleidus 6 mėnesių terminą nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 str. 1 d. nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-124/2013; 2013-08-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-146-562/2013; 2013-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-502-757/2013 ir kt.). Teismo vertinimu, pats ginčo sprendimo priėmimas patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo buvimą, tačiau jokie valinio pobūdžio sprendimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimti, todėl naikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 suformuotą praktiką, tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, atsižvelgiant į tai, administracinės bylos dalis dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7418(11) panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Atnaujinti pareiškėjui J. B. terminą kreiptis į teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Administracinę bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 1D-7418(11) panaikinimo nutraukti.

Priteisti pareiškėjui J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1 186,75 Lt (tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt šešis litus, septyniasdešimt penkis centus) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai apribojus pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, taikant 1,3 koeficientą.

Kitoje dalyje pareiškėjo J. B. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėJolita RasiukevičienėDonatas Vansevičius