Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Jolanta Raščiuvienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2

2012 m. gruodžio 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kurio J. M. išteisintas pagal BK 284 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu nuteista E. U., bet dėl jos nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. išteisintas kaltinant jį tuo, kad jis 2009 m. liepos 9 d. apie 20.30 val. viešoje vietoje – P rajone, N seniūnijoje, L kaime, kieme prie K. V. gyvenamojo namo, bendrais veiksmais su E. U., t.y. įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nusenusį ir neįgalų žmogų, nepaaiškindamas priežasties, nenurodydamas motyvų, kumščiu smogdamas sėdėjusiam ant suoliuko K. V. į galvą, ir tuo padarydamas K. V. galvos sumušimą, nežymiai jį sužalojo, o pribėgusi E. U. nukentėjusiajam K. V. į akis papurškė dujų, taip bendrais veiksmais su E. U. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusiojo K. V. parodymai dėl to, kad jam J. M. sudavė smūgį kumščiu į galvą, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Jokie kiti fizinio smurto veiksmai J. M. pareikštame kaltinime nebuvo inkriminuojami, todėl teismas, analizuodamas su kaltinimu nesusijusius veiksmus bei proceso dalyvių parodymus ir jais remdamasis, padarė neteisingas išvadas.

Teismo teiginys, jog nei vienas liudytojas nematė sužalojimų nukentėjusiojo galvoje, yra subjektyvus, nes sudavus smūgį į plaukais padengtą galvos dalį, vizualiai išoriniai sužalojimai gali būti nematomi. Nukentėjusiajam galvos sumušimas konstatuotas dviejomis specialisto išvadomis. Specialisto išvada dėl sužalojimų nustatymo pateikiama tik esant nustatytiems konkretiems sužalojimams, todėl teismo teiginys, kad tokios išvados buvo grindžiamos tik nukentėjusiojo nusiskundimais, yra neobjektyvus. Minėtos specialisto išvados bei gydytojo įrašai nuosprendyje išanalizuotais įrodymais nėra paneigti, todėl vertintini kaip patvirtinantys nukentėjusiojo galvos sužalojimą.

Iš nukentėjusiojo K. V., liudytojų A. V., J. Š., D. Š. parodymų matyti, kad po 2009-07-09 padarytų nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis ilgiau kaip savaitę gydėsi namuose, jam nuo sumušimo bei dujų papurškimo į akis skaudėjo galvą, buvo ištinusios akys. Sveikatai pagerėjus, K. V. nedelsdamas kreipėsi į policiją ir ambulatoriją. Šios aplinkybės patvirtina, kad galvos sumušimas nukentėjusiajam buvo padarytas ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, o 2009-07-09 jį sumušus J. M..

Prokuroras teigia, kad teisiamojo posėdžio metu J. M. pripažino prieš nukentėjusįjį vartojęs necenzūrinius žodžius ir jį bauginęs, sakydamas, kad jei šis nebūtų invalidu, iš jo liktų šlapia vieta. Šie išteisintojo veiksmai atitinka BK 284 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, tačiau teismas dėl tokio išteisintojo veiksmų kvalifikavimo nepasisakė.

Apibendrindamas prokuroras teigia, kad bylos įrodymai patvirtina išteisintojo kaltę dėl BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, todėl jis turi būti nuteistas dėl šios veikos padarymo.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis J. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis, nuteistoji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Prokuroras, nesutikdamas su J. M. išteisinimu pagal BK 284 str. 1 d., teigia, kad byloje yra pakankamai išteisintojo kaltę patvirtinančių įrodymų : specialisto išvadų, liudytojų, paties nukentėjusiojo parodymų, kurie nuoseklūs ir atitinkantys vienas kitą. Tačiau iš prokuroro skunde dėstomų argumentų matyti, kad jis pabrėžia šiuose įrodymuose esančias išteisintajam inkriminuotas aplinkybes : tai, kad jis smogė nukentėjusiajam K. V. į galvą, tačiau neanalizuoja viso atskirų įrodymų turinio. Tuo tarpu skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tokią analizę atliko. Iš jos matyti, kad pirminis įrodymų šaltinis apie J. M. inkriminuotą smurtinį veiksmą yra nukentėjusiojo ir iš dalis liudytojų parodymai, o teismo medicinos specialisto išvada nukentėjusiajam konstatuotas galvos sumušimas pagrįstas tuo pačiu įrodymų šaltiniu - nukentėjusiojo parodymais.

Prokuroras skunde nepagrįstai ginčija teismo išvadą, kad teismo medicinos specialistas nenustatė jokių objektyvių nukentėjusiojo galvos sužalojimo požymių ir rėmėsi tik jo nusiskundimais. Iš 2011-03-21 teismo medicinos specialisto išvadoje aprašyto medicininio dokumento – Panevėžio r. Naujamiesčio ambulatorijos asmens sveikatos istorijos turinio matyti, kad nukentėjusysis į medicinos įstaigą kreipėsi tik 2009-07-24, t.y. praėjus 15 dienų nuo tiriamo įvykio. Gydytojas nukentėjusiojo sveikatos istorijoje įrašė, kad nukentėjusiajam peršti akis, skauda galvą, bet jam nėra nei akių junginių paraudimų, nei židininės neurologinės simptomatikos, ir diagnozavo būklę po galvos sumušimo. Šia gydytojo diagnoze vadovavosi ir teismo medicinos specialistas, pateikdamas išvadą, kad nukentėjusiajam konstatuotas galvos sumušimas (1 t., 115 b.l.). Šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad medikai nukentėjusiojo kūne nenustatė jokių sužalojimų ir galvos sumušimą diagnozavo pagal nukentėjusiojo teiginius.

Apeliantas skunde nesutinka su nukentėjusiojo parodymų vertinimu, teigdamas, kad nukentėjusiojo parodymai, jog išteisintasis J. M. jam konflikto metu smogė į galvą, buvo nuoseklūs. Šios išvados patvirtinimui apeliantas cituoja nukentėjusiojo duotų parodymų ištraukas, kuriose minimas išteisintojo smūgis į galvą. Tačiau apeliantas neatsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis savo parodymuose nurodė žymiai didesnę išteisintojo prieš jį esą atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį, teigdamas, kad išteisintasis jį spardė į įvairias kūno vietas ir po šių smūgių jis jautė skausmą šonkaulių srityje. Be to, nukentėjusysis teisme patvirtino neturėjęs jokių traumų 2010 m. sausio mėnesį ir 2011 metais. Tačiau ši nukentėjusiojo parodymų dalis, neaptariama skunde, prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms. 2011-12-06 teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad 2009-07-24, t.y. po įvykio, apžiūrėjus nukentėjusįjį, medicininiuose dokumentuose neįrašyta duomenų apie nukentėjusiojo krūtinės sumušimą ar skausmus. Tačiau medicininiuose dokumentuose yra duomenų apie nukentėjusiojo vėlesnes traumas : 2010-01-20 nukentėjusiojo sutuoktinė kreipėsi dėl jo nukritimo nuo laiptų ir dešiniojo šono sumušimo, tačiau nukentėjusysis atsisakė traumatologo konsultacijos, o 2011-03-08 nukentėjusiajam atliktoje rentgenogramoje nukentėjusiajam rasti šonkaulių lūžiai, kurie sugyja per 1 – 1,5 mėnesius nuo traumos. Įvertinęs šiuos duomenis, teismo medicinos specialistas konstatavo, kad nukentėjusiajam 2011-03-08 rentgenogramoje nustatyti šonkaulių lūžiai 2009-07-09 įvykio metu nepadaryti (2 t., 8-9 b.l.). Ši išvada parodo nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą, nes paneigia jo parodymus, kad konflikto su išteisintuoju metu jis patyrė stiprius šonkaulių sumušimus, ir tai, kad po šio konflikto jis jokių traumų nebepatyrė. Nors apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad nukentėjusysis vėlesnius sužalojimus su išteisintojo jam galimai padarytais susiejo sąžiningai klysdamas, tačiau tai, kad nukentėjusysis nebeprisiminė jo net dviejų žymiai vėliau patirtų ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotų traumų, bet pabrėžė išteisintojo jam padarytas šonkaulių traumas, kuriuos medicininiuose dokumentuose neparašytos, rodo nukentėjusiojo sąmoningas pastangas susieti išteisintąjį su sužalojimais, kurių jis nepadarė. Esant tokiems nukentėjusiojo parodymams, negalima vertinti jų taip, kaip siūloma apeliaciniame skunde, t.y. tikėti viena jų dalimi – išteisintojo smūgiu į galva ir atmesti likusią nukentėjusiojo parodymų dalį, nes dalis sąmoningai klaidingų parodymų daro nepatikimais visus nukentėjusiojo parodymus apie J. M. veiksmus.

Teismas nuosprendyje išanalizavo liudytojos A. V. ir I. B. parodymus ir padarė teisingą išvadą, kad šie parodymai nenuoseklūs ir neatitinkantys nukentėjusiojo parodymų, todėl jais remtis taip pat nėra pagrindo. Tai, kad šios liudytojos ir liudytojai J. Š., D. Š. parodė, kad po įvykio nukentėjusiajam skaudėjo galvą, gausiai ašarojo ir tino akys, patirtina tik nuteistosios E. U. prieš nukentėjusįjį atliktus veiksmus – ašarinių dujų papurškimą į veidą, tačiau nepatvirtina išteisintajam inkriminuotų smurtinių veiksmų.

Apibendrindama kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra patikimų įrodymų, jog konflikto metu išteisintasis J. M. sudavė nukentėjusiajam K. V. smūgį į galvą ir taip įžūliu elgesiu pažeidė viešąją tvarką, todėl jis pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas pagrįstai.

Prokuroras skunde nepagrįstai teigia, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. M. prisipažino K. V. pasakęs bauginančius žodžius : ,,Jeigu tu nebūtum invalidas, iš tavęs būtų šlapia vieta“, turėjo pasisakyti dėl J. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 str. 2 d. Kaltinamajame akte J. M. tokie veiksmai neinkriminuoti, todėl kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis turėjo būti keičiamos BPK 256 str. nustatyta tvarka, tačiau nei prokuroras, nei nukentėjusysis tokio prašymo nepareiškė, o teismas to daryti savo iniciatyva neturi teisės. Be to, BK 284 str. 2 d. numatyta veika yra baudžiamasis nusižengimas, dėl kurio BK 95 str. 1 d. 1 p. a p.p. numatytas 2 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2011-07-09, t.y. gerokai anksčiau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo.

Kolegija, įvertinusi nuosprendyje išdėstytus išsamius iš nuteistosios E. U. nukentėjusiajam priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžio nustatyto motyvus ir atsižvelgdama į tai, kad J. M. dėl šio nusikaltimo išteisintas, neturi pagrindo didinti šią sumą iki prašomos apeliaciniame skunde. Atmetus prokuroro apeliacinį skundą, iš išteisintojo nukentėjusiajam proceso išlaidos nepriteistinos (BPK 105 str. 5 d. )

Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-09-11 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą J. M. ir E. U. pagal BK 284 str. 1 d. (1 t., 24-25 b.l.) Nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140 str. 1 d., Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-09-26 nutartimi bylą perdavė prokurorui (1 t., 171 b.l.), buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir byla perduota teismui pagal BK 284 str. 1 d. Kolegija laiko, kad, esant tokiai situacijai, nebuvo BPK 3 str. 1 d. 8 p. numatyto pagrindo, dėl kurio baudžiamasis procesas negalimas. Šioje normoje nurodyta, kad procesas negalimas, esant įsiteisėjusiam prokuroro nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą, o nagrinėjamoje byloje pirmą kartą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 str. 1 d. Be to, iš 2011-09-26 nutarties ir atlikto ikiteisminio tyrimo eigos matyti, kad buvo tiriama ne tik BK 284 str. 1 d. numatyta, bet sunkesnė veika, numatyta BK 138 str. dėl galimo J. M. nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir tik nenustačius šio nusikaltimo, išteisintojo ir nuteistosios veika kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.