- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- I-2525-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01519-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Turtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. M. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).
Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki skundo padavimo dienos (2017 m. liepos 17 d.) buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos uždarosios zonos kamerose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu buvo patalpintas į kameras, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Tvirtino, kad ankštoje 27,42 kv. m. kameroje Nr. 26 buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, didelę dalį kameros ploto užėmė baldai. Patalpoje buvo netinkama vėdinimo sistema, langas prasiverdavo tik 3 cm. Dėl nepakankamo vėdinimo buvo sunku kvėpuoti, atsirado nosies gleivinės uždegimas. Sanitariniame mazge buvo įrengtas tupimas tualetas, dėl ko kilo nepatogumų. Kameros Nr. 25 plotas 31,74 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, didelę kameros ploto dalį užėmė baldai. Pasivaikščiojimų kiemeliai buvo maži, dėl nepakankamo judėjimo jautė sąnarių skausmus, kojų tirpimą. Kamerose buvo blakių, pelių ir žiurkių. Kenkėjų naikinimas buvo atliekamas neefektyviai. Dušų patalpos netvarkingos, sienos apipeliję, sanitariniai įrenginiai išlaužyti, vanduo netinkamos kokybės. Per nustatytą laiką pareiškėjas nespėdavo išsimaudyti ir išsiskalbti drabužius, dėl to patyrė diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 27-33) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali teisės aktais reglametuota gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pataisos namų kameros įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Kamerų sanitariniai mazgai atskirti aukštomis pertvaromis, vietoje unitazų įrengti klozetai. 2-jo sektoriaus dušo patalpos išklijuotos keramikinėmis plytelėmis, sulūžę dušo sieteliai ar vandens maišytuvai nedelsiant keičiami. Tiekiamas vanduo atitinka keliamus reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina tyrimų duomenys. Patalpos, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus, jose taip pat įrengta ir mechaninė vėdinimo sistema. Pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. 2-jo sektoriaus skalbykloje yra sudaryta galimybė nuteistiesiems skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Akcentavo, kad gyvenamąsias ir buities patalpas nuolat valo patys jose laikomi nuteistieji. Jei nuteistieji gerai atliktų savo pareigas (tinkamai patalpas valytų, vėdintų), pelėsis neatsirastų. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūros metu kruopščiai apžiūrimos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvų tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai. Patikrinama, ar nėra plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir pan. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į medikus dėl slogos, sąnarių skausmo. Tačiau minėti sveikatos sutrikimai nesusiję su kalinimo sąlygomis pataisos namuose. Byloje nėra įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki skundo padavimo dienos (2017 m. liepos 17 d.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias kamerų tipo patalpas: nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. – į kamerą Nr. 26, kurios plotas 27,42 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 4,57 kv. m. (27,42/6) ploto; nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. liepos 17 d. – į kamerą Nr. 25, kurios plotas 31,74 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 3,96 kv. m. (31,74/8) ploto (b. l. 37, 38). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę kamerų ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, kas atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpų per atveriamą langą (jog turėjo sunkumų atveriant langą, ar, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją). Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. pažymos Nr. 77-2527 (b. l. 38-39) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su skundais dėl oro trūkumo į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo natūraliai per langus bei ventiliacines angas. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kamerų vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, jog jam neužteko laiko nusiprausti ir išsiskalbti drabužius.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Be to, kaip matyti iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. pažymos Nr. 77-2527 (b. l. 38-39), 2-jo sektoriaus skalbykloje ir džiovykloje yra sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, jog realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, ar, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti nuteistiesiems skirta skalbykla, todėl konkrečiu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to nenustatyti.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal higienos normos 34, 35 punktus, laisvės atėmimo vietos bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4, 5 punktus, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai (b. l. 42-44). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad prausyklos patalpos netvarkingos, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, ar kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. pažymos Nr. 77-2527 (b. l. 38-39) matyti, kad 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpų dušo patalpos grindys ir sienos išklijuotos keramikinėmis plytelėmis, sugedę dušo sieteliai ar vandens maišytuvai keičiami nedelsiant. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos netvarkingos ir neremontuotos, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. pažymos (b. l. 38-39) matyti, kad ginčo laikotarpiu 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpų sanitariniai mazgai buvo atskirti aukštomis pertvaromis, o vietoje unitazų įrengti klozetai.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo blakių, pelių, žiurkių. Pažymi, kad kenkėjų naikinimas vykdomas neefektyviai.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti kenkėjų.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad Pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su parazitų plitimu.
Pareiškėjas nurodo, kad vanduo buvo netinkamas. Tačiau minėtas aplinkybes paneigia į bylą pateikti Geriamojo vandens tyrimų protokolai, iš kurių matyti, kad geriamojo vandens mėginių tyrimų rezultatai atitiko higienos normos reikalavimus (b. l. 50-52).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių. Tačiau, teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Iš atsakovo atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo (išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos) matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 35).
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų –neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.