- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-06-02
- Bylos Nr.
- eI3-1029-423/2022
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Urbonienė, Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- E. B.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovėms Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti 2021-11-16 Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 52479, kuriuo atsisakyta D. S. skirti socialinę pašalpą laikotarpiui nuo 2021-10-01 iki 2021-12-31; įpareigoti atsakovę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021-10-01 iki 2021-12-31; priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos - 2021-11-10 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką; priteisti iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu (-ais) priimti prejudicinį (- ius) sprendimą (-us) šioje administracinėje byloje.
Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar lėšų gauti socialinei paramai Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnis, 5 - 25 straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį - neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė - demokratinė respublika.
Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, kuris nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui galimybės prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingus ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (-ė) (kaip šiuo atveju yra ir sutuoktinė E. B.) yra fiziniai asmenys (žr., Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 3 dalis ir kita), t. y. priešingai negu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį - neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė - demokratinė respublika.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo jam buvo atkurtas (suteiktas) bedarbio statusas. Tačiau šiuo metu pareiškėjui bedarbio pašalpa nėra skirta ir nėra mokama. Jis yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau pastaroji nė vienos tinkamos darbo vietos jam nepasiūlė. Nuo 2019-12-01 pareiškėjui nutrauktas kasmėnesinės socialinės išmokos mokėjimas (125 Eur). Atsakovė tai pat atsisakė apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2019-12-01 iki 2021-09-30. Dėl socialinės pašalpos nemokėjimo minėtais laikotarpiais taip pat vyksta teisminiai ginčai.
Pareiškėjas patvirtino, jog 2019-10-10 sudarė santuoką su E. B. bei nurodė, jog yra sudaryta vedybų sutartis, pagal kurią nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas. Sutuoktinė nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jokių jos asmens duomenų, kadangi tam nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjui Kauno miesto savivaldybė 2021-10-15 išdavė pažymą, kad jis yra pateikęs visus reikalingus dokumentus, tačiau Socialinės paramos skyrius vis tiek reikalauja, kad jis pateiktų duomenis ir apie sutuoktinę. Socialinės paramos skyrius 2021-11-16 ginčijamu sprendimu atsisakė skirti socialinę pašalpą, kadangi laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai apie sutuoktinę, jos užimtumą ar veiklos pobūdį. Pareiškėjo teigimu, sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Pažymėjo, jog jo sutuoktinė šiuo metu gyvena ne Kauno mieste, todėl nesuprantama formuluotė „<...> bendrai gyvenantiems asmenims <...>“. Sprendimas taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi negalima nustatyti tokio reguliavimo, kad nepasiturintis asmuo būtų paliktas be lėšų ir valstybės pagalbos, iš jo buvo atimta nuosavybė – socialinės išmokos už 2021 m. spalio - gruodžio mėn.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas diskriminuoja ir suvaržo asmenų teisę sudaryti santuoką nustatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, kas pažeidžia Konstituciją ir tarptautinius teisės aktus, todėl šiuo atveju būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo nuomone, būtina kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ES Chartijoje nustatytų klausimų – nediskriminavimo principo, vaiko teisių apsaugos, kad šeimai be teisinės ir ekonominės apsaugos būtų užtikrinama ir socialinė apsauga, kad socialinė parama būtų teikiama bent jau tokia apimtimi, kad būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos nepasiturintiems piliečiams. Nors socialinė politika priklauso pasidalijamai kompetencijai, o socialinės apsaugos teisinis reguliavimas didžiąja dalimi priklauso valstybių narių kompetencijai, tačiau Lietuvos Respublikos pasirinktas teisinis reguliavimas gali prieštarauti ES steigimo sutarčių pagrindinėms nuostatoms.
Dėl atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, pažeminimą, todėl jam atlygintina neturtinė žala – 100 000 Eur ir 6 proc. palūkanos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės su skundu nesutinka, atsiliepime nurodė, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021-10-01 iki 2021-12-31, kadangi pareiškėjas nepateikė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 20 straipsnio 6 dalyje numatytų reikalingų dokumentų apie sutuoktinę, jos užimtumą ar veiklos pobūdį.
Šiuo atveju Kauno miesto savivaldybės administracija, spręsdama socialinės pašalpos skyrimo klausimą pareiškėjui, privalėjo surinkti duomenis ne tik apie pareiškėjo, bet ir apie jo sutuoktinės E. B. materialinę padėtį tam, kad būtų galima įvertinti, ar pagal gaunamas pajams bei turtą pareiškėjui priklauso socialinė pašalpa. Pareiškėjas pats tokių duomenų neteikė ir nesutiko, jog būtų renkami duomenys apie jo sutuoktinės materialinę padėtį. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat nedavė sutikimo Kauno miesto savivaldybės administracijai tikrinti duomenis apie jos materialinę padėtį. Pareiškėjas siekia, kad sprendžiant dėl socialinės pašalpos skyrimo, būtų vertinama tik jo vieno materialinė padėtis, kad jam negali būti taikoma sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“, nes jo sutuoktinė gyvena kitame mieste.
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.
Pareiškėjas ir E. B. 2019-09-23 yra sudarę ikivedybinę sutartį, kuria susitarė, jog kiekvienos šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Pareiškėjas ir E. B. 2019-10-10 susituokė. Jų sudaryta ikivedybinė sutartis įsigaliojo nuo santuokos įregistravimo dienos ir ikivedybinės sutarties nuostatos taikytinos nustatant sutuoktinių turto režimą. Vedybų sutarties esmė - sutuoktinių teisė savo nuožiūra tarpusavyje nustatyti kitokį savo turto teisinį režimą, nei numatyta įstatyme. Tačiau vedybų sutartis (ikivedybinė ar povedybinė) nepaneigia šeimos sampratos ir nepakeičia fakto, kad pareiškėjas yra susituokęs bei neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos teikti valstybės institucijoms teisingą ir išsamią informaciją apie savo šeimos turtinę padėtį. Pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis ne tik apie savo, bet ir apie sutuoktinės materialinę padėtį. Nesant tokių duomenų ir pareiškėjui neįrodžius, jog jis atitinka Įstatyme numatytus kriterijus socialinei pašalpai gauti, nebuvo teisinio pagrindo skirti jam socialinę pašalpą.
Pažymėjo, jog atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nėra jais padarytos žalos bei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos, taigi nėra būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Taip pat nurodė, jog pareiškėjo prašymai kreiptis į nurodytus teismus nėra grindžiami tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Europos Sąjungos teisės aktams, todėl pareiškėjo prašymai nepagrįsti. Teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, o pareiškėjo pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Be to, byloje nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo nurodytais klausimais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašė skundą atmesti.
Skundas netenkintinas.
Byloje iš esmės kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021-11-16 sprendimo Nr. 52479, kuriuo pareiškėjui nuspręsta neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021-10-01 iki 2022-01-01, kadangi laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai, pagrįstumo ir teisėtumo.
Taip pat byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui dėl sprendimo kilusią neturtinę žalą (bei 6 proc. palūkanas) ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021-10-01 iki 2021-12-31.
Pareiškėjas taip pat prašė sujungti tris administracines bylas, nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose, t. y. administracinę bylą Nr. eI2-3997-644/2022, administracinę bylą Nr. eI2-222-428/2022 ir šią administracinę bylą Nr. eI3-1029-423/2022. Nurodė, jog minėtose bylose pareiškėjo skundai yra identiški, skiriasi tik socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylą posėdžiui rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nustačius, kad teisme arba skirtinguose apygardų administraciniuose teismuose yra du ar daugiau pareiškimų (prašymų) patikrinti to paties norminio administracinio akto teisėtumą arba skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šie skundai (prašymai, pareiškimai) gali būti nutartimi sujungti į vieną bylą. Kai šioje dalyje nurodyti skundai (prašymai, pareiškimai) yra tame pačiame teisme, juos sujungia bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba bylą nagrinėjantis teismas.
Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau, nevilkinti proceso ir neatidėti bylos nagrinėjimo (ABTĮ 11 str.) bei atsižvelgiant į tai, jog minėtose bylose ginčijami skirtingi administraciniai aktai, prašymas dėl bylų sujungimo netenkintinas.
Taip pat pareiškėjas prašė šią bylą (-as) sustabdyti iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) bus išnagrinėta pareiškėjo prašymo dalis dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020. Pažymėtina, kad ABTĮ 100 straipsnis nenumato pagrindo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą dėl proceso atnaujinimo, todėl prašymas netenkintinas.
Įstatymas nustato piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas (Įstatymo 1 str. 1 d.).
Bendrai gyvenančiais asmenimis laikomi sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos (Įstatymo 2 str. 2 d.). Įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, jog bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas (1–11 p.).
Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, jog pareiškėjui Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotoja nurodė pateikti trūkstamus dokumentus, t. y. pareiškėjo žmonos darbo užmokestį, vedybinę sutartį, žemės nuomos dokumentus, žemės ir pasėlių deklaraciją. Pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Kaip minėta, pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, bendrai gyvenančiais asmenimis, be kita ko, laikomi sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Atitinkamai pareiškėjas privalėjo pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau to sąmoningai nepadarė. Paminėtina, jog pareiškėjas suprato, kokius dokumentus būtina pateikti, kadangi nurodė, jog jie, jo teigimu, yra pertekliniai duomenys ir jų nepateikė, t. y. neįvykdė imperatyvių nuostatų, siekiant gauti socialinę paramą. Pareiškėjas nurodė, jog jo sutuoktinė nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jokių jos asmens duomenų, kadangi tam nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjas motyvavo, jog šie duomenys yra pertekliniai bei tarp jo ir sutuoktinės buvo sudaryta vedybinė sutartis, pagal kurią visas turtas yra atskiras, tačiau Įstatymas tokių išlygų nenumato, o pati ikivedybinė sutartis negali prieštarauti imperatyviems teisės aktams (aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams, įstatymams). Taip pat nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, jog nepasiturintys asmenys yra paliekami be lėšų pragyvenimui, kadangi bylai aktualus Įstatymas ir nustato lėšų (piniginės paramos) teikimo tokiems asmenims mechanizmą. Akivaizdu, jeigu atsakovė būtų tenkinusi pareiškėjo prašymą ir paskyrusi jam piniginę kompensaciją, būtų pažeidusi imperatyvias Įstatymo nuostatas, todėl šiuo atveju ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio teisinio pagrindo.
Pripažinus, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021-10-01 iki 2021-12-31 bei priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos - 2021-11-10 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką.
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti neturtinę žalą (priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 6 proc. metines palūkanas nuo minėtos sumos). Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo, gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2019-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-968/2019).
Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, leistų teismui visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2009-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012). Šiuo atveju, kadangi nebuvo nustatyta atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų kaip vienos iš žalos atsiradimo sąlygų, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar lėšų gauti socialinei paramai Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnis, 5 - 25 straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį - neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė - demokratinė respublika bei prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, kuris nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui galimybės prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingus ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (-ė) (kaip šiuo atveju yra ir sutuoktinė E. B.) yra fiziniai asmenys (žr., Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 3 dalis ir kita), t. y. priešingai negu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį - neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė - demokratinė respublika, netenkintinas.
Pažymėtina, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu (-ais) priimti prejudicinį (- ius) sprendimą (-us) šioje administracinėje byloje.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Šiuo atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą skunde nurodytais ar kitais klausimais.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.