- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-476-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08744-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė, Eglė Surgalienė
- Atsakovas
- UAB „Brevitra“
- Ieškovas
- UAB „SD Faktorialas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgalienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Brevitra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-79-727/2014 pagal atsakovo UAB „Brevitra“ priešieškinį ieškovui UAB „SD Faktorialas“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Azerbaidžano įmonė „A-Trans“, Ukrainos įmonė ST „KoltTrans“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „SD Faktorialas“ ieškinį atsakovui UAB „Brevitra“ dėl skolos už atliktą tarptautinį pervežimą priteisimo atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo UAB „SD faktorialas“ 42 854,41 Lt nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011, priteisė iš UAB „Brevitra“ 24 824,79 Lt nuostolių, patirtų dėl krovinio pavėluoto pristatymo, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir 745,10 Lt žyminio mokesčio UAB „Clemence Richard“ naudai. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismo sprendimą pakeitė, padidino UAB „Clemence Richard“ iš UAB ,,Brevitra“ priteistą nuostolių sumą iki 33 456,79 Lt, taip pat priteisė 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 33 456,79 Lt sumą, 1 003,70 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 40,01 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Atsakovo teigimu, krovinys buvo pavėluotai pristatytas dėl ieškovo UAB „SD faktorialas“, su kuriuo UAB ,,Brevitra“ 2009 m. spalio 2 d. buvo sudariusi sutartį dėl tarptautinio pervežimo keliais bei transporto užsakymą VM 0049 dėl UAB „Clemence Richard“ baldų pervežimo į baldų parodą Baku mieste Azerbaidžane, tyčinių veiksmų, todėl UAB „SD faktorialas“ laikytinas atsakingu už visus nuostolius, kuriuos UAB ,,Brevitra“ patyrė dėl krovinio pervežimo – iš viso 42 854,41 Lt (33 456,79 Lt priteistos nuostolių sumos + 3 173,19 Lt paskaičiuotų procesinių palūkanų + 1 003,70 Lt žyminio mokesčio + 40,01 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą + 5 180,72 Lt teismo sprendimo vykdymo išlaidų).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė atsakovui iš ieškovo 24 824,79 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos (2012 m. vasario 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 313,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad remiantis CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vežėjas, kuriam yra pareikštas reikalavimas regreso tvarka, negali ginčyti nuostolių atlyginimo pagrįstumo, jeigu buvo laikytasi tokių sąlygų: 1) žalos atlyginimo dydis yra nustatytas teismo; 2) vežėjas, kuriam reiškiamas regresinis reikalavimas (ieškinys) buvo tinkamai informuotas ir galėjo dalyvauti teismo procese, kuriame buvo nustatytas žalos atlyginimo dydis. Kadangi šiuo atveju žalos atlyginimo dydis (galutinis) yra nustatytas Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas, ir ieškovas UAB „SD Faktorialas“ minėtoje civilinėje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, remiantis nurodyta CMR konvencijos nuostata, jis neturi teisės ginčyti nuostolių atlyginimo pagrįstumo, be to, civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011 nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
Vis dėlto teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Brevitra“ nepagrįstai prašo priteisti iš ieškovo visą UAB „Clemence Richard“ naudai iš atsakovo priteistą 33 456,79 Lt nuostolių sumą. Teismas buvo tos nuomonės, kad pareikštų reikalavimų kontekste kiekvieno iš 4 vežėjų atsakomybės dalies ir kaltės laipsnio nustatyti nėra galimybės, todėl atsakovas, kaip ir kiti vežėjai, turėtų prisiimti sau dalį atsakomybės, kuri, vadovaujantis CMR konvencijos 37 straipsnio 3 punktu, neturėtų būti mažesnė už UAB „Brevitra“ priklausantį atlyginimą už vežimo paslaugas, kas sudaro 8 632 Lt. Nustatydamas atsakomybės dydį, teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad tarp UAB „Clemence Richard“ ir UAB „Brevitra“ sudaryta sutartimi vežėjui UAB „Brevitra“ nustatytas didžiausias atlyginimas, palyginus su kitais trimis vežėjais, kas, anot teismo, turėtų sąlygoti ir didesnę atsakomybės prieš siuntėją apimtį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad iš UAB „Clemence Richard“ naudai iš atsakovo UAB „Brevitra“ priteistos 33 456,79 Lt nuostolių sumos turėtų būti atimta 8 632 Lt suma už krovinio pervežimą (kaip UAB „Brevitra“ tenkanti atsakomybės siuntėjui dalis) ir iš ieškovo atsakovo naudai priteista 24 824,79 Lt suma už atsakovo UAB „Clemence Richard“ atlygintus nuostolius.
Teismas sprendė, kad atsakovo prašomos priteisti kitos papildomos išlaidos: 3 173,19 Lt suma už Vilniaus apygardos teismo priteistas 5 procentų metines palūkanas nuo 33 456,79 Lt nuostolių sumos nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011 patirtos bylinėjimosi išlaidos bei teismo sprendimo vykdymo išlaidos atsirado tik dėl pačios UAB ,,Brevitra“ veiksmų. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad UAB „Clemence Richard“ pateikus pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo, UAB ,,Brevitra“, užuot atlyginusi UAB „Clemence Richard“ patirtus nuostolius, priėmė sprendimą bylinėtis teisme, todėl už tokį savo pasirinkimą, o taip pat nesavalaikį sprendimo įvykdymą, kas priklauso tiesiogiai nuo skolininko valios, ji ir yra pati asmeniškai atsakinga. Jeigu UAB ,,Brevitra“ būtų iš karto atlyginusi patirtus nuostolius UAB „Clemence Richard“, ji nebūtų patyrusi ne tik prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, paskaičiuotų palūkanų, bet ir vykdymo išlaidų. Teismas atkreipė dėmesį, kad vykdymo išlaidos susidarė dėl to, kad UAB ,,Brevitra“ geruoju neįvykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo ir UAB „Clemence Richard“ buvo priversta kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad šioje dalyje atsakovo reikalavimai laikytini nepagrįstais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Brevitra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas rėmėsi klaidinga išvada, kad pareikštų reikalavimų kontekste kiekvieno iš 4 vežėjų atsakomybės dalies ir kaltės laipsnio nustatyti nėra galimybės, todėl atsakomybė tarp vežėjų turėtų būti paskirstoma proporcingai jiems priklausančių atlyginimų už vežimo paslaugas dydžiui. Atsakovo nuomone, šioje byloje vežėjų Azerbaidžano bendrovei „A-Trans“ (LTD) ir Ukrainos įmonei ST „KotlTrans“ atsakomybės laipsnis ir kaltė nėra aktualus, kadangi atsakovas reiškia priešieškinį ieškovui, su kuriuo tiesiogiai sudarė pervežimo sutartį ir kuris, pagal CMR konvencijos 3 straipsnį, už savo pasitelktų trečiųjų asmenų veiksmus atsako kaip už savo. Tuo tarpu iš civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011 teismo nustatytų aplinkybių (kad netikslią informaciją apie krovinio buvimo vietą teikė ieškovas atsakovui, o atsakovas šią informaciją perdavinėjo krovinio siuntėjui) yra akivaizdu, kad vėlavimą pristatyti krovinį lėmė ne nuo atsakovo valios priklausančios aplinkybės, t. y. neteisėti ieškovo veiksmai. Taigi teismas atsakovo atsakomybę pripažino remdamasis tik prielaidomis, nepakankamai atidžiai išanalizavęs ankstesnėse bylose nustatytus faktus, turinčius prejudicinę galią šioje byloje. Be to, ieškovas nuo pareikšto priešieškinio nesigynė ta aplinkybe, kad atsakovas taip pat turėtų prisiimti dalį atsakomybės už kilusius nuostolius, taigi teismo motyvai, pripažįstant visų vežėjų atsakomybę ir teigiant, kad nėra galimybės įvertinti kiekvieno iš jų atsakomybės dalies, nėra aiškūs. Kita vertus, net jei būtų sutikta su teismo išvada, kad atsakovas turėtų prisiimti dalį atsakomybės už siuntėjo patirtus nuostolius, tokiu atveju yra akivaizdu, kad teismas netinkamai taikė CMR konvencijoje numatytas atsakomybės paskirstymo taisykles. CMR konvencijos nuostata, leidžianti vežėjams paskirstyti atsakomybę pagal jiems priklausantį užmokestį už pervežimą turi būti aiškinama atsižvelgiant į siuntėjo mokamą paslaugos dalį ir į kiekvienam vežėjui nuo tos kainos tenkančią sumos dalį, t. y. kiekvieno vežėjo uždarbį. Atsakovo uždarbis iš atlikto pervežimo (apskaičiuotas iš siuntėjo sumokėto atlygio atėmus sumą, kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui) yra 200 Eur. Šis suma sudaro 8 proc. pervežimo paslaugos vertės (siuntėjo mokamos pervežimo kainos), todėl laikytina, kad atsakovas pagal CMR konvencijos 37 straipsnio c punktą galėtų atsakyti ne didesne kaip 8 proc. nuo siuntėjo patirtų nuostolių suma, t. y. 2 676,54 Lt (33 456,79 Lt/100 x 8). Teismas neįvertino to, kad atsakovo apsisprendimas bylinėtis iš esmės buvo nulemtas ieškovo veiksmų; papildomų išlaidų būtų buvę galima išvengti, jeigu ieškovas, gavęs pretenziją iš atsakovo, būtų sumokėjęs prašomą nuostolių sumą. Taigi papildomos išlaidos taip pat priteistinos iš ieškovo kaip asmens, atsakingo už krovinio siuntėjo ir atsakovo patirtus nuostolius ir turinčio pareigą šiuos nuostolius atlyginti visiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „SD faktorialas“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad iš civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011 nustatytų prejudicinių faktų iš tiesų nėra aiški atsakovo ir ieškovo atsakomybės dalis ir kaltės laipsnis, nes abi šios įmonės faktiškai nevežė krovinio į Baku ir negali būti faktiškai atsakingos už krovinio vėlavimą. Nagrinėjant bylą regreso tvarka taip pat nebuvo įmanoma gauti daugiau informacijos apie kitų tarptautiniame vežime dalyvavusių įmonių (trečiųjų asmenų) atsakomybės dalį ir kaltės laipsnį. Ieškovas ėmėsi visų jo galioje esančių veiksmų, siekdamas, kad visa gauta informacija apie gabenamą krovinį būtų suteikta atsakovui, ir visiškai pagrįstai tikėjo, kad teikia teisingą bei tikrovę atitinkančią informaciją. Be to, ieškovo pateiktais kontaktais pats atsakovas buvo susisiekęs su asmenimis, kurie buvo tiesiogiai susiję su gabenamu kroviniu ir kurie jam taip pat nurodė, kad vyko krovinio sulaikymai, muitinės patikrinimai. Taigi atsakovas lygiai tiek pat prisidėjo prie siuntėjo suklaidinimo ir neteisingos informacijos teikimo, kiek ir ieškovas, manydamas, kad teikia teisingą informaciją, todėl atsakovo teiginiai, kad teismas visiškai nevertino, ar atsakovas savo veiksmais prisidėjo prie žalos padarymo, nėra pagrįsti. Teismas, remdamasis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, visiškai pagrįstai nustatė, kad atsakovas taip pat yra atsakingas už atsiradusius nuostolius, kadangi būdamas ilgametis savo srities profesionalas, suprasdamas, kad siuntėjui teikiama informacija gali būti klaidinanti, vis tiek ją teikė. Priešingai nei aiškina atsakovas, CMR konvencijos 37 straipsnis nenumato galimybės išskaičiuoti faktinį atlygį, atimant samdomiems paskesniems vežėjams sumokėtas sumas. Ieškovas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remdamasis šis atmetė atsakovo reikalavimą priteisti papildomas išlaidas, papildomai pažymi, kad atsakovas pretenziją ieškovui pareiškė nepagrįstai, siekdamas išvengti savo sutartinių įsipareigojimų siuntėjui vykdymo; tik atlyginęs siuntėjui nuostolius atsakovas galėjo nukreipti regresinį reikalavimą į ieškovą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Dėl ginčo santykių kvalifikavimo ir apeliacinio skundo reikalavimo priteisti 8 632 Lt nuostolių sumą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str.), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 str. 1 d.). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013). Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantysis vežėjas) pats krovinio neveža, bet dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu, ir kurį, kaip vežėją, suvokia krovinio siuntėjas. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2004; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008). Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikomas vežėju, nustatoma ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikomas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; kt.).
Byloje nustatyta, kad UAB „Clemence Richard“ (siuntėjas) sudarė sutartį su UAB „Brevitra“ (apeliantu), kuris sutartyje nurodytas kaip vežėjas. UAB „Brevitra“ sudarė sutartį su UAB „SD faktorialas“ (atsakovu pagal priešieškinį), ir pagal šią sutartį, siuntėju laikytina UAB „Brevitra“, o UAB „SD faktorialas“ – vežėju (kas tiesiogiai nurodytas ir pačioje sutartyje). Kiti vežime dalyvavę asmenys: Azerbaidžano įmonė „A-Trans“ ir Ukrainos įmonė ST „KoltTrans“, nebuvo įsipareigoję UAB „Brevitra“ savo vardu ir rizika vežti krovinio (pvz., UAB „SD faktorialas“ ir Azerbaidžano įmonės „A-Trans“ sudarytoje sutartyje nurodyta, kad kiekviena iš sutarties šalių veikia savo vardu), todėl negalima laikyti, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta viena (vienintelė) sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad būtų galima taikyti CMR konvencijos VI skyrių (be kita ko, 37 straipsnį, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas), būtina sąlyga yra vienos visus vežėjus jungusios sutarties (bendro įsipareigojimo siuntėjo atžvilgiu) buvimas (CMR konvencijos 34 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2014). Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tokia sutartis nebuvo sudaryta, o buvo sudarytos kelios skirtingos sutartys su skirtingais siuntėjais ir vežėjais (t. y. UAB „Brevitra“ laikytina vežėju sutartyje su UAB „Clemence Richard“, tačiau sutartyje su UAB „SD faktorialas“ – laikytina siuntėju, ir t. t.), šioje byloje taikytinas ne CMR konvencijos 37 straipsnis, bet CMR konvencijos 3 ir 17 straipsniai.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatyta ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013, kt.). Be to, CMR konvencijoje yra nuostatų, ribojančių vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydį (CMR konvencijos 23 str. 1–3, 5 p., 28 str.), tačiau vežėjas negali jomis vadovautis, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str. 1 d.).
Kaip matyti iš byloje pateiktų procesinių dokumentų, apeliantas priešieškinyje įrodinėjo, kad žala nagrinėjamu atveju padaryta (krovinys pristatytas pavėluotai) dėl ieškovo tyčinių veiksmų (CMR 29 konvencijos 1 d.) (2 t., b. l. 68), tuo tarpu atsakovas (pagal priešieškinį) UAB „SD faktorialas“ su tuo nesutiko ir atsikirsdamas tvirtino, kad jo atsakomybė yra ribojama CMR 23 straipsnio 5 dalies nuostatų (2 t., b. l. 79). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs ginčo santykius, dėl šalių nurodytų argumentų ir CMR konvencijos 3, 17, 23 ir 29 straipsnio nuostatų taikymo apskritai nepasisakė, todėl bylos esmės dėl 33 456,79 Lt nuostolių priteisimo (o kartu ir ginčijamos 8 632 Lt sumos) neatskleidė.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad anksčiau paminėtą apelianto reikalavimą išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir reikalaujamų įrodymų apimčių ir pobūdžio byla šioje dalyje būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl teismo sprendimas dalyje dėl 33 456,79 Lt nuostolių priteisimo panaikinamas ir byla šioje dalyje perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Dėl 9 397,62 Lt sumos priteisimo
Kaip matyti iš bylos medžiagos, prašomą priteisti 9 397,62 Lt sumą sudaro civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011 iš apelianto uždarajai akcinei bendrovei „Clemence Richard“ priteistos metinės procesinės palūkanos, bylinėjimosi išlaidos (įskaitant valstybei priteistas bylinėjimosi išlaidas) ir nurodytoje byloje priimto teismo sprendimo vykdymo išlaidos. Šioje dalyje teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nurodytos išlaidos atsirado (buvo nulemtos) dėl paties apelianto kaltės, todėl pareiga jas atlyginti ieškovui (atsakovui pagal priešieškinį) nekyla. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad civilinėje byloje Nr. 2-2748-790/2011 priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu neginčijamai nustatyta, kad pareigą atlyginti nuostolius siuntėjui UAB „Clemence Richard“ turėjo apeliantas, todėl tokios pareigos nevykdydamas, o vėliau nevykdydamas ir įsiteisėjusio teismo sprendimo (CPK 18 str.) (dėl ko iš jo papildomai buvo išieškotos teismo sprendimo vykdymo išlaidos), apeliantas negali dėl tokio savo elgesio patirtas papildomas išlaidas reikalauti priteisti iš ieškovo (atsakovo pagal priešieškinį).
Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad netinkamas ginčo santykių kvalifikavimas šioje dalyje nelėmė (negalėjo lemti) neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą dalyje, kuria atmestas apelianto reikalavimas dėl 9 397,62 Lt priteisimo, palieka nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismui apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir dalį bylos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą dalyje, kuria priteista 24 824,79 Lt nuostolių suma, metinės procesinės palūkanos ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir bylą dalyje dėl 33 456,79 Lt nuostolių priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.