Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjo Vytauto Ročio ir administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimu M. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ANK 95 straipsnio 1 dalį, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį, 500 Eur dydžio bauda už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius, t. y. darbdavį atstovaujantis asmuo, 2018 m. lapkričio 16 d., apie 11.45 val., pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, neužtikrino, kad Ž. V., esančioje statybvietėje (duomenys neskelbtini), dirbtų individualaus namo nuotekų sistemos montavimo darbus, apie jo priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka, mažiausiai prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios, pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas M. K. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti, nesant administracinio nusižengimo sudėties ir jo kaltės.

2.1. Skunde nurodoma, kad VDI Klaipėdos skyriaus pareigūnių 2018 m. lapkričio 16 d. atlikto patikrinimo metu prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamų žemės kasimo bei nuotėkų surinkimo įrenginių montavimo darbų buvo nufilmuoti du asmenys. Tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas D. B. bei pilietis Ž. V.. VDI pareigūnėms Ž. V. nurodė, kad čia jis nieko nedirbo ir nedirba, minėjo, kad atvyko pas savo pažįstamą D. B., tačiau VDI pareigūnai reikalavo, kad Ž. V. prisipažintų, jog jis dirba. Pagal aktualią teismų praktiką nelegalaus darbo bylose darbdavys turi būti leidęs asmeniui nelegaliai dirbti, ir minėtas asmuo turi būti pradėjęs faktiškai dirbti. Tačiau VDI atlikto patikrinimo metu, kai patikrinimas buvo filmuojamas, iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų matyti, kad Ž. V. jokių darbo funkcijų neatliko, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jis čia nieko nedirba, o tik bendrauja su draugu D. B., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas. Ž. V. analogiškas aplinkybes patvirtino ir savo rašytiniame paaiškinime, surašytame VDI patikrinimo metu 2018 m. lapkričio 16 d. Ši aplinkybė turi būti vertinama, kaip viena iš pagrindinių įrodymų, kad Ž. V. jokių darbų neatliko, kadangi nelegalaus darbo tyrimo bylose teismai neretai pasisako, kad patikrinimo metu surašyti asmenų paaiškinimai turi turėti didesnį įrodomąjį svorį, nei surašyti po patikrinimo, praėjus ilgesniam laiko tarpui.

2.2. Apelianto teigimu, iš filmuotos medžiagos matyti, kad patikrinimo metu VDI Klaipėdos skyriaus pareigūnės agresyviai liepė Ž. V. prisipažinti, jog jis kažką dirba, nes jei neprisipažins, jam bus iškviesta policija. Taip pat VDI pareigūnės siūlo dėl kažko „susitarti“. Apeliantas pažymi, kad VDI pareigūnai visiškai nevertino aplinkybės, kad jis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, ne tik kad nebuvo nurodęs Ž. V. važiuoti į objektą (duomenys neskelbtini), ir ten atlikti darbines funkcijas, bet net ir faktiškai nežinojo, kad Ž. V. apskritai 2018 m. lapkričio 16 d. nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektą (duomenys neskelbtini). Ž. V. VDI pareigūnų patikrinimo metu jokių darbų neatlikinėjo. Skundžiamas nutarimas priimtas tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, o administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį – jam nutrauktina, nesant administracinio nusižengimo sudėties.

3. Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. Ročys prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimą ir M. K. paskirti nuobaudą ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos ribose.

3.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad administracinis nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, paprastai lemia didelę materialinę naudą jį darančiam asmeniui, todėl paskirta simboline nuobauda ne tik nepasiekiami nuobaudų skyrimo tikslai, bet ir gaunamas atvirkštinis rezultatas – nusižengimą padaręs asmuo skatinamas daryti naujus nusižengimus, nes teismo paskirta nuobauda yra mažai reikšminga, palyginus su nusižengimu gauta nauda. Pažymima, kad skiriama administracine nuobauda turėtų nubausti pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti administracinę nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus nusižengimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas, bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nuoširdus gailėjimasis nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti aiškų asmens požiūrį (smerkimą) į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, be to, nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai atlieka savo noru iki nusižengimo nagrinėjimo, o ne po to, kai kaltė patvirtinama surinktais įrodymais ar tik apeliacinės instancijos teisme. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti įvertinamas objektyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-7-1/2014). 2018 m. lapkričio 29 d. surašant administracinio nusižengimo protokolą M. K. nurodė, kad su juo nesutinka, paaiškinimą pateiks teisme. Daugiau papildomų išsamių paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti apie nuoširdų gailėjimąsi, M. K. iki bylos nagrinėjimo teisme nepateikė.

3.3. Apeliantas pažymi, kad visais atvejais nelegalus darbas sukelia neigiamas pasekmes tiek dirbančiajam, tiek valstybei. Nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Ligos ir nelaimingo atsitikimo darbe atveju nelegaliai dirbantys darbuotojai paliekami be socialinių garantijų. Nelegaliai dirbęs Ž. V. dirbo pavojingus darbus statybvietėje – iškasoje, kur yra didesnė tikimybė įvykti nelaimingam įvykiui darbe. Todėl, apelianto nuomone, skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, M. K. paskirta administracinė nuobauda yra aiškiai per švelni, neatitinkanti padaryto nusižengimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio, teisingumo ir protingumo kriterijų, paskirta nesilaikant ANK 34 straipsnyje nustatytos administracines nuobaudos rūšies parinkimo, baudos dydžio nustatymo tvarką reglamentuojančių taisyklių.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas V. Ročys prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimą ir M. K. paskirti nuobaudą ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos ribose.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas M. K. prašo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjo V. Ročio apeliacinį skundą atmesti.

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. apeliacinis skundas atmestinas, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjo V. Ročio apeliacinis skundas tenkintinas.

7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas M. K. tvirtina, kad VDI pareigūnų atlikto patikrinimo metu statybvietėje (duomenys neskelbtini) , Ž. V. nedirbo, jis buvo atvykęs pas savo pažįstamą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją – D. B., tačiau VDI pareigūnai reikalavo, kad Ž. V. prisipažintų, jog jis dirba. Pagal aktualią teismų praktiką nelegalaus darbo bylose darbdavys turi būti leidęs asmeniui nelegaliai dirbti, ir minėtas asmuo turi būti pradėjęs faktiškai dirbti. Tačiau vaizdo įraše užfiksuoti duomenys nepatvirtina fakto, kad Ž. V. atliko kokias nors darbo funkcijas, Ž. V. nedviprasmiškai nurodė, kad jis čia nieko nedirba, o tik bendrauja su draugu D. B., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas.

9. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia arba dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Kaltinant asmenį padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytą pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ATPK 10, 11 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-29-746/2015). Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

10. Pažymėtina, kad ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą (2017-06-06 įstatymo Nr. XIII-416 redakcija). Nelegalus darbas gali pasireikšti keliomis alternatyviomis veikomis. Pažymėtina ir tai, kad atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai.

10.1. DK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje.

10.2. Skundžiamu nutarimu M. K. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, neužtikrino, kad Ž. V., esančioje statybvietėje (duomenys neskelbtini), dirbtų individualaus namo nuotekų sistemos montavimo darbus, apie jo priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka, mažiausiai prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios, pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

10.3. Iš 2018 m. lapkričio 23 d. nelegalaus darbo tyrimo akto Nr. NDA 1066-0022 nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 16 d., apie 11.45 val., VDI pareigūnėms D. P. ir S. S. patikrinus statybvietę (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad joje legaliai darbines funkcijas atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas D. B.. Darbo vietoje namo nuotekų sistemų montavimo darbus atliko ir Ž. V., tačiau apie jo priėmimą į darbą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Ž. V. paaiškinime nurodė, kad jis atvažiavo į darbo vietą pirmą dieną, jog pabandytų dirbti, dėl darbo tarėsi su firmos vadovu M. K., darbo sutarties nebuvo sudaręs (b. l. 4–5).

10.4. 2018 m. lapkričio 16 d. Ž. V. paaiškinimo turinys patvirtina 2018 m. lapkričio 23 d. nelegalaus darbo tyrimo akte užfiksuotas aplinkybes, kad Ž. V. paaiškinime nurodė, jog jis atvažiavo į darbo vietą pirmą dieną, kad pabandytų dirbti, dėl darbo tarėsi su firmos vadovu M. K., darbo sutarties nebuvo sudaręs (b. l. 6). Tokie Ž. V. paaiškinimai visiškai prieštarauja apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, kad Ž. V. buvo atėjęs į statybvietę tik kaip pas savo pažįstamą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją – D. B.. Pažymėtina, kad Ž. V. paaiškinime net neužsiminė apie tai, kad jis į statybvietę atėjo pas savo pažįstamą D. B. tiesiog pabendrauti, bet aiškiai nurodė, kad dėl darbo tarėsi su firmos vadovu M. K., buvo statybvietėje, jo teigimu tam, kad pabandytų dirbti. Ši Ž. V. nurodyta aplinkybė kartu patvirtina 2018 m. lapkričio 23 d. nelegalaus darbo tyrimo akte užfiksuotą faktą, kad Ž. V. statybvietėje atliko darbines funkcijas. Iš 2018 m. lapkričio 20 d. administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. paaiškinimo nustatyta, kad žmonių įdarbinimu užsiima bei buhalterinę apskaitą tvarko UAB „(duomenys neskelbtini)“, jai 2018 m. lapkričio 15 d. 9 val. telefonu buvo pranešta, kad dėl Ž. V. įdarbinimo praneštų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Ž. V. įdarbino pranešė 2018 m. lapkričio 16 d. 14.30 val. (b. l. 7). Toks M. K. paaiškinimo turinys aiškiai patvirtina Ž. V. tvirtinimą, kad jis tarėsi su M. K. dėl darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pateiktos informacijos nustatyta, kad apie Ž. V. valstybinio socialinio draudimo pradžią pranešta tik 2018 m. lapkričio 16 d. 14.37 val. (b. l. 8), t. y. netrukus po to, kai VDI pareigūnai atliko patikrinimą statybvietėje (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. K. teigiant, jog Ž. V. atlikto VDI pareigūnų patikrinimo metu buvo atėjęs į objektą tik kaip D. B. pažįstamas, jam tą pačią dieną pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie Ž. V. valstybinio socialinio draudimo pradžią nebūtų jokio reikalo. Be to, nors apeliaciniame skunde M. K. tvirtino, kad jis net nežinojo, jog Ž. V. apskritai 2018 m. lapkričio 16 d. buvo nuvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektą (duomenys neskelbtini), jis jokių nurodymų dirbti nedavė, tačiau iš 2018 m. lapkričio 16 d. darbo sutarties, sudarytos tarp darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. K. ir darbuotojo Ž. V., nustatyta, kad darbuotojas Ž. V. pradeda dirbti būtent 2018 m. lapkričio 16 d. (b. l. 10), tačiau dėl Ž. V. įdarbinimo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui tik tą pačią dieną – 2018 m. lapkričio 16 d. 14.37 val., jau po atlikto patikrinimo. Faktą, kad Ž. V. aptartame objekte (duomenys neskelbtini) dirbo, o ne buvo atėjęs tik aplankyti D. B., aiškiai patvirtina ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų nustatyta, kad į statybvietę atėjus VDI pareigūnei, joje buvo D. B. ir Ž. V.. Tai, jog tuo metu Ž. V. intensyvių darbų neatlikinėjo, savaime nepaneigia darbinių funkcijų atlikimo fakto. Tiek D. B., tiek ir Ž. V., būdami statybvietėje, buvo apsirengę darbinius rūbus – buvo apsimovę lygiai tokius pat kombinezonus, todėl nekyla net menkiausios abejonės dėl to, kad Ž. V., kaip ir D. B. statybvietėje atliko darbines funkcijas, ir akivaizdu, kad ne be vadovo leidimo. Pažymėtina, kad teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas M. K. pats pripažino, kad 2018 m. lapkričio 16 d. VDI pareigūnų atlikto patikrinimo metu Ž. V. dirbo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, kad tą dieną įmonei reikėjo darbuotojo, kad jis pranešė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad ši sutvarkytų Ž. V. priėmimą į darbą, praneštų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie Ž. V. valstybinio socialinio draudimo pradžią tik 2018 m. lapkričio 16 d. Tokie teismo posėdyje duoti paties M. K. paaiškinimai visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad jis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nebuvo nurodęs Ž. V. važiuoti į objektą (duomenys neskelbtini), ir ten atlikti darbines funkcijas. Be to, teismo posėdyje duoti M. K. paaiškinimai skiriasi nuo jo pirminių paaiškinimų, t. y. kad 2018 m. lapkričio 15 d. 9 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefonu buvo pranešta, jog ši dėl Ž. V. įdarbinimo praneštų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei bylos, nei vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis nenustatyta, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kad VDI Klaipėdos skyriaus pareigūnės agresyviai liepė Ž. V. prisipažinti, jog jis kažką dirba, nes jei neprisipažins, jam bus iškviesta policija. Be to, jeigu Ž. V. į statybvietę būtų atėjęs tik pas pažįstamą asmenį, logiška, kad jam bijoti policijos pareigūnų nebūtų reikėję. Priešingai, tokiu atveju pats Ž. V. galbūt būtų turėjęs pagrindo iškviesti policijos pareigūnus, o ne prisipažintų VDI Klaipėdos skyriaus pareigūnėms dėl to, ko nepadarė. Pažymėtina, kad toks administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. paaiškinimų nenuoseklumas, aiškiai parodo, kad jis visais būdais siekia išvengti administracinės atsakomybės už padarytą nusižengimą.

10.5. Esant nustatytų ir aptartų duomenų visumai, nėra net menkiausios abejonės dėl to, kad M. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, t. y. darbdavį atstovaujantis asmuo, 2018 m. lapkričio 16 d., apie 11.45 val., pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, neužtikrino, kad Ž. V., esančioje statybvietėje (duomenys neskelbtini), dirbtų individualaus namo nuotekų sistemos montavimo darbus, apie jo priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka, mažiausiai prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios, pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Todėl skundžiamu nutarimu M. K. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nubaustas teisėtai ir pagrįstai.

11. Apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjo V. Ročio tvirtinimu, nepagrįstai pripažinta administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei jam nepagrįstai taikytos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos ir paskirta per švelni nuobauda.

12. ANK 34 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

13. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, šio kodekso nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui (ANK 22 straipsnio 1 dalis). Administracinių nuobaudų paskirtis yra 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).

14. Mažesnės, nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

16. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

17. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.

18. Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

19. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apylinkės teismo skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti M. K., vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, paskyrus švelnesnę nuobaudą negu numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje, be to, visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad M. K. nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19.1. Tai, kad asmuo prisipažino ir gailisi dėl padaryto nusižengimo, yra jo atsakomybę švelninanti aplinkybė (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl vien šios aplinkybės konstatavimas nėra pagrindas taikyti 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, būtina vertinti visas aplinkybes ir jų visumą, kuri sudaro pagrindą taikyti šias nuostatas. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tik dėl to, kad teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas M. K. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą, padarė ir išvadą, jog M. K. dėl jo padarymo labai gailisi, ir šią aplinkybę pripažino M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad iš tiesų M. K. nuoširdus nebuvo ir dėl padaryto nusižengimo nesigaili. Pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 20 d. paaiškinime administracinėn atsakomybėn traukiamas M. K. nurodė skirtingas aplinkybes, nei teismo posėdyje, bandė suversti kaltę UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl duomenų nepateikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie Ž. V. valstybinio socialinio draudimo pradžią. Surašius administracinio nusižengimo protokolą, M. K. nurodė, kad su juo nesutinka, paaiškinimą pateiks teisme. Teismo posėdyje M. K. kaltę pripažino jau surinkus pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti, o apeliaciniame skunde savo kaltę dėl padaryto nusižengimo vėl neigė. Ir tai parodo, kad M. K. savo elgesio kritiškai nevertina. Akivaizdu, kad toks kaltės pripažinimas teismo posėdyje negali būti laikomas savanorišku, o deklaratyvus gailėjimasis dėl administracinio nusižengimo padarymo, negali būti pripažintas nuoširdžiu. Asmuo, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą administracinį nusižengimą, negali kartu objektyviai vertinti savo neteisėtų veiksmų, ar juolab, nuoširdžiai gailėtis dėl to. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai nustatyta M. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir ją naikina.

19.2. Pažymėtina, kad skundžiamame nutarime nustatytos aplinkybės, jog M. K. neneigė padaręs administracinį nusižengimą, jį pripažino, kad nusižengimas buvo trumpas ir nesukėlęs jokių neigiamų pasekmių, M. K. administracine tvarka už analogišką administracinį nusižengimą nebaustas, dirba, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nėra išimtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Į šias aplinkybes atsižvelgtina skiriant M. K. nuobaudą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

19.3. Skirdamas M. K. administracinę nuobaudą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas atsižvelgia į ANK 32 straipsnio, 34 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, į tai, kad nenustatyta M. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors nenustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau teismo posėdyje M. K. savo kaltės neneigė, nusižengimas buvo trumpas ir nesukėlęs jokių neigiamų pasekmių, administracine tvarka už analogišką administracinį nusižengimą nebaustas, su darbuotoju Ž. V. tą pačią dieną sudarė darbo sutartį ir apie tai pranešė VSDFV, dirba. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir proporcingumo principais, apygardos teismas konstatuoja, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje, bus pasiekti M. K. paskyrus ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią nuobaudą.

20. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimas naikintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą.

M. K. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 1000 (vieno tūkstančio) Eur dydžio baudą.

M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutarimas neskundžiamas.