Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja M. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Elektrėnų savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. TS-8 dalį, kuria konstatuota, jog sodininkų bendrijos „Šviesa“ nariai sąžiningai įgijo sodų sklypus bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savus valdo šiuos sklypus ne mažiau kaip dešimt metų, turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į žemę, bet nė karto nepasinaudojo ja ne dėl savo kaltės, todėl įgijo nuosavybės teisę į sodų sklypus pagal Civilinio kodekso 4.68 straipsnį, ir kuria pasiūlyta sodininkų bendrijai „Šviesa“ kreiptis į Trakų rajono apylinkės teismą dėl nuosavybės teisės į 41,4376 ha ploto teritorijos, esančios Elektrėnų mieste, įgijimo pagal įgyjamąją senatį civilinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad sodininkų bendrija „Šviesa“ teisėtai naudojasi 41,4376 ha ploto teritorija Elektrėnų mieste; 2) įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorių įsakymu paskirti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžintinos, laisvos (neužstatytos), likusios J. P. negrąžintos 7,813 ha žemės riboms formuoti, žemės sklypų formavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoti ir įpareigoti šių žemės sklypų planus patvirtinti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo dienos bei kartu su kitais dokumentais pateikti juos žemėtvarkos skyriui; 3) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką paskirti atsakingus darbuotojus atlikti žemės naudojimo valstybinę kontrolę - patikrinti, ar sodininkų bendrija „Šviesa“ teisėtai naudojasi ne tik 24,6 ha teritorija, kuri priskirta Trakų rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 15 d. valstybiniu žemės naudojimo aktu Nr. 92, bet ir papildoma 16,8376 ha teritorija.

Pareiškėja nurodė, kad jos ginčijamas Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimas yra neteisėtas, nes pažeidžia Civilinio kodekso 4.69, 4.70 straipsnius ir Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 8 straipsnio 1 dalį. Sodininkų bendrijos „Šviesa“ užimtas 41,4376 ha žemės sklypas yra valdomas neteisėtai ir atsakovas neturėjo teisės daryti išvadų dėl šio sklypo naudojimosi. Ši žemė yra valstybės nuosavybė ir pareiškėja joje teisėtai pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorius nevykdo teisės aktų reikalavimų ir apskrities viršininko raginimų dėl dalies žemės (7,813 ha) grąžinimo pareiškėjai, tuo sudarydamas prielaidas sodininkų bendrijai „Šviesa“ toliau neteisėtai naudotis grąžintina žeme. Dėl likusios 7,813 ha pareiškėjai negrąžintos žemės nėra vykdomi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 ir 111 punktai bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnis, neatliekami šiuose teisės aktuose numatyti veiksmai dėl žemės grąžinimo natūra. Pareiškėja nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 7 punktą ir 36 straipsnį žemės naudojimo valstybinę kontrolę apskrities teritorijoje organizuoja ir vykdo apskrities viršininkas. Tačiau nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininkas šių savo funkcijų neatlieka ir nesiima veiksmų dėl pareiškėjos teisių pažeidimų pašalinimo.

Pareiškėja M. P. 2007 m. liepos 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A2-218/2007. Pareiškėja prašo: 1. Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - uždrausti atsakovams Elektrėnų savivaldybės tarybai, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriui ir Vilniaus apskrities viršininkui priiminėti sprendimus bei atlikti veiksmus, kuriais sodininkų bendrijai „Šviesa“ būtų perleidžiami nuosavybėn ar kitokiu būdu atiduodami valdymui žemės sklypai Elektrėnų mieste, viršijantys Trakų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 15 d. valstybiniu žemės naudojimo aktu Nr. 92 ir Nacionalinė žemės tarnybos 2005 m. rugpjūčio 22 d. sprendime Nr. 3B-(7.5)-P-817-811 nustatytus dydžius - 24,6 ha; 2. Atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A2-218/2007. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktų pagrindu. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. Teismas nespręsdamas pagrindinio pareiškėjos skundo motyvo - kad Elektrėnų savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. TS-8 neteisėtas - neįvykdė teisingumo (ABTĮ 6 str.), neišsprendė bylos iš esmės (ABTĮ 58 str.) ir sprendime neaptarė tų motyvų, kuriuos privalo aptarti (ABTĮ 87 str.).

2. Elektrėnų savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. TS-8 pažeidžia: Žemės įstatymo 7 ir 10 straipsnius ir Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 7 punktą ir 36 straipsnį, Žemės įstatymo 16 straipsnio l dalį, Žemės įstatymo 32 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 3 dalies l punktą, 32 straipsnio 4 dalies 2 punktą, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio l dalį, Žemės įstatymo 8 straipsnį ir Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio l dalį, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio nuostatą, Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalį ir Viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsnius. Elektrėnų savivaldybės taryba taip pat nesilaikė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkto. Teismai nevertino, ar Taryba skundžiamu sprendimu pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus, ar neperžengė savo kompetencijos.

3. Teismas nepagrindė jokiais teisės aktais ar kokiais nors bylos duomenimis išvados, kad šis tarybos sprendimas pareiškėjos teisių neliečia, jai teisinių pasekmių nesukuria. Tokia teismo išvada prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 40 straipsnio 2 daliai, kurioje nurodoma, kad „Savivaldybės tarybos sprendimai, neviršijantys šių institucijų kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams.“

4. Teismo sprendimo motyvas, kad Elektrėnų savivaldybės taryba priimdama 2006 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. TS-8 tik susirašinėjo su sodininkų bendrija „Šviesa“, o ne ką nors sprendė, prieštarauja ir pačio akto pavadinimui („Sprendimas“) ir Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsniui, pagal kurį Taryba yra ne susirašinėjimo su gyventojais institucija, o sprendimus savivaldybės reikalų administravimo klausimais priimanti institucija.

5. Teismas, nutraukdamas bylą dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorių vykdyti Tvarkos 106 punkto reikalavimus byloje dėl nuosavybės teisių J. P. atkūrimo į žemę Elektrėnų mieste: įsakymu paskirti atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžintinos laisvos (neužstatytos) likusios J. P. negrąžintos 7,813 ha žemės sklypų riboms formuoti, žemės sklypų formavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoti ir patvirtinti šių žemės sklypų planus, pažeidė teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas: ABTĮ 32 straipsnio l dalį, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio l dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2002 m. kovo 21 d. administracinėje byloje Nr. AS4 -172/2002.

6. Pareiškėja nedavė ir teismas nenagrinėjo skundo dėl kurios nors ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos, arba Nacionalinės žemės tarnybos ir tokios institucijos teismai neįtraukė į bylą atsakovu. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas buvo nepalankus atsakovui Elektrėnų savivaldybės administracijai. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracija iš savo pusės buvo padariusi viską, kas reikalinga, pareiškėja skundė teismui Elektrėnų savivaldybės administracijos neveikimą. Tokiu atveju pareiškėjai nereikėjo kam nors skųstis dar iki teismo, išankstine tvarka.

7. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio l dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4-172/2002 išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo taikoma ginčams, kurie kyla dėl institucijų (pareigūnų) jau atliktų konkrečių veiksmų (priimtų sprendimų), susijusių su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, suformuojant žemėnaudą, parengiant dokumentus žemės privatizavimui ir nuomai, kai pareiškėjas su šiais sprendimais nesutinka. Tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucija (pareigūnas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procese vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina atlikti tokius veiksmus (nerengia teritorijos detaliojo plano, grąžintino žemės sklypo plano ir pan.), toks neveikimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme stadijos. Šiuo atveju tai nurodė Nacionalinės žemės tarnyba 2005 m. rugpjūčio 22 d. rašte, veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo klausimais turėjo atlikti savivaldybės administracijos direktorius.

8. Pareiškėja skundėsi dėl to, kad viešojo administravimo subjektas vilkina jo kompetencijai priskirto klausimo sprendimą, tai, nustatant tokio skundo padavimo terminą, teismai turėjo taikyti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies, o ne 32 straipsnio l dalies taisykles.

9. Joks teisės aktas nedraudžia asmeniui kreiptis ne tik į teismą, bet ir į kitas institucijas. Pareiškėja, vadovaudamasi Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. rugpjūčio 22 d. rašto išvadomis, 2005 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės administraciją, prašydama atkurti nuosavybės teises natūra, nes nacionalizuotoji A. P. žemė yra laisva. Kartu pareiškėja klausė administracijos, kodėl nederinamas natūra grąžintinos žemės planas.

10. Taikydami pareiškėjai už kreipimąsi į Žemės ūkio ministeriją sankciją - bylos teisme nutraukimą, teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos l protokolo l straipsnio nuostatas, pagal kurias nuosavybės teisių apsauga gali būti suvaržyta tik, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis tarptautinės teisės principais. Teismų nurodyti motyvai negali būti priskirti prie visuomenės intereso nuosavybės teisėms neatkurti. Teismas net nevertino, ką pareiškėja rašė ministerijai.

11. Teismo sprendimais nenurodyta, koks tarptautinės teisės principas įtvirtina tokį valstybės požiūrį į asmens nuosavybės teises, pagal kurį valstybė gali apriboti asmens teises į nuosavybės teisią gynimą 20 dienų terminu, jei asmuo, prieš kreipdamasis į teismą, kreipėsi į kurią nors ministeriją. Buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis, pagal kurią asmenys turi teisę į teisingą teismą.

12. Elektrėnų savivaldybės taryba pradėjo priiminėti vieną po kito sprendimus, kuriais iš esmės nustatinėjo, jog pareiškėjai grąžintiną žemę teisėtai valdo sodininkų bendrija „Šviesa“. Todėl pareiškėja skubėjo apskųsti tuos sprendimus, o taip pat ir apskrities viršininko bei savivaldybės tarybos administracijos direktoriaus neveikimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismų nurodymas, kad pareiškėja privalėjo skųsti ne minėtus sprendimus ir ne direktoriaus neveikimą, o Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. rugpjūčio 22 d. raštą, yra akivaizdus atėmimas teisės į teisminę gynybą.