- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-04
- Bylos Nr.
- AS-602-11-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00811-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- R. M.
- Kategorijos
- 63.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą dėl Mažeikių savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. rugpjūčio 8 d. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. A1-437, priimtą Mažeikių rajono savivaldybės nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo komisijos 2001 m. kovo 25 d. protokolo Nr. 17 ir 2004 m. kovo 3 d. protokolo Nr. T-16-2 pagrindu; 2) įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį įvykdyti Mažeikių rajono privatizavimo komisijos 1992 m. spalio 28 d. protokolu Nr. 37 priimtą sprendimą, įteisinti R. M. nuosavybėn antrą aukštą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), sąskaita atsiskaitymo su R. M. už 1993 m. parduotą O.-B. L., dalinai išlikusį V. J. namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) pasitvirtinus liudininkų parodymams įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį atstatyti R. M. nuosavybės teisę natūra į V. J. vieno aukšto turėtą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), V. J. grąžintinoje žemės ūkio paskirties žemėje; 4) priteisti moralinės žalos atlyginimą – 40 000 Lt; 5) priteisti materialinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pareiškėjos R. M. skundą dalyje dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. A1-437, priimto Mažeikių rajono savivaldybės nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo komisijos 2001 m. kovo 25 d. protokolo Nr. 17 ir 2004 m. kovo 3 d. protokolo Nr. T-16-2 pagrindu, panaikinimo; įpareigojimo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį įvykdyti Mažeikių rajono privatizavimo komisijos 1992 m. spalio 28 d. protokolu Nr. 37 priimtą sprendimą, įteisinti R. M. nuosavybėn antrą aukštą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)., sąskaita atsiskaitymo su R. M. už 1993 m. parduotą O.-B. L., dalinai išlikusį V. J. namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pasitvirtinus liudininkų parodymams įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį atstatyti R. M. nuosavybės teisę natūra į V. J. vieno aukšto turėtą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), V. J. grąžintinoje žemės ūkio paskirties žemėje; priteisti materialinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt atsisakyti priimti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tuo tarpu pareiškėjos R. M. skundą dalyje dėl 40 000 Lt moralinės žalos priteisimo teismas priimti atsisakė, kadangi teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir nurodė, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. priėmė nutartį, kuria buvo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. A1-437 pakeitimo paduoti. Atkreipė dėmesį, jog R. M. skundą dalyje dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. A1-437 pakeitimo, dėl Mažeikių rajono savivaldybės įpareigojimo pirmumo teise pareiškėjai parduoti buvusiam savininkui V. J. priklausiusio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vienbutį bei ½ dalį ūkinio pastato, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Mažeikių rajono savivaldybės įpareigojimo grąžinti pareiškėjai natūra buvusiam savininkui V. J. priklausiusio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vienbutį bei ½ dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo atsisakyta priimti, nes praleistas skundo padavimo terminas. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėja 2011 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį dalyje, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti bei atsisakyta priimti skundą, nes praleistas skundo padavimo terminas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė. Taip pat nurodė, kad įsiteisėjusiame Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010 teismas konstatavo, kad „Taip pat teisėtas ir pagrįstas Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. A1-437“, o Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą. Pažymi, jog kiti pareiškėjos reikalavimai – įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį įvykdyti Mažeikių rajono privatizavimo komisijos 1992 m. spalio 28 d. protokolu Nr. 37 priimtą sprendimą, įteisinti R. M. nuosavybėn antrą aukštą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), sąskaita atsiskaitymo su R. M. už 1993 m. parduotą O.-B. L., dalinai išlikusį V. J. namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pasitvirtinus liudininkų parodymams įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį atstatyti R. M. nuosavybės teisę natūra į V. J. vieno aukšto turėtą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), V. J. grąžintinoje žemės ūkio paskirties žemėje; priteisti materialinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt yra išvestiniai, susiję su skundžiamu įsakymu, todėl, atsisakius priimti skundą dalyje dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. A1-437 panaikinimo, atsisakytini priimti.
Teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir pažymėjo, jog pareiškėjos skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti 40 000 Lt moralinei žalai atlyginti atsisakytinas priimti, kadangi teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (adm. byla Nr. I-95-84/2012).
III.
Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą (b. l. 132 – 143), kuriuo prašo: 1) panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. AI-437 ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administraciją už 1993 m. neteisėtai parduotą tėvo namą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) per mėnesį laiko įteisinti jai nuosavybės teise lygiaverte natūra (duomenys neskelbtini) visą antrą aukštą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei atkurti jai natūra nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) esantį gyvenamojo namo pirmą aukštą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius V. J. žemės ūkio paskirties žemėje; 3) priteisti iš atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 25000 Lt turtinės žalos atlyginimą; 4) atleisti ją nuo žyminio mokesčio.
Atskirajame skunde iš esmės nurodo motyvus, kuriais nesutinka su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010. Išdėstytų motyvų visuma nurodo mananti, jog šis teismo sprendimas yra niekinis, todėl naikintinas, kaip ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. AI-437 bei Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis.
Pareiškėja 2012 m. spalio 16 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą, kuriuo prašo pakeisti atskirajame skundą suformuluotą antrąjį punktą taip: „2) įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administraciją R. M. grąžinti natūra gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) grąžintinoje žemės ūkio paskirties žemėje, taip atsiskaitant natūra ir už B. O. L. parduotą namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėja 2013 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Prie papildomų paaiškinimų pareiškėja taip pat pateikė teismui Telšių apskrities Mažeikių rajono Tirkšlių seniūnijos Tirkšlių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto priedą.
Atsiliepimas
Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, jog pagrindiniai pareiškėjos atskirojo skundo argumentai yra susiję su Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010. Pažymi, jog ši atskirojo skundo dalis Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama neturi būti, nes sprendimą minėtoje byloje priėmė bendrosios kompetencijos teismas, o civilinė byla Nr. 2-418-832/2010 buvo išnagrinėta ir apeliacine tvarka bei Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą. Pažymi, jog vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 340 straipsniu, apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka, o kasacine tvarka bylas nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Priduria, jog pareiškėja nenurodė jokių įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas 2012 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutarties neteisėtumas ir nepagrįstumas, todėl nurodo manąs, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, kuria pareiškėjos teismui pateiktą skundą priimti atsisakyta iš dalies Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, iš dalies – ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu.
Pastebėtina, jog pareiškėja savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia motyvais, kuriais išreiškia savo nesutikimą su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010. Šiuo sprendimu, kurį Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko nepakeistą, be kita ko, ieškovės R. M. ieškinys, dalyje dėl Mažeikių rajono valdybos 1993 m. spalio 16 d. potvarkio Nr. 324 panaikinimo ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. A1-437, dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. turėtą gyvenamąjį namą, išmokant piniginę kompensaciją – 8900 Lt, ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), grąžinti natūra, buvo atmestas bei jos atsisakymas nuo ieškinio, dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, buvo priimtas ir byla šioje dalyje nutraukta.
Taigi, iš pateiktojo atskirojo skundo suprastina, jog pareiškėja atskiruoju skundu siekia inicijuoti bylos, išnagrinėtos tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismuose, nagrinėjimą de novo (lot. – iš naujo). Tačiau to ji atskiruoju skundu, kaip teisingai pastebi atsakovas, daryti negali, nes atskiraisiais skundais nepaprastosios (išimtinės) apeliacijos tvarka (žr. ABTĮ XXII-ą skirsnį), siekiant užtikrinti teisę į tinkamą procesą, yra skundžiami ne teismo sprendimai, bet – nutartys, kuriomis išsprendžiami ne mažiau svarbūs klausimai nei sprendimais. Konkrečiu atveju tokiu nepaprastosios apeliacijos objektu yra Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, todėl teismas išsamiau – kiek tai nėra tiesiogiai susiję su bylos dalyku – nepasisakys dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendime pateikiamų motyvų, juo labiau, jog jis buvo priimtas bendrosios kompetencijos teisme, todėl apeliacijos objektu administraciniuose teismuose negali būti ir pagal rūšinio bylos teismingumo taisykles. Pastebėtina, jog pareiškėja, nesutikdama su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010, kuri buvo išnagrinėta ir apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teisme, teoriškai galėjo tęsti bylinėjimąsi pagal Civilinio proceso kodekso normas prašydama peržiūrėti teismo sprendimą aukščiausiame teisme kasacine tvarka, tačiau to nepadarė.
Pažymėtina, jog, nepaisant paminėtų argumentų, ABTĮ 148 straipsnis įtvirtina, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis, o ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl nors pareiškėja ir iš esmės nepateikė jokių motyvų, koncentruotų į tai, kodėl, jos manymu, būtent Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti jos skundą, yra neteisėta, ji visgi išreiškė formalų savo nesutikimą su ja ir teisėjų kolegija patikrins minėtos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.
Pirmiausia nurodytina, jog pareiškėja į apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydama: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. A1-437, priimtą Mažeikių rajono savivaldybės nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo komisijos 2001 m. kovo 25 d. protokolo Nr. 17 ir 2004 m. kovo 3 d. protokolo Nr. T-16-2 pagrindu; 2) įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį įvykdyti Mažeikių rajono privatizavimo komisijos 1992 m. spalio 28 d. protokolu Nr. 37 priimtą sprendimą, įteisinti R. M. nuosavybėn antrą aukštą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), sąskaita atsiskaitymo su R. M. už 1993 m. parduotą O.-B. L., dalinai išlikusį V. J. namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) pasitvirtinus liudininkų parodymams įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį atstatyti R. M. nuosavybės teisę natūra į V. J. vieno aukšto turėtą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), V. J. grąžintinoje žemės ūkio paskirties žemėje; 4) priteisti moralinės žalos atlyginimą – 40 000 Lt; 5) priteisti materialinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt.
Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą 1), 2), 3) ir 5) reikalavimų atžvilgiu atsisakė priimti pareiškėjos skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Tuo tarpu pareiškėjos skundą dalyje dėl 4) reikalavimo teismas priimti atsisakė, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu.
ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Laikomasi nuomonės, kad teismas nebegali priimti ir nagrinėti pakartotinio skundo dėl to paties administracinio akto, tirti to paties administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei priimti kitokį teismo sprendimą, nei buvo priimtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nes tokiu būdu būtų iš esmės paneigta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia (teismo sprendimo nenuginčijamumas, išimtinumas, prejudicialumas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-184/2007).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutarties vadą 1), 2), 3) ir 5) pareiškėjos skundo reikalavimų atžvilgiu sudarė tai, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. jau buvo priėmęs nutartį, kuria buvo konstatuota, jog pareiškėja praleido terminą skundui dalyje dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. A1-437 (toliau – ir Įsakymas) pakeitimo paduoti (pirmasis skundo reikalavimas), taigi – ir terminą išvestiniams iš Įsakymo pakeitimo reikalavimams bei atsisakyti minėtą terminą pareiškėjai atnaujinti.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, remiantis kuriais buvo atsisakytas priimti pareiškėjos skundas.
Pirmiausia pažymėtina, jog teismas netinkamai pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą toje dalyje, kurioje konstatavo, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą, jau yra išsprendęs klausimą dėl pareiškėjo ginčijamos Įsakymo dalies (atkreiptinas dėmesys, jog šioje administracinėje byloje pareiškėja iš esmės siekė pakeisti Įsakymo dalį dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtų gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o anksčiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010 ji siekė pakeisti Įsakymo dalį dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)). Iš pirmosios instancijos teismo motyvų implicitiškai suprastina, jog teismas sprendė, kad ši nutartis, priimta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (kaip tai numato ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktas) turi res judicata galią, todėl pakartotinai skundas minėtoje dalyje nenagrinėtinas.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismo sprendimo res judicata (lot. – teismo galutinai išspręstas klausimas), be kita ko, lemia tai, jog tapataus skundo reiškimas tampa negalimas, kas laikytina negatyviuoju res judicata poveikiu. Taigi, sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu (lot. – lites finiri oportet), ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai (lot. – res in iudicium deducta), o sprendimu nustatyti faktai ir aplinkybės šalių turi būti priimami kaip tiesa (lot. – res judicata pro veritate accipitur). Pažymėtina ir tai, jog res judicata principas grindžiamas idėja, jog tai, kad bylinėjimasis turi turėti baigtinumo aspektą yra visuomeninis interesas (lot. – reipublicae ut sit finis litium) bei tuo, jog niekas neturėtų būti antrą kartą įtraukiamas į tą patį ginčą (lot. – nemo debet bis vexaripro eadem causa).
Kaip bebūtų, res judicata principas nėra absoliutus. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėja yra praleidusi terminą skundui dėl Įsakymo dalies teikti ir jo jai neatnaujino, todėl kvestionuotina yra tai, ar tokiu būdu ginčas tarp šalių buvo galutinai išspręstas. Pažymėtina, jog šia nutartimi nebuvo iš esmės pasisakyta dėl pareiškėjos keltų materialinių reikalavimų, ji nuo pateikto skundo taip pat neatsisakė. Todėl neatmestina galimybė, jog ateityje paaiškėjus naujų faktų (lot. factum superveniens) terminas pareiškėjui būtų atnaujintas ir tokiu būdu sprendimo res judicata galia būtų sąlyginė.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą nagrinėtoje dalyje turėjo atsisakyti ne ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto, bet – atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 8 d. pakartotinai teiktu skundu nenurodė jokių naujų aplinkybių dėl termino praleidimo priežasčių ir neprašė šio termino atnaujinti – ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto, numatančio, jog skundą atsisakoma priimti tuomet, kai praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, pagrindu. Tačiau, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą aplinkybę, jog jokio prašymo kartu su skundu praleistą terminą atnaujinti nebuvo pateikta, iš esmės teisėtą sprendimą nagrinėtoje dalyje, vadovaujantis vien tuo, jog pritaikyta ne ta ABTĮ norma naikinti būtų neracionalu ir nepagrįsta, todėl jis šioje dalyje paliktinas nepakeistu (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).
Tuo tarpu kitoje dalyje, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-418-832/2010, kurioje pareiškėja siekė pakeisti Įsakymo dalį dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau neginčijo Įsakymo dalies dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes ją ginčijo administracinėje byloje, pagrįstai implicitiškai konstatuota, jog klausimas yra išspręstas.
Pridurtina, jog konstatavus termino dėl Įsakymo pakeitimo praleidimą, pagrįstai teismo konstatuotas ir kitų pareiškėjo teiktų skundo reikalavimų, būtent – 2) ir 3) skundo reikalavimų išvestinis (iš Įsakymo ginčijimo) pobūdis. Būtent tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS442-541/2011, kuria Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjai neatnaujintas skundo padavimo terminas ir atsisakyta priimti dalį jos skundo, palikta nepakeista.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje byloje nebuvo keliamas turtinės žalos, taigi – penktojo pareiškėjos skundo reikalavimo, atlyginimo klausimas. Priešingai – byloje tebuvo keliamas 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo klausimas ir šioje dalyje pareiškėjos skundas buvo priimtas nagrinėti. Todėl pirmosios instancijos teismas, be platesnės argumentacijos, priskirdamas šį pareiškėjos skundo reikalavimą, kartu su 2) ir 3) pareiškėjos skundo reikalavimais, išvestiniams savo pobūdžiu (nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išvestiniais laikė tik pareiškėjos reikalavimus įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus), be kita ko, pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimus bei netinkamai taikė proceso teisės normas, atsisakydamas šioje dalyje priimti pareiškėjos skundą. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr. pvz., administracinę bylą Nr. AS858-827/2011), todėl teismas dėl šio pareiškėjos skundo reikalavimo atlyginti priteisti 20 000 Lt turtinės žalos atlyginimą priėmimo klausimą turėjo nagrinėti atsietai, o ne kaip išvestinį iš reikalavimo pakeisti Įsakymą, reikalavimą.
Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje ginčijama nutartis, atsisakyti priimti pareiškėjos skundą negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl yra naikintina, pareiškėjos skundo priėmimo klausimą dalyje dėl jos reikalavimo priteisti 20 000 Lt turtinės žalos atlyginimą, perduodant pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas).
Tuo tarpu ginčijamos nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl ketvirtojo jos iškelto reikalavimo, t. y. reikalavimo atlyginti patirtą 40 000 Lt neturtinę žalą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti jos nėra pagrindo.
Pažymėtina, jog teismas šioje dalyje pareiškėjos skundą priimti atsisakė, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu, numatančiu, jog skundą atsisakoma priimti, jei teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, matyti, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo žinioje išties yra pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinės žalos (40 000 Lt) atlyginimą. Jis nagrinėti buvo priimtas, kaip minėta, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi, o to paties teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi administracinė byla Nr. I-95-84/2012 pagal pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos priteisimo, buvo sustabdyta iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1168-621/2012. Todėl konstatuotina, jog minėtos aplinkybės sudarė teisėtą ir pakankamą pagrindą pareiškėjos skundą šioje dalyje atsisakyti priimti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį dalyje, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos R. M. skundą dalyje dėl jos reikalavimo priteisti turtinės žalos (20 000 Lt) atlyginimą, panaikinti ir grąžinti šį klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.