- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-02
- Bylos Nr.
- I-346-365/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02776-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Gintaras Dzedulionis, Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- M. B. A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui
- Advokatai
- Ilona Ivašauskaitė
- Kategorijos
- 3.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant vertėjai Aušrai Lazauskaitei, pareiškėjui M. B. A. M. (M. B. A. M., a.k(duomenys neskelbtini) pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Ilonai Ivašauskaitei, atsakovo atstovėms Loretai Leimontaitei ir Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.)skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. A. M. (M. B. A. M.) (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 10K-22008 atsisakyti priimti dokumentus; 2) įpareigoti atsakovą priimti nagrinėti dokumentus dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva) 4 straipsnio 1 dalies sąvokos „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ išaiškinimo.
Skunde nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo komisariato Migracijos skyrius (toliau – ir Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius) neturėjo teisės atsisakyti priimti pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, nes sveikatos draudimo liudijimas gali būti pateikiamas iki pat prašymo laikinai gyventi nagrinėjimo pabaigos. Pareiškėjo teigimu, jam laiku atvykus paduoti dokumentus naujam leidimui laikinai gyventi, jo įmonė IĮ „Hamadas“ turėjo įsiskolinimą Socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – Sodra) ir tuo pagrindu Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius nepriėmė dokumentų. Tik tuomet, kai buvo sumokėtas įsiskolinimas, Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius priėmė dokumentus. Todėl dokumentai buvo vėliau išnagrinėti, vėliau išduotas laikinas leidimas gyventi ir susidarė 52 dienų pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintos „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo įvertinimo taisyklės“ 12 punktą, nes atsisakė priimti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, faktiškai teisėto gyvenimo sąvoka, nustatyta Direktyvoje, Lietuvos Respublikoje yra nepagrįstai siejama ne tik su teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje, bet ir su asmens ekonomine veikla. Todėl buvo pažeista Direktyvos devinta konstatuojamoji dalis. Pareiškėjo nuomone, jis neįgijo leidimo ilgalaikiam gyvenimui Europos Bendrijoje dėl įmonės skolos Sodrai, nors visą šį laiką gyveno Lietuvos Respublikoje ir nebuvo niekur išvykęs, o su ankstesniais leidimais laikinai gyventi neturėjo jokių panašių problemų. Pareiškėjo nuomone, jis nenutrūkstamai 5 metus gyveno Lietuvos Respublikoje ir padavė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi laiku, o šis buvo nepriimtas ne dėl jo kaltės, o dėl jo finansinių įsipareigojimų Sodrai, kuriuos per greičiausią įmanomą laiką padengė, todėl atsisakymas jam suteikti ilgalaikį leidimą gyventi yra neproporcingas. Be to, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra aišku, kaip turėtų būti vertinama situacija, kai tarp leidimų laikinai gyventi ne dėl asmens kaltės yra susidariusi pertrauka ir kaip valstybės institucijos taikydamos Direktyvos 2003/109/EB nuostatas turėtų tokią situaciją vertinti. Lietuvos Respublikoje pagal Migracijos departamento praktiką, susidariusios pertraukos neišvykus iš šalies naikina 5 metų termino skaičiavimą. Lygindamas tai su kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktika, pareiškėjas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikoje taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau- Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis yra neproporcingai taikoma daug siauriau. Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje Direktyvos sąvoka „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ nereiškia, jog bet kokia susidariusi pertrauka tarp leidimų gyventi yra pagrindas pertraukti 5 metų termino skaičiavimą. Todėl pareiškėjas prašė teismo pasinaudoti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta teise kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su tokiu klausimu: „Ar 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalies sąvoka „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ reiškia, jog atsiradusi pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi ne dėl pareiškėjo kaltės gali būti pagrindas nesuteikti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje?“ (b. l. 1–5).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 16–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovas, įvertinęs turimus ir pareiškėjo 2013m. gegužės 24 d. prašyme nurodytus duomenis, 2013 m. birželio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes tarp jam išduotų leidimų laikinai gyventi LT7263145 ir LT7301367 yra 52 dienų pertrauka, kurios metu jis neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip teisėtas ir nepertraukimas. Atsakovo teigimu, jis neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas tuo metu būtų turėjęs kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis tuo laikotarpiu gyveno Lietuvos Respublikoje ir dokumentų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 ir 2 punktus, jeigu pareiškėjas tuo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje gyveno, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, todėl jo teisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Be to, pareiškėjas kartu su Klaipėdos apsk. VPK Migracijos skyriui pateiktu prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2011 m. gruodžio 9 d. prašymus, kuriuose nurodė, kad buvo priverstas labai uždelsti kreipimosi dėl leidimo gyventi pratęsimo terminą, taip pat, kad yra informuotas apie tai, kad, jeigu laiku negaus sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi, privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tai, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 22 d. buvo Lietuvos Respublikoje neteisėtai, patvirtina ir 2011 m. gruodžio 22 d. priimtas Klaipėdos apskr. VPK nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje (Nr. 30N-1323311-11) dėl pažeidimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 206 straipsnyje. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Klaipėdos apsk. VPK Migracijos skyrius nepagrįstai atsižvelgė į jo finansinę padėtį, neturėjo teisės atsisakyti priimti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, dėl šios priežasties leidimas laikinai gyventi buvo išduotas vėliau ir susidarė 52 dienų pertrauka tarp leidimų. Priešingai, pareiškėjo byloje esančiuose prašymuose pareiškėjas nurodė, kad dėl lėšų stygiaus pats pavėlavo pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsakovo teigimu, nei viename iš ginčui aktualiu laikotarpiu pateiktų prašymų pareiškėjas nenurodė, kad dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo kreipęsis anksčiau ir kad iš jo prašymą buvo atsisakyta priimti. Nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2011 m. gruodžio 9 d., t.y. likus 11 dienų iki leidimo galiojimo laiko pabaigos. Pareiškėjas 2007 - 2010 metais į Klaipėdos apsk. VPK Migracijos skyrių dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo kreipęsis 5 kartus, todėl jam turėjo būti žinomi kreipimosi terminai ir taisyklės. Pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas kaip pakankamai rūpestingas, apdairus ir aktyvus, todėl skunde dėstomi argumentai dėl to, kad pertrauka tarp leidimų atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės, atmestini. Įstatyme nėra nustatyta išimčių ar atvejų, kuriems esant, neteisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje galėtų būti prilyginamas teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Leidimo nuolat gyventi išdavimas, nesant Įstatyme nustatyto išdavimo pagrindo, prieštarautų galiojantiems teisės aktams ir teisėtumo principui. Skundžiamame Migracijos departamento rašte nėra nurodyta jokių ekonominio pobūdžio priežasčių ar motyvų. Pareiškėjo teiginiai dėl atsisakymo priimti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi (su kuriuo pareiškėjas sieja ekonomines priežastis) nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis; priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi įmonės finansiniai įsipareigojimai nenagrinėjami. Nurodė, kad Migracijos departamentas taip pat neturi jokių duomenų apie pažeidimų dėl Direktyvos perkėlimo tyrimo procedūras prieš Lietuvą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius atsiliepime (b. l. 129–133) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriui pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, likus trumpesniam laikotarpiui, nei buvo nustatyta tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 6² punkte. Vėlesnį dokumentų pateikimą, kaip ir kiekvienais metais nurodydamas tą pačią dokumentų laiku nepateikimo priežastį, pareiškėjas motyvavo dėl pasaulio ekonomiką apėmusios visuotinės krizės ir sunkios jo paties finansinės padėties. Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietis nurodė, jog užsakovams laiku neatsiskaičius su jo įmone, nebuvo lėšų sumokėti socialinio draudimo įmokų, tačiau jis įsipareigojo artimiausiu metu Sodrai padengti įmonės įsiskolinimą. 2011 m. lapkričio 7 d. įmokų mokėtoja IĮ „Hamadas“ ir Sodra pasirašė sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo iki 2012 m. sausio 5 d. Pareiškėjui pateikus Apraše nurodytus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius nereikalavo pateikti sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kaip nurodyta skunde, kuris gali būti pateikiamas kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo. Priėmimo metu užsienietis buvo raštu informuotas, kad pateikiant dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, jo buvimas Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtas, todėl Migracijos departamentui nepriėmus sprendimo iki jo turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. prašyme pareiškėjas akcentavo lėšų stygių siekiant sumokėti 300 Lt valstybinę rinkliavą už dokumentų tvarkymą, todėl ji buvo sumokėta tik tą pačią dieną, kai Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriui ir buvo pateikti dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas užsienietis neturi lėšų išvykti į savo kilmės šalį ir kad nebūtų nutraukta jo darbinė veikla Lietuvos Respublikoje, 2011 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriuje, kaip pažeidusiam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką, pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 206 straipsnį ir už minėtą pažeidimą skirtas Įspėjimas, nepriimant sprendimo grąžinti į kilmės valstybę. 2012 m. sausio 24 d. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą, anksčiau nei per du mėnesius priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Tačiau, pareiškėjas iškart nepateikė prašymo leidimo laikinai gyventi įforminimui, jį pateikė tik 2012 m. vasario 10 d., paaiškindamas, kad laiku nepateikė dokumentų dėl labai sunkios finansinės padėties, nes už dokumento įforminimą turėjo būti sumokėta 100 Lt valstybinė rinkliava, kuri buvo sumokėta tik 2012 m. vasario 9 d. Tiek 2011 metais, tiek 2012 metais dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo priimti pateikiant sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo iki 2012 m. sausio 5 d., įsiskolinimą padengiant pagal atidėjimo grafiką ir šis įsiskolinimas Sodrai visiškai neįtakojo dokumentų pateikimo Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriui. 2012 lapkričio 15 d. pareiškėjas taip pat pavėluotai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, vėlavimą motyvuodamas sunkia finansine padėtim ir vėlgi pateikė sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo iki 2013 m. gegužės 31 d., įsiskolinimą padengiant pagal atidėjimo grafiką. Visi užsieniečio rašytiniai prašymai Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriui ir Migracijos departamentui įrodo, kad dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi laiku nebuvo pateikiami tik dėl paties užsieniečio asmeninių priežasčių.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus motyvus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad jis Lietuvoje teisėtai gyvena nuo 2006 m. gruodžio 20 d., nėra pažeidęs viešosios tvarkos, nėra padaręs nusikaltimų. Paaiškino, kad 2011 m. spalio mėnesį nuvyko į Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrių kelis kartus, tačiau darbuotoja iš jo nepriėmė dokumentų, nes nebuvo dokumento iš Sodros. Pareiškėjo teigimu, ši darbuotoja pasielgė neteisingai nepriimdama iš jo laiku atneštus dokumentų; įrodymų neturi ir negali pateikti, kad jis tikrai buvo nuvykęs ir iš jo atsisakė priimti dokumentus. Pareiškėjo teigimu, jis dėl šio įvykio į teisininkus nesikreipė, nes pasitikėjo Migracijos skyriaus darbuotojais. Nurodė, kad jis visus dokumentus pateikė tik 2011 m. gruodžio 9 d., likus 11 dienų iki jo laikinojo leidimo galiojimo pabaigos. Pareiškėjas paaiškino, kad jam žinoma, jog dėl laikinojo leidimo išdavimo turi kreiptis ne anksčiau kaip likus 4 mėnesiams ir ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki išduoto leidimo galiojimo pabaigos. Taip pat nurodė, kad iki 2011 m. buvo atvejis, kad jis dokumentus pateikė likus pusantro mėnesio iki leidimo galiojimo dienos ir sprendimą dėl leidimo išdavimo tolimesniam laikui gavo nepasibaigus išduotajam leidimo galiojimo terminui, o atvejo, kai dokumentai butų priimti, tačiau nustatytas terminas kitiems dokumentams pateikti, nebuvo. Paaiškino, kad 2011 m. pabaigoje pareiškėjo įmonė Sodrai turėjo sumokėti maždaug apie 1200 Lt (2013 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti pilnai (2013 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovės palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus, papildomų paaiškinimų nepateikė, prašė skundo netenkinti (2013 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 168), todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimo atsisakyti priimti dokumentus Nr. (15/5-11) 10K-22008 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėjas pateikė Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriui prašymą dėl galimybės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (b. l. 125). Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyrius 2013 m. gegužės 6 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo situacija neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, kadangi tarp leidimų LT 7723145 ir Lt 7301367 išdavimo yra 52 dienų pertrauka (b. l. 126–127). Pareiškėjas nesutiko su Klaipėdos apskr. VPK Migracijos skyriaus raštu, su prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl ilgalaikio leidimo gyventi Europos Bendrijoje (b. l. 20–21). Migracijos departamentas 2013 m. birželio 18 d. raštu „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje“ informavo pareiškėją, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes tarp jam išduotų leidimų laikinai gyventi LT7263145 ir LT7301367 yra 52 dienų pertrauka, kurios metu jis neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip teisėtas ir nepertraukimas (b. l. 23–24).
Nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reguliuoja specialios teisės normos – Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas „Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas“.
Užsienietis pagal užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojantį Įstatymą leidimą nuolat gyventi gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi - dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką.
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad leidimas užsieniečiui išduodamas esant nustatytoms normoje sąlygoms, t. y. užsienietis turi pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus teisėtai.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Migracijos departamentas 2006 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą pareiškėjui leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus (b. l. 31). Pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d. (b. l. 36). Taip pat pareiškėjui buvo išduoti šie leidimai laikinai gyventi: LT7226857, galiojęs nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 20 d. (b. l. 42), LT7240930, galiojęs nuo 2008 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 20 d. (b. l. 48), LT7253085, galiojęs nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. (b. l. 54), LT7263145, galiojęs nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. (b. l. 62), LT7301367, galiojęs nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (b. l. 102), LT7316323, galiojantis nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d. (b. l. 11, 22).Vadinasi, tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi LT7263145, galiojusio iki 2011 m. gruodžio 20 d., ir LT7301367, galiojusio nuo 2012 m. vasario 11 d., yra 52 dienų pertrauka, kurios metu jis neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi. Pažymėtina, kad ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra.
Įstatymo 39 straipsnis nustato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, išskyrus atvejus, kai užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis (39 straipsnio 1 punktas.), taip pat jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (39 straipsnio 2 punktas).
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2011 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui Klaipėdos apskr. VPK surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą , nes 2011 m. gruodžio 21 d. užsienietis gyveno Lietuvos Respublikoje su negaliojančiu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuo pažeidė ATPK 206 straipsnį (b. l. 88–89). Už šį pažeidimą 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu pareiškėjui skirtas Įspėjimas (b. l. 90). Teismui nepateikti jokie įrodymai pagrindžiantys aplinkybę, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, ar kad jam buvo išduotas kitas dokumentas, suteikiantis pareiškėjui teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovo nurodyta aplinkybė , jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai Lietuvoje gyveno neteisėtai, įrodyta.
Todėl , pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 ir 2 punktus, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje 52 dienas laikomas neteisėtu, o jo teisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.
Pareiškėjas skunde taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva) 4 straipsnio 1 dalies sąvokos „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ išaiškinimo. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad nesikreipė dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo dėl objektyvių priežasčių – neturėjo galimybės sumokėti Sodrai privalomų mokesčių (b.l.106;136); prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos taikymo išaiškinimo tuo atveju, kai pertrauka susidarė ne dėl asmens kaltės.
Kaip jau minėta, pareiškėjas kreipėsi pavėluotai dėl leidimo išdavimo ; gyveno Lietuvoje su negaliojančiu leidimu, t.y. neteisėtai, dėl ko buvo surašytas ATPK protokolas ir skirta nuobauda (b.l. 88-90). Kokių nors duomenų, kurie patvirtintų, kad nesikreipė nustatytu laiku dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, teismui nepateikta. Todėl nurodomas pagrindas – nesikreipė dėl leidimo gyventi „ ne dėl savo kaltės“ neatitinka faktinių aplinkybių ir prašymas dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą vertinamas kaip nepagrįstas.
Apibendrinant darytina išvada, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. (15/5-11)-10K-22008 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde nurodytais argumentais. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, nenustatyta. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą - įpareigoti atsakovą priimti nagrinėti dokumentus dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.