Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 4 (keturiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie paskirtos bausmės pridėta neatlikta pagal 2012 m. sausio 24 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį paskirta laisvės apribojimo bausmės dalis, keičiant į laisvės atėmimo bausmę, BK 65 straipsnyje numatytu santykiu, ir galutinė bausmė paskirta 4 (ketveri) metai 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-10-28 iki 2013-05-08.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš kaltinamojo R. Š. 5000 (penki tūkstančiai) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 26 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), sodo namelyje, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. M. ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, tai yra: paėmęs nukentėjusiąją G. M. už pečių ir parversdamas ją ant grindų, užlauždamas rankas ir nurengdamas drabužius: sijoną, megztinį, marškinėlius, tampres, nuplėšdamas apatines kelnaites, liemenėlę, nukentėjusiajai G. M. ištrūkus ir bandant gintis rasta stiklo šuke, užsukęs jos dešinę ranką, sudavęs vieną smūgį ranka į veidą, suėmęs rankomis kaklą ir smaugdamas ne mažiau kaip 4 kartus, parvertęs ant grindų ir bandydamas išskėsti jos kojas bei sudavęs vieną smūgį ranka į kairę koją, sakydamas, kad gali ją nušauti, liepdamas nešaukti, nes bus dar blogiau ir padarydamas nukentėjusiajai G. M. nubrozdinimus rankose ir kojose, kraujosruvą viršutinės lūpos rausvoje dalyje, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, adaptacijos sutrikimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino lytiškai santykiauti su nepilnamete G. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešinosi ir į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų, kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis nesutinka su nuosprendyje jam inkriminuotu ir įrodytu kaltinimu, kad jis pasikėsino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią, bet nusikalstamos veikos nebaigė, kad jis lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, nes jokių lytinių santykių nebuvo. Taip pat nurodo, kad nukentėjusioji teigė, jog jis rankomis jos lytinių organų nelietė, bandė savo lytinį organą įkišti į makštį, bet nespėjo. Todėl nuteistajam kyla klausimas kaip galima atlikti lytinius santykius neliečiant partnerio.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistasis R. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 26 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), sodo namelyje, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. M. ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, tai yra: paėmęs nukentėjusiąją G. M. už pečių ir parversdamas ją ant grindų, užlauždamas rankas ir nurengdamas drabužius: sijoną, megztinį, marškinėlius, tampres, nuplėšdamas apatines kelnaites, liemenėlę, nukentėjusiajai G. M. ištrūkus ir bandant gintis rasta stiklo šuke, užsukęs jos dešinę ranką, sudavęs vieną smūgį ranka į veidą, suėmęs rankomis kaklą ir smaugdamas ne mažiau kaip 4 kartus, parvertęs ant grindų ir bandydamas išskėsti jos kojas bei sudavęs vieną smūgį ranka į kairę koją, sakydamas, kad gali ją nušauti, liepdamas nešaukti, nes bus dar blogiau ir padarydamas nukentėjusiajai G. M. nubrozdinimus rankose ir kojose, kraujosruvą viršutinės lūpos rausvoje dalyje, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, adaptacijos sutrikimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino lytiškai santykiauti su nepilnamete G. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešinosi ir įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas atitinkančias byloje nustatytas aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai pripažino R. Š. pasikėsinus padaryti nusikaltimą numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje.

Nors nuteistasis skunde nurodo, kad nesutinka su jam inkriminuotu ir įrodytu kaltinimu, tačiau jo kaltė pasikėsinus padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų, bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ištirtų ir įrodymais pripažintų duomenų visuma. Tai įvykio vietos apžiūros protokole, asmens blaivumo teste, daiktų apžiūros protokole, protokole-pareiškime, (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus apskaitos kortelės kopijoje užfiksuoti duomenys, nukentėjusiosios G. M. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymų patikrinimo vietoje metu duoti parodymai, ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojų S. J. ir N. P. duoti parodymai, specialisto išvadoje, Teismo psichologijos, teismo psichiatrijos akte nustatytos aplinkybės, nukentėjusiosios G. M. atstovės ir paties nuteistojo R. Š. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Iš šių įrodymų visumos matyti, kad R. Š. kartu su nukentėjusiąja G. M. nuėjo į apleistą sodo namelį ir kartu vartojo alkoholinius gėrimus, nuteistasis paėmė nukentėjusiajai už pečių, pervertė ją ant grindų ir pradėjo ją bučiuoti, nukentėjusioji priešinosi, tačiau R. Š. užlaužė jai rankas ir nurengė drabužius: sijoną, megztinį, marškinėlius, tampres, nuplėšė apatines kelnaites, liemenėlę, ir užgulė ją, tačiau nukentėjusioji G. M. ištrūko ir bandė gintis rasta stiklo šuke, tada R. Š. užsuko jos dešinę ranką, sudavė vieną smūgį ranka į veidą, suėmė rankomis kaklą, smaugė, parvertė ją ant grindų, bandė išskėsti jos kojas ir sudavė vieną smūgį ranka į kairę koją, sakė, kad gali ją nušauti, liepė nešaukti, nes bus dar blogiau, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešinosi bei kvietėsi pagalbos ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nutraukė R. Š. daromą nusikalstamą veiką ir jį sulaikė. Minėtais veiksmais nuteistasis R. Š. nukentėjusiajai G. M. padarė nubrozdinimus rankose ir kojose, kraujosruvą viršutinės lūpos rausvoje dalyje, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, adaptacijos sutrikimą, tai specialisto išvadoje įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad R. Š. pasikėsino atlikti lytinį aktą su nukentėjusiąja G. M. prieš jos valią. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais. Šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji G. M. nenorėjo turėti lytinių santykių su R. Š. ir tam aktyviai priešinosi, nuolat šaukėsi pagalbos, bandė apsiginti rasta stiklo šuke. Nors nuteistasis teigia, kad jis atlikti lytinio akto negalėjo, tačiau iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad jis aktyviais veiksmais siekė tai padaryti, kadangi nurengė nukentėjusiąją, nusirengė pats, bandė išskėsti nukentėjusiosios kojas, tačiau šių kėslų įgyvendinti nespėjo dėl nukentėjusiosios priešinimosi ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. teigia, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas neišdėstė, kokius parodymus ir kodėl atmetė, taip pat nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad yra įrodyta, jog jis „suėmęs rankomis kaklą ir smaugdamas ne mažiau 4 kartų“, kadangi nei (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus kortelėje, nei specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašų apie smaugimo žymes nėra; kad „sakydamas, kad gali ją nušauti; sakė, kad jei ji išeis, gali ją nušauti“, nes nukentėjusioji teigė, kad ji nesuprato kas, nušauti jis negrasino, kadangi neturėjo ir neturi su kuo. Taip pat nuteistasis nesutinka su nukentėjusiosios duotais parodymais ir tuo, kad neįvertintas nukentėjusiosios provokavimas, abejoja liudytojų S. J. ir N. P. duotų parodymų reikšmingumu.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame yra išdėstyti įrodymai, kuriais teismas remiasi priimdamas nuosprendį, taip pat nurodyta, kad kaltinamojo (R. Š.) aiškinimą, jog smurto nevartojo prieš nukentėjusiąją, jog jai negrasino, teismas vertina kaip jo siekį sušvelninti savo padėtį, taigi nuteistojo argumentai, kad teismas neišdėstė, kokius parodymus atmeta, yra nepagrįsti. Teismas pažymi, kad pagal BPK 78 straipsnį kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Aukštesniojo teismo vertinimu, liudytojų S. J. ir N. P. parodymai šioje byloje yra labai svarbūs ir reikšmingi, kadangi iš šių liudytojų parodymų matyti, kad būtent jie išgirdo moters riksmus įvykio vietoje ir dėl to iškvietė policijos pareigūnus, šie parodymai patvirtina nukentėjusiosios G. M. duotus parodymus, kad ji nenorėjo turėti lytinių santykių su R. Š. ir jam priešinosi, kvietėsi pagalbos. Šios aplinkybės taip pat paneigia, nuteistojo argumentus, kad nukentėjusioji G. M. jį provokavo lytiniams santykiams, ir teismas tokius nuteistojo skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Iš ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios G. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją (pagarsintų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu) bei nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 60–61 b. l.) duotų parodymų matyti, kad R. Š. nukentėjusiąją G. M. smaugė pačioje pradžioje ir po šukės išmetimo, liepė jai nešaukti, nes bus dar blogiau, todėl ir smaugė. Tai, kad R. Š. nukentėjusiąją G. M. smaugė, patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusiosios atstovė I. M.. Vien tai, kad nei (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus kortelėje, nei specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), įrašų apie smaugimo žymes nėra, nepaneigia pirmiau išdėstytų įrodymų, kad R. Š. siekdamas, jog nukentėjusioji nesišauktų pagalbos, norėdamas palaužti jos pasipriešinimą, ją smaugė, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad smaugimas ne visais atvejais pasireiškia liekamaisiais reiškiniais ant nukentėjusiojo asmens kūno.

Nukentėjusioji pirminės apklausos metu nurodė, kad R. Š. jai pasakė, kad ji bus tik jo, o jei ji nesutiks, jam beliks tik viena išeitis – ją nužudyti. Apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė, kad jai buvo grasinama, jog, jei ji išeis, ją gali nušauti, tačiau ji nesuprato, kas. Teismas R. Š. išsakytą grasinimą nušauti nukentėjusiąją G. M. vertina kaip vieną iš nukentėjusios pasipriešinimo palaužimo dalių. Šiuo atveju, vertinant nuteistojo R. Š. veiksmus, jų intensyvumą, įvykio vietą, bei nukentėjusiosios išgąstį dėl nuteistojo R. Š. veiksmų, daroma išvada, kad nukentėjusioji turėjo pagrindo bijoti R. Š. išsakytų grasinimų ir juos vertinti kaip realius, nepaisant to, kad R. Š. neturėjo ginklo ir realiai negalėjo įgyvendinti išsakytų grasinimų.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios G. M. ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, kurie buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, kadangi nukentėjusiosios duotus parodymus patvirtina liudytojų N. P., S. J., nukentėjusiosios atstovės I. M., iš dalies paties nuteistojo R. Š. duoti parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopijoje, užfiksuoti duomenys. Minėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios G. M. duoti parodymai yra nuoseklūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jį suėmus, jam nebuvo paskelbtos ir išaiškintos suimtojo teisės, taip pat jo kaip kaltinamojo teisės. Taip pat nurodo, kad prokuratūra raštą dėl ekspertizės skyrimo ir klausimų uždavimo atsiuntė pavėluotai, nesudarė galimybių susipažinti su ekspertizių aktais. Iš laikino sulaikymo protokolo matyti, kad 2012 m. spalio 26 d., 16.40 val., R. Š. buvo sulaikytas vadovaujantis BPK 140 straipsniu, protokole užfiksuota, kad R. Š. išaiškintos BPK 21 straipsnyje nustatytos įtariamojo teisės, taip pat protokole užfiksuota, kad R. Š. pasirašyti atsisakė (1 t. 115 b. l.), iš 2012 m. spalio 27 d., 2013 m. sausio 17 d., 2013 m. vasario 8 d. Pranešimų apie įtarimą matyti, kad įtariamajam buvo išaiškintos įtariamojo teisės numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje (1 t. 127; 132; 137 b. l.). Iš Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 28 d. ir 2013 m. balandžio 17 d. teismo posėdžių protokolų matyti, kad R. Š. buvo išaiškintos įtariamojo ir kaltinamojo teisės (1 t. 143–144 b. l.; 2 t. 91–92 b. l.). Taigi šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad jam nebuvo paskelbtos ir išaiškintos suimtojo ir kaltinamojo teisės. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. 2012 m. spalio 31 d. buvo išsiųstas Pranešimas dėl ekspertizės skyrimo (1 t. 82 b. l.), kuriame nurodyta, kad jis turi teisę iki 2012 m. lapkričio 6 d. pateikti prašymus dėl papildomų klausimų ekspertui pateikimo, dėl konkretaus eksperto paskyrimo atlikti minėtą ekspertizę bei papildomos medžiagos ekspertizei pateikimo. Taip pat nurodyta, kad negavus atsakymo iki nurodyto termino bus manoma, kad jis prašymų dėl ekspertizės pateikimo neturi. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. iki nustatyto termino jokių prašymų dėl ekspertizės nepateikė. Prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir klausimų ekspertui uždavimo pateikė 2013 m. sausio 21 d., t. y. po to, kai jau buvo gautas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, aiškiai praleidus pranešime nurodytą terminą. Iš Pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (2 t. 35 b. l.) matyti, kad R. Š. buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškinta teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi iš šių duomenų matyti, kad apeliantui apie ekspertizės skyrimą buvo pranešta, konkrečių prašymų per nurodytą terminą ar vėliau gauta nebuvo, todėl daroma išvada, kad pranešimas jam buvo išsiųstas laiku, taip pat daroma išvada, kad apeliantui buvo suteikta susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat ir ekspertizių aktais, todėl nuteistojo skundo argumentai dėl ekspertizės skyrimo tvarkos pažeidimų ir negalėjimo susipažinti su ekspertizės aktais yra nepagrįsti ir atmestini.

Nuteistasis skundu prašo jam skirtą bausmę paskirti atlikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Toks nuteistojo prašymas negali būti patenkintas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnį konkrečią pataisos įstaigą bausmės atlikimui nustato Kalėjimų departamentas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam paskirta bausmę atlikti pataisos namuose, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 1 dalį, nuteistasis gali būti paliktas kardomojo kalinimo vietoje atlikti ūkio darbus, tačiau dėl to turi kreiptis į pataisos įstaigos administraciją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.