- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-16-531/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10769-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Jolanta Raščiuvienė, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-13 nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 227 str. 2 d. ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ str. sumažinta vienu trečdaliu ir R. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 str. 9 d. ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendžiu paskirta bausme ir R. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal 2015-04-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, ir laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2016-07-15 iki 2016-09-13.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. vasario 20 d. apie 21.25 val., Panevėžio mieste, E. gatvėje, ties namu Nr. 11, sėdėdamas už automobilio Lexus IS 250, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairo, siekdamas papirkti valstybės tarnautojus – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiąjį patrulį P. M. ir vyresniąją patrulę S. P., jo ir automobilio dokumentų patikrinti priėjusiam Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiajam patruliui P. M. davė 100 eurų kyšį, siekdamas neteisėto valstybės tarnautojų veikimo vykdant įgaliojimus, tai yra už tai, kad valstybės tarnautojai nefiksuotų jo padaryto pažeidimo – transporto priemonės – automobilio Lexus IS 250, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavimo neturint teisės vairuoti transporto priemonę ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Ž. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendį – perkvalifikuoti jam inkriminuotą veiką iš BK 227 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. ir skirti už šį nusikaltimą arešto bausmę, mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, po ko pritaikius BK 64¹ str. šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir į galutinę subendrintą bausmę įskaityti suėmime pagal ekstradiciją Norvegijos karalystėje iki perdavimo Lietuvos Respublikai išbūtą laiką, šiuos duomenis išsireikalavus iš LR teisingumo ministerijos. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo jo veiką inkriminuojant kaip baigtą nusikaltimą, taip pat dėl per griežtos bausmės skyrimo ir į bausmės laiką neįskaityto suėmime išbūto laiko. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika nebuvo baigta dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios, policijos pareigūnai pinigų nepriėmė ir kyšio dalyku nebuvo pasiekti nusikalstamos veikos tikslai – pareigūnai už duodamą kyšį neįvykdė kyšio davimu siektų tikslų. Apeliantas taipogi mano, kad teismas, jam skirdamas bausmę, pažeidė BK 54 str., nes neatsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir skyrė jam per griežtą bausmę. Pažymi, kad jis mėgino duoti pareigūnams labai nedidelės sumos kyšį, kurį paimti jie atsisakė, veika jokių pasekmių nesukėlė, žala niekam nepadaryta. Mano, kad byloje nustatytos jį charakterizuojančios aplinkybės (jaunas amžius, neįgalumas, teigiama charakteristika ir kt.) rodo mažesnį jo, kaip kaltininko asmenybės pavojingumą. Nuteistasis skunde be kita ko nurodo, kad 2015-09-07 buvo sulaikytas Norvegijoje ir 2016-07-18 perduotas pagal ekstradiciją į Lietuvos Respubliką, todėl šis laikotarpis pagal BK 66 str. įskaitytinas į jam paskirtą bausmę.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis neneigia atlikęs jam inkriminuotus veiksmus bei tyčios juos atliekant, tačiau apeliaciniu skundu ginčijama jam inkriminuotos nusikalstamos veikos stadija, teigiant, kad veika nebuvo baigta ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nesutinkama su paskirtąja bausme, manant, jog ji per griežta, bei teigiama apie Norvegijos pataisos įstaigoje išbūto laiko nepagrįstą neįskaitymą į bausmės laiką. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus visos bylos kontekste bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi minėtieji apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir sąlygoja skundo atmetimą.
Pagal BK 227 str. 2 d. atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, šios veikos baigtumas siejamas su momentu, kai atliekamas bent vienas iš alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti.
Byloje esančiais, skundžiamame nuosprendyje nurodytais įrodymais konstatuota ir apelianto nėra ginčijama, kad jis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis siekdamas neteisėto valstybės tarnautojų veikimo davė pastariesiems 100 eurų kyšį. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į aukščiau nurodytą formalią papirkimo sudėtį, pats kyšio davimas, nepriklausomai nuo to, ar kyšis paimtas ar ne, yra pakankamas konstatuoti BK 227 str. 2 d. numatyto papirkimo baigtumą, o apelianto nurodyta aplinkybė, kad kyšiu nebuvo pasiekti nusikalstamos veikos tikslai – pareigūnai už duodamą kyšį neįvykdė kyšio davimu siektų tikslų, įtakos šio nusikaltimo baigtumui bei atitinkamai nusikaltimo kvalifikavimui neturi. Todėl perkvalifikuoti apeliantui inkriminuotą veiką iš BK 227 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. nėra jokio teisinio pagrindo.
Kaip minėta, apeliaciniu skundu nesutinkama ir su teismo paskirtąja bausme, teigiant, jog ji yra per griežta, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas teisingai parinko ir paskyrė apeliantui bausmę, nustatė jos dydį bei laikantis baudžiamojo įstatymo normų ją subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimą ir mažinti skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, nes ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje reglamentuotų bausmės skyrimo pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. Ž. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo tikslą bei stadiją (padarytas vienas baigtas tyčinis apysunkis nusikaltimas), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi) bei ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, be to, priešingai apelianto deklaratyviems teiginiams – tinkamai įvertino R. Ž. asmenybę.
Apeliantas inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas teistas, administracine tvarka baustas, iš dalies darbingas (50 proc. darbingumo lygis), nedirbantis, nevedęs. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis praeityje buvo ne kartą teistas už tyčines nusikalstamas veikas, jam buvo paskirtos švelnesnės bausmės – viešieji darbai, areštas, buvo taikytas ir švelnesnis įstatymas – bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau pastarosios poveikio priemonės nebuvo efektyvios ir nedavė tinkamų rezultatų, nesulaikė apelianto nuo tolesnių nusikalstamų veikų darymo, ką patvirtina ir skundžiamo nuosprendžio priėmimas.
Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl R. Ž. pagrįstai paskirta reali, sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas mažesnis už sankcijoje numatytą minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkį. Be to, nuteistajam pripažįstant kaltę ir esant kitoms BK 64¹ str. numatytoms sąlygoms, minėta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, o ši bausmė subendrinta palankesniu dalinio sudėjimo būdu su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Tokia už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą paskirta bausmė, taip pat ir subendrinta galutinė bausmė nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos jį charakterizuojančios aplinkybės, taip pat nedidelė kyšio suma, žalos nepadarymas skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertintos. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra. Todėl labiau švelninti bausmę apeliantui nėra pagrindo.
Apeliaciniu skundu be kita ko prašoma į galutinę subendrintą bausmę įskaityti suėmime pagal ekstradiciją Norvegijos karalystėje iki perdavimo Lietuvos Respublikai išbūtą laiką. Tačiau toks prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas. Iš apeliacinės instancijos teismo išsireikalautų ir teismo posėdyje ištirtų dokumentų (2 t., 52-57 b.l.) matyti, kad apeliantas Norvegijos kalėjime buvo laikomas ir atlikinėjo Norvegijoje jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, o dėl ekstradicijos jis nebuvo sulaikytas, todėl joks nuteistojo Norvegijoje išbūtas laikas jam į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę negali būti įskaitytas.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-13 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių teisės normų, todėl keisti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.