- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-240/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- M. Z., K. S., M. Ž.
- Atsakovas
- J. Z.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas, Kazimieras Motieka
- Kategorijos
- 30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant ieškovams M. Z. , K. S. , jų atstovams Vladui Naus, advokatui Benediktui Paulauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-618-258/09 pagal ieškovų M. Z. , K. S. , M. Ž. ieškinį atsakovei J. Z. , trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl pažeistų teisių atstatymo, be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei J. Z. kreipėsi M. Z. , K. S. , M. Ž. ir prašė teismo priteisti iš atsakovės J. Z. ieškovams pagal įstatymą tenkančią jų senelio V. Z. s. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav. nuosavybės teisė valdytos 6,05 ha ploto žemės dalį sekančiai: M. Z. A. Z. 1/2 dalį arba 1,1850 ha žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,37 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 1/29427), esančio Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, bei 5850/16000 dalių arba 0,5850 ha žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 41/43990), esančio Vilniaus r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) k; K. S. 1/4 dalį arba 0,5925 ha žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,37 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 1/29427), esančio Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, bei 2925/16000 dalis arba 0,2925 ha žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 41/43990), esančio Vilniaus r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) k; M. Ž. 1/4 dalį arba 0,5925 ha žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,37 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 1/29427), esančio Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, bei 2925/16000 dalis arba 0,2925 ha žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 41/43990), esančio Vilniaus r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) k;
Ieškovai nurodė, kad jiems buvo žinoma apie tai, kad jų prosenelis B. Z. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise Vilniaus- Trakų apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime valdė apie 6 ha žemės. Taip buvo nurodyta pagal valstybinių archyvų duomenis. Ieškovai, kaip A. Z. provaikaičiai, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturėjo teisės būti pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Faktinė aplinkybė, kad iki žemės nacionalizacijos savininku tapo kitas asmuo, jiems nebuvo žinoma, nes ieškovo M. Z. tėvas Č. Z. J. Z. (buvusio savininko V. Z. M. Z. sūnus) mirė 1974 m. sausio 7 d., o ieškovų K. S. ir M. Ž. motina S. Ž. (buvusio savininko V. Z. M. Z. duktė) tragiškai žuvo 1991 m. rugsėjo 24 d., t.y. artimi asmenys, galintys ką nors papasakoti apie jiems žinomas su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias aplinkybes, buvo mirę. Ieškovai nurodė, kad jų dėdė (tėvų brolis) N. Z. tikino, kad jiems, kaip buvusio savininko proanūkiams, prosenelio žemė nepriklauso. Ieškovai neturėjo pagrindo netikėti garbaus amžiaus giminaičiu, juolab, kad nebuvo kitokių duomenų, paneigiančių šiuos teiginius. 2005 m. ieškovams tapo žinoma, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija buvusiu žemės savininku pripažino ne jų prosenelį B. Z. , o jų senelį V. Z. . Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaikui, taip pat vaiko, kuris yra miręs, vaikams - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Ieškovai nurodė esą teisėti pretendentai į buvusio savininko V. Z. iki nacionalizacijos turėtą 6,05 ha ploto žemę: M. Z. į 1/3 dalį arba 2,017 ha; K. S. ir M. Ž. po 1/6 dalį arba 1,008 ha. Atitinkamai ieškovų dėdė N. Z. , esant kitiems pretendentams, turėjo teisę atkurti nuosavybę tik į 1/3 d. arba 2,017 ha žemės, o faktiškai nuosavybės teisės jam atkurtos į visą 6,05 ha žemę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atnaujinus pareiškėjams M. Z. , K. S. ir M. Ž. terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Vilniaus apskrities viršininko administracijai nežinant faktinės padėties apie kitus pretendentus, grąžinus N. Z. visą žemę, pastarasis nesąžiningai įgijo turto žymiai daugiau, nei jam priklausė. Atsakovė J. Z. po N. Z. M. Z. J. Z. mirties paveldėjo ir šiuo metu valdo ieškovams priklausančią žemės dalį, nesutinka gera valia jos grąžinti. Ieškovams turi būti priteista ir grąžinta be pagrindo atsakovės įgyto turto dalis, kuri dėl ieškovų suklydimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais buvo perduota N. Z. , o po jo mirties paveldėta atsakovės (CK 6.237 str. 2 d.). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-11730 vietoje turėtos 2,2728 ha dalies N. Z. buvo grąžintas lygiavertis 1,60 ha ploto žemės sklypas, t.y. žemės dalis grąžinta santykiu 1 lygiavertis hektaras už 1,4205 ha turėtos žemės. Šiuo santykiu paremtas ieškovų reikalavimas dėl 1,60 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies. Ieškovai, siekdami kiek įmanoma išvengti bendro turto su atsakove, prašo priteisti visą 2,37 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o likusią 1,6630 ha dalį (4,0330-2,3700=1,6630) pagal santykį 10000/14205 arba 1,1717 ha atitinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė M. Z. J. Z. pripažinti nuosavybės teises į 1/3 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 1/29427), esančio Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime; 1/3 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) k; K. S. pripažinti nuosavybės teises į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime: 1/6 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) k; M. Ž. pripažinti nuosavybės teises į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime; 1/6 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) k. Teismas taip pat nusprendė iš atsakovės J. Z. išieškoti 877 Lt žyminio mokesčio išlaidų ieškovei K. S. , 111,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, į valstybės biudžetą
Sprendimo motyvuose teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas patvirtina faktą, jog Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 28 d. pažymėjimo turinys objektyviai sąlygojo vertinimą, kad iki nacionalizacijos žemės savininkas buvo ieškovų prosenelis B. Z. . Esant tokiai faktinei situacijai, teismo teigimu, ieškovai neturėjo teisių atstatyti nuosavybės teises į B. Z. išlikusį nekilnojamą turtą ir tai sąlygojo jų pasyvų elgesį laiku pateikti prašymą nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatyti. Šiuo sprendimu pareiškėjams M. Z. , K. S. ir M. Ž. atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau tekste Atkūrimo įstatymo) 10 str. 1 d. ir 10 str. 4 d. numatyti terminai prašymams dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą - pareiškėjų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę - atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams paduoti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai kokiu nors būdu būtų pareiškę atsisakymą nuo jiems tenkančios dalies (Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. I-1454) 10 str. 9 d.). Byloje taip pat nėra įrodymų, jog ieškovai kada nors anksčiau, nei jie patys nurodė (2005 m.) turėjo pagrindą žinoti, kad jų tėvų broliui nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra vykdoma ne į buvusio savininko B. Z. , o į buvusio savininko V. Z. valdytą 6,05 ha žemę. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Atsakovės sutuoktiniui pagal specialųjį įstatymą atstačius nuosavybės teises į visą buvusio savininko turėtą žemę, o ieškovams tapus grąžintos nuosavybės teisės subjektams, jų subjektinė teisė į buvusio savininko turėtą žemę neišnyko. Teismas padarė išvadą, kad atstatyti nuosavybės teises prašymą padavusiems pretendentams priklauso subjektinė teisė į visą savininko turėtą žemės nuosavybę – po 1/3 dalį šios nuosavybės kiekvienam savininko vaikui dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.), kas ginčo byloje ieškovams M. Z. tektų 1/3 d; K. S. 1/6 d., M. Ž. 1/6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 41-3850 N. Z. V. Z. J. Z. vardu atkurtam 2,37 ha žemės sklypui (unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. Vilniaus m. sav.), 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-1576 N. Z. vardu atkurtai nuosavybės teisei į 0,87 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0171:481) ir 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-11730 N. Z. vardu atkurtai nuosavybės teisei į 1,60 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone. Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar turtines teises), į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (LAT 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02). Nagrinėjamojoje byloje teisinis pagrindas, kuriuo pretendentui N. Z. buvo atkurta nuosavybė į visą savininko V. Z. turėtą žemę, išnyko kitiems pretendentams (ieškovams) išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės dalį, atnaujinus dėl svarbių priežasčių praleistą terminą prašymams dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui. Tad dėl ieškovams tenkančios dalies į savininko V. Z. žemės nuosavybę nuosavybės teisės atkūrimo į visą savininko V. Z. žemę teisinis pagrindas N. Z. išnyko. Dėl šios priežasties turtas, sudaręs atitinkamą palikėjo N. Z. žemės nuosavybės dalį, nebegali būti laikomas pagrįstai paveldėtu turtinių teisių objektu, nepaisant to, kad N. Z. turto paveldėjimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei J. Z. išdavimo momentu žemės nuosavybės dalies įgijimo pagrindas dar nebuvo išnykęs (ieškovai dar nebuvo pareiškę valios dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo). Vadovaudamasis principu, kad niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi, teismas laikėsi nuostatos, kad atsakovei J. Z. , kaip testamentinei N. Z. įpėdinei, taip pat išnyko teisėtas pagrindas į dalį paveldėtos iš N. Z. žemės nuosavybės, nes toks pagrindas išnyko pačiam turto palikėjui. Teismo teigimu, paveldėjimo būdu įpėdinis gali įgyti tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Jeigu turto ar jo dalies arba turtinių teisių įgijimo pagrindas išnyko buvusiam savininkui – palikėjui pagal testamentą, esant įvykusiems palikimo atsiradimo ir priėmimo teisiniams faktams, tokio palikėjo įpėdinis negali būti laikomas įgijusiu ir/ar turinčiu daugiau teisių už patį palikėją. Teismas padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo ieškovams priteisti visą 2,37 ha žemės sklypą, o likusią dalį pagal prašomą santykį: reikalavimas gali būti tenkinamas tik dėl tų žemės sklypų, dėl kurių pareikštas ieškovų reikalavimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti arba sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Atnaujintas terminas prašymams paduoti nepanaikina teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti nuosavybės teises N. Z. . To nenumato teisės aktai. Vilniaus apskrities viršininkas savo sprendimais teisėtai atkūrė N. Z. nuosavybės teises į jo tėvo žemę, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p.
2. Nėra pagrindo sutikti, kad ieškovai laiku padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, kad dėl objektyvių priežasčių jie suklydo. Ieškovų argumentai dėl prašymų nepadavimo, nurodyti 2005 m. lapkričio 25 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, negali būti laikomi pagrįstais. Teismas nesiaiškino, ar ieškovams tikrai buvo trukdoma iki 2005 m. kreiptis į archyvą dėl senelio žemės. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-563-8 2006 m. sausio 24 d. protokolo matyti, kad ieškovai žinojo, jog V. Z. turėjo žemę. Ieškovas M. Z. patvirtino, kad tuomet jis, kaip anūkas, neturėjo teisės pretenduoti į žemę. Iš tiesų toks teisinis reguliavimas ir buvo nustatytas. Jis žinojo, kad žemė buvo senelio, o ne prosenelio. Tad nebuvo jokio suklydimo. Teisme liudytoja J. K. paliudijo, kad S. Ž. atsisakė teisių į žemę ir gavo 30 000 Lt kompensaciją. Ieškovė K. S. šių aplinkybių neginčijo. Teismas netyrė šių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
3. Nėra pagrindo tikėti, kad ieškovai manė, jog žemė, į kurią nuosavybės teises atkūrė apeliantės vyras, nacionalizacijos metu galėjo būti registruota jų prosenelio B. Z. vardu. Visi ieškovai gerai žinojo, jog B. Z. mirė 1930 metais ir todėl jo žemė pagal TSRS (LTSR) įstatymus negalėjo būti nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta. Šiuo klausimu jie negalėjo būti nei klaidinami, nei klaidingai manyti, jog nacionalizacijos metu ši žemė priklausė jų proseneliui B. Z. . Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie būtų ėmęsi kokių nors priemonių nustatyti, kas nuosavybės teise valdė žemę po B. Z. mirties 1930 metais. Ieškovai ir patys pripažįsta, kad jie jokių užklausimų Registrų centrui nedarė ir nesidomėjo, kam priklausė jų prosenelio žemė. Ieškovų versija, kad apie V. Z. turėtą žemę jie sužinojo tiktai 2005 m., nėra pagrįsta.
4. Teismas neįvertino aplinkybės, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjų iškelta versija apie tai, kad juos suklaidino jų dėdė N. Z. , teigęs, kad žemė priklausė proseneliui ir šio fakto patvirtinimui nurodęs 1992 m. gegužės 28 d. archyvo pažymėjimą, nėra objektyviai patvirtinta byloje esančiais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjų iškelta jų suklaidinimo versija turi būti atmesta kaip nepagrįsta. Teismas nepagrįstai sprendimą grindė teismo atmesta aplinkybe (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 265 str.).
Šalies argumentai
5. Teismas neįvertino, jog ieškovai savo 2007 m. lapkričio 5 d. pareiškimu atsisakė nuo 2007 m. sausio 11 d. patikslinto ieškinio reikalavimų, o 2008 m. rugpjūčio 15 d. pareiškė naują patikslintą ieškinį, kuriuo vėl kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai M. Z. , K. S. , M. Ž. S. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantė ignoruoja faktą, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2006 m. rugpjūčio 29 d. atnaujinus ieškovams dėl svarbių priežasčių praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymams pateikti ir ieškovams šią savo teisę realizavus, atsiradusios teisinės pasekmės taikomos ne tik į ateitį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d sprendimas yra galiojantis, tad apeliantė jį nepagrįstai revizuoja. Nurodo, kad niekada ir jokiomis sąlygomis jie neatsisakė atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančias išlikusio nekilnojamojo turto dalis. Teiginiai apie buvusius susitarimus su jų dėde N. Z. A. Z. ar apie menamus atlyginimus už atsisakymą atkurti nuosavybės teises yra išgalvoti ir visiškai nepagrįsti. Apeliantė tapatina procesinių dokumentų pavadinimus. Ieškinio esmė jų procesiniuose dokumentuose nepakito, o ieškinio pakeitimus sąlygojo būtent atsakovės į bylą teikiami įrodymai ir teisiniai argumentai. Teisėtai išreiškus valią atkurti nuosavybės teises į žemės dalį, kuri jau buvo grąžinta N. Z. M. Z. J. Z. ir po jo mirties paveldėta atsakovės, jų teisių pažeidimas pasireiškė ne konkrečių asmenų veiksmais, o buvo sąlygotas objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pripažino svarbiomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės J. Z. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Šioje byloje pareikštą ieškinį ieškovai M. Z. , K. S. ir M. Ž. grindė teisės normomis, reglamentuojančiomis pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str. 2 d.) bei nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.).
Ieškinyje ieškovai, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu jiems buvo atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti. Ieškovai ieškinyje taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu jiems atnaujinus terminą prašymams dėl nuosavybės teisės atkūrimo, Vilniaus apskrities viršininko administracijai nežinant faktinės padėties apie kitus pretendentus bei grąžinus N. Z. visą žemę, jis nesąžiningai įgijo turto žymiai daugiau, nei jam priklausė.
Apeliaciniame skunde atsakovė J. Z. teigia, kad nėra pagrindo sutikti, jog ieškovai laiku padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, kad dėl objektyvių priežasčių jie suklydo, taip pat kad ieškovų argumentai dėl prašymų nepadavimo, nurodyti 2005 m. lapkričio 25 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, negali būti laikomi pagrįstais. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyta nepagrįsta ir atmesta aplinkybe dėl ieškovų suklydimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai konstatavo, jog teisinis pagrindas, kuriuo pretendentui N. Z. J. Z. buvo atkurta nuosavybė į visą savininko V. Z. nuosavybės teise valdytą žemę, išnyko, kitiems pretendentams (ieškovams) išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės nuosavybės dalį, atnaujinus dėl svarbių priežasčių praleistą terminą paduoti prašymams dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.
Kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo nuorašo (t. 1, b.l. 8-11), teismas nusprendė M. Z. , K. S. ir M. Ž. apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimą ir pareiškėjams atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. ir 10 str. 4 d. numatytus terminus prašymams dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamą turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus paduoti į pareiškėjų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Šioje byloje J. Z. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, minėtu sprendimu nustatęs, jog priežastys, kurioms esant pareiškėjai praleido įstatymo nustatytus terminus prašymams ir dokumentams pateikti, yra svarbios ir nepriklausė nuo pareiškėjų valios, konstatavo, kad pareiškėjai dėl objektyvių priežasčių negalėjo nustatyti visų su ginčo žemės grąžinimu susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, kad 1992 m. gegužės 28 d. archyvo pažymėjimo turinys taip pat objektyviai sąlygojo tai, kad pareiškėjai klaidingai vertino faktinę ir teisinę situaciją ir elgėsi pasyviai, nes klaidingai įsivaizdavo, jog neturi jokių teisių į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymą ir todėl visiškai pateisinamai neteikė prašymų nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamą turtą atstatyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Ši teisės norma yra susijusi su CPK 279 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
Kaip jau minėta, J. Z. apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjų (nagrinėjamoje byloje ieškovų) prašymo atkurti nuosavybės teisių padavimo.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje pagal pareiškėjų (ieškovų) apeliacinį skundą J. Z. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, šio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas nagrinėjamoje byloje turi res judicata galią. Apeliantei minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusio sprendimo res judicata galia reiškia tai, kad ji nagrinėjamoje byloje nebegali ginčyti aplinkybių, susijusių su terminų prašymams dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti atnaujinimu.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovai ir atsakovė, kaip buvusio žemės savininko vaikų teisių perėmėjai, turėjo teisę pretenduoti į palikimą. Tai Lietuvos apeliacinio teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovės atstovas. Aplinkybės, susijusios su V. Z. M. Z. J. Z. turto sudėtimi, nėra šios apeliacijos dalykas.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad S. Ž. (V. Z. duktė) atsisakė teisių į žemę ir iš N. Z. gavo 30 000 Lt kompensaciją, kad ieškovė K. S. (S. Ž. duktė) šių aplinkybių neginčija.
Aplinkybę, kad S. Ž. atsisakė teisių į žemę ir iš N. Z. J. Z. gavo 30 000 Lt kompensaciją, atsakovė grindžia savo ir savo dukros žodiniais paaiškinimais. Tačiau jokių rašytinų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti buvus tokioms aplinkybėms, atsakovė į bylą nepateikė. Dėl šių priežasčių aplinkybė, jog S. Ž. atsisakė teisių į žemę ir iš N. Z. gavo 30 000 Lt kompensaciją, leistinais įrodymais nėra įrodyta.
Apeliaciniame skunde atsakovė J. Z. taip pat teigia, kad atnaujintas terminas prašymams paduoti nepanaikina teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti nuosavybės teises N. Z. , nes to nenumato teisės aktai.
Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai, be kitų nuostatų, nustato tvarką, kurios laikydamiesi, asmenys turi aktyviai veikti, kad įgytų įstatyme nustatytas teises. Nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek pagal jį pakeitusį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsijungdamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisės nėra atkuriamos. Kita svarbi teisinio reglamentavimo nuostata yra ta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus bei kitus būtinus dokumentus įstatyme nustatytais terminais. Iki 2004 spalio 26 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymuose nustatyti prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminai buvo naikinamieji – asmenys, praleidę nustatytus terminus, buvo laikomi netekusiais teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą prašymų pateikimo terminai gali būti atnaujinti, jeigu teismas jų praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis, tačiau esminė nuostata išliko nepakitusi – nuosavybės teisės atkuriamos tiems piliečiams, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikė Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nustatytais terminais ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės atkuriamos į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (neviršijant įstatyme nustatytų ribų) (Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 3 straipsnis, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 3 straipsnis). Atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino subjektines teises.
Tiek 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo, tiek 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normos nuosavybės teisių atkūrimą mirusio savininko vaikams ir kitiems įstatymuose nurodytiems asmenims (kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Todėl, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams ar jų įpėdiniams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš jų, gali būti pripažinta, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas M. Z. , K. S. ir M. Ž. S. Ž. atnaujino terminą prašymams dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus paduoti į pareiškėjų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Byloje esantis ieškovų prašymo nuorašas (t. 1, b.l. 12-13) patvirtina, kad ieškovai 2006 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilnius miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią senelio V. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus raj. nuosavybės teise valdytos žemės dalį ir grąžinti šią žemę natūra. Ieškovai 2006 m. gruodžio 12 d. pateikė teismui ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Byloje sprendžiama teisinė situacija, kai pagal specialųjį nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą buvo grąžinta nuosavybės teisė į visą ginčo žemės plotą vienam iš pretendentų, kada vėliau, atnaujinus praleistą terminą prašymams pateikti, valią dėl šios nuosavybės atkūrimo pareiškė dar keli pretendentai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą dėl nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą be pagrindo reglamentuojančių normų taikymo ginčo teisiniams santykiams.
Nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 19 d., 2001 m. rugsėjo 27 d., 2001 m. lapkričio 28 d. ir 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimų priėmimo metu daugiau asmenų, galinčių pretenduoti į savininko V. Z. turėtą nuosavybę, nebuvo išreiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nebuvo ir aiškaus kitų potencialių pretendentų (šiuo atveju ieškovų) atsisakymo nuo jiems galinčios tekti nuosavybės teisės dalies atkūrimo.
1991 m. rugsėjo 5 d. paduoto N. Z. prašymo (b.l. 35) atkurti nuosavybės teises į visą savininko V. Z. turėtą žemę padavimo metu galiojusios 1991 m. birželio 18 d. redakcijos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyti ir kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į išlikusio turto grąžinimą. Kaip matyti iš administracinėje byloje esančio prašymo grąžinti žemę, šio reikalavimo nebuvo laikytasi, kiti buvusio žemės savininko įpėdiniai nebuvo paminėti. Tokiu būdu atkuriant nuosavybės teises vienam iš galimų pretendentų į visą turėtą V. Z. žemės nuosavybę, egzistavo reali tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant (kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą dėl nuosavybės atkūrimo) išnyktų šio pretendento teisės į visos žemės nuosavybės atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas.
Tad teisinis pagrindas, kuriuo pretendentui N. Z. buvo atkurta nuosavybė į visą savininko V. Z. turėtą žemę, išnyko, kitiems pretendentams (ieškovams) išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės nuosavybės dalį ir padavus atitinkamą prašymą. Tai reiškia, kad dėl ieškovams tenkančios dalies į savininko V. Z. žemės nuosavybę, nuosavybės teisės N. Z. atkūrimo teisinis pagrindas išnyko.
Dėl šios priežasties turtas, sudaręs atitinkamą palikėjo N. Z. (mirusio 2001 m. balandžio 15 d.) žemės nuosavybės dalį, nebegali būti laikomas pagrįstai paveldėtu turtinių teisių objektu, nepaisant to, kad N. Z. turto paveldėjimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei J. Z. išdavimo momentu žemės nuosavybės dalies įgijimo pagrindas dar irgi nebuvo išnykęs (ieškovai dar nebuvo pareiškę valios dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo).
Vadovaudamasi principu, kad niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad atsakovei – testamentinei N. Z. įpėdinei – taip pat išnyko teisėtas pagrindas į dalį paveldėtos iš N. Z. žemės nuosavybės, nes toks pagrindas išnyko pačiam turto palikėjui. Įpėdinis gali paveldėjimo būdu įgyti tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 str.). Jeigu turto ar jo dalies arba turtinių teisių įgijimo pagrindas išnyko buvusiam savininkui – palikėjui pagal testamentą, esant įvykusiems palikimo atsiradimo ir priėmimo teisiniams faktams, tokio palikėjo įpėdinis negali būti laikomas įgijusiu ir/ar turinčiu daugiau teisių už patį palikėją
Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas, kada teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar turtines teises), į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje.
Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tas buvo įgyta. Tokia pareiga atsiranda ir tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovei negali išlikti teisė į visą iš N. Z. paveldėjimu įgytą žemės nuosavybę, nes vėliau išnyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis palikėja buvo įgijusi teises į visą tos žemės nuosavybę (CK 5.1 str. 1 d.). Atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemę, kurios dalies nuosavybės teisės atsiradimo palikėjai pagrindas po to išnyko, o tai reiškia, kad atsakovė dalį šios žemės valdo, išnykus prieš tai egzistavusiam turtinių teisių įgijimo teisiniam pagrindui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip santykius dėl turto įgijimo be pagrindo ir pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai, atsisakę nuo 2007 m. sausio 11 d. patikslinto ieškinio reikalavimų, 2008 m. rugpjūčio 15 d. pareiškė naują patikslintą ieškinį, kuriuo vėl kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko.
Kaip matyti iš byloje esančio 2007 m. lapkričio 5 d. pareiškimo dėl atsisakymo nuo patikslino ieškinio (t. 1, b.l. 186-187), ieškovai, atsižvelgdami į pateiktų atsiliepimų argumentus, atsisakė 2007 m. sausio 11 d. patikslinto ieškinio reikalavimų (t. 1, b.l. 30-33). 2007 m. sausio 11 d. patikslintu ieškiniu ieškovai prašė teismo panaikinti atsakovės paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį dėl 4,033 ha žemės paveldėjimo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. Z. dėl 4,033 ha grąžinimo. Tačiau 2008 m. rugpjūčio 15 d. ieškiniu ieškovai prašė priteisti iš atsakovės jiems pagal įstatymą tenkančią jų senelio V. Z. atitinkamą žemės dalį. Taigi, ieškovai pasinaudojo Civilinio proceso kodekso 141 straipsnyje numatyta teise pakeisti ieškinio dalyką ir 2008 m. rugpjūčio 15 d. ieškinyje galutinai suformulavo savo reikalavimus teismui. Tad tokie ieškovų veiksmai negali būti vertinami kaip kreipimasis į teismą dėl to paties dalyko.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.