- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-420/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
- Kaltinamasis
- V. R., P. J.
- Advokatai
- Loreta Paulavičienė
- Kategorijos
- 1.1.4.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir P. J. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas uždaros akcinės bendrovės (toliau – UAB) „T“ (įmonės kodas XXXXX, registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir savo žinioje turėdamas UAB „T“ turtą, laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėnesio iki 2007 m. sausio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, padedant P. J., A. S., R. J. bei T. D. (A. S., R. J. ir T. D. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas tęsiamas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00100-08), turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą, pagamino netikrus dokumentus bei pasisavino svetimą UAB „T“ priklausantį didelės vertės turtą už 70 800 Lt, t. y. nusikalstamą veiką padarydamas šiomis aplinkybėmis:
2006 m. spalio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, R. J. žinodamas, kad jo valdoma UAB „L“ jokių paslaugų ar darbų neatliks, nurodė A. S. surasti Lietuvos Respublikos ūkio subjekto atstovą, kuriam reikėtų netikrų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitų faktūrų, kurių pagalba būtų galima pasisavinti ūkio subjekto turtą. A. S., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, pasiūlė UAB „T“ regiono vadovui P. J. už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „T“ netikrų UAB „L“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „T“ suteiktas paslaugas, o UAB „T“ į UAB „L“ sąskaitą banke pervedus šiose netikrose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pinigų sumas, šie pinigai bus grąžinti UAB „T“ direktoriui. P. J. apie šį A. S. pasiūlymą pranešus V. R., šis sutiko tokias žinomai netikras PVM sąskaitas faktūras iš A. S. įsigyti bei laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėnesio iki 2006 m. gruodžio mėnesio, per P. J. pateikė A. S. UAB „T“ rekvizitus ir nurodė kokios paslaugos turi būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „T“.
A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš V. R. gautus duomenis pateikė R. J., kuris nurodė T. D. į UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašyti pateiktus duomenis, t. y., kad UAB „L“ tariamai pardavė UAB „T“ paslaugų už 70 800 Lt.
T. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, į UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras, t. y. 2006 m. spalio 31 d. sąskaitą faktūrą, kurios serija LNP Nr. 100002 ir 2006 m. gruodžio 29 d. sąskaitą faktūrą, kurios serija LNP Nr. 100003, kompiuterio pagalba įrašė V. R. pateiktus žinomai melagingus duomenis, t. y., kad tariamai UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 70 800 Lt bei pateikė šiuos dokumentus pasirašyti UAB „L“ direktoriui R. L., o juos pasirašius – per R. J., A. S. ir P. J. perdavė V. R.
V. R., toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą ir žinodamas, kad pagal P. J. jam pateiktas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę bei imituodamas UAB „T“ atsiskaitymus su UAB „Linpara“ už tariamai šios bendrovės parduotas paslaugas, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. sausio 17 d., mokėjimo pavedimais iš UAB „T“ sąskaitos Nr. XXXXX, esančios AB „H”, į UAB „L” sąskaitą Nr. XXXXX, esančią AB „H”, pervedė 70 800 Lt. Po to T. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) mieste, išgrynino UAB „T“ pervestus pinigus, kurių suma ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta, ir iš anksto su V. R. sutartą dalį pasidalino su R. J., A. S. ir P. J., o likusius išgrynintus pinigus – per R. J., A. S. ir P. J. perdavė V. R.
P. J. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „T” (įmonės kodas XXXX, registruota adresu: (duomenys neskelbtini)), regiono vadovu, laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėnesio iki 2007 m. sausio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kartu su A. S., R. J. bei T. D., (kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas tęsiamas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00100-08), padėjo UAB „T“ direktoriui V. R. pasisavinti svetimą UAB „T“ priklausantį didelės vertės turtą už 70 800 Lt, t. y. nusikalstamą veiką padarydamas šiomis aplinkybėmis:
2006 m. spalio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, R. J. žinodamas, kad jo valdoma UAB „L“ jokių paslaugų ar darbų neatliks, nurodė A. S. surasti Lietuvos Respublikos ūkio subjekto atstovą, kuriam reikėtų netikrų PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagalba būtų galima pasisavinti ūkio subjekto turtą. A. S., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, pasiūlė jam (P. J.) už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „T“ netikrų UAB „L“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „T“ suteiktas paslaugas, o UAB „T” į UAB „L“ sąskaitą banke pervedus šiose netikrose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pinigų sumas, šie pinigai bus grąžinti UAB „T“ direktoriui. P. J. apie šį A. S. pasiūlymą pranešė V. R., kuris sutiko tokias žinomai netikras PVM sąskaitas faktūras iš A. S. įsigyti bei laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėnesio iki 2006 m. gruodžio mėnesio, per jį pateikė A. S. UAB „T“ rekvizitus ir nurodė kokios paslaugos turi būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „T“.
A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš V. R. gautus duomenis pateikė R. J., kuris nurodė T. D. į UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašyti pateiktus duomenis, t. y., kad UAB „L“ tariamai pardavė UAB „T“ paslaugų už 70 800 Lt.
T. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, į UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras, t. y. 2006 m. spalio 31 d. sąskaitą faktūrą, kurios serija LNP Nr. 100002 ir 2006 m. gruodžio 29 d. sąskaitą faktūrą, kurios serija LNP Nr. 100003, kompiuterio pagalba įrašė V. R. pateiktus žinomai melagingus duomenis, t. y., kad tariamai UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 70 800 Lt bei pateikė šiuos dokumentus pasirašyti UAB „L“ direktoriui R. L., o juos pasirašius – per R. J., A. S. ir P. J. perdavė V. R.
V. R., toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą ir žinodamas, kad pagal jo (P. J.) jam pateiktas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę bei imituodamas UAB „T“ atsiskaitymus su UAB „L“ už tariamai šios bendrovės parduotas paslaugas, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. sausio 17 d., mokėjimo pavedimais iš UAB „T“ sąskaitos Nr. XXXX, esančios AB „H”, į UAB „L” sąskaitą Nr. XXXX, esančią AB „H”, pervedė 70 800 Lt. Po to T. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) mieste, išgrynino UAB „T“ pervestus pinigus, kurių suma ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta, ir iš anksto su V. R. sutartą dalį pasidalino su R. J., A. S. ir P. J., o likusius išgrynintus pinigus – per R. J., A. S. ir P. J. perdavė V. R.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu V. R. ir P. J. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje požymių ir konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. R. pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „T“ priklausantį didelės vertės turtą už 70 800 Lt, o P. J. padėjo šiuo pinigus pasisavinti.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. R. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžiu ir V. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams ir 21 MGL dydžio baudą. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
P. J. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Skunde apeliantas pažymi, kad Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išteisintųjų V. R. ir P. J. parodymais, tačiau visiškai nevertino jų patikimumo, nuoseklumo bei logiškumo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pagal teismų praktiką vien tik kaltininko parodymai, kad bendrovės pinigai buvo paimti ir naudojami bendrovės reikmėms, nesant kitų jo parodymus patvirtinančių duomenų, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais būdais, nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo veiksmuose (Kasacinės nutarys Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012). Vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo panaudoti ne asmeniniams tikslams, o bendrovės reikmėms bei nepateikia apie tai konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo. Todėl, kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms, turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių negalima patvirtinti procesinėmis priemonėmis. Pasak prokuroro, išteisintųjų parodymų apie tai, kad visi neteisėtu būdu gauti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms, nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvūs bei įtikinami įrodymai.
Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nustačius, jog pinigai gauti iš neteisėtų sandorių buvo išgryninti ir perduoti bendrovės vadovui, o teigiant vadovui, kad šie pinigai buvo panaudoti išimtinai bendrovės reikmėms, pareiga nurodyti konkrečias jų panaudojimo aplinkybes ir jas pagrįsti kitais faktiniais duomenimis, kurie gali būti pripažįstami įrodymais, tenka būtent bendrovės vadovui. Tačiau nei P. J., nei V. R., parodymų metu negalėjo nurodyti nei vienos konkrečios faktinės aplinkybės apie tokių lėšų panaudojimą, t. y. nenurodė kuriuo laikotarpiu, iš kokio konkretaus asmens, ar už kokią sumą buvo perkamos statybinės medžiagos, įrankiai ar paslaugos. Be to, apeliantui kelia abejonių dėl išteisintojo V. R. parodymų teisingumo, kurių metu nurodė, kad jis nevedė jokios apskaitos ar kitokių užrašų apie tokių lėšų panaudojimą. Pasak prokuroro, neįtikėtina, kad bendrovės vadovas naudodamas tokias dideles pinigų sumas bendrovės reikmėms, niekur jų nefiksavo.
Prokuroras prašo atkreipti dėmesį į tai, kad išteisinamieji duodami parodymus apie pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, keitė savo parodymus atsižvelgdami į tyrimo metu nustatytas aplinkybes.
Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m.vasario 27 d. nuosprendžiu V. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog pasisavino ir išvaistė UAB „T“ turtą, t. y. V. R. iš bendrovės lėšų apmokėdavo įvairius statybos darbus atliktus jam priklausančiame name bei pirko įvairias statybines medžiagas asmeniniams poreikiams tenkinti už jas atsiskaitydamas iš bendrovės kasos gautais grynaisiais pinigais. Apelianto nuomone, šiuo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės visiškai paneigia V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad UAB „T“ reikmėms naudojo nuosavas lėšas. Atkreipia dėmesį į tai, kad suprasdamas šių parodymų prieštaringumą, V. R. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodymus pakeitė ir nurodė, kad neteisėtu būdu gauti pinigai buvo panaudoti tolimesnėje bendrovės veikloje, o ne siekiant susigrąžinti anksčiau bendrovės veiklai panaudotas asmenines lėšas.
Be to, V. R. 2012 m. vasario 6 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dažų, skiediklių ir kitų medžiagų pirkimui jis panaudojo apie 20 000 Lt, kuriuos per kelis kartus (po 4 000 Lt – 6 000 Lt) perdavė P. J., kuris sumokėjo už dažus ir kitas medžiagas. 2012 m. kovo 6 d. V. R. apklausos metu parodymus pakeitė ir nurodė, kad iš 20 000 Lt perdavė P. J. grynųjų pinigų apie 10 000 Lt – 12 000 Lt, o kitą pinigų dalį sumokėjo pats pirkdamas dažus ir kitas dažymui reikalingas medžiagas. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu jau teigė, kad už dažus, skiediklį ir kitas medžiagas išleido apie 25 000 Lt – 27 000 Lt.
Tuo tarpu, išteisintasis P. J. 2011 m. vasario 23 d. ikiteisminio tyrimo apklausoje nurodė, jog visus išgrynintus pinigus, be sutarto procento už dokumentų pagaminimą, jis (P. J.) grąžino V. R., kuris juos panaudojo UAB „T“ reikmėms. Tačiau, 2012 m. vasario 10 d. apklausos metu teigė, kad V. R. yra jam (P. J.) davęs grynųjų pinigų ne daugiau kaip 12 000 Lt sumokėti už dažus, skiediklius ir pan., bei apie 10 000 Lt sumokėti už pastolių, buldozerių nuoma, elektriko paslaugas, aparatų gedimų šalinimą.
Prokuroro nuomone, aukščiau nurodyti išteisintųjų parodymų prieštaravimai duoda pakankamą pagrindą abejoti jų teisingumu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį P. J. ir V. R. atžvilgiu, nepagrįstai rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais, kuriais išteisintieji buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už dokumentų klastojimą, sukčiavimą mokesčių srityje bei apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pasak apelianto, ankstesnėse bylose teismai netyrė, kur buvo panaudotos neteisėtu būdu gautos lėšos, o tik konstatavo faktą, kad dėl neteisėtų P. J. ir V. R. veiksmų, bendrovė turėjo turtinės naudos.
Prokuroro nuomone, Vilniaus apygardos teismas išteisindamas P. J. ir V. R., nepagrįstai motyvavo ir tuo, kad byloje nebuvo nustatytas būtinas turto pasisavinimo sudėties požymis – žala nukentėjusiajam, t. y. UAB „T“ bei byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys.
Šalies argumentai
Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo, kad tai, jog bendrovė nėra pareiškusi byloje ieškinio, nereiškia, kad jai nebuvo padaryta žala (Kasacinė nutartis Nr. 2K-411/2012). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių kitų duomenų, kurie patvirtina, kad bendrovei žala buvo padaryta, t. y. neatsižvelgė į UAB „ T“ įgalioto atstovo advokato pareiškimą, kuriame nurodoma, jog bendrovė tariasi su V. R. dėl geranoriško žalos atlyginimo ir byloje civilinio ieškinio nereikš, nors bendrovė yra patyrusi žalą bei į liudytojų parodymus, kurie teisminio proceso metu patvirtino, kad dėl V. R. veiksmų bendrovė patyrė žalą, tačiau ieškinys byloje nebuvo pareikštas, nes buvo sudaryta taikos sutartis.
Atsikirtime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio apeliacinį skundą išteisintojo P. J. gynėja advokatė Loreta Paulavičienė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Gynėja remiasi teismų praktika ir pažymi, kad norint nuteisti asmenį pagal BK 183 straipsnio nuostatas, svarbu yra nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą. Turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja realią galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Be to, pagal BK 183 straipsnio nuostatas asmuo gali būti nuteistas tik tuo atveju, kai įstatymų nustatyta tvarka yra įrodoma, kad jis pasisavinimo turtą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-831/2006, Nr. 2K-P-78/2012).
Atsikirtime gynėja remiasi teismų praktika ir atkreipia dėmesį į tai, kad kvalifikuojant fizinio asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnio nuostatas, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar įmonei buvo padaryta žala (Kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, Nr. 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012 ir kt.).
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjamojoje byloje lėšų panaudojimas bendrovės reikmėms buvo nustatytas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. įsiteisėjusiame nuosprendyje, todėl Vilniaus apygardos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pagrįstai juo rėmėsi. Be to, gynėjos nuomone, pakartotinis baudžiamasis procesas prieš P. J. ir V. R. dėl faktų, susijusių su lėšų panaudojimu bendrovės reikmėms, yra negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas) ir pažeistų nacionalines bei tarptautines nuostatas, kuriose nurodoma, jog niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.
Gynėjos nuomone, Vilniaus apygardos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, savo sprendimą grindė ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais, pateikė jų visumos analizę, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį tiek P. J., tiek V. R. atžvilgiu.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti. I. V. R., P. J. ir jų gynėjai prašo prokuroro skundą atmesti.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. V. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o P. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, pagrįstai išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Prokuroras apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai bei neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus, neįvertino išteisintųjų parodymų nuoseklumo, logiškumo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė aukščiau nurodytas Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reikalaujančias bylos įrodymus įvertinti išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, o išteisinamasis nuosprendis neatitinka tokio nuosprendžio turiniui įstatymo keliamų reikalavimų.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Svarbu pažymėti, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą sprendimą. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Vilniaus apygardos teismas išteisintųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.
Apeliaciniame skunde prokuroras tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o P. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, konstatuodamas, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantui nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.
Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro surašytu ir nagrinėjamojoje byloje pateiktu kaltinamuoju aktu matyti, kad V. R. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, kad pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „T“ didelės vertės turtą už 70 800 Lt, o P. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, jog padėjo V. R. pasisavinti jam patikėtą svetimą UAB „T“ didelės vertės turtą už 70 800 Lt. Pažymėtina, kad kaltinimai V. R. ir P. J. buvo grindžiami pačių kaltinamųjų parodymais, liudytojų A. S., M. Ž., S. M. parodymais, 2009 m. balandžio 16 d. specialisto išvada Nr. 5-1/78 bei kitais rašytiniais dokumentais (2 t., 68-74 b. l.).
Tačiau, Vilniaus apygardos teismas kruopščiai išnagrinėjęs ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo pačių kaltinamųjų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme (1 t., 98-101, 103-105, 110-113, 114, 152-153, 120-122, 123, 185-186 b. l.; 2 t., 38-40, 42-44, 99-102 b. l.), liudytojų A. S. (2 t., 103 b. l.), M. Ž. (2 t., 45-46, 102-103 b. l.), S. M. (2 t.,M47-48, 103 b. l.) parodymai, 2009 m. balandžio 16 d. specialisto išvada Nr. 5-1/78 „Dėl UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ (1 t., 50-54 b. l.), PVM deklaracijos ir kiti dokumentai, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendis (1 t., 155-167 b. l.), Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis (1 t., 168-173 b. l.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis (1 t., 143-149 b. l.) nenustatė P. J. ir V. R. veiksmuose jiems inkriminuotų nusikaltimo požymių ir juos išteisino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų nepakanka išteisintųjų kaltei nustatyti, t. y. kad pinigines lėšas panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. R. ir P. J. neturėjo tyčios pasisavinti UAB „T“ didelės vertės turto, o pinigines lėšas jie panaudojo bendrovės reikmėms jos veikloje.
Pažymėtina, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Be to, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Turto pasisavinimo atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį pasiimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veikla negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį.
Pažymima, kad prokuroras apeliaciniame skunde išteisintųjų kaltę dėl UAB „T“ pinigų pasisavinimo grindžia tik teoriniais samprotavimais ir išgrynintų pinigų paėmimo faktu, tačiau neatsižvelgia į kitų aplinkybių visumą bei nenurodo konkrečių argumentų, kurie pagrįstų V. R. ir P. J. tyčią pasisavinti UAB „T“ didelės vertės turto.
Atkreipiamas prokuroro dėmesys į tai, kad privaloma vertinti visus V. R. ir P. J. veiksmus, t. y. tiek subjektyviąsias, tiek ir objektyviąsias aplinkybes.
Objektyviosios aplinkybės – realiai neįvykę sandoriai (metalo konstrukcijų dažymo darbai) tarp UAB „T“ ir UAB „L“ buvo įteisinti UAB „T“ buhalterinėje apskaitoje suklastotais dokumentais, t. y. tikrovės neatitinkančiais apskaitos dokumentais, ir gautos piniginės lėšos už nesumokėtą valstybei PVM buvo realizuotos UAB „T“ reikmėms jos veikloje. Nors prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad išteisintieji naudodami neteisėtu būdu gautus pinigus bendrovės reikmėms nenurodė, kokiu laikotarpiu, iš kokio konkretaus asmens, ar už kokią sumą buvo perkamos statybinės medžiagos, įrankiai ar paslaugos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nurodytas objektyviąsias bei subjektyviąsias (išteisintieji teigė, kad už gautus pinigus iš konkurentų pirko pigesnes medžiagas, įrankius, nuomavo keltus, ir kt., t. y. pinigus naudojo bendrovės reikmėms) aplinkybes, negalima neabejotinai teigti, kad tiek V. R., tiek P. J. turėjo tyčia pasisavinti UAB „T“ pinigines lėšas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi išteisintųjų V. R. (2012 m. vasario 6 d., 2012 m. kovo 6 d.) ir P. J. (2011 m. vasario 23 d., 2012 m. vasario 10 d.) parodymais duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei visiškai nevertino jų patikimumo, nuoseklumo bei logiškumo. Pasak apelianto, išteisintieji apie pinigų panaudojimą bendrovėms reikmėms, parodymus keitė atsižvelgdami į tyrimo metu nustatytas aplinkybes.
Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtina teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. vasario 6 d. apklaustas kaip įtariamasis V. R. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, nurodė, jog laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėnesio iki 2007 m. sausio mėnesio, dėl fiktyvaus sandorio su UAB „L“ buvo gautos piniginės lėšos už nesumokėtą valstybei PVM, kurios buvo realizuotos UAB „T“ reikmėms jos veikloje. Nurodė, kad apie 20 000 Lt per keturis ar penkis kartus, t. y. po 4 000 Lt ar 6 000 Lt, perdavė P. J., kuris pirko apie dvi tonas dažų, skiediklio ir kitų reikalingų medžiagų. Kitus gautus pinigus, t. y. apie 40 000 Lt, taip pat panaudojo darbams, kuriuos atliko UAB „L“, t. y. taisyti suvirinimo aparatai, pirktos elektrinės drėlės, šlifuokliai, maišyklės, laidų prailgintuvai, buvo nuomojami keltuvai, buldozeriai (2 t., 38-40 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. kovo 6 d. apklaustas papildomai kaip įtariamasis parodė, kad apie 20 00 Lt panaudojo dažams ir kitoms dažymui reikalingoms medžiagoms, t. y. skiedikliams, gruntui, dažų pigmentams. Taip pat, pažymėjo, kad iš šių 20 00 Lt grynais perdavė P. J. apie 10 000 – 12 000 Lt, o kitą dalį pinigų pats sumokėjo jų fiziškai neperduodamas P. J. Be to, pažymėjo, kad ankstesnių parodymų metu tokių atvejų tiesiog neišskyrė, nes pinigai buvo sumokėti už dažus, dėl kurių pirkimo susitardavo P. J., o jis tiesiogiai pinigus perduodavo pardavėjui, t. y. iš tų 20 000 Lt, apie 10 000 Lt pats sumokėjo, tiesiog neperduodamas P. J. Kiti 40 000 Lt buvo panaudoti technikai ir įrankiams (2 t., 50-51 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje V. R. taip pat parodė, kad gautas piniginės lėšas panaudojo UAB „T“ reikmėms jos veikloje, t. y. buvo nupirkta apie dvi tonas dažų, elektros įrankių, maišyklės, nuomavosi keltuvus, pastolius, buldozerius, mokėjo už elektriko paslaugas, suvirinimo aparatų ir kompresorių taisymą (2 t., 99-101 b. l.). Apeliacinio proceso metu buvo perskaityti V. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos išteisintasis patvirtino bei pažymėjo, kad kai kurie atsakymai galimai skyrėsi tik dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo užduodami konkretūs klausimai ir neturėjo galimybės tam tikrų aplinkybių paaiškinti plačiau (2 t., 218-219 b. l.).
Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. vasario 23 d. apklaustas kaip įtariamasis P. J. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, nurodė, kad pagal suklastotus dokumentus gautas pinigines lėšas, be sutarto procento už fiktyvių dokumentų pagaminimą, kuris buvo sumokėtas A. S., grąžino V. R., kuris šias pinigines lėšas panaudojo UAB „T“ reikmėms, t. y, įrangos nuomai, papildomų statybinių medžiagų pirkimui, elektros priežiūros darbams bei kitiems nenumatytiems skubiems darbams apmokėti, jog būtų laiku užbaigti objektuose atliekami darbai (1 t., 185-186 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. vasario 10 d. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad pagal atliktus fiktyvius sandorius išgrynintus, bet UAB „T“ neapskaitytus pinigus, t. y. apie 65 000 Lt, atidavė V. R., jog būtų galima panaudoti bendrovės reikmėms. Taip pat, P. J. parodė, kad iš šių pinigų, t. y. ne daugiau kaip 12 000 Lt, jam perdavė V. R., jog galėtų sumokėti už perkamus be dokumentų dažus, skiediklius, gruntą metalui padengti, dažų pigmentus. Parodymų metu nurodė ir tai, kad yra mokėjęs apie 10 000 Lt už skubią pastolių, keltuvų, buldozerių nuomą, elektrikų paslaugas, už suvirinimo aparatų gedimų šalinimą. Be to, už paslaugas, tokias kaip buldozerių nuoma, ar kitos panašios technikos nuomą, sumokėdavo ir už savo pinigines lėšas, kurias vėliau V. R. jam grąžindavo. Taip pat, patvirtino, kad ir V. R. iš tų piniginių lėšų pirko elektrinius įrankius, t. y. elektrines drėles, šlifuoklius, maišykles, perforatorių ir pan. (2 t., 42-44 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje P. J. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad gautos piniginės lėšos buvo panaudotos būtent UAB „T“ veiklai. Nurodė, kad V. R. davė jam apie 12 000 Lt pirkti dažams. Be to, V. R. iš likusių piniginių lėšų taip pat yra pirkęs dažų (2 t., 101-102 b. l.). Apeliacinio proceso metu išteisintasis P. J. nurodė, kad 70 800 Lt, kurie buvo išgryninti, perdavė V. R. Taip pat, apeliacinio proceso metu perskaičius 2012 m. vasario 10 d. apklausos protokolą, P. J. šiuos parodymus patvirtino ir patikslino, jog ikiteisminio tyrimo apklausos metu nebuvo prašoma detalizuoti, kur buvo tiksliai panaudotos lėšos UAB „T“ reikmėms (2 t., 219-220 b. l.).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinusi P. J. ir V. R. parodymus, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti šių išteisintųjų parodymų patikimumu ir teisingumu, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir apeliacinio proceso metu šie asmenys davė iš esmės vienodus ir vienas kitą papildančius parodymus apie reikšmingas bylos aplinkybes bei abu patvirtino, jog neteisėtai išgrynintos piniginės lėšos buvo panaudotos būtent UAB „T“ naudai, t. y. iš konkurentų buvo pigiau perkamos medžiagos (dažai), įrankiai (perforatoriai, dažų maišyklės), kurie buvo naudojami bendrovės veikloje, pigiau išnuomoti keltuvai, buldozeriai ir pan.
Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 28 d. įsiteisėjusioje nutartyje, kurioje buvo atmestas UAB „T“ kasacinis skundas, dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarties ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriame V. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį (du epizodai), BK 222 straipsnio 1 dalį, o P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį (du epizodai), konstatavo, kad pinigai gauti už nesumokėtą valstybei PVM, buvo panaudoti UAB „T“ reikmėms jos veikloje, t. y . V. R. veikė bendrovės naudai ir interesais. Taip pat, pažymėjo, kad nors V. R. ir P. J. paaiškinimai apie išgrynintų pinigų panaudojimą įmonės naudai nelegaliai įsigijus prekes, neoficialiai sumokėjus už atliktus darbus ir pan., nepatvirtina apskaitos dokumentai, tačiau nėra pagrindas jų nepripažinti įrodymais (1 t., 143-149 b. l.).
Šalies argumentai
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį P. J. ir V. R. atžvilgiu, nepagrįstai rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais, kuriais išteisintieji buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už dokumentų klastojimą, sukčiavimą mokesčių srityje bei apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliantas iš esmės pateikia tik savo subjektyvius samprotavimus dėl to, kaip jo nuomone ir kokie, turėjo būti vertinami byloje pateikti duomenys. Pažymėtina, kad išvados dėl kiekvienos nusikalstamos veikos daromos atskirai. Tačiau, tais atvejais, kai baudžiamasis procesas vyksta dėl kelių ar keliolikos nusikalstamų veikų padarymo, tas pats įrodymų šaltinis gali būti panaudojamas nustatinėjant daugiau nei vienos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, iš to paties įrodymų šaltinio gali būti gaunami tiesos nustatymui dėl vienos veikos padarymo labiau reikšmingi, o dėl kitos mažiau reikšmingi duomenys, tačiau dėl kiekvienos veikos sprendimas priimamas remiantis surinktų įrodymų visuma. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas dėl vienų veikų, nėra kliūtis priimti išteisinamojo nuosprendžio dėl kitų veikų.
Apeliaciniame skunde prokuroras motyvuodamas savo sprendimą dėl išteisintųjų P. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, o V. R. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, tačiau neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą dėl precedento taikymo, nes šioje nagrinėjamojoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos nurodytose kasacinėse nutartyse.
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis, kurio faktą šioje nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė.
Pažymėtina, kad būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Svarbu pažymėti, kad buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (pvz.; perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme (Kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012).
Remiantis bylos medžiaga matyti, kad šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nusikalstamais veiksmais UAB „T“ buvo padaryta turtinė žala. Apeliantas skunde taip pat konkrečiai nenurodė, kokia galėtų būti nukentėjusiajam padarytos žalos piniginė išraiška. Be to, dėl UAB „T“ padarytos turtinės žalos nebuvo pareikštas ir civilinis ieškinys. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. M. parodė, kad UAB „T“ jokių pretenzijų niekam neturi (2 t., 116 b. l.).
Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog UAB „T“ buvo padaryta reali žala, o apeliacinio skundo argumentai dėl UAB „T“ padarytos žalos, šiuo atveju yra prielaidos, kuriomis grįsti kaltės negalima. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas V. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o P. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, pagrįstai išteisino nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.